Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2010 01 18 - 02 07 Pietų Afrika Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 05 vasario 2010

Jovitos Laučiutės kelionė. PAR, Zimbabvė, Namibija.

01.18 -01.21 Pradžia
Taigi. Nepraėjo ir keturios dienos, kai palikau žiemą, sniegą, ledą ir darbą Lietuvoj, ir mano atostogos prasideda. Pagaliau!
Reikia pripažinti, kad pradžia nieko blogo nežadėjo. Net gi atvirkščiai. Skrydžiai iki Johanesburgo praėjo gerai. Frankfurte laiką puikiai praleidau lufthansa business class lounge (Vienas privalumas, kai dirbi tarptautinėj kompanijoj, kad daug skraidai, todėl aviakompanijos stengiasi tave papirkti ☺ ). Su Afrikos gyvūnais susipažinau taip pat laimingai - net gi greičiau nei tikėjausi – Johansburgo oro uoste mane belaukiant bagažo pasitiko mielas ciuciukas, mandagiai apuoste, o jo šeimininkas – pareigūnas - kaip ekstracensas pasiūlė traukti obuolį iš kišenės ☺. Žinia keliautojams – nesivežkite maisto į Pietų Afriką – tai uždrausta. Kadangi obuolys buvo lufthansos, o ir mielas ciuciukas už sėkmingą darbą gavo skanėstą, labai dėl to nesupykau ☺.
Kadangi skrydis į Zimbabvės Viktorijos krioklius turėjo būti tik kitą dieną, paėmiau taksi ir nuvažiavau į hostelį. Pirmas įspūdis apie Pietų Afriką – super geras gyvenimas nedidelei daliai žmonių... bet už grotų. Namai aptverti aukštom tvorom. Spygiuota viela ant tvorų. O dar dažniau elektros „sargas“ tvoros viršuje. Plius lentelė, įspėjanti, kad teritorija rimtai saugoma: „armed responce“. O už tvoros pasakiškas namas, sodas, teritorija penkis kartus didesnė nei dažno namo Lietuvoj, prižiūrėti gėlynai...
Paklausiu apie tai juodaodžio taksisto. „Reikalai nėra tokie blogi kaip atrodo. Pietų Afrika yra saugi šalis.“ O kam tada tos tvoros ? „Blatieji pasibaigus apartaidui nori parodyti pasauliui, kad gyventi čia pasidarė nesaugu...“
Mano hostelis „Purple parlms“ taip pat aptvertas, vartai atidaromi tik šeimininkui įsitikinus, kad svečias laukiamas. Hostelis pradeda atrodyti neblogas vėl gi, kai apsipranti su Afrikos standartais. Šiaip ar taip aš juk čia atvažiavau pamatyti gyvūnus. O kas pasakys, kad žiurkė ar tarakonas yra augalas ? ☺
Na, o kitą dieną prasideda... Vykstu atgal į oro uostą, trumpas skrydis į Zimbabvę, pasienio formalumai, pildau anketą, stoviu valandą eilėj prie paso kontrolės... ir... pareigūnas įtariai pavarto mano pasą, peržiūri savo dokumentus ir maloniai praneša: „you do not have a visa to enter Zimbabve“. Nepadeda niekas. Nepadaro įspūdžio nei mano pasakojimai, kad Lietuva yra Europos sąjungoje, nei rodymai pirštais į ramiai įleidžiamus kitus Europiečius 􀀯. Telefonas neveikia. Paskambinti kelionių agentūrai neišeina. Baigiasi tuo, kad mano pasas pereina per bent penkias rankas, visų lygių pareigūnai patvirtina, kad „you do not have a visa to enter Zimbabve“ ir man belieka sutikti sumokėti 250 usd, tam kad suspėčiau į lėktuvą, skrendantį atgal. O kas belieka ? Alternatyva nesutikimui mokėti ir skristi matyt būtų buvus galimybė susipažinti su vietinių imigracijos tarnybų sistema ir kalėjimu 􀀯 To mes tikrai nenorime.
Skrydis atgal į Johanesburgą. Nuplaukė mano Viktorijos kriokliai 􀀯. Kitą dieną paskambinus į ambasadą žinia pasitvirtina – Lietuviams reikia vizos, o ją gauti užtrunka min 5 dienos. Liūdžiu aš. Liūdi (bei atsiprašinėja) ir mano kelionės agentas. Paguoda viena – jis sutinka viską kompensuoti ir apmokėti dalį pasivažinėjimo į Kriugerio nacionalinį parką. Tai ne visai tai, ką aš planavau, bet šiaip ar taip - gerai. Kadangi iki Kriugerio yra viena laisva diena, pasidomiu, ką galima nuveikti Johanesburge. Johanesburgas – miestas didelis. Apie 10 mln gyventojų. Įkurtas 19 amžiuje, kai čia rasta aukso ir atidarytos aukso kasyklos. Kas labiausiai žavi – jis žalias, apsodintas medžiais. Dažniausiai ne Afrikos kilmės – atvežti iš Europos ar Amerikos. Dėl to visai nesijauti kaip Afrikoje.
Dar reikia paneigti keletą teiginių. Vienas – Afrikoje visada karšta ir sausa. Iš tiesų, nors Johanesburge vasara, karšta nėra. Dvi dienas iš trijų pliaupė lietus. Po pusę dienos nesustodamas. Dėl to nepavyksta apžiūrėti liūtų fermos 􀀯. Nes neatsiranda norinčių prisijungti. Nors žinant kačių požiūrį į vandenį, liūtai matyt taip pat nelabai būtų linkę rodytis.
Todėl apsisprendžiu vykti į Soveto ir apartaido muziejų. Nežinantiems: Soveto – tai rajonas Johanesburge, kur nuo seno buvo apgyvendinti juodaodžiai. Ši tema ir dabar visiems labai skaudi, o išklausytos nuomonės labai skiriasi. Praėjusio amžiaus pradžioje, kai aukso kasykloms reikėjo darbo jėgos, daug juodaodžių atvyko dirbti ir gyventi į Johanesburgą. Tam kad neužsikrėstų nuo jų plintančiomis ligomis (kaip gidas pabrėžia – tai tik pretekstas), baltųjų valdžia nusprendžia apgyvendinti juos atskirai. Taip ir atsirado Soveto. Iš pažiūros – tai eilės namų, tikliau – barakų. Be vandentiekio, elektros, kanalizacijos. Kasyklų darbininkams dažniausiai leista čia apsigyventi atskirai nuo šeimų, kurios likusios provincijoje. Tuo tarpu Johanesburgo centras paliktas baltiesiems; juodaodžiai čia nebeįleidžiami. Na o toliau visi žino istoriją apie Nelsoną Mandelą, Afrikos nacionalinį kongresą ir anti apartaido judėjimą. Kas man buvo naujiena – kad juodųjų judėjimas ir konfliktai gatvėse 1976, kurie prasidėjo dėl to, kad mokiniai buvo nepatenkinti Afrikanų (Pietų Afrikos baltųjų) sprendimo mokyklose visus dalykus dėstyti Afrikanų kalba. Visiems priimtinesnė buvo Anglų. Šiuo metu dalis Soveto atrodo net gi labai neblogai. Gražūs, nauji namai. Gal kiek per daug sugrūsti. Čia apsigyvena vidurinioji klasė – specialistai, gydytojai, ir pan, uždirbantys 20 – 40 tūkst. dolerių per metus. Kita dalis taip ir liko barakais. Bet jau dalis
su elektra ir vandentiekiu. Tuo rūpinasi naujoji valdžia po apartaido panaikinimo. Gidas parodo taip pat naujai pastatytą universitetą ir didžiausią Afrikoj ligoninę, kur kiekvienas, net gi ne pilietis visada bus priimtas ir jam bus suteikta pagalba. Tačiau kaip visada yra ir kita pusė. Nuomonės, išsakytos daugiausiai baltųjų, apie paskutinius Pietų Afrikos dešimtmečius yra labai neigiamos. Po Afrikos Nacionalinio kongreso atėjimo į valdžią, ta valdžia perėmė ir įprastas Afrikos šalių problemas: didelę korupciją, nemokėjimą valdyti šalį ir jos resursų. Buvo pastatyta daug naujų namų, bet nepasirūpinta infrastruktūra. Nepakankama elektros gamyba, todėl dažni jos pertrūkiai (kur žiūri Pietų Afrikos ABB ??? ☺) . Vandentiekio sistema nebesirūpinama, todėl patarimas buvo – tik negerkite vandens iš čiaupo. Pravažiavome prabangų namą. Sakoma, kad Nelsonas Mandela išsiskyrė su antraja žmona Vini, nes kol jis sėdėjo kalėjime, ji naudojo užsienio vyriausybių paramą šito naujo namo statybai (kaip lietuviška ! ☺ ) Dabartinis prezidentas – „spalvinga asmenybė“ - Zula apkaltintas korupcija ir nenuteistas tik todėl, kad jis prezidentas... Nors turi net keturias žmonas, bet nėra ištikimas ☺. Permiegojęs (kai kas sako, kad išprievartavęs) su moterimi, sergančia AIDS, pakomentavo – „nieko tokio - nusiprausiau po dušu“... ...Taip sako prezidentas šalies, kurioje 10 % gyventojų jau užsikrėtę AIDS.
Baltųjų padėtis po ANK atėjimo į valdžią labai pablogėjo: nuo to laiko, kai juodaodžiai gali patekti į baltųjų rajonus ir atsirado tos apsauginės sienos su elektra, nebesaugu vaikščioti sutemus. Apiplėšimai būna žiaurūs, nes vykdomi dažnai narkomanų. Iš miesto centro pabėgo dauguma tarptautinių kompanijų. Pravažiuojame jo gatvėmis. Dabar čia kiaurą dieną stoviniuoja nieko neveikiantis jaunimas. Kaip sako jaunas baltasis afrikietis – safarių gidas: „niekada nebus geriau; viskas eina tik blogyn“. Jo didžiausias noras – emigruoti visam laikui į UK. Pesimistinėm nuotaikom gyvena nemažai žmonių ir juos galima suprasti – ilgą laiką kurus šalį dabar reikia susitaikyti su nesaugumo jausmu arba jieškoti naujų namų. Baltieji, nors ir valdo didelę dalį verslo, sudaro tik 10% šalies gyventojų, todėl rinkimuose svaraus balso neturi. Na, bet kiekvienas turi savo požiūrį ir už tai sunku smerkti.
01.22 -01.24 Pietų Afrika - Kriugerio parkas
Kadangi negaliu patekti į Zimbabvę, turiu gražaus laisvo laiko: vykstam į Kriugerio nacionalinį parką! Tas parkas randasi apie šešius šimtus kilometrų nuo Johanesburgo į rytus. Jo ilgis siekia tris šimtus, plotis – aštuoniasdešimt kilometrų! Įsivaizduokite kokį trečdalį Lietuvos teritorijos. Visa ji paskirta gyvūnams. Čia gyvena ir „didysis penketas“ – dramblys, buivolas, raganosis, liūtas ir leopardas. Tiksliau – daug jų ☺.
Iš Johanesburgo išvažiuojame penktą valandą ryte. Su manimi vienas trisdešimtmetis airis ir du jauni studentai anglai. Gyvenant hosteliuose ir keliaujant sutinki labai daug naujų idomių žmonių. Pavyzdžiui šis airis: metė gerą darbą inžinerijos kompanijoje, pardavė butą ir prieš dešimt mėnesių iškeliavo aplink pasaulį. Septynius mėnesius keliavo po pietų Ameriką, mėnesį praleido Azijoje. Dabar Afrikos eilė. Galima tik pavydėti tokiu pasiryžimu pamatyti pasaulį ir užtikrintumu dėl ateities. Beje, jis tik vienas iš daugelio panašių sutiktų žmonių. Viena jauna sutikta anglė prisipažino, kad jos sąskaita su minuso ženklu. Nepasant to, ji keliauja Afrikoj, o planuose – pusė metų Australijoje ir Zelandijoje („ten gal pavyks užsidirbti“) ir keli mėnesiai Azijoje. Taip, kad brangieji, nesistebėkite prašau, kad aš leidau sau pasiimti tik vieną mėnesį atostogų! ☺.
Pakeliui į Kriugerį turiu galimybę apžiūrėti šalį. Nepaprasto grožio žalios kalvos. Trečias pagal dydį pasaulyje kanjonas. Dideli negyvenami ir nedirbami plotai. Ganosi karvės ir avys. Geri keliai. Tiesiog idilė. Kaip šitokia turtinga šalis gali turėti tokių didelių problemų ?
Į Kriugerį atvykstame vakare ir į safarį išvažiuojame anksti kitą rytą. Aukštas atviras automobilis. Pakankamai atviras, kad grakščiai įšoktų nemažas liūtas ☺. Gal būt todėl reikėjo pasirašyti popierių, kur agentūra atsisako bet kokios atsakomybės už bet kokias šios kelionės pasekmes ☺. Gidas mus juokais gąsdina: “praeitą savaitę į mašiną pasitrynė dramblys – jis buvo kiek už ją aukštesnis ☺”.
Dramblį beje, pamatom vos ne patį pirmą iš visų gyvūnų. Du gražuoliai pereina kelią, kuriuo važiuojame. “Svarbiausiai - neužstoti drambliui kelio” – aiškina gidas, praleisdamas tuodu. “Nes tada jis gali supykti ir pamanyti, kad pretenduojame į stipresniojo statusą”. Mes to žinoma, nenorime… ☺
Drambliai beje gana gudrūs gyvūnai. Nors Kriugeris aptvertas tvora su elektros “sargu”, dramblys ją išgriauna. Ir net ne pats, bet pastumdamas kokį bandos jauniklį. Šis trumpam kvykteli pajutęs elektros srovę, bet darbas jau padarytas – galima išeiti už teritorijos ir šlamšti jau ne žolę, o žmonių cukrašvendres ☺
Dažnai pamatom zebrus, antilopes, žirąfą ir kitus “žolėėdžius” besiganančius drauge. Taip bendruomeniškai jie apsisaugo nuo plėšrūnų. Pvz, vieni labiau užuodžia, kiti geriau girdi ir garsu įspėja kitus, kad laikas dėti į kojas. Žirafa – vienintelė neskleidžia jokio garso. Tačiau pamačiusi plėšrūną (atviroje teritorijoje už trijų kilometrų) tiesiog ima bėgti. O kiti tiesiog paseka jos pavyzdžiu.
Beje o kodėl zebras dryžuotas ? O todėl, kad besivejančiam liūtui būtų akyse susipainiotų ir nebežinotų, ką vytis☺. Jis beje ir geriausiai spardosi – jei tiksliai pataiko, liūtas gali ir nusibaigti vietoje.
Na, bet liūtas, žinoma turi ir savų gudrybių. Jo beje vienintelio iš didžiojo penketo ir nepamatome 􀀯. Gal būt todėl, kad jis 20 valandų per parą miega ir jam tiesiog nedarbo valandos 􀀯. Tačiau vakare pamatome leopardą. Gidas sako, kad mums labai sekasi. Stovyklaujame už aukštos tvoros. Ir ačiū dievui. Švystelius prožektorių, už tvoros pamatome išsišiepusę hieną. Ji „valgo viską“ ir beje ne tik dvėselieną. Medžioja tai ką sugeba sumedžioti. Jos sukandimas – tvirčiausias iš visų plėšrūnų. Vienu krimstėlijimu perkanda buivolui koją. Ir gerai kad turim tvorą ☺. Nes vakariene tikrai su ja reikėtų dalintis ☺.
01.27 -01.31 Maunas - Оkavango delta – Маunas - Rundas
Iš Kasanės vykstame į Mauną, miestelį, iš kurio galima pasiekti Okavango deltą. Okavango delta – tai Kongo upės žemupis. Upė niekur neįteka, o tiesiog užlieja milžinišką plotą Kalahario dykumoje, suformuodama unikalų salų ir kanalų visumą. Čia daug žalumos ir visada yra vandens, todėl gyvena daug paukščių ir gyvūnų rūšių. Čia mes keletą dienų keliausime ir stovyklausime jau tikrai necivilizacijos sąlygomis. Iš Mauno kempingo iki vietos, iš kurios plauksime, važiuojame sunkvežimiu tris valandas. Lauko keliai duobėti, todėl baisiai krato. Akacijos turi žiaurius spyglius, todėl nespėjame traukti basų kojų nuo kėbulo krašto. Pakeliui pamatome keletą vietinių sodybų. Namai apvalūs, paprastai pastatyti iš stačių karčių su šiaudais dengtu stogu. Vietiniai vaikai lekia paskui ir išsišiepę mojuoja. Jiems mes esame didelė pramoga ☺ Atvykstame iki jau nepravažiuojamo vandens. Nuo čia kanalais plauksime mokoromis. Mokoros – tai tokios medinės skabtuotos valtys. Jos plaukia stumiamos ilgomis kartimis vieno žmogaus, stovinčio valties gale (kaip paskui patyrėme, išstovėti laikant lygsvarą nėra taip lengva ☺). Į makoras susėdame po du, dar dvi valtys plukdo palapines, maistą ir puodus.
Kadangi irkluoti nereikia, makora plaukti visai smagu. Tik iš pradžių neramina, kad valties kraštas virš vandens pakilęs tik per tris pirštus (baisu dėl kameros ir telefono.) Tačiau, kadangi karšta ir tai yra gerai – bet kada galima atsigaivinti vandeniu. Jis švarus, nes tekantis. Vietiniai gyventojai jį ir geria. Pakeliui mūsų irkluotojas (jaunas, ką tik mokyklą baigęs vaikinas - Derekas) parodo ir papasakoja apie augalus ir paukščius. Tarp kitko, vietinių afrikiečių vardai žavi. Pvz. Pilot, Elevator, Punch ☺...
Kad kažkas atsitiko priekyje suprantame iš mūsų vedlių balso intonacijos ir pro šalį plaukiančių pomidorų ☺. Priplaukę artyn pamatome ir mūsų vadovę Kath iki kaklo vandenyje... Vyksta gelbėjimo darbai. Gelbėjami puodai ir maistas. Kath taip pat plaukė apvirtusiuje makoroje, todėl jai tenka neplanuotos maudynės... (Bet jei ne jos sušlapęs telefonas ir miegmaišis tikrai pavydėčiau, nes vanduo toks skaidrus, o oras toks karštas ☺). Kas atsitiko ? Pasirodo sulūžo kartis, ir makoros vairuotojas tiesiog prarado pusiausvyrą... Tačiau gelbėjimo darbai pavyksta gan neblogai ir prarandame tik bananus ir dalį duonos.
Po gerų dviejų valandų atplaukiame į mūsų salą. Įsikuriame stovyklavietę. Mūsų vedliai nurodo neiti nuo palapinių daugiau nei penkiasdešimt metrų. Pasiklausius gyvūnų garsų aplink, to ir nesinori ☺. Maža to. „Jei naktį išlindę iš palapinės pamatysite akis, į krūmus vieni neikite. Žadinkite kurį nors iš mūsų“. Kažin ar jie tuo apsidžiaugtų ☺. Vakare pasidalinę į dvi dalis su dviem vedliais išeiname pasivaikščioti. Ką jau ką, o gamtą vietiniai pažįsta. Išgirstame apie kiekvieną įdomesnį augalą ar gyvūną. Vedliai mus ragina klausti ir klausytis, nes žada suorganizuoti egzaminą, kitaip namo neparves☺.
Kitą rytą anksti einame jau į ilgesnį – keturių valandų žygelį. Mūsų tikslas – didesni gyvūnai. Persikeliame į kitą salą ir traukiame link vandens telkinio, kuriame dieną leidžia begemotai. Begemotai, beje iš vandens išlipa tik naktį. Tada jie daug keliauja šlamšdami žolę (jie išskirtinai žolėėdžiai gyvūnai). Apie penktą valandą ryto, saulei tekant, grįžta į vandenį. Turint omenyje karštį ir muses – tai visai geras gyvenimo būdas. Aptinkame ne tik begemotus, bet ir žirafas, antilopes, zebrus. Gyvūnai čia nepratę prie žmogaus, todėl arti neprisileidžia – bijo. Einant arčiau, pradeda bėgti. Mūsų nebijo tik bezdžionės. Tiksliau, jų smalsumas pralenkia baimę. Greitai šalia stovyklavietės medžiuose įsikuria visa jų banda, stebinti, ką čia viekia tie žmonės... Naktį beje jos mane labai išgąsdina. Jų leidžiami garsai kiek primena lojimą... Maža apie ką gali pagalvoti, kai nežinai kas taip triukšmauja ☺.
O kurgi mano dar nematytas liūtas ? Klausiu vedlių, ar jie čia gyvena ? Nejaugi savo noru plaukia iš salos į salą ? (pamenu, kaip mano katinėlis šovė kaip kamštis iš kūdros, kai kartą netyčia įšoko, bemedžiodamas drugelį ☺ ). Pasirodo gyvena. Tik į vandenį nelenda, bet randa siauriausią kanalo vietą ir jį peršoka. Vakare mūsų laukia kultūrinė programa. Vedliai šoka ir dainuoja savo genties dainas. Tikrai šauniai. Savo ekspresija sužavėtų ir nugalėtų mūsų visų televizijų konkursuose ☺. Atsakomasis mūsų pasirodymas atrodo labai skystai.
Kitą rytą jau be nuotykių grįžtame makoromis ir sunkvežimiu atgal į Mauną. Čia laukia dar viena dienos atrakcija – skrydis mažu 5-7 vietų lėktuvu virš deltos. Kaina žmogui - 60 USD. Skrendame 100 – 150 metrų virš žemės, todėl viską gerai matome ir vaizdai fantastiški. Tik nerealus karštis ir supimas į pabaigą pradeda pikinti. Praskrendame kaimenes dramblių, buivolų, begemotų, antilopių, žirafų... Pagaliau pastebim ir liūtą. Tik nufotografuoti jau nebespėju 􀀯.
Iš Mauno kitą ankstų rytą išvažiuojame Namibijos link. Autobuse miega kas kaip išgali. Miegą pakeliui pamaišo tik siena ir sanitarijos postas. Tam kad apsisaugoti nuo karvių ligos plitimo, visiems reikia išlipti iš autobuso ir dezinfekuoti batus tam skirtoje balutėje. Vienas juokingas momentas – būtinai reikia neštis ir dezinfekuoti ir antrus batus, nes sanitarijos darnuotojai nepatikėtų, kad keliauji tik su vienais. Teko traukti iš kuprinės savo lasportivas, nenaudotus nuo pat Johanesburgo.
Išsikeičiam pinigų. Namibija turi savo valiutą – Namibijos dolerius. Tačiau naudoja ir vienas prie vieno keičia taip pat ir Pietų Afrikos Randus. Kursas – 7,2 Namibijos D – 1 USD.
01.25 -01.27 Bostvana - Kasane
Iš ryto laukia nauja „gera žinia“. Pasitikrinu e-mailą ir randu trijų dienų senumo laišką iš kelionių saito, per kurį pirkau bilietą į Bostvaną, kuriame maloniai prašoma užpildyti kažkokią formą, nes kitaip mano internetinis bilietas bus atšauktas, nes mokėjimas nepatvirtintas. Be abejo jau per vėlu kažką pildyti. Skambinu nurodytu telefonu. Bilietų yra! Tik reikia suspėti į oro uostą ... per trisdešimt minučių... Metu daiktus į kurpinę, prišnekinu vairuotoją paskubėti, perbėgu oro uostą su dviem kuprinėm kol randu „Air Bostwana“ ir ...spėju. Tik kažkodėl nepriima mano lietuviškos kreditinės kortelės. Bet priima Suomišką. Taigi skrendame į Bostvaną!
Miestas „Kasane“ man nesako visiškai nieko. Oro uostas mažiukas. Be mūsų lėktuviuko, tik mikro-lėktuvai. Atstoviu eilėje prie pasų kontrolės. Mano pasą apžiūri miela pareigūnė ir …išgirstu jau taip pažįstamą mielą „You do not have a visa to enter Bostvana“
... Neaaa ! Negali būti!!! 􀀯. Bandau aiškinti, kad turiu oficialų raštą iš ambasados, kad man nereikia vizos. „Kur tas raštas ?“. Bėda ta, kad ne aš turiu, o mano kelionių agentūra 􀀯. O mano telefonas be abejo neveikia – nėra ryšio 􀀯. Pareigūnė pirštu rodo į pakabintą ant sienos sąrašą... „The countries for which citizens visa is not required…“. Deja, toj vietoj kažkur už Lichtenšteino nieko pažįstamo nėra 􀀯 􀀯 􀀯.
Jau matau pažįstamą šurmulį ir pasiruošimą išsiųsti mane tuo pačiu lėktuvu atgal... Bet ačiū dievui pareigūnė atsikasa kažkokį raštą tarp popierių ir randa patvirtinimą, kad nuo 2009 m. pavasario lietuviams vizos tikrai nereikia ! Ir jau visai maloniai nuskamba “Welcome to my country sister”.
Mane pasitinka gidas ir atvysktame į stovyklavietę. Kaip paprastai – aptverta elektros tvora, stovi ne autobusas ( „it is not a bus, it is a truck“), o greičiau tvirtovė ant ratų, skirta kelionėms Afrikoje ir palapinės, tarp kurių vaikšto mano ateinančių trijų savaičių bendrakeleiviai. Kažkokie nuleipę. (Kodėl nuleipę suprantu tik kitą dieną, kai pajuntu tikrą Bostvanos orą. Čia tikrai KARŠTA). Publika iš įvairių šalių. Daugiausiai jaunimas. Honkongas, Šveicarija, Australija, Naujoji Zelandija, Korėja ir žinoma UK. Viso septyniolika žmonių. Kai kurie pradėjo kelionę vakar, keliems tai jau trisdešim trečioji diena. Nes tas pats autobusas važiuoja iš Nairobio per visus žymiausius parkus, užsuka į Ugandą susitikti su gorilom, Tanzaniją (su apsistojimu Zanzibare), Malavį, Zimbabvę... O iki galūtinio tikslo (Keiptauno) liko pervažiuoti Bostvaną, Namibiją ir dalį Pietų Afrikos. Grupę lydi Australietė vadovė Kath ir du vietiniai pagalbininkai – vairuotojas Elevator ir virėjas (beje, labai geras) Dankanas. Abu iš Kenijos, masajų genties. Gaunu atskirą palapinę, čiužinį, užuojautą dėl praleistos Zimbabvės ir instruktažą kaip elgtis kelionės metu.
Labai daug dėmesio skiriama sveikatai. Prieš lipdami į autobusą visi privalo dezinfekuotis rankas kažkokiu purškalu. Prieš valgant ar ruošiant valgį plauti rankas su muilu. Indai plaunami su indų skysčiu ir džiovinami prieš dedant atgal į dėžes (paprastuoju būdu – mojuojant ore). Todėl po vakarienės idomu stebėti reginį – būrelis valgytojų stovi visury lauko ir mojuoja lėkštėmis ☺.
Veikla prasideda kitą rytą. Keliamės penktą valandą, kad prieš penkias jau važiuotume į rytinį pasivažinėjimą po Čiobės parką žiūrėti gyvūnų. Tai vadinama „game drive“. Kažkodėl įvažiavimui į parką reikia paso. Gerai kad nereikia vizos. Per tris valandas sutinkam dramblius, builvolus, begemotus, bezdžiones, antilopes ir dar kažką. Karštis užmušantis. Gerai kad stovyklavietė turi baseiną. Mirkstam vandeny. Kita išvyka į parką tik po pietų. Plaukiam laivu Čiobės upe. Plaukiant galima ypač daug pamatyti, kadangi ir gyvūnai maudytis mėgsta. Nekalbant apie begemotus, kurie visą dieną mirksta vandeny ir tik naktį išlenda ryti žolės. Pavyksta pamatyti ir juos. Jų skleidžiami garsai beje girdisi ir iš palapinės (kažkiek panašūs į kriuksėjimą) kadangi tik šimtas metrų skiria nuo upės. Įdomiausia žiūrėti į besimaudančius dramblius – stebim dramblį ir dramblę. Turškiasi kaip vaikai. Beje, drambliai yra geri plaukikai ir noriai keliauja. Iki vandens gali per dieną eiti ir keturiasdešimt kilometrų. Dramblys lipdamas į krantą netyčia nulaužia medžio šaką (storio kaip rastas). Susierzinęs straubliu meta ją į upę tolyn. Geriau jau jis ant mūsų nesupyktų ☺. Dar smagiau žiūrėti į dviejų savaičių drambliuką. Jam dar nelabai sekasi, todėl išlipti į krantą padeda mama ☺.
Per vakarienę mane nureketuoja vietinis naminis rainius: priverčia dalintis maistu ir išsireikalauja paglostyti (katinas nepėsčias – pajutęs konkurenciją vaikėsi po visą kiemąvietinį brisių). Kažkodėl mane katinai myli nesvarbu kokiam žemyne (arba tiksliau - naudojasi mano silpnybe☺). Gaila, kad vis dar nepamačiau didžiausiojo iš visų kysių...
02. 01 - 02 Namibija: Etoša nacionalinis parkas
Iš Bostvanos įvažiuojame į Namibiją. Šiek tiek nerimauju, nes šiandien 31 sausio, o mano Namibijos viza galioja nuo vasario 1. Bet viskas praeina gerai. Pasienietis pasitaiko kalbus ir kaip jau įprasta šitoj kelionėj pasiteiravęs – „Kur ta Lietuva ? „ Ar Amerikoj?“ palinki geros kelionės.
Kelias ateinančias dienas važiuosime per Etošos nacionalinį parką. Pagal planą vietinius gyventojus apžiūrėsime tiesiai pro savo autobuso langą.
Etošos parkas išsiskiria tuo, kad gyvūnai čia turi mažesnį vandens pasirinkimą – yra keletas vandens tvenkinių – dirbtinių ir naturalių, kur juos galima lengvai surasti. Tuo mes įsitikiname privažiąvę pirmą didesnę balą ir radę ten visą būrį žirafų ir besimaudantį dramblį. Žirafų ūgis yra didelis privalumas, kai reikia kramsnoti lapus nuo medžių, tačiau pasiekti vandenį gana keblu, todėl tenka gerokai išsiskėsti ☺.
Antra diena Etošoje – kačių diena. Sutinkam net du leopardus! Vienas tiesiog nuobodžiauja ir snūduriuoja tupėdamas po krūmu, nekreipdamas į mus ir mūsų norus nei mažiasio dėmesio. Nepaisant kokio poros šimtų mūsų padarytų nuotraukų, nusižiovauja ir mūsų dideliam nusivylimui atsigula į žolę pietų miego. Kitas leopardas dėl mūsų pasistengia labiau: pamatęs pro šalį bėgančią laukinę kiaulę (iš „Liūtas karalius“ - nežinau, to kiauliuko lietuviško pavadinimo), surengia parodomają medžioklę. Visgi, matyt nėra alkanas, kadangi šiek tiek patykojęs, ir pagainiojęs kliauliuką, strykteli visai nevikriai, nepataiko ir palieka jį ramybėje. Kiauliukui šiandien žiauriai sekasi! Kaip pakomentuoja susižavėjęs mūsų kenietis vairuotojas, - “Leopardas nemedžiojo rimtai – tik žaidė“. Jis negali atsistebėti ir mūsų sėkme – „Du leopardai per vieną dieną! Per praėjusius septynerius metus leopardą Etošoje mačiau iš viso tik keturius kartus! „
Mūsų sėkmė tuo nesibaigia... Kai jau snūduriuoju autobuse po pietų nuo per didelio karščio, išgirstu klyskmą „Stop ! Lions!“. Аutobusas pavažiuoja atgal ir išvystame šešius po medžiu tupinčius taip pat snūduriuojančius liūtukus. Liūtukui slepiasi nuo karščio ir su ilgesiu stebi už penkiasdešimt metrų pro šalį keliaujančias antilopes. Matyt prie turistų taip pat pripratę, nes į mūsų fotosesiją visai nereaguoja.
Deja, nesulaukiame liūtų mamos. Dabar mūsų norai išauga. Duodam užsakymą vairuotojui: „Rasti suaugusį liūtą, puolantį raganosį“. Vairuotojas sako, kad mums ir taip per gerai.
Suaugusio liūto rasti taip ir nepavyksta, bet raganosį randam. Taip Etošoje pavyksta pamatyti visus penkius didžiuosius.
Pakeliui į kempingą aplankome tikrą dykumą. T.y. iki pat horizonto nėra nieko – tik sueižėjusi žemė.
Etošos kempingai prabangūs. Su gerai įrengtais dušais, barais, baseinais. Šalia kempingo įrengtas „waterhole“ – didelė bala, į kurią ateina atsigerti gyvūnai, todėl juos stebėti galima ir prabangiam variante – sėdint ant suolo su šalto alaus buteliu rankoj ☺. Visa tai labai pakelia nuotaiką, nes didelis karštis, įkyrios musės, uodai ir važiavimas duobėtais keliais gerokai išvargina.
02 03 - 04 Namibija: Geopardų parkas - Spitzkoppe
Palikus Etošą, važiuojame į Geopardų parką. (Šitą pasakojimo dalį specialiai skiriu savo ISM vadovų magistrantūros rinkodaros kursiokams. Taip taip, čia apie tą pačią „Cheetą“ iš Mountain Dew reklamos ☺ )
Vietiniai fermeriai ir geopardai Namibijoje nelabai sutaria. Reikalas tas, kad ir vieni ir kiti mėgsta mėsą. Tik žmonės gyvulius (ožkas, galvijus) augina, o geopardai tuos pačius medžioja. Todėl fermeriai nevengia geopardus naikinti. Goopardų parkas (ferma) buvo įkurtas tam, kad priglausti ir užauginti rastus mažus geopardukus, likusius be mamos, tam kad jie visai neišnyktų. Fermą valdo viena šeima – tėvas ir trys sūnūs. Įsikuriame šalia turistams skirtam kempinge. Čia viskas yra, tik nėra elektros beterijoms pasikrauti 􀀯.
Vienas iš sunų pasikrauna mus į mašinos priekabą ir nusiveža į savo gyvenamojo namokiemą. Pirmiausiai susipažinsime su visiškai prijaukintais geopardais. Vienas jų pasitinka mus jau prie vartų, aplaižo šeimininkui koją ir palydi į kiemą. Truputi nejauku, matyti tokią didelę katę, bet ji elgiasi labai draugiškai. Kieme prisijungia dar dvi. Vienai jų tik vienuolika mėnesių. Mums duotos instrukcijos – eiti prie geopardo po vieną, neminti jiems ant uodegų (niekada nedaryčiau, žinodama savo Pūkės reakciją ☺) ir nepalikti ant žemės fotoaparatų tašių (kaip ir naminės katės, jie mėgta kramsnoti ir žaisti su įvairias šniūreliais). Beje, tuoj tuo ir įsitikiname, kai mūsų Chu, korėjietė, pamiršta rankinę ant suoliuko – mažasis geopardukas tą mikliai pastebi, čiumpa tašę ir tada jau reikia ilgokai pasigainioti jį po kiemą ir tik su šeimininko įsikišimu įkalbėti paleisti žaislą iš dantų ☺. O šiaip, geopardai labai draugiškai nusiteikę, griūna ant šono ir mielai leidžiasi glostomi ir murkia iš malonumo kaip naminės katės.
Galų gale vienas iš šeimininkų – brolių atneša jiems mėsos (bezdžionės), liepia mums atsitraukti ir stebime pietus. Kiekvienas geopardas doroja savo gabalą, šeimininkų šuo pagarbiai varvina seilę iš tolo. Tik vienam geopardui paėdus, palikus savo kaulą ir nuėjus pasivaikščioti, šuo drįsta prieiti ir aplaižyti likučius, bet geopardui grįžus, tuoj atsitraukia šalin. Hierarchija čia labai aiški. Katės šunis ryškiai pastatę į vietą ☺.
Vakare važiuojame į aptvertą lauką. Čia gyvena keturiolika laukinių užaugintų geopardų. Broliai kiekvieną dieną atveža jiems žalios mėsos. Šie nusiteikę jau nebe taip draugiškai. Tik broliui išlipus iš mašinos ir atidarius mėsos kibirą, išlenda iš krūmų ir cypdami pradeda sukti ratus aplink mašiną. Brolis meta gabalą po gabalo ir kiekvieną kartą užverda trumpas mūšis dėl ėdesio. Laimėtojas sprunka į krūmus ir skubiai doroja savo gabalą (kad anksčiau paėdęs kaimynas neatimtų).
Kitą dieną apsistojame vietovėje, vardu Spitzkoppe, dar vadinama Namibijos lopšiu. Tai kelių šimtų metrų lavos uolų dariniai vidury dykumos. Čia galima rasti ir senovės uolų piešinių. Į vakarą, praėjus karščiui, lipame į uolą sutikti saulėlydžio. Vaizdai fantastiški. Kopimas taip pat. Pasigailiu, kad čia sustojame tik vienam vakarui. Būtų smagu palaipioti daugiau.
Beje, esame apie kilometro aukštyje virš jūros lygio, dykumoje, todėl vakaras šaltas. Kenietis vairuotojas su siaubu pasakoja, kaip praėjusį kartą (liepos mėnesį) naktį čia buvo du laipsniai šalčio. Iš mano minus dvidešimt laipsnių Lietuvoj jis juokiasi, negalėdamas patikėti, kad tai įmanoma išgyventi ☺. Bet yra ir pliusų – nebekamuoja uodai. Dalis kolektyvo dėl to nakvoja miegmaišiuose tiesiog po žvaigždėm. Aš renkuosi palapinę, nes labai jau daug visokių driežų aplinkui.
02 05 - 07 Swakomundas
Prie visko gyvenime gali priprasti. Taip pat ir prie atostogų. Po trijų savaičių baigi nerimauti, kad esi ne ryšio zonoje, jieškoti galimybės pasitikrinti paštą, nustoja graužti sąžinė dėl nepadarytų darbų, neatsakytų laiškų ir net gi pasidaro nebeidomu, kas gi ten, anam gyvenime, vyksta. Ir tada ateina noras padaryti kažką tikrai kvailo ☺.
Kad darote kažką tikrai kvailo galite atpažinti iš tam tikrų požymių. Pvz, jei pildote anketą, kuri klausia jūsų artimiausio žmogaus adreso ir telefono numerio, kai atsakinėjate į klausimus, kokiomis ligomis sergate/sirgote ir galiausiai pasirašinėjate pasižadėjimą niekada nereikalauti iš paslaugas tiekiančios kompanijos bet kokios žalos atlyginimo ir suprantate, kad ši veikla yra pavojinga jūsų gyvybei. Tokį popierių šį savaitgalį tenka pildyti net tris kartus ☺.
Taigi – pirmiausiai skydinvingas ! Тo tikrai nebuvo mano planuose, bet Kath taip krykštauja, pasakodama apie savo ankstesnius keturius šuolius tandeme su parašiutu, kad neišlaikau neprisijungus. Mes keturiese – Kath, Krisas, Chez ir aš. „Oro uostas“ į kurį važiuojame yra netoli Swakomundo – galima sakyti „kurortinio“ miestelio Atlanto vandenyno pakrantėje. „Oro uostas“ atpažįstmas tik iš padangų, kurios žymi „pakilimo taką“ – šiaip jau dalį dykumos, nuo kurios paviršiaus nurinkti didesni akmenys. Iš čia kyla ir leidžiasi tik vienas lėktuvas, į kurį telpa (išėmus visas sėdynes ir kitus nereikalingus daigtus) šeši žmonės.
Pirmiausiai išklausome intruktažo, kurio esmė – „jums nereikia daryti nieko“. Svarbu iššokus – nemaskatuoti kojomi (laikyti sulenkus ir nespadyti instruktoriaus užpakalio ☺), rankas laikyti prie krūtinės, prieš šokant - nesikabinti nagais į lėktuvo kraštą – išlipti vis tiek reikės ☺. Visą kitą darbą padarys tave prisirišęs instruktorius. Tiksliau, patį „šuolį“ taip pat jis atliks, todėl įpatingos baimės patirt neturėtumėm. Bet čia tik teoriškai ☺. Prieš išsiskleidžiant parašiutui turėsime trisdešimt sekundžių laisvo kritimo, po to – penkias/septynias minutes lengvo sklendimo, kol nusileisime. Norinčius filmuos dar vienas kartu iššokęs instruktorius. Patenku į antrą reisą kartu su instruktorium Mario. Kylant lėktuvui, pradeda kilti ir baimė ☺. Kiek ramina gražūs kopų ir vandenyno vaizdai iš viršaus. Dėl visa ko, paprašau Mario nepamiršti manęs prisisegti (maža kas – jie tokie atsipalaidavę ☺ ). Ir štai ateina „tas“ momentas. Instruktorius atidaro duris, atsisėdame ant krašto ir... neriame žemyn. Kad būtų dar idomiau, Mario padaro keletą suktukų. Smarkus oro gūsis (krentame virš dviejų šimtų km/h). Ištiesiu rankas. Fantastiškas skrydžio jausmas... Po to pajuntu truktelėjimą ir jau kabame ant parašiuto. Mario duoda man truputi „pavairuoti“ , po to žemė priartėja ir visai švelniai tupiame...
Ne mažiau gerų emocijų sukelia sukurtų srydžio DVD peržiūra ☺. „I don‘t want to see it... No no.. I don‘t want to see it ! “ – Čia Kath apie savo veido išraišką šuolio metu ☺. Aš tai numačiau iš anksto, todėl nuliūdinsiu – filmavimo neužsakiau ir mano veidelio jūs nepamatysite ☺.
Kita diena, kita atrakcija. Važiuojame keturračiais per dykumą. Tiems, kas bandėte tai daryti Egipte, atsakau – tai nieko panašaus, kadangi „tiesus“ važiavimas baigiasi tuoj pat palikus Swakomundą. Po to didesniam adrenalino kiekiui išnaudojame visus kopų nelygumus. O kadangi kai kurios kopos aukštesnės už devynaukštį ir kyla į viršų didesniu nei trisdešimt laipsnių kampu, tai patikėkite – veikti yra ką. Važiuoju pirma paskui instruktorių. Kai pirmą kartą stebiu, kai jis parodęs „įsibėgėjimo“ ženklą važiuoja tiesiai į tokią kopą, viršuj iš įsibėgėjimo važiuoja „siena“ ir po to padaręs lanką neria žemyn, mintis viena – kokį velnią jis čia daro ???!!! Nejau mano, kad aš tai kartosiu ???!!! Bet deja, kol taip spėju pagalvoti, mano bagis jau važiuoja kopa aukštyn ir stabdyti reikštų geriausiu atveju – užklimpti vietoje, blogiausiu – verstis per galvą atgal. Todėl darau, ką jis liepė – gazuoju – ir lekiu aukštyn. Kai bagis dėl statumo praranda įsibėgėjimą, darau lanką ir leidžiuos atgal. Pasirodo lengva ir labai smagu. Svarbiausia – nepamažinti greičio. Per daug taip pat blogai (galima išlėkti už skardžio). Taip duodamės pusantros valandos. Beje esame „lėtesniųjų“ grupėje. Truputi pavydžiu kitiems, kurie ėmė rankinių pavarų greitesnius bagius, bet tik iki tol, kol sutinkame jų grupę ir sužinome, kad vienas vaikinas krito ir susilaužė raktikaulį. Iš to, kaip ramiai instruktorius praneša šia žinią, atrodo, kad tai nelabai retas įvykis. Ka gi, gal ir gerai, kad mes toj lėtesniųjų grupėje ☺.
 Na ir trečia diena. Snowbordingas. Atsiprašau – sandbordingas ☺. Yra dvi galimybės. Stovimas (taip pat kaip ir snowbordingas, tik ant smėlio) ir gulimas – gulint ant pusantro metro ilgio platesnės, lanksčios lentos. Renkuosi pastarąjį, nes sako – greitis ir įspūdžiai didesni. Deja, yra ir sunkioji dalis, ribojanti norą čiuožti žemyn: nučiuožus nuo kopos reikia ant jos ir užlipti. Karštyje :􀀯. Smėliu 􀀯. Kopos aukštis – 90 metrų. Čiuožiame šešius kartus. Pradedame nuo paparastesnių „trasų“ ir baigiame „juodaja“. Čiuožiant ja išvystomas iki 80 km/h greitis. Instruktoriai fiksuoja kiekvieno greitį. Mano visai neblogas – 68 km/h. Dienos rekordą daro Krisas – 74 km/h. Gulint ant lentos įsikibus į jos kraštą ir lekiant galvą žemyn, tai nepasirodo maža. Tai įrodo ir kai kieno klyksmai palyginami tik su gaisrinės signalu (tai beje užfiksuota specialiai organizatorių sukurtam DVD;norintiems parodysiu ☺.)
Na, o ką galima dar veikti Swakomunde tiems, kurie nenori prisitrenkti ? Dar yra n visokių pramogų – pasivaikščiojimai su gidu po dykumą, žvejyba, delfinų stebėjimas, vietinės bendruomenės lainkymas ir tt. Kadangi laikas (ir finansai) riboja, pasivaikštau vandenyno pakrante ir išbandau vietinį jūros gėrybių maistą (super).
Sekmadienio vakare restorane švenčiame Kriso gimtadienį ir išleistuves. Jis palieka mūsų grupę. Kaip beje ir korėjiečiai – Chu ir Kim. Šis įvykis neplanuotas (Kim gauna žinią, kad serga tėvas ir skubiai krenda namo). Per kelias savaites daugiau sužinau apie keliaujančius kartu žmones. Idomu tai, kad trečdalis jų – bankininkai. (Tai matyt atsakymas į klausimą – ką veikia financininkai financinės krizės metu – kaip paukščiai išskrenda peržiemoti ją į Afriką ☺ ) Bendravimą kiek riboja tai, kad daugumos anglų kalba yra gimtoji, ir tai, beje, nieko panašaus į „lietuvių, suomių ir švedų“ anglų kalbą, kurią aš moku. Kai jie šneka greitai, suprasti taip pat lengva, kaip bendraujančius tarpusavy žemaičius ☺. „Lengviausia“ yra amerikiečių anglų kalba, sunkiausia – britų. Australų, zelandų – per vidurį. Pastarųjų dialektas kiek juokingas – vietoj „ten“ jie sako „tėn“, vietoj „seven“ – „sėven“. Autobusas dar patuštėja – dabar važiuoti patogiau, nes kiekvienas turime po dvi vietas. Kath sako, kad tai dėl „nesezono“ meto. Liepos – spalio mėnesiais, per sausąjį (ir vėsesnį) sezoną jis būna pilnas. Mano patarimas planuojantiems čia keliauti – rinkitės geriau tą „sezono“ metą. Lietuviai nesutverti šitam karščiui ☺.








Komentarų (3)
1. 2010-02-08 16:21
 
Taaaip, uodai tai baisu. :)
 
Vytenis
2. 2010-07-15 11:07
 
kita kart kai keliausite - duokite zinia, nes as nemates nei vieno lietuvio jau 3 metai (gyvenu johannesburge) 
kontaktai: 
This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it
 
D
3. 2012-06-03 22:59
 
ikurtas naujas lietuviu bendruomenes Pietu Afrikoje puslapis: www.parlietuviai.co.za ! 
Jeigu gyvenate Pietu Afrikoje, registruokites puslapyje http://www.parlietuviai.co.za :zzz
 
lietuvis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Antradienis, 27 liepos 2010 )
 
< Atgal   Kitas >