Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2012 03 17 - 31. Jordanija. Spausdinti Siųsti el.paštu
Ketvirtadienis, 19 lapkričio 2009

 

   Wadi Rum


Dalyviai: Rolas, Vidas, Rita, Laima, Vilma, Giedrius, Rita, Aldona, Gintautas, Augustina.

 



Kelionių magija...

Kiekviena kelionė - į kokią naują pasaulio vietą bekeliautum - iš esmės yra ta pati kelionė į save,- naują, dar nepažintą, kitokį santykį - tavo santykį - su pasauliu, atsiveriančiu tau naujais, savitais aspektais, pabudinantį iš kasdienybės snaudulio, tavo turimų įprastų santykių monotonijos, sąstingio, formalėjimo.
Sakoma: gyvenimo kelias... Gyvenimas ir yra kelionė, nepaliaujamas naujumo radimasis prieš tavo akis ir širdį, ir tavo santykis, tavo pokalbis su tuo, kas radimesi esa. O kelionė yra pats gyviausias gyvenimas.
Atsargiai,- norai kartais pildosi!
Prieš trejetą metų grupelė žmonių keliavome automobiliais po Afriką: Marokas, Vakarų Sachara, Mauritanija, Senegalas, Gambija,- kitas, kitoks pasaulis... labai, labai kitoks. Bet mes buvome savotiškai atsiskyrę, apsisaugoję nuo to pasaulio už automobilių „šarvų“. Prie Mauritanijos sienos sutikome porą pavieniui keliaujančių vyrukų, kurie nardė pačiuose vietinio gyvenimo vandenyse, keliaudami, bendraudami, maitindamiesi ir miegodami kartu su čiabuviais. Nors ir mūsų kelionė nebuvo labai jau saugi, aš jiems pasiutusiai pavydėjau - jų nesaugaus atvirumo, galimybės betarpiškai pajusti ir išgyventi vietinio gyvenimo tikrumą. „Pati to neišdrįsčiau, o jau ir amžius ne tas avantiūroms, sveikata, nemoku kalbos ir pan.,- bandžiau pati sau rikiuoti „priežastis“,- bet vis tik, nors ir nematau tam galimybės, dar norėčiau taip - su mantele ant pečių kur nors į kalnus, laukiniškai... Deja, Martynai,...“.
Iki paskutinio išvykimo į Jordaniją momento negalėjau patikėti, kad aš iš tiesų štai jau ir vykstu su kuprine praleisti porą savaičių dykumoje, kalnuose, tarpekliuose, nesiimant net palapinės, tik miegmaišį, planuojant kopinėti kalnuose su virvėmis ir pan.  Vargeli, tu mano! Visada, matydama filmuotose kadruose tuos bepročius, kurie karstosi uolomis, vienareikšmiškai sakiau: na, šitai - tik ne man. Deja, kartais norai būna išpildomi „su priedais“, žiū, gauni visą komplektaciją,- šįkart tai buvo mano geistieji kalnai, bet... su alpinistiniais priedais. Vadovas „ramino“: „Jūs dar nežinote, ką galite“. Ką gi, beliko taip nedaug - sužinoti.
Lėktuvas leidžiasi Telavive, netrukus kirsime sieną į Jordaniją,- taigi, mieloji, būk pasveikinta, aš - tavo.
Jordanija.

Iki šiol praktiškai beveik nieko apie ją nežinojau. Netgi dabar - prieš kelionę - nepuoliau rinti apie ją informacijos,- kažkodėl nesinorėjo įgyti kokią nors (kažkieno) išankstinę nuomonę. Jokių a priori,- susitiksime - tada ir susipažinsime.
Jordanija mus pasitiko saulėtu pavasariu (buvo kovo vidurys), švelniu klimatu ir gana draugiškai nusiteikusiais žmonėmis. Po bastimųsi Afrikoje, vietinė aplinka nestebino. Gana skurdus kraštovaizdis,- dešimtys, net šimtai kilometrų važiuojant keliais - „žvyro karjerai“,- daugiau ar mažiau kalvotos pilkšvos smėlio-žvyro dykvietės, kur-ne-kur akmens atodangos, minimumas žalumos, niekuo ypatingu neišsiskiriantys panašiems kraštams būdingi miesteliukai, gyvenvietės. Na ir šis tas autentiškesnio,- atokesnėse, kalnuotose vietovėse vis dar išlikę, vis dar tebegyvenami senosios klajoklių beduinų tradicijos gyvenimai,- didelės, tokios pat pilkšvos kaip ir kalnagūbriai, palapinės,  primenančios neproporcingas karpas ant išdžiūvusių sąnarių, šalia kurių tilindžiuoja varpeliais ožkos ir avys, sukinėjasi guvūs tamsiaodžiai vaikai. Dirbamoji žemė tik kai kuriuose regionuose šiek tiek primena mūsiškę. Šiaip tai - kur įmanoma (o ir tuo nelengva patikėti, bet akivaizdu) įdirbti ploteliai ant žvyrinių kalnagūbrių, apdangstyti polietileno plėve, su prie kiekvieno augalėlio atvesta laistymo žarna, pasitelkiant tarpekliais (su kuriais susipažinome antroje kelionės pusėje) srūvančius upeliukus. Taip auga sodai, pomidorai, agurkai ir kt.,- visa, kas nori būti žalia ir gyva.
Numatytasis kelionės planas: 3 paros dykumoje, 2 - kalne, toliau - pagal galimybę - kokie trys tarpekliai, Negyvoji jūra, tada paliekame Jordaniją ir dar porą dienų bičiuliaujamės su Jeruzale. Tiesa, prieš visa šitai - dar apsistojome Akaboje, susipažindami su vietine miesto kultūra, maistu, netgi povandeniniu koraliniu rifu. Pradžia nenuobodi, tikimės, toliau - bus dar linksmiau.
Dykuma.
Autobusu nuvykstame į beduinų kaimą šalia Wadi Rum dykumos, apsistojame pas vietinį gyventoją. Čia paliksime dalį daiktų ir maisto, pasiimdami tik tai, ko reikės trims paroms dykumoje: miegmaišis, būtini rūbai, maistas, ak, ir dar - vanduo!
Dykuma - žodis, kuris praktiškai visada kiek išskirtiniau rezonuoja mumyse. Mūsų sąmonė ją asocijuoja su skurdumu, neturėjimu, negyvybingumu, visa ko praradimu, atsiskyrimu, vienatve. Dykuma baugina ir traukia. Mums, persotintiems visokeriopo „turėjimo“, pridusintiems nepaliaujamo informacijos tvano, net sapnuose beveik nebesustabdomo „reikėjimo“, dykuma - tai tarsi „plytos“ ženklas kelyje, kur jau turi sustoti, palikti savo „automobilį“ su visais turtais ir eiti pėsčias,- toks, koks esi. Ir tik. Kvaila būtų temptis į dykumą visas mantas, dėl kurių kasdieniškai kraustomės iš proto, bandydami uždirbti pinigus ir užgriozdinti tuo tai, ką vadiname savo gyvenimu. Vartotojiškoji vergystė, dangstoma gerovės, prestižo, laisvės („“) terminais,- tendencingai ponios Mamonos generuojama robotiškoji sąmonė. Turėti ar neturėti? O gal - turėti ar būti? Kaip dažnai susimąstome - kas ir dėl ko esame? Tam, kad mąstytum, kad pats mąstytum - reikia bent kiek išbusti, bet mes neturime laiko, mes ir taip nieko nespėjame, laiko nebepakanka kasdieninei „reikėjimų“ rutinai, nes šiandien - kaip sakė Alisa - reikia labai greitai bėgti, kad bent išliktum vietoje, kur jau ten sustosi... O štai tokia kelionė, kai palieki viską (tik porai savaitėlių per keletą ar net keliolika metų), prilygsta didžiulei regeneracijos terapijai, aišku, jei priimi visas galimas šio žaidimo sąlygas,- o tai, vėlgi kaip visada, yra bazinis mūsų pasirinkimas - leisti sau ar neleisti - būti. Skirtumas tik tas, kad čia nebeturi net priežasčių nedaryti,- dvi savaites priklausai tik pats sau ir niekam kitam,- koks komfortas! Atsiduoti pasauliui - dar neokupuotam civilizacijos, ramiam, švariam, erdviam,- be triukšmo, sumaišties, skubėjimo, reikėjimo,- tiesiog būti...
Wadi Rum. Tai nėra „tuščia“ dykuma. Tai dykumos ir kalnų vienovė. Nepaliaujamai stebina, žavi, užburia smėlynuose stūgstantys uolienų masyvai, nugludinti vėjų, saulės, laiko,- fantastiškiausių formų, gigantiškos, tobulos  genialiojo meistro - Gamtos - skulptūros. Užburtas grožio išties pamiršti viską,- ne tik tai, ką palikai už „plytos“, bet ir bet kokius iš pavargstančio, nusisėdėjusio kompiuterio priedo - kūno - kylančius nepatogumus, nebaugina, o greičiau budrumo, pikantiškumo suteikia ir ne pati šilčiausia nakvynė miegmaišyje ant smėlio uolos pašonėje, traukiant šiauriam vėjukui.
Vieną vakarą įsikūrėme ant rausvos aukščiausios Wadi Rum kopos, ketindami šioje įstabioje vietoje sutikti tekančią saulę. Tomis dienomis dykumoje buvo pakeltos dulkės, visa matėsi tarsi per lengvutį rūką, bet saulei tekant tai netgi savotiškai pasitarnavo pirmapradės gilios rimties nuotaikai. Lyg pasaulis būtų tik ką sukurtas. Dar tebeskamba finaliniai tvėrimo akordai - tyla. Didžiulė atsiverianti erdvė sklidina pirmapradės nelytėtos pilnatvės. Erdvė ir laikas sueina į vieną tašką,- tai tu. Viskas ir niekas. Rodos, būtum tikras bedievis, jei šią rimtį sužeistum...
Dykuma įkūnija didžiąją gyvybės-mirties dialektiką. Joje atpažįsti savo žmoniškosios būties veidą: laikas žaidžia formomis, skaptuoja ir trupina akmenį, vėjo rankomis žarsto smėlį, supila ir vėl sulygina kopas. Ir nieko daugiau pats iš savęs negali. Bet vis tik kažkur, gilumoje,- norėtųsi pasakyti - širdyje,- kažkieno valia išreikštas stebuklas, pažadas... Stebuklas nematuojamas dydžiu,- jis tiesiog yra,- gyvybė. Visa kita paskui. Visa kita - pridėta.
Bet tam, kad galėtų rastis gyvybė - akmuo turi suskilti, atsiverti, turi priglausti savo „žaizdoje“ lašą vandens, dulkelę, priklydusią sėklą. Smėlis - tas pats jau sutrupėjęs akmuo. Jame neužsilaiko vanduo,- saulė ir vėjas jį greit išdžiovina ir gyvybė vargiai čia gali reikštis. Ir vis tik dykuma tau atveria savąją tiesą: koks bebūtum nuskurdęs ir suvargęs - tu vis vien gali sužydėti, nes gyvybė nėra nuosavybė, ji nėra formos reiškimosi pasėka. Tai duotybė - atsiverk ir priimk ją iš didžiosios Tikrovės. Atsivėrimas ir priėmimas - tokia paprasta stebuklo esmė.
Išsitiesi aukštielninkas smėlyje, įkvepi visa, kas esa, užsipildai, paskui iškvepi visą save, pasklindi ligi horizontų. Pakartoji dar ir dar, ir nebeatskiri - kur tu prasidedi, kur baigiesi. Tiesiog esi. Laisvas, lengvas, sklidinas neapsakomo gerumo, ir pajunti eidamas, kad nors kojos sunkiai grimzta į nestabilų smėlį, rankomis gali remtis į vėją ir šis išties kelia tave kaip sklendžiantį paukštį.
Kalnas.
Grįžę iš dykumos pernakvojame pas beduiną, persikrauname kuprines, šįkart į būtinąjį minimumą įtraukdami apraišus, karabinus, šalmus (didžiausią nerimo „bombą“ nuo pat kelionės užmanymo).
Visi potencialūs išbandymai kažkada priartėja ir tampa konkrečia tikrove,- taigi, šįkart tai kalnas. Pirmoji asociacija - jėga, įveikti. Jį ar save? Deja, aišku, save. Savo silpnumą, savo baimę, netikėjimą, nepasitikėjimą. Susidraugauti su kalnu, išgirsti jo tiesą ir atrasti savyje tvirtybės esmę.
Gerdami rytinę kavą-arbatą, kabindami košę, vis dairomės į šalia kaimo stūksantį niūroką kalną. Deja, mielasis, labai jau tu nemažas, visą dieną mes į tave kopsime, o kitą teks kažkaip dar ir nusileisti. „Kinkomės“ į kuprines ir... Pradžioje nieko nauja - kopiame nuobirynais, kiekvienas bandome susiderinti judėjimą su kvėpavimu. Šiokį-tokį kopimo „apšilimą“, susipažinimą su čionykščios uolos natūra (daugiausia smiltainis, kažkiek dolomito, net granito) jau buvome padarę kopdami į dykumoje esančius uolynus,- akmuo smagus lipimui, neslidus, gerai sukimbantis su batais. Nelengva, bet visai normalu.
Kurį laiką ėję, sustojame poilsio pertraukėlei  prie uolinės sienos, kurios kraštu kyla savotiška siaura atbraila. Kažkas sako - ja ir lipsime. Leidžiu sau išgirsti tai kaip pajuokavimą, kuris netrukus virsta „realybės šou“. Velnias!- keikteliu nejučiomis. Aš - ten? O, ne! O, taip. Na, mielasis, būk sveikas, dabar aš jau tavo ir man nepamaišytų tavo tikra, draugiška pagalba.
Ir taip - žingsnis po žingsnio, atbraila po atbrailos - mes kylame akmenine siena, virvių vis dar beveik nenaudodami, nebent ne-kuriose mums, neįgudusiems, nebesaugiose vietose. O tarp mūsų kalbant - apskritai kalbėti apie didelį saugumą ant tos sienos būtų didelis optimizmas. Bet, pasirodo, kad mes optimistai. Ir gal netgi drąsoki. Ir gal netgi pasiutusiai tai smagu, kai papėdė nuo tavęs tolsta, aukštis didėja, kartkartėmis gniaužteli kvapą, šmėkštelėjus minčiai, kad užtektų susvyruoti... dar tos kuprinės! Bet išties ir toms mintims nėra kur įsiterpti,- šis žaidimas pasiima tave visą, kalnas pasiima tave visą,- būtum tiesiog nedraugiškas jo atžvilgiu ėmęs stenėti dėl tokių „susipergyvenimų“ kaip baimės ar nuovargis. Vis aukščiau ir vis įspūdingiau. Vis stipresni ir ramesni. Ir netgi truputį į Jį panašūs. Ir laimingi kaip vaikai, pasijutę beveik suaugusiais. Ak, vis tik gera sužinoti - ką gali.
Na, štai, ir pasiekėm „sienos“ viršų, toliau traukiame keistais, laiko ir stichijų nugludintais, išilginiais plyšiais išvagotais viršūnės gūbriais. Peizažas tiesiog „mėnuliškas“, pavargusi saulelė ruošiasi leistis, mes gi atsiliekame nuo grafiko - reikia spėti pasiekti vietą, kur būtų įmanoma pernakvoti. Vadas pasistato filmavimo kamerą įspūdingai greitam ir žaviam saulėlydžiui nufilmuoti. Dabar jau laikas nebe mūsų sąjungininkas, temsta paspartintai, judame greičiau, mažiau bepaisome kur dėti koją. Beveik tamsu, degamės žibintuvėlius, prisėlina  lengvas nerimas,- velniava, kur įmanoma sustoti? Pagaliau šiokia tokia lomelė tarp gūbrių, paklotas smėliukas. Valio, nakvynė.
Nesakysiu, kad miegame kaip mamos pataluose. Čia net miegodamas jauti, kad esi, junti aplinką, kvėpuoji vėju ir žvaigždėtu dangum, ir džiaugiesi, kad esi būtent čia ir taip.
Nusileidimo diena. Virvių diena. Tai, ko prieš kelionę bijojau (leidimasis virvėmis iki 50 metrų aukščio stačiom uolom), dabar atrodo smagus patyrimas. Tiesa, šiaip nesipykstu su aukščiu, bet negaliu ir girtis, kad visai neturiu baimės,- matyt todėl vakarykštis kopimas man tapo savotišku aukščio pertekliumi, todėl iš ryto pajutau, kad stovint prie uolų atbrailų krašto lengvai pykina. Pagirios,- šyptelėjau sau. Ir išties, tai gana greitai išsisklaidė įsijungus į žaidimą „žemyn, dar žemyn“. Viskas sukasi greitai - lyg antroji atostogų pusė - čia matėme kaimą nuo kalno viršaus, čia jau pėdiname link jo dykumos smėliu. Akmuo ir smėlis, aukštis ir plokštuma, stabilumas ir ne... Saugumas? Kur jo daugiau? Kas jis? Išvis - saugu ar nesaugu yra būti? O gal saugumas-nesaugumas - tik proto pasirinkimas, juk tu neturi kito pasirinkimo - niekas su tavimi net nediskutavo - tau būti ar nebūti,- esi, nieko apie save iš esmės nežinodamas - kas yra tai, kas esa ir kas esi tu pats visame tame,- totaliai egzistenciškai neapibrėžtai - esi, nežinodamas nei savo pradžios, nei priežasties, nei tikslo. Tai ką gi gali atsverti tas momentinis saugumas-nesaugumas prieš egzistencinę nežinomybę, kurią gali bandyti ignoruoti, apsimesdamas, kad esi daiktas daiktiškoje tikrovėje ir tai yra saugumo garantas arba gali pripažinti, kad tiesiog nieko nežinai, bet visgi esi, ir netgi galima sakyti, kad tavo buvimu visapusiškai pasirūpinta („viskas įskaičiuota“). Gali drebėti iš baimės didžiosios nežinomybės akivaizdoje, gali bandyti pasitikėti tuo, kas tau visa teikia, nereikalaudamas jokio atlygio, gali dėkoti, gali net nedėkoti... jei gali. Tiesiog esi laisvas pasirinkti - kaip mąstyti ir kaip gyventi - kokiu būti, kokį savo atvaizdą nutapyti gyvenimo rėmuose. Įsisąmonindamas egzistencinę galimybę - pasirinkti tapatybinę savo buvimo plotmę, tu pajunti, kad, deja, nesaugiausia yra būti „žemai“ - materialiojoje tapatybėje (garantuotame baigtinume). „Aukštis“ savaime neatrodo saugus, bet šis - pats atviriausias santykis - palieka bent jau galimybę tikėtis, kad tu nesi beviltiškai atskiras, pamestas ir prarastas daiktiškajame laike - bedalis mirtingasis. Panardinti regimojo pasaulio vaizdiniuose mes užsimirštame, net nebebandydami atminti - kas esa, įsikibę į ribotą laiko atkarpą, suabsoliutinę kūnišką ribotumą ir jame mirtinai „saugiai“ įstrigę. Būti atviru, nežinančiu, nesaugiu - ko gero yra saugiau nei „saugiai“ užsidaryti savo baigtiniame žinojime. Tai nereiškia visą laiką kyboti ant kalno, iš aukščio stebint kaimelį, tai reiškia pilnatviškai gyventi visais kaimo džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu prisimenant, kad iš aukštai jie kiek kitaip atrodo. O ir tai - dar ne mūsų galimybių riba, nes atsiverdami į nežinią, mes vėl galime sužinoti daugiau, nei jau žinome.
Tarpekliai.
Tarpeklis - tarpas, plyšys, indas... Akmeninis indas, kuriame skamba vanduo ir plazda gyvybė. Akmuo, į kurio kūną Amžinasis įkvėpė vandens dvasią, ėmusią tekėti jo gyslomis,- matome daugybę gyslų ir kapiliarų atsivėrusių tarpeklio sienose, su srūvančiu, trykštančiu, varvančiu, rasojančiu vandeniu. Tarpeklis - gyvybe įkvėpto akmeninio menininko kūrybinės dirbtuvės,- įspūdingos visų gamtos stichijų sutelktomis pastangomis sukurtos uolinės sienos, čia aštriabriaunės, čia neįtikimai aptakiai nušlifuotos, išpuoštos įvairiuose aukščiuose kabančiais augalais,- nuo mažos gėlytės iki saulėje žvilgančių plunksninių palmių. Iš uolų trykštantys vandenys nevienodos temperatūros,- karštieji turi rusvą-rausvą atspalvį ir ten, kur bėga ar teška, palieka spalvotus piešinius. Visi jie jungiasi į linksmą, šiltą, sraunų upelį-upokšnį, rodos, tikrą žavumo ir gerumo įsikūnijimą. Bet visko turi būti saikas,- ir vandens. Liūtis tarpeklyje reiškia nevaldomos, visa griaunančios jėgos išbudinimą,- tas pats žavus upeliukas per trumputį laiką gali virsti aklu, įsiutusiu monstru, kurio prasiautimo padariniai - išlaužyti, sumaitoti krūmokšniai dar ilgai - net apgaulingai ramiai jam čiurlenant saulės įšildytais akmenimis - tyliai mena: stichijos neprijaukinamos, su jomis nepasiderėsi, nepapirksi, neperkalbėsi. Ir tai gerai, nes tai yra tikra. Perėjome tris tarpeklius, nuoširdžiai džiaugdamiesi vandens saiku - lyg ir prognozuoto lietaus taip ir nebuvo,- tiesa, vieną naktį nukrito keletas lašų, ganėtinai greitai visus išbudinusių, kitą naktį - kalnas žaismingai apmėtė miegančius smulkiais akmenukais, bet matyt stichijų nesupykdėme,- taika ir ramybė jums,- linkėjome apleisdami atsivėrusias žavingąsias gyvybės ertmes.
Link paskutiniojo - trumpiausiojo tarpeklio ėjome jūros dugnu,- ne jūra mums neprasiskyrė, o ir mes ne bėgantys žydai, nors, tiesa, keliaudami tenai jautėmės išrinktaisiais,- vis tik ganėtinai mažai tų, kas visus šiuos dar tokius autentiškus, neliestus stebuklus matė. Jūros dugnas - tai pilkšvos ir gana nykios kalvos, esančios žemiau jūros lygio ir kažkada išties buvę jūros dugnu. Vis tik - žinojimas egzotiškai kutena vaizduotę, palengvindamas karštį ir nuovargį.
Paskutinysis tarpeklis - netikėtas savo trumpumu (net vadovas ten buvo pirmą kartą), bet nuskambėjęs kaip ryškiausias savo įspūdingumu visoj kelionės simfonijoj. Patenki į tą erdvę lyg į atsivėrusią Jordanijos krūtinę - prie pačios širdies, pačiose jos gyvybės įsčiose. Tave pasitinka belaikis pirmapradiškumas; nenusakomas akmens, vandens ir augmenijos, sunkokų spalvų, tonų, formų, šviesos ir tamsos reginys atrodo lyg keista uždanga tik dėl mūsų pačių saugumo pridengusi amžintąją transcendencijos gelmę. Ir net nesinori viso to įžodinti, apriboti terminais, kad ir tokiais kaip Dievas, transcendencija,... Norisi tai palikti neliestą. Tyloje. Kad žinotum, kad visada galima sugrįžti savęsp.
Negyvoji jūra.
Vanduo - gyvybės nešėjas, gyvybės lopšys. O štai - be gyvybės... Bet ir gyvenimas gali būti be gyvybės,- tiesiog daug daug visko,- ką įmanoma ar net nebeįmanoma suvartoti ar bent utilizuoti, o gyvenimo, egzistencinio gyvybės džiaugsmo dažnai neberandame. Ir nėra nuo to - nuo visų turėjimų - kur dėtis,- „kažkas“ stumia į paviršių kaip negyvą žuvį, kuri neneria gilyn nebe todėl, kad neskęsta...
Prisiartinome prie Negyvosios jūros iš necivilizuotosios pusės,- laukinis pajūris, jokios turistinės maudynių-prekybos paslaugos. Su savimi nešamės po butelį tarpelio upelio vandens,- su tuo šlakeliu ir nusiplausime po maudynių visą negyvumo jūrą. „Pavaikščioję“ vandeniu (t.y. kaip bulvės druskos tirpale paplūduriavę) ir atsikrikštiję gyvuoju upelio vandeniu, ruošiamės palikti Jordaniją ir keliauti į tikrojo tikėjimo žaizdomis įsiamžinusią Jeruzalę.
Jeruzalė.
Deja, Jeruzalėje pasijutau esanti visai niekinė krikščionė. Dievas, rodos, keliavęs kartu per visą tokią tikrą, vaikiškai nekaltą Jordanijos žemę, ir turėjęs supažindinti su tikraisiais tikėjimo ženklais šventojoje žemėje, staiga mane paliko Jeruzalės senamiesčio - gariūniško turgaus spūstyje. Dar bandžiau jo ieškoti šventyklose,- ten buvo daug ieškančių, nesuprasi net ko,- dauguma, atrodo, savęs, nes stojosi šalia visų reikšmingųjų vietų ir šypsodamiesi fotografavosi, lyg sakydami - štai kur jis - mano šventumas, aš pagaliau jį radau. Pasijutau visiška eretikė, nieko nevertindama paklaidžiojau legendinio miesto erdvėmis, net nebebandydama kasinėtis istorijos - kultūros dulkėse, skaitinėti kažkada ir kažkieno bandytus rašyti Dievui laiškus. Gal ... kada nors... Nors, tiesą sakant, vargu,- kaip jau seniai nebeskaitau ir romanų apie kažkieno „gyvenimą ir meilę“, nes esu egoistė ir negaliu apleisti gal ir ne tokių įspūdingų savųjų, o jei kas jų neturi ar nevertina - tegu renkasi tuos - bendrojo naudojimo.
 Tai negi nieko nedavė Jeruzalė - žmogiškasis istorinių, religinių, kultūrinių, tautinių ambicijų Gordijaus mazgas? Išties gi Jeruzalė paklausė: Štai, po to, kai prisilietei prie gamtinio pirmapradiškumo stebuklo - darnos, santaikos, sveikatos,- kada visa yra gera, tu vėl grįžti į sumaištį - kitų ir savo paties. Ką tau sako tavo per tūkstančius metų nuveikti darbai? Ar jie tau davė tai, ko visais laikais labiausiai tau trūko - meilės, darnos, sveikatos? Palikęs Rojų, tu išėjai į Pažinimo žemę - Adomas, sūnus klajūnas, pasirinkęs asmeniškumą ir protą. Protas yra pažinimo-informacinis įrankis, trupinantis tikrovės uolą iki smėlio. Tu sureikšminai protą, informacijos kiekį, savo galimybes pertvarkyti tikrovę, nesiskaitant su esminiais (gyvaisiais) jos dėsniais. Bet nei akmuo, nei dykuma, nei tavo protas patys iš savęs negali sutverti gyvybės,- net menkiausios žolelės. Tu gali tik imituoti jos struktūrą, formą, bet negali jos atgaivinti. Tu jau pats nebematai, kad didele dalimi gyveni savo suimituotame pasaulyje - „kaip pasaulyje“ - panašiame, ne, kai kuria prasme gerokai įspūdingesniame, bet netikrame - negyvame, todėl nesugebančiame vystytis, pačiam iš savęs atsinaujinti, nes tu jį nužudei dar pačioje pradžioje - ėmęs pjaustyti proto peiliu. Tau tas nedraudžiama - tu laisvas elgtis kaip nori, nes visa, ką tu sutveri - tau pačiam ir atitenka. Tu susikūrei Vartotojų rojų, turi daug daug visko, daugiau, negu gali aprėpti, suvartoti,... bet ar gerai jautiesi, ar laimingas? Tie iš jūsų, kurie gauna mažai, dar tiki „savo“ (o tikriau kažkieno nepaliaujamai stimuliuojamais) vartojimo norais, bet tie, kurie jau „apsiriję“, pajuntą niekuo nebepasotinamą alkį, dar bando paskutines iliuzines pasitenkinimo (ar pabėgimo) priemones, tokias kaip narkotikai, bet pelėkautai užsidaro... O Amžinasis visada laukia savo vaikų, žaidžiančių smėlio dėžėje. Jo nekankina nekantrumas, nespaudžia laikas,- kaip mus,- nes jis tiesiog būva - visada atviras kiekvienam iš mūsų - atskirųjų, susireikšminusių, klaidžiojančių, ieškančių, žaidžiančių,... Tai tik mūsų pasirinkimas - nusigręžti nuo saulės ar atsigręžti, užsidaryti ar atsiverti, sureikšminti savo protą ar priimti išmintį.
Tiesa yra ta, kad bet kuri dykuma dar gali žydėti...


P.s.: Į šią kelionę išvykau ganėtinai subirusia sveikata, baimindamasi, kad šioji nepavestų galutinai. Gi tenai jaučiausi puikiai, stebėdamasi ir kartu suvokdama, kad ši sveikata - ne iš mano „nuvaryto“ kūno, o iš viso to, kame esu, pasiduodama čionykštei pirmapradei darnai, visapusiškai švariai, neišdarkytai mūsų norais aplinkai,- pasiduodama, atsiverdama, priimdama, dėkodama ir džiaugdamasi gyvenau tomis energijomis, tuo pasauliu, ir leidau jam gyventi manimi. Tai - kaip yra sakęs Just. Marcinkevičius - „nepaprastas paprastumu“ gyvenimas.

Aldona


                                                    Kontaktas iš J raidės
                                                 Jordanija 2012 pavasaris.

Tai jau devinta mano organizuota kelionė į Jordaniją. Ir tai buvo vyriausias kolektyvas su kuriuo teko važiuoti aplamai į keliones. Vyriausias bendražygis buvo 57 metų. Turėjom ir vieną dukrą (:. Ir tikrai netinginiavom. Ėjom, lipom visi į viršūnę, leidomės virvėmis, puikiai įvaldėm smiltainio paviršių, leidomės nuo krioklių, perbridome tris tarpeklius. Pasimurgdėme dvejose jūrose. Ėjome nuo saulėtekio iki sutemos. Programa buvo įtempta. Norėjome spėti viską padaryti ir viską pamatyti. Kolektyvas nesiskundė, o mane tai įpareigojo vykdyti numatytą programą.

 

Antri metai iš eilės kovo mėnuo Jordanijoje vėsokas. Nėra šalta, bet ir ne karšta. Ėjimui oras tikrai puikus. Vakaras reikalauja šiltesnių drabužių. Dykumoje oro temperatūra dieną apie 20, naktimis apie 8 laipsnius šilumos. Dar vienas blogumas vaikščiojant po dykumą – buvo pakeltos dulkės. Nepasakyčiau, kad pūtė stiprus vėjas. Paprastai jos pakyla ir greitai nusileidžia. Šiais metais jos kabėjo visos kelionės po dykumą metu. Kažkiek praskaidrėdavo vaizdas, bet tikrai esu matęs žymiai skaidresnę aplinką. Tai ribojo matomumą į tolį. Gaila. Bet taip jau būna.
Wadin Rum dykuma. Bent jau aš kažką naujo šioje kelionėje nenuveikiau. Vaikščiojom mano pamėgtu maršrutu. Vaikščiojom tarp Burdah, Moharrog, Barrah, An Faishiyya ir Khazali uolų masyvų. Visi draugiškai užlipom ant trijų uolinių tiltų. Vienas iš tiltų man buvo naujiena, kad beveik visi panoro užlipti ant jo. Nesudėtingas užlipimas, bet statokas. Pasivaikščiojime trūko tik skaidrumo ore. Tolimesni kalnai matėsi per tirštą dulkių debesį. Šiais metais dykuma nežydėjo kaip pernai. Tai smulkmena prie visų matomų vaizdų, bet pernai tai maloniai stebino.

  Wadi Rum

Jebel Rum. Dviem mašinom anksti ryte pajudėjome į priešingą kalno pusę. Pradėjome lipimą link maršruto 7.30. Prie maršruto prisitraukėme per pusantros valandos. Sudėtingą lipimo atkarpą įveikėme iki 14.30, trumpas pasisėdėjimas su užkandžiu ir toliau. Kalno viršūnę pasiekėme 16.50. Džiaugsminga akimirka ir nuotraukos. Vėl gi gaila, kad dangus nebuvo skaidrus kaip stiklas. Gerą dieną matomumas būna toks, kad matosi viskas ką gali pamatyti horizonte. Tik ne šį kartą. Nusileidimas tarp labirintų. Leidžiantis sutemo. Iki pamėgtos mano vietos pritrūko laiko (gal 10 min) ir darėsi nesaugu. Bet vis viena reikėjo rasti vietą, kad saugiai ir patogiai pailsėtume. Kėlėmės anksti ryte. Pusryčiai ir vėl į trasą. Nusileidimai su virvėmis. Statūs, bet praeinami smiltainio šlaitai. Viskas sekėsi puikiai. Ir nusileidome greitai. 12.00 jau judėjome link kaimo.

 Tarpeklis prie Petros Tarpeklis prie Petros
Toliau sekė Petra. Kol visi domėjosi kultūra, aš nutariau pakartoti maršrutą nuo mažosios Petros link Wadi Musa. Ėjau tarp kalnų, pro beduinų gyvenvietes. Kaip ir norėjau jau judėti link Wadi Musa, bet iš viršaus pastebėjau siaurą susiaurėjimą. Nutariau patikrinti mažą tarpekliuką. Tikrai buvo verta nusileisti. Siauras ir gražus reginys. Leidausi žemyn. Sausi kriokliai nuo dviejų iki trijų metrų. Sienos aukštėja, vaizdas gražėja, bet sustabdo 15 metrų krioklys. Be virvių nusileidimas darosi nesaugus. Prisiminiau filmą „127 valandos“. Nutariau sugrįžti, apeiti ir patikrinti iš apačios. Taip, jis gražus. Toliau judėjau link Wadi Musa. Nesisekė išeiti iš tarpeklių labirinto. Teko leistis dar į vieną. Šis buvo platesnis. Žiūrint į viršų gražus, bet kadangi netoli kaimo, buvo daug šiukšlių. Turi jie gražių tarpeklių. Kaip nekeista būtu, manau galima rasti dar nieko nevaikščiotą tarpeklį ir dar nevieną. Tik bėda ta, kad šiukšlių neskaito kaip šiukšlių. Jie jų nemato. O tarpekliai dar ir ta vieta, kur jų nesimato.

   Tarpeklis prie Petros   Tarppeklis prie Petros

Tarpekliai. Kaip ir keista nebūtu. Dykuma man pasirodė sausa. Ten kur būdavo vandens, šiais metais nebuvo. O tarpekliuose vandens lygis buvo aukštas.
Pradžia buvo Wadi Hidan tarpeklis. Deja mus piktas beduinas išvarė. Žmogus informuotas apie draustinį, abejonių nekilo, kad reikia trauktis. Vis vien būtu iškrapštę, kadangi apsišvietėme, kad norim ten eiti. Tas beduinas mus ir išvežė iki artimiausio miestelio pavadinimu Diban. Jai dar ir bus noras ten eiti – reikia su tamsa ten lysti. Kaip ir beje trauktis.

 Wadi Hasa

Diban miestelyje nutariau važiuoti link Wadi Hasa. Beliko sumedžioti transportą. Tai nėra problema. Vienas blogumas, kad vietiniai nepažįsta žemėlapių, nežino savo gamtos ir nemoka anglų kalbos. Kaip ateitis parodė – mūsų kelionė užsitęsė link tarpeklio. Kaip ir buvome supratę vienas kitą ko norim. Bet tik man taip atrodė. Pradžioje jie mus vežė link miesto, po to link viešbučio, galu gale iki kryžiuočių pilies. Atstumas link tarpeklio tiesiąja nuo 100 km išaugo iki 200 km. Ir tai ne riba. Telefono pagalba su kažkokiu tarpininku, kuris lyg ir moka kažkiek angliškai išsiaiškinome, kad norime nuvykti link karštų šaltinių Wadi Afra. Tai suveikė. Kryptis buvo teisinga ir mus tai išgelbėjo. Gerokai po pietų mes atsidūrėme prie tarpeklio.

 Šoninis Wadi Hasa tarpeklis

Kadangi praradome laiko, kitą diena ėjome daug ir ilgai. Nusikalėme. Dar kažkiek trukdė aukštas vanduo bristi. Sustojome prie gražaus šoninio tarpeklio. Nebuvau užsukęs link jo. Nors ir šeštą kartą einu. Nakvynė su nuotykiu. Byrėjo akmenys nuo šlaito. Manėm, kad ožkos. O atskilo sauso krioklio varveklis. Pagąsdino, bet ypatingai miegui nepatrukdė. Kitos dienos dvyliktą valandą išėjome.

 Prie Negyvosios jūros

Kitas maršruto taškas – Negyvoji jūra. Vis dar yra. Išsimaudėme, plūduriavome ir patraukėme link Wadi Karak.
Kažkiek ne ten nuvažiavome. Kokį kilometrą per toli nuvežė. Buvo stačių šlaitų, spygliuotų krūmų ir nepatogumų leidžiantis link jo apačios. Apačia nusileidus ir neišėjo eiti, reikėjo keltis į kitą pusę. Ten mačiau normalų kelią vedantį tolyn link tarpeklio maršruto pradžios. Vakarop pasiekėme starto vietą.

 Wadi Karak  Wadi Karak

Orai atvėso. Rytas žadėjo lietų. Prognozės sakė, kad nelis. Pajudėjome žemyn. Gerokai išplautas tarpeklis lyginant su pirmu kartu kai juo ėjau. Be numatytų penkių nusileidimų mus dar pasitiko du. Neilgi, po 4 metrus. Bet be virvių leistis buvo nesaugu. O labiausiai įstrigo ilgiausias nusileidimas – 25 metrų krioklys. Vanduo buvo aukštas. Ne visiem pavyko išvengti gero dušo nusileidimo metu. Kai kurie buvo pargriauti ir gerai išmaudyti. Pargriauti bandė stotis, keltis, bėgti visom keturiom nuo srovės iš viršaus. Bet įsikibimas į virvę neleido leistis žemyn. Tai buvo laiko klausimas kiek galima kyboti virš srovės. Galu gale šlapi ir išvarginti srovės visi atsidūrėme apačioje. Toliau tarpeklis gražus. Nėra praktiškai riedulių per kuriuos reikia laipioti. Tolygus išėjimas iki dykumos.

 Wadi Karak

  Wadi Karak

 Wadi Karak 

Laukė dar vienas tarpeklis – Ibn Hammad. Išėję iš tarpeklio patraukėme per kalnus ir dykuma link sekančio tarpeklio slėnio. Ėjimas nebuvo sunkus, be stačių ir slidžių šlaitų. Bet kaip visada buvo sunku rasti tinkamą nusileidimą link tarpeklio vandens. Kažkiek klaidino vietiniai beduinai, rodydami kitą kelią. Bet temstant mes pasiekėm vandenį.

 Wadi Ibn Hammad

Saulėtas rytas. Judam slėniu aukštyn. Jaučiasi nuovargis pas daugumą. Slėnis siaurėja. Paskutinis posūkis. Ir matosi vartai į rojų. Tai buvo Ibn Hammad tarpeklio pradžia. Sienos susiaurėja, atsiranda spalvos ir kabantys palmių sodai, kabantys varvekliai. Vienoje vietoje dangus iš vis dingsta nuo kabančių varveklių. Galu galia kriokliukas. Kurį mes nesunkiai įveikiame. Kaip negaila būtu tai buvo viso grožio pabaiga. Tarpeklis trumpokas. Bet pamatyti buvo verta. Kaip kelionės pabaigai – tai geras užbaigimas.

 Wadi Ibn Hammad

 Wadi Ibn Hammad Wadi Ibn Hammad

Na ir kaip visada liko tik su pareigūnais pabendrauti. Išėjus iš Ibn Hammad mus pasitiko karštų baseinų šeimininkas. Kuris įkyriai reikalavo susimokėti už paslaugą, kurią jis siūlo. Bet mes ja nesinaudojome. Ant bilietų nebuvo parašyta karšti šaltiniai ir nei žodžio apie tarpeklį. Reikalas tas, kad mes kirtome jo kontroliuojamą teritoriją. Rezultate gavosi, kad mus vis gi nuvežė iki turizmo policijos Al Karake. Maloniai pabendravome su pareigūnais. Išsiaiškinome, kad mes ne žydai, susimokėjome už karštus šaltinius ir išvykome link Amano. Tokia tvarka ir per daug liudininkų. Būtu paleidę ir be bilietukų. Bet užtat turiu kitai kelionei devynis bilietukus su parašu, nemokamoms maudynėms tuose karštuose šaltiniuose.

 Mana

Toliau kaip ir nieko naujo. Žydų saugumas. Jaruzalė. Ir kelionė namo.
Visos kelionės turi pabaiga. Kaip ir ši.
Rolas

Dienoraštis draugams ir „giminėms“ parsivežtiems iš Jordanijos smėlynų, kalnų ir upių :)

„Aš neišvaikščiojau pasaulio, aš išvaikščiojau save. Pasaulis didelis, o aš mažas ir netikiu tais, kurie sako, kad pasaulis mažas. Jis labai didelis, geras ir rūpestingas. Meilę kelionėms užsiauginau. Tai buvo panašu lyg ilgus metus mylėti bendraklasę ir tik paskutinėje klasėje prisipažinti. Nebuvo sąlygų, nebuvo galimybių puoselėti meilę, todėl ji buvo tokia užauginta, išpuoselėta ir išsvajota, kad pratrūkus prisipažinimui sustoti nebegalėjau. Į pirmąsias keliones važiavau lyg į pirmus pasimatymus – su nerimu, drebančia širdimi ir neužtikrintas. Bet su dideliu noru.“ (keliautojas Dainius Kinderis)

03-17
Paliekame pavasariškai šiltą Lietuvą ir sėdame į lėktuvą. Persėdimas Prahoje, kur turime praleisti kelias laisvas valandas. Neleidžiame laiko veltui ir aplankome žymiausias miesto vietas. Labiausiai atmintyje įstringa auksinė gatvelė su daugybė miniatiūrinių namelių. Taip pat akis vis užkliūva už žmonių rankų nuglostytų skulptūrų. Ant kiekvieno kampo gali atrasti vietą, kurią palietus turi sugalvoti norą, kuris esą išsipildys. Pamėginame. O gal visgi...  Nors bent jau mano mintys vis sukasi apie ateinančias dvi savaites, kurios žada nemažai įspūdžių ir iššūkių pačiai sau.
Jau per pirmąsias valandas Prahoje atrandame būdą, kaip vienas kito nepamesti. Juk esame 9 tik ką susipažinę žmonės, tad turstų apgultoje pavasariškoje Prahoje pasimesti tikrai nesunku. Tad kiekvienas pasirinkome numerį ir minioje kartkartėmis vis pasigirsdavo garsus skaičiavimas:: pirmas, antras, trečias... devintas. Pasirodo šie numeriai pravertė ir visos kelionės metu  Čekiškas guliašas, bokalas tamsaus vietinio alaus ir atgal į oro uostą.

03-18
Ankstų ir neįtikėtinai šaltą rytą nusileidžiame Tel Avive. Ironiška, bet atrodo, kad vasara pasiliko Lietuvoje. Prieš išeinant iš oro uosto tenka praeiti muitinę, kur ne vieno paklausia, kur ir kodėl važiuojame. Tel Avivo oro uostas garsėja savo apsaugos patikrinimais, kuo pilnai įsitikinome kelionės pabaigoje. Tačiau apie viską iš pradžių.
Mus jau pasitinka būrio vadas Rolandas su išnuomotu autobusiuku. Trijų valandų kelionė iki Izraelio – Jordanijos pasienio. Gausybė formalumų tiek norint išeiti iš Izraelio, tiek įeiti į Jordaniją. Vizas gauname, vėlgi atsakome ne į vieną klausimą, kur ir su kokiu tikslu keliaujame. Tiesa didžiausias iššūkis – prasinešti virvę. Rolas pasakojo, kad praeitą kartą Jordaniečiai neleido jos įsinešti. Virvę konfiskavo be jokio motyvo. Tad šį kartą taip rizikuoti nenorėjome ir Rolandas prisidėjo sau kelis kilogramus apsivyniodamas virvę aplink save. Planas pavyksta. Siena sėkmingai praeita ir mes Jordanijoje. Taksi keliaujame iki Akabos – trečio pagal dydį Jordanijos miesto. Išsikeitę vietinių pinigų užsukame pavalgyti į vietinę kavinę. Tai nėra turistams pritaikytas restoranas, o tikra vietinių susibūrimo vieta. Šeimininkas egiptietis priimantis mus itin vaišingai. Ant stalų tuoj pat atsiranda buteliai vandens, humuso. O patiekalų kainos ir porcijų dydis stebina. Dauguma užsisakome po vištienos ar ėriuko kepsnius su įvairiais prieskoniais pagardintais ryžiais. Tačiau įveikti visą porciją praktiškai neįmanoma, o kaina svyruoja apie 2 - 3 eurus. Pasimokome – ateityje pietaudami kavinėse užsakinėjame vieną porciją dviem ar net trim žmonėm. To tikrai pilnai pakanka  Apsistojame už miesto esančiame kempinge prie Raudonosios jūros. Išsinuomoję plaukmenis, nardymo akinius ir vamzdelius keliaujame panardyti į prie pat kranto esantį nuostabaus grožio povandeninį rifą. Man, kaip niekada nemačiusiai tokio ryškaus povandeninio pasaulio tai palieka didžiulį įspūdį. Koralai, įvairiaspalvių žuvyčių pulkai, jūros ežiai – atrodo, kad tai visiškai kitas pasaulis. Pasivaikščiojame jūros pakrante, pasnaudžiame ant smėlio ir traukiame atgal į miestą. Pavyksta labai artimai susipažinti su jordaniečių taksistų vairavimo ypatumais. Labai linksmai nuteikė mus vežęs taksistas, kuris sugebėjo vairuodamas šokti, ploti, dainuoti, kalbėti telefonu... ir kaip apsėstas spausti greičio pedalą. Tikimės, kad toks multifunkcionalumas tik parodo vairuotojo profesionalumą  Pasivaikščiojam po turgų, esam pakviesti paragauti vietinių prieskonių ir arbatos, paskanaujam vietinių saldumynų, kurie pasirodo tikrai SALDŪS. Apžiūrim nuostabiai sutvarkytą ir apšviestą mečetę. Deja, į vidų įleisti nebuvome. Moterų gatvėse nedaug. Čia moterų pareiga sėdėti namie ir auginti vaikus. Kelionė atgal į kempingą. Turime vieną kambarį, tačiau ten apsisprendžia nakvoti tik keli. Kiti pratinasi prie nakvynės gryname ore ir įsikuria netoliese esančiose pavėsinėse ar prie baseino. Nėra šalta, tačiau paryčiui pažadina stiprus dykumų vėjas.


 
03-19
Šiandien prasideda pirmoji aktyvi kelionės dalis. Susigauname transportą ir keliaujame į Wadi Rum beduinų kaimelį. Autobusiuko vairuotojas stabteli užsipilti benzino. Kainos jau tapusios neįprastom mūsų akiai – litras benzino tekainuoja maždaug 3 litus. Įsikuriame beduino Salemo namuose, kur pasiliekame dalį daiktų, kurių vietą užpildome vandens buteliais, ir džipais esame nuvežami iki Um Franth uolinės arkos. Salemas jau ne sykį dirbo su Rolandu, tad žino, kad mes nesame tradiciniai turistai, kuriems gali pasiūlyti nakvynę beduinų palapinėse dykumoje su vietiniais patiekalais ir dainomis. Taigi tiesiog mus išveža į dykumą ir nei kiek nenustemba, kai pareiškiame, kad patys pareisime į kaimą po trijų dienų.
Deja, dėl vėjo dulkės dykumoje sukilusios ir tai kiek trukdo grožėtis didžiuliais uolų masyvais. Tikimės, kad jos netrukus nusės. Pirmasis iššūkis kopimas iki arkos esančios uolos viršūnėje. Apraišų ir virvių nenaudojame. Uolų pagrindas primena švitrinį popierių, kas neleidžia lengvai paslysti kopiant. Pasiekiame arką, ant kurios mus pasitinka nežmoniškai stiprus dykumų vėjas. Smagi fotosesija uolos viršūnėje priverčia atsiminti, kad visgi kažkada turėjau aukščio baimę  Lipame žemyn, greiti pietūs ir toliau keliaujame per dykumą. Žavi smulkus raudonos spalvos smėlis ir vis sutinkami įspūdingų formų uolų masyvai. Viskas labai nauja ir labai įdomu. Nakvynei apsistojame, kaip patys pavadiname, Rolo VIP tūkstančio žvaigždučių viešbutyje. Praėjus siaurą tarpeklį atsiveria puiki laukymė nakvynei. Laužas, Vido organizuotas talentų vakaras, grikių košė ir masažo salonas. Trumpai susipažįstame. Kaip paaiškėja visgi visi esame labai skirtingi, tačiau siejami bendros aistros kelionėms. Nakvynė kiek šaltoka. Vidas sakė parašyti, kad sušalo :))))

03-20
Paliekame savo nakvynės uolų grotą ir toliau judame dykuma. Dulkės vis dar sukilusios. Atrodo, kad net burnoje jaučiasi jų skonis. Sutinkame kelis beduinų džipus su turistais. Kertame populiarius turistų maršrutus. Kartkartėm atidarome pliažą. Atrandame, kad ilsėtis geriausiai... kryžiumi išsitiesus ant smėlio. Nuostabios uolos, grotos ir tarpekliai vis dar neatsibodo ir vis dar žavi. Užeiname į beduinų kempingą. Čia jie gali pasiūlyti net alaus, tačiau jo kaina po 3,5 dinarų už bokalą pasirodo kiek užkelta.
Keliaudami link nakvynės vietos randame beduinų paliktą cisterną su vandeniu. Kadangi atsargos senka užsipildome rasto vandens. Bent jau virinimui ar minimaliam nusiprausimui vakare jis tiks. Veido apsišlakstymas vandeniu suteikia neįtikėtinai daug laimės. Niekada to neįvertini būdamas civilizacijoje. Taip pat pakeliui užsukame pasižiūrėti į pirmykščių žmonių piešinius. Tačiau jų autentiškumas mums kiek sukelia abejonių. Uolienos tokios minkštos, kad piešinį nesunkiai gali palikti bet kas, o ir raštai atrodo kiek pernelyg švieži. Iškeliame prielaidą, kad tai gali būti beduinų sukurtas turistų traukos objektas. Nakvosime ant didžiausios dykumos kopos, tad paskutinis dienos iššūkis į ją įkopti. Smėlis neįprastai raudonas. Įsikuriame. Vakarienė, laužas ir... kontaktas 

03-21
Kylame anksti – dar prieš šeštą valandą ryto. Tačiau kiek pramingame. Planavome ant kopos viršūnės pasitikti saulėtekį. O saulė jau rodo pirmuosius savo spindulius. Tačiau ankstyvą rytą sėdėti ant 90 metrų raudono smėlio kopos viduryje dykumos vis tiek suteikia neįprastų potyrių. Tik čia svoki koks taiklus yra posakis „Spengianti tyla“ ir ką iš tikrųjų reiškia pasiklausyti tylos.
Kaip ir minėjau, dar Prahoje pasiskirti numeriai pravertė. Tai tapo mūsų budėjimo grafiku. Tad šiandien ši numeracija nulėmė, kad budi vyriška kompanija Giedrius ir Gintas. Moteriška nuojauta kužda, kad badausim :)) o gal kaip tik – vyrai geriausi kulinarai. Na pusryčiai buvo skanūs. Žiūrėsim kaip toliau. Šiandien jau apleisime dykumą ir keliaujame į civilizaciją. Paliekame stovyklavietę ir raudonų kopų keteromis keliaujame tolyn. Aplankome dar vieną grotą, kurioje yra pirmykščių žmonių piešiniai. Pripažįstame – šie atrodo kiek tikroviškiau. Tarpeklyje ant sienos ryškiai išraižyti moters ir vyro siluetai ir pėdutės reiškiančios vaikų kiekį. Čia netrūksta turistų atvykstančių džipais ar kupranugariais. Dar sykį suprantame, kaip mėgsta bendrauti jordaniečiai. Turistus su kupranugariais atlydėjęs beduinas noriai pasakoja apie savo kupranugarius, klausia iš kur mes esame. Tačiau nei kiek nebestebina, kad Lietuvos niekas čia net žodžiu nėra girdėjęs. Paspartinę žingsnį traukiame į kaimą. Čia jau laukia išsvajotasis dušas ir šalto lietuviško alaus gurkšnis. Kiek nedaug tereikia iki pilnos laimės. Kulinarų vyrų komanda pagamina pasakišką vakarienę. Visgi lietuviams reikia bulvių. Bulvių košė su šviežių daržovių salotomis – kažkas nepakartojamo. Aplodismentai šefams  Naktis beduino kieme ir viltis, kad ryt pagaliau nusės dulkės ir leis pasigrožėti vaizdais nuo kalnų viršūnių.

03-22
Šį rytą sulaukiame dar ausiai neįprasto žadintuvo. Be proto įdomus jausmas pabusti nuo imamo maldos. Tai padeda iškart suvokti, kur esi. Pusryčiam makaronai su sūriu ir su pasiryžimu šiandien šturmuoti Jebel Rum viršukalnę, apsiginklavę virvėmis, apraišais bei šalmais sėdame į beduinų automobilius, kurie nuveža iki trasos pradžios. Tikslas – 1754 m. viršukalnė. Kopimui priskiriama trečia sudėtingumo kategorija iš 11. Iš pradžių tenka pakilti per riedulių ir žvyro kalną ir pasiekti vietą, kur pradėsime kopti „į sieną“. Rolas daug ilsėti neleidžia. Prieš akis dar ilgas kelias ir privalome pasiekti ne tik viršūne, bet ir nakvynės vietą už jos. Prasideda techninis kopimas. Būna pralipimų, kur tenka užtrukti net iki 40 minučių, kol užlipa visa grupė. Neatlaiko rūbai. Rolas pasirodo turės galimybę gailėtis, kad visados eina bandos priekyje  Viršūnę pasiekiame. Sužavi mėnulio peizažas... Tačiau visa valanda atsiliekame nuo Rolo paskaičiavimų. Kiek neramu, nes viršūnėje košia vėjai ir vis viena turime atrasti saugią vietą nakvynei. Visi nuvargę po dienos kopimo ir tempas labai sumažėjęs. Akivaizdu, kad nakvynės vietos su šviesa tikrai nebepasieksime. Reikia galvoti alternatyvas. Matome, kaip už kalnų slepiasi paskutiniai saulės spinduliai. Traukiame ciklopus. Prasideda neplanuotas naktinis žygis. Tai irgi savotiška nauja patirtis. Kiek baisu, kad kažkam neslysteltų koja, nežengtų žingsnio į šalį. Uolos, kuriomis einame įrėmintos giliais tarpekliais, o ciklopai nepašviečia tiek kiek norėtųsi. Pagaliau vieta, kur galėsime įsikurti. Tamsoje pavalgome, surūkome pergalės cigarą, ištuštiname visus siurprizus kiek tik esame pasiėmę ir krentame ilsėtis. Pakilęs žvarbokas vėjas tad kai kurie išmėginame miegojimą „kaip silkės“. Ir tikrai - taip šilčiau 

03-23
Naktį buvo kažkur šeši laipsniai, tačiau negaliu pasakyti, kad sušalome. Miegojimas vienoje krūvoje matyt tikrai pagelbėjo. Kai kurie pabundame dar prieš aušrą. Spėjame nufilmuoti saulės tekėjimą. Ramuma, tyla, kylanti saulė – nepakartojamas derinys dienos pradžiai. Greiti pusryčiai ir keliaujame toliau. Šiandien laukia daugybė nusileidimų virvėmis, kol pasieksime beduinų kaimelį iš kurio išėjome. Aukščiausias nusileidimas – 45 metrai. Kaip yra gera pajusti šią nesvarumo būseną, kai kabi virš prarajos nenumaldomai artėdama prie žemės ir vis pasisūpuoji spyriais nuo uolos. Tenka praeiti vandens šulinėlius. Rolas patikina, kad šiais metais sausra – anksčiau ir kalno viršūnėje ir šiuose šulinėliuose būdavo nemažai vandens.
Nusileidus tvoksteli karštis. Sustojame prie kaimo šaltinio atsigaivinti ir patraukiame kaimo link. Dar neįdienojus pasiekiame Salemo namus, kur sulaukiame gausaus būrio vaikų didžiulėmis šypsenomis dėkojančių už padovanotus saldainius. Salemo sūnėnas gavęs be proto saldų hematogeną ir įsidrąsinęs ima suktis aplink skalbiniams ištiestą virvę. Vaizdas tiesiog paperka. Sėdame į autobusiuką, kuris mus turi nugabenti iki Wadi Musa miestelį esantį prie Petros. Tačiau pusiaukelėje sugendame. Dar kartą pasiteisina, kad susirasti transportą čia – ne problema. Tuoj pat esame įsodinti į autobusiuką su būriu vietinių vyrų ir keliais britų turistais. Veriantys jordaniečių žvilgsniai iš pradžių kiek glumina. Įsikuriame nedideliame viešbutėlyje ir keliaujame į miestą vakarienės. Vakarienei vėl mėsa, ryžiai, daržovės, šviežios sultys... Po jos užsukame į rūkyklą parūkyti kalijano. Čia gali užsisakyti gėrimų ir įvairių rūšių tabako kaljanui. Vakinas su žarijų kibirėliu uždeda kelis angliukus ir norintys pasimėgauja vyšniniu dūmeliu. Keliaujam ilsėtis. Ryt – kultūrinė programa Petroje.

03-24
Pusryčiai viešbutyje 06:30. Septintą valandą jau norime būti Petroje, kad pasigrožėti ja dar neužgulta turistų. Kiek neįprasta keliauti tarpekliu, kai po tavo kojomis asfaltuotas kelias. Mes prie tokio nepratę  Siauru tarpekliu pamatome pirmąją įspūdingą šventyklą – vadinamąjį „Iždą“. Neužilgo pradeda sekinti tvyrantis karštis, o muziejaus teritorija nežmoniškai didelė. Nors mums primygtinai siūloma ki pagrindinės šventyklos „Vienuolyno“ pakilti asiliukais, 1000 laiptelių įveikiame patys. Deja, grožėtis uolose išskaptuotų skulptūrų grožiu kiek trukdo musulmoniška netvarka. Čia pajaučiame, kad visgi į turistą žiūrima, kaip į vaikščiojančius pinigus: mums nuolat siūlomi papuošalai, margi akmenėliai, gėrimai. Visa ekskursija užtruko maždaug 8 val. nors matyt apėjome tik labai nedidelę dalį visos teritorijos. Tačiau karštis ir nuovargis paveikia. Turėdami kelias minutes laiko išmaišome suvenyrų parduotuvėles. Baltosios merginos sulaukia nemažai dėmesio, kuo pasinaudodami išgirstame daug įdomių pasakojimų. Mat jordaniečiai norėdami atkreipti dėmesį pradeda pasakoti daug įdomių faktų apie savo šalį. Teko net pasidabinti senovės jordaniečių vestuvių papuošalais. Norėdamas vesti moterį jordanietis turėjo jai padovanoti sidabrinį vėrinį ir puošnią kepurę. Pardavėjas aprodo visą kambarį, kuriame laiko daugybę antikvarinių papuošalų. Kambaryje net kvapas atrodo išskirtinis. Pasirodo tai miros ir sandalmedžio kvapų mišinys.
Vakarienė viešbutyje ir galimybė apsilankyti turkų pirtyje, kuria kelios ir pasinaudojame. Procedūra puikiai atpalaiduoja. Grįžę į viešbutį pakuojamės daiktus į maišus. Ryt anksti ryte mėginsime patekti į Hidan tarpeklį.

03-25
Jau tapo įprasta kilti dar prieš šeštą valandą ir pabusti nuo imamo maldos. Pradedi gyventi visiškai kitu ritmu nei tai būdavo prieš kelionę. 7 valandą jau sėdime autobusiuke judančiame link Hidan tarpeklio. Vairuotojas akivaizdžiai rodo nepasitenkinimą, kai yra paprašomas išsukti iš pagrindinio kelio. Jordanijoje nesunkiai susirasi transportą nuvykti pagrindiniais keliais nuo vieno miesto iki kito, tačiau paprašius vairuotojo pasukti į siaurus kalnų keliukus gali tekti išgirsti ir reikalavimą primokėti. Vairuotojas palieka mus prie trasos pradžios, tačiau net nespėjame susivokti, kaip sulaukiame svečio. Deja, šį sykį ne itin svetingai nusiteikusio. Pusamžis beduinas su pikapu užsuka prie mūsų kažką šaukdamas savo kalba. Žinojome, kad už ėjimą Hidan tarpekliu gali tekti susimokėti 70 eurų baudą. Tarpeklis yra draustinyje ir reindžeriai gaudo turistus išeinančius iš tarpeklio. Deja, mes net nespėjame į jį įeiti, kai susiduriame su piktu vietiniu. Rolas pripažįsta – pirmas kartas. Beduinas rodo į draustinio ženklą ir akivaizdžiai leidžia suvokti kad toliau eiti negalime. Esame laukuose be jokio transporto. Tad piktasisi beduinas pasisiūlo „pagelbėti“. Į miestelį už 20 km jis pasisiūlo nuvežti už 90 dinarų. Žinome, kad ši kaina gerokai viršija realią. Tad tiesiog užsidedame kuprines ir pradedame eiti, kol beduinas važiuojantis šalia nuleidžia kainą iki 20. Pasipinigauti šį sykį nepavyko. Rolas ir Rita įsitaiso pikapo kabinoje, kai tuo tarpu kitiems tenka mėgautis pasivažinėjimu pikapo priekaboje. Sulaukiame nemažai smalsių žvilgsnių – tikrai nedažnas atvejis, kad baltieji žmonės važiuotų tokiomis sąlygomis. Galvoje kirba mintys, kad kažkas pranešė, kad ketiname keliauti į Hidaną. Tad anksčiau ar vėliau būtume iš jo iškrapštyti, tad tenka jį pamiršti. Planuojame keliauti į Wadi Hasa tarpeklį. Išlipę iš piktojo beduino automobilio miestelyje ieškomės kito transporto. Kaip visada jį susirasti nėra sunku. Jau po kelių minučių derimės su kelių autobusiukų vairuotojais. Nusiderėję viso labo dešimt dinarų viltingai susėdame, į autobusiukus ir tikimės, kad jau po valandos galėsime mėgautis tarpeklio gaiva. Deja, 100 kilometrų sugebėjome važiuoti net penkias valandas. Nei vienas vairuotojas angliškai nešnekėjo. Po kelių valandų kratymosi sausakimšais autobusiukais pradėjome nerimauti, kad kažkas yra ne taip. Sustojame, mėginame aiškintis, rodyti žemėlapius. Pasirodo vairuotojai galvojo, jog važiuojame į kažkokį panašaus pavadinimo viešbutį. Kai atrodo jau susišnekėjome, ko iš tikrųjų norime, sėdame atgal į automobilius. Kai vėl staiga atsiduriame prie... senos apgriautos kryžiuočių pilies. Vairuotojai pradeda karščiuotis, kad mes vėl kažko nepatenkinti. Trumpam apima neviltis. Vairuotojai skambina kažkam, kas turėtų šnekėti angliškai. Deja, ir kitame laido gale esančio žmogaus anglų kalbos žinios nedžiugina. Jordaniečiams sunku suprasti, kad mus reikia paleisti prie kažkokio tarpeklio. Jų suvokimu įprastai turistams reikia viešbučio, lankytinų objektų, bet ne laukymės šalia upės. Prasideda didesnės pinigų sumos reikalavimas, tačiau nepasiduodame ir pagaliau vairuotojai supranta frazę „hot springs“ ir suvokia, kad norime prie karštųjų šaltinių. Pasiekiame tikslą ir mūsų nuostabai priemokos nesumokame. Visa diena sugaišta autobusiukuose, o iki tamsos turime viso labo kelias valandas. Papietaujame, kiek paeiname upės vaga ir kuriame stovyklavietę prie, kaip Rolas sakė „karštos balos“. Išsimaudymas joje prilygo pačiai geriausiai voniai. Vanduo gerokai šiltesnis nei kūno temperatūra, kas tiesiog leidžia visiems raumenims puikiai atsipalaiduoti po ilgos dienos. Prie vakarienės dar paminime ir Vilmos gimtadienį ir krentame ilsėtis besiklausant nuostabaus varlių choro. Ir be to čia taaaaaip žalia... Pagaliau. Jau spėjome pasiilgti šios spalvos 

03-26
Kylame dar prieš šeštą valandą. Verdame ryžių manų košę. Spėjame susipažinti su vietine gyvūnija – mus aplanko krabas, skorpionas. Pakuojamės daiktus ir toliau keliaujame tarpekliu. Iš pradžių vaizdas kiek primena žvyro karjerą, tačiau po kelių valandų prieiname gražiausias tarpeklio vietas: krioklį su tvenkiniu, nuostabiai egzotišką karštą baseinėlį apsuptą samanomis apaugusiomis uolomis, akmenis besimainančiomis spalvomis. Nuolat akis džiugina tarpeklio šlaitais atitekantys ar atvarvantys karšti šaltinėliai. Randame vieną įtekantį upeliuką, kurio tarpekliu pasivaikštome iki pat upeliuko pradžios. Gilius vandens tvenkinėlius keičia uolų sangrūdos tačiau upelio ištakas pasiekiame. Upelis atsiranda tiesiog iš... žemės. Pasisveikiname su beduinu varančiu ožkų kaimenę ir einame toliau. Iš pradžių pilni žvyro batai buvo kiek neįprastas jausmas, tačiau su laiku batų išskalavimas ir akmenukų iškratymas tapo privaloma kiekvieno sustojimo dalimi. Toliau eidami tarpekliu pamatome pakrančių gaisrą. Kaip gaila yra žiūrėti į pajuodusius datulių palmių kamienus. Pasirodo čia egzistuoja tos pačios problemos, kaip ir Lietuvoje. Beduinai degindami pakrančių augmeniją, tikisi, kad jų vietoje užaugs žolė ožkoms ganytis. Vingiuojančio upelio vaga pagaliau pasiekiame nakvynės vietą. Nuovargis jau ima viršų. Dėl to, kad vakar praktiškai nieko nenuėjome, šiandien teko gerokai paskubėti. Įsikuriame nuostabiame, šaltiniuotame tarpeklyje. Netoliese puikuojasi apvalus aukštai tarp dviejų uolų įstrigęs akmuo. Pavalgome vakarienę, pakūrename laužą ir sugulame ilsėtis. Tačiau po kelių valandų nuo sumigimo esame netikėtai pažadinami griūties. Gana baugu. Tačiau pasišviečiame ir pažiūrime, kad dėl kažkokių priežasčių tiesiog nukrito kiek žemių nuo šlaito. Galime tik pasidžiaugti, kad niekas ten neįsikūrė nakvynei. Sėkmė visgi mus lydi.  Nors ir paskui pusę nakties sapnuojasi griūnantis šlaitas 

 


03-27
Kylame, pusryčiaujame ir toliau patraukiame tarpekliu. Iki išėjimo maždaug trys valandos kelio. Upės vaga tai išsiaurėja iki mažučio upeliuko, tai vėl išplatėja, kol baigiasi mūriniu grioviu. Jordanijoje taip baigiasi visos upės. Jos išnaudojamos laukų drėkinimui.
Ieškome transporto. Tuoj pat prisistato keli vietiniai gyventojai. Čia žmonės daug panašesni į juodaodžius nei arabų kilmės žmones. Ir visi labai nori bendrauti. Vienas vardu Šerifas geriausiai šneka angliškai ir suorganizuoja automobilius. Belaukdami kol jie atvyks net išmokstame kelis žodžius Jordanų kalba. Labiausiai įsimena keli skaičiai: keturi – arba, aštuoni – samanė, dešimt – ašara.
Važiuojame iki Negyvosios jūros.  Vaizdas anaiptol neprimena smėlėtų paplūdimių. Didelis purvo sluoksnis ir žaizdas išgriaužiantis vanduo. Tačiau gulėti ant vandens iš tiesų smagu. Pravedame sinchroninio plaukimo treniruotę, kas suteikia nemažai džiaugsmo mūsų vairuotojų akims. Kažkiek apsiprausiame iš upės atsivežtu vandeniu tačiau ant odos vis dar lieka balti druskos takeliai. Važiuojame iki Wadi Karak tarpeklio. Leisdamiesi prie upės praeiname sodą pilną prisirpusių citrinų. Vaizdas netipiškas lietuvio akiai. Tačiau netrukus paaiškėja, kad vairuotojai mus paleidžia dviem kilometrais per toli. Dėl ko tenka pasivaikščioti netvirtais žvyro šlaitais. Tačiau tempas pernelyg lėtas, iš po kojų tiesiogine ta žodžio prasme slysta žemė ir pasidaro nebe saugu toliau taip judėti. Užtrunkame ieškodami išeities, o iki visiškos tamsos teliko valanda. Niekaip nepavyksta saugiai nusileisti iki upės. Todėl tenka apeiti didžiulį ratą iki kitos upės pusės ir nusileisti ten. Viskas baigiasi gerai. Apsistojame nakvynei. Upelis čia vos apsemia pėdas. Krentame ilsėtis. Naktis drėgna. Net sulaukiame kelių lašų lietaus vidury nakties. Taip pat Ritos klyksmo. Tai kaip ten, Rita, tie puolantys kentaurai? Na ir keistai gi veikia ta Jordanija žmones 

03-28
Šiandien laukia viena įdomiausių kelionės dalių – leisimės kriokliais. Pajudėjus iš stovyklavietės iš pradžių vaizdas primena džiungles, tačiau upė netrukus susiaurėja ir yra apribojama aukštų uolų. Einame tarpekliu tol, kol kelią pastoja pirmasis nusileidimas kriokliu. Įveikiame nedidelius 10 metrų kriokliukus. Tačiau daugiausiai ekstremalių pojūčių suteikia nusileidimas 25 metrų kriokliu. Ne visiems pavyksta saugiai nusileisti šalia krioklio. Akmenys slidūs o srovė nežmoniškai stipri. Pirmoji tiesiai po kriokliu panešama Aldona. Komentaras nusileidus „O gal man tokie masažai visai patinka“. Jos pėdomis seka Laima, kuriai „visas gyvenimas per akis prabėgo ir galvojo, kad uždus“, o Vilma taip pat gerokai išsimaudžiusi visą laiką kol kabėjo po kriokliu galvojo, kad ją iškels aukštyn  o pats baisiausias vaizdas matyti tuos po kriokliu besitabaluojančius kūnus iš apačios ir negalėti nieko padaryti.
Po šio krioklio visi daugiau mažiau esame šlai. Vanduo šaltokas, o ir saulę šaukti tenka dainomis. Leidimosi kriokliais etapą baigiame pietumis prie 100 metrų aukščio kriokliuko. Krentantis vanduo jau visai prie žemės panašėja į dušą su nuostabia vaivorykšte. Puiki gamtos oazė trumpam atokvėpiui. Upė vėl baigiasi mūriniame griovyje. Prieš akis dvi valandos kelio iki kito tarpeklio. Mus pasitinka žvyro dykumos, pomidorų laukai ir ožkų kaimenės. Atsikąsti šviežio sultingo pomidoro – tikra atgaiva. Vietiniai angliškai nešneka, tad vėl nukreipia netinkama linkme. Vėlgi tenka leistis stačiais žvyro šlaitais. Šiaip ne taip ožkų išmintais takeliais pasiekiame Ibin Hamad tarpeklį. Įsikuriame. Laužas. Vakarienė ir miegas. Iš dalies gaila, nes tai paskutinė mūsų naktis gamtoje, tačiau ne vienas tyliai pasidžiaugia, kad visgi bus gera grįžti į civilizaciją.

03-29

Judame Ibn Hammad tarpekliu. Šis tarpeklis išsiskiria savo stalaktitų „lubomis“, žaliais šlaitais, šimtais šaltinių. Einame upės vaga aukštyn, tad šį kartą jau tenka užsikabaroti aukštyn į kelių metrų aukščio kriokliuką. Tarpeklis trumpas, bet tikrai vertas aplankymo. Išėję pasiekiame pirmąją civilizaciją, kur mus pasitinka vietinis siūlantis išsimaudyti karštuose baseinuose už 5 JD. Deja, apžiūrėję nykokus baseinus nematėme prasmės mokėti pinigų už tai, ką išbandėme natūralioje gamtoje. Tačiau jordanietis pradeda teigti, kad bilietai, kuriuos mums rodo yra ne tik už baseinus, bet ir praėjimą tarpekliu (išsimaudymas baseinuose pasirodo tampa prievole). Pradedama grasinti policija, tačiau vis viena iškviečia mums autobusiukus nuvežti iki Karako miesto. Deja, serpentinais važiuojančius autobusiukus susistabdo piktai nusiteikęs vietovės valdytoju prisistatęs žmogus. Įsikarščiavęs reikalauja mūsų pasų, o nesutikus jų atiduoti liepia vairuotojams nuvežti mus iki turizmo policijos. Važiuojant kiek neramu, bet tuo pačiu ir juokinga dėl susidariusios kuriozinės situacijos – įeidami į tarpeklį matėme tik pomidorų laukus ir ožkų kaimenes. Niekur nestovėjo kioskelis su užrašu „Tickets“, o ir internete nebuvo jokios informacijos apie šio tarpeklio apmokestinimą. Turizmo policijoje mus pasitinka labai mandagus policininkas, kuris gražiai paaiškina, kad tarpeklis tikrai yra mokamas ir čia galioja nerašyti įstatymai, apie kuriuos niekur negalima pasiskaityti. Kalbėjimo tonas dar labiau sušvelnėja, kai policininkas sužino, kad mes nesame iš Izraelio. Yra įprasta, kad tarpekliais eina tik žydai. Kaip žinia šios tautos jordaniečiai labai nemėgsta. Tad visai maloniai pasišnekučiuojame su policininku, tačiau baudą susimokėti vis viena tenka – pernelyg didelis chaosas sukeltas ir daugybė žmonių mus matė, tad paleisti mus nenusipirkus bilietų negali. Tenka susimokėti po tuos  5 JD už žmogų.
Pasiekti Amaną pasirenkame viešu transportu. Tai irgi savotiškai įdomi patirtis. Mus pasitikęs autobusų sustojimo aikštelėje besisukiojantis vyras pasako, kad autobusas netrukus bus. O šiam atvažiavus imasi daryti tvarkos jo viduje – mus susodina į galą (matyt, kad kuo mažiau blaškytume dėmesį). Autobusas pilnutėlis. Čia kaip ir visur baisi netvarka – ant žemės gausybė nuorūkų, šiukšlių... Amane pasitinka didmiesčio kamščiai. Apsistojame hostelyje, kuris kuklus, tačiau švarus. Užsukame pavalgyti į vietinių lankomą kavinę. Maistas, jau tapęs gana įprastu – mėsos ir ryžių mišiniai. Greitai apsiperkame lauktuvių namiškiams ir krentame ilsėtis. Ryt laukia kelionė į Izraelį.

03-30
Kylame 5 ryto. Greiti pusryčiai ir kelionė. Turime pasiekti Izraelio pasienį iki 11 valandos, nes tada siena užsidaro – prasideda savaitgalis. Procedūra norint pereiti sieną ilga – atstovime eilę, kur mums vėl nuskanuojamos akys, surenkami pasai, esame susodinami į autobusą ir 3 kilometrus važiuojame vis stabčiodami įvairiausiems patikrinimams. Toliau esame išlaipinami prie terminalo, kur peršviečiamas mūsų bagažas, vis pasiteiraujama iš kur atvykome ir kokiu tikslu svečiavomės Jordanijoje. Kaip sugrįžus iš visiškai laukinės gamtos tai atrodo, kaip nežmoniškai didelis chaosas. Visas sienos perėjimas užtrunka kelias valandas. Akiai reikia priprasti ir prie ginkluotų policininkų ir net civiliais rūbais apsirengusių, tačiau automatus pašonėje turinčių žmonių.
Atlikus visas procedūras – autobusiukas į Jeruzalę. Visur stebina žaluma ir tvarka. Jeruzalė mus pasitinka su sustiprintomis karinėmis pajėgomis. Mums yra pasakoma, kad šiandien Jeruzalėje nesaugu. Vyksta kažkoks protestas už Palestiną bei prasideda didžiulė žydų šventė Šabas. Viešbutyje pasakoma, kad mūsų rezervacija nebuvo patvirtinta, pradedama reikalauti daugiau pinigų. Tačiau nepasiduodame ir greitai susirandame kitą, dar jaukesnį viešbutuką. Nusimetame daiktus ir keliaujame į miestą. Jeruzalės centras - vienas didelis turgus. Užsukame pavalgyti į vieną iš vietinių kavinukių. Porcijos vėlgi nemažos. Tik maistas gal kiek įvairesnis nei Jordanijoje. Aplankome Raudų sieną, Kristaus kapo bažnyčią. Visur masės žmonių. Taip jau yra, kad religingos vietos visada sutraukia minias turistų, kas, asmeniškai man, truputi griauna šių vietų sakralumą. Didelį įspūdį palieka aplankytas žydų ortodoksų kvartalas. Ten tenka pamatyti ir ženklų „Turistai nepageidaujami“. Tai labai uždara bendruomenė visiškai neįsileidžianti svetimšalių. Grįždami į viešbutį nusprendžiame Rolą išlydėti su vaisų baliumi. Prisiperkame įvairiausių skanėstų: braškių, arbūzą, melioną, datulių, bananų ir kitų egzotiškų vaisių, kurių net pavadinimus sunku ištarti. Viso kolektyvo paskutinio vakaro stalas atrodo įspūdingai. Pasidaliname kelionės įspūdžiais ir dar sugebame išbėgti pasižvalgyti po naktinę Jeruzalę. Dieną šurmuliavęs turgus dabar visiškai tylus ir net kiek baugus. Išlydime Rolą į oro uostą. Mūsų ryt dar laukia visa diena čia.

 


03-31
Papusryčiaujame. Mums leidžiama čia pasilikti daiktus, bet kambarių jau nebeturėsime. Tad išeiname apžiūrėti Jeruzalės įžymybių. Stebina įvairiausių kultūrų ir religijų mišinys. Matyt nerasi dar pasaulyje miesto, kur būtų persipynę tiek įvairiausių religijų. Ne veltui Jeruzalės centras yra suskirstytas į krikščionių, žydų, arabų ir armėnų kvartalus. Aplankome Marijos kapo bažnyčia, dviejų tūkstančių metų senumo alyvmedžius, vietines kapines. Nuperkame lauktuvių iš Jeruzalės turgaus. Tiesiog sužavi vietinis porcelianas su rankų darbo piešiniais. Ir vėl visi susirenkame viešbutyje laukti autobusiuko į oro uostą.
Čia prasideda kova dėl kiekvieno minkšto fotelio vestibiulyje. Administratorius net pradeda tildyti. Deja, isteriško juoko priepuolius ne taip lengva numaldyti. Kažin kokią reprezentacinę (ar ne?) funkciją atlikome viešbučiui, kai visi įėję pro duris pamatydavo pilną vestibiulį žmonių: miegančių foteliuose ar prigulusių prie raudų sienos paveikslo pasieniuose, nevalingai kikenančių ir bijančių atsistoti iš minkštų fotelių, kad jų vieta nebūtų užimta :)))
Važiuojame į Tel Avivo oro uostą, kur prasideda keturias valandas užtrunkantis patikrinimų vajus. Esame klausinėjami įvairiausių klausimų, o kuprinės nuosekliai iškratomos. Viskas skrydis į Prahą

04-01
Visa diena Prahoje. Miego trūkumas veikia, jėgų vis mažiau. Mus pasitinka viso labo keli laipsniai šilumos. Nusiperkame bilietus viešam transportui visai dienai ir prasivažinėjame vaizdingais Prahos centro maršrutais protarpiais tai išlipdami pavalgyti, tai pasižvalgyti, tai palaukti kol atvažiuos kitas tramvajus. Dar niekada nesitikėjau, kad tiek kartų galiu užmigti viešame transporte. Ir visgi Prahoje gražu...
Viskas. Vilnius, žiema, namai, dušas, lova. Daug pačių gražiausių ir šilčiausių atsiminimų :)

Iš visos širdies,
Augustė


 Atostogos Jordanijoje



Komentarų (11)
1. 2012-03-15 11:07
 
Viena kelionė eina į pabaigą. Kita prasideda. Pagrindinė užduotis prasivežti virvę. Planas yra, o kaip pavyks bus matyti.  
O toliau kaip seksis rašysim.
 
Rolas
2. 2012-03-15 15:31
 
Hmmmm... o mes pernai tokiu metu dar Jordanijoje buvom... Nuvešk, Rolai, linkėjimus karščiausius Jordanijai!!!
 
Natasha
3. 2012-03-17 10:13
 
Kaip ir Jeruzaleje. Tiesa sakant salta ir vakar stipriai lijo. Dabar jau nieko. Orai taisosi. Na ir prognozes zada geresni ora.  
Pasiimiau daiktus is pirmos grupes. Sia nakti lauksiu savos grupes ir vaziuosim link Jordanijos.  
Linkejimu bus :)
 
Rolas
4. 2012-03-21 14:54
 
Išėjom iš dykumos. Oras geras, bet pakilusios dulkės. Matomumas prastas. Viskas ok. Rolas.
 
tania
5. 2012-03-24 06:28
 
Visi užlipom visi nulipom nuo J. Rum viršūnės. Oras geras tik matomumas prastas. Dabar į Petrą. 23.03. Rolas
 
tania
6. 2012-03-25 16:42
 
Mes Hasoje. Iš Hidan išvarė beduinas, griežtai. Judėsim Wadi Hasa. Oras geras. Rolas.
 
tania
7. 2012-03-29 15:32
 
Kaip ir pavarėm. Nuo šviesos iki sutemos. Visus numatytus tarpeklius paėmėm. Lenkiu galvą prieš bendražygius. Liko kultūra. Rolas
 
tania
8. 2012-03-30 15:33
 
Viskas ok. Jau Jeruzalėje. Rolas.
 
tania
9. 2012-04-01 09:34
 
Vadas jau namie. Kolektyvas dar Prahoje. Taip išėjo. skirtingi reisai.  
Gera kelionė gavosi. Kolektyvas nors ir vyriausias buvo, bet netinginiavom. Varėm nuo šviesos iki šviesos. Gal ir pavargo, bet pamatėm. Tris tarpeklius įveikėme. Jie nieko nesakė apie nuovargį, fotografavo, o aš save įpareigojau daugiau pamatyti ir parodyti ką žinau.
 
Rolas
10. 2012-04-09 12:47
 
Nuoširdžiausiai dėkojame Rolui ir kolektyvui už įspūdingą kelionę. Norim dar. Vaizdai ir žmonės buvo nuostabūs, netrūko ir kontaktų ypač iš K (ta pati)... ir L (limpopo) :) Gražaus pavasario ;)
 
Vidas ir Rita
11. 2012-04-25 22:12
 
Yra įdėtas žygio dienoraštis ir trumpas filmukas iš Wadi Rum. Antra dalis iš tarpeklių bus įdėta po grupės susitikimo.
 
Rolas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 04 spalio 2012 )
 
< Atgal   Kitas >