Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2009 11 01 - 15 Jordanija Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 29 rugsėjo 2009

Jordanija 2009 m. lapkritis.



Planuotas maršrutas:
Wadi Rum dykuma, Jabel Rum viršunė (aukštis 1754 m), Petra,Wadi Feid ir Wadi Hasa tarpekliai , Negyvoji jūra,  Akaba, Raudonoji jūra (nardymas).

Įdėta kelionės ataskaita. Skaityti kitame puslapyje.

Wadi Rum – nacionalinis parkas, 70 km nuo Akabos. Dykuma, smėlynai, kalnai, tarpekliai, Marso peizažai. Čia pat randasi Jabel Rum, aukščiausia Jordanijos viršūnė, 1754 m. Lipimas į viršūnę PD sunkumo kategorijos maršrutu (PD: peu difficile (not very difficult), nusileidimas į Rum kaimą. Naudosime alpinistine įrangą.
Įvažiuojant į parką randasi Rum kaimelis su Visitor center, maisto parduotuvėlėmis, kempingais, baru.
Petra – vienas iš naujųjų septinių pasaulio stebuklų, UNESCO pasaulinio paveldo objektas. Nabatėjų karalystės sostinė (200 m. prieš m. e.). Randasi siaurajame Sik kanjone. Petra buvo dviejų svarbių prekybos kelių sankryžoje. Uolose iškalti nuostabūs vienuolynai, rūmai, maldos namai, kapavietes. Iki šių laikų kanjono pakraščiuose uolose gyvena bedujinai, nabatėjų palikuonis.
Tarpekliai – Wadi Feid, Wadi Hasa.
Negyvoji jūra – randasi 420 m žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Labai druskingas. Jūra smarkiai senka, metinis kritimas siekia 80 cm. Šis vandens telkinys garsėja savo gydomosiomis savybėmis. O paskęsti jame praktiškai neįmanoma .
Akaba – vienintelis Jordanijos uostas. Miestas kurortas randasi Raudonosios jūros pakrantėje. Jos ilgis 27 km. Tai laisvoji prekybos zona. Todėl čia maistas, alkoholiniai gėrimai ir suvenyrai yra pigesni negu bet kur kitur. Netoli Akabos yra nuostabiu rifų, tai puiki vieta nardymui.
Dalyviai: Rolas, Merūnas, Ieva, Eimantas, Rasa, Andrius S., Andrius Š, Darius, Aurelijus, Egidijus, Edmundas, Albertas, Tomas.


                                                           Ruduo Jordanijoje

Ketvirtas apsilankymas Jordanijoje. Bandau įvertinti ar tai daug, ar tai mažai. Ar įmanoma dar kažką pastebėti naujo? Visada yra kelionės pradžia ir pabaiga. Susimastai ar dar nori sugrįžti ir pamatyti dar kartą tą ką jau matei jau kelis kartus. Prie matytų vaizdų yra dar pojūčiai ir jausmai kuriuos jauti būdamas tam tikroje aplinkoje. Ir visą tai apmasčius ir įvertinus suvokiu, kad buvo įdomu, malonu ir gera. Išvykimas tolygus sugrįžimui. Jausmas toks, kad ne viskas dar iščiupinėta ir pamatyta. Prie visų tų naujai praeitų tarpeklių, naujos dykumos ir jau matytų vaizdų pastebi visai kitą Jordanijos gamtos dalį. Kurios pirmo apsilankymo metu nefiksuoji, nes yra vietų kurias net sunku nemačius įsivaizduoti. Uolienų skirtumai, dykumų savitumas keičiasi akimirksniu. Kai kam iš kelionių dalyvių tai pasirodė nikinė. Su tuo pilnai galima sutikti, didžioji Jordanijos dalis visai nepritaikyta gyvenimui. Sausa biri uoliena, ištisi akmenų laukai, vandens nebuvimas. Tai sukelia dvejopą jausmą ir vaizdą.  Įspūdį daro tai, kad Jordanijoje gali rasti beveik  visų tektoninių procesų, vykusių  / vykstančių Žemės gelmėse, apraiškų.  Pirmo apsilankymo metu daugiau stebėjomės neįtikėtinais tarpekliais, uolų formų savitumu, dykumų grožiu. Tai buvo sunkiai suvokiama, kad mažame Žemės lopinėlyje yra tiek daug skirtingų ir visai nepanašių vieną į kitą vietų. Jau nekalbant apie Šventąją Žemę. Tai kultūros ir religijų lopšys.
Ruduo. Laikotarpis buvo pasirinktas pereinamasis tarp karštojo ir drėgnojo periodo. Spalio antra pusė mus pradžioje pasitiko dideliu karščio išbandymu. Wadi Rum dykumoje buvo karšta. Anot vietinių per karšta ir visai nebūdinga šiam metų laikui. Pavėsyje buvo virš trisdešimt. Mūsų pasivaikščiojimas trūko tris dienas, visam šiam laikotarpiui mes nešiojomės vandenį. Vandens turėjome kaip pavasariniam išėjimui (2 l. dienai). Jo gerokai trūko, problemą sprendėm šaudydami vandenų pas vietinius beduinus. Nežmoniškas troškulys jautėsi viso pasivaikščiojimo metu. Lyginant su pavasariu naktys buvo šiltos. Lapkričio pirma pusė dykumoje mums buvo vėjuota. Dienos ir naktys vėsesnės. Pasivaikščioti buvo žymiai lengviau ir vandens trūkumas žymiai sumažėjo. Visuose kituose etapuose mums jokių netikėtumo nebuvo. Tarpekliuose kaip įprasta šilta ir vandens yra. Raudonoji jūra šiltesnė nei pavasarį, ant kranto jai nėra stipraus vėjo karšta. Vienas akivaizdus trūkumas lyginant su pavasariu – trumpos dienos. Saulė leidžiasi dviem valandom anksčiau.

 Jebel Rum


Wadi Rum dykuma. Abu maršrutus su skirtingomis grupėmis padarėme panašius. Skyrėsi tik tam tikri etapai su skirtingais slėniais ir tarpekliais. Wadi Rum parkas nėra didelis. Esu gan neblogai išmaišęs šią vietovę ir maršrutas buvo pasirinktas labiausiai koncentruotoje uolomis dykumos dalyje. Pradžia maršruto prasidėjo nuo Jebel Burdah. Iki ten mus užmetė su džipais (40 JD už mašiną). Tikslas buvo užlipti ant tilto. Maršrutas gerai atsekamas turų pagalba. Pakilimo pradžią lengviausia orientuotis pagal džipų sankaupą. Dažnai ten atveža grupes. Toliau mūsų maršrutas ėjo link Jebel Moharrag. Pakeliui daug gražių gamtos ir vėjo suformuotų uolinių skulptūrų. Kurios vertos atskiro sustojimo. Paliekant Jebel Moharrag uolinį masyvą iš dešinės ir nesiveržiant gilyn į kitus masyvus iš kairės, judant tiesiai į šiaurę yra nuostabus tarpeklis. Jis nėra gilus, įėjimas pro siaurą perėjimą, šalia palmės ir kitų egzotiškų medžių. Labai didelė tikimybė rasti vandens šaltinį palipėjus aukščiau tarpekliu. Tai proga apsiprausti ir naudoti vandenį virimui. Antro žygio metu mes čia nakvojome.Tarpeklis žavus, suteikiantis papildomo žavesio nakvynei. Pučiant stipriam vėjui, kažkiek apsaugo nuo stichijos.
Antros dienos maršrutus mes praėjome skirtingai su abiem grupėm. Tikslas buvo vienas – praeiti tarpeklį tarp Jebel Barrah ir Jebel Abu Judayda uolinių masyvų. Bet kokia improvizacija čia tinka, svarbu praeiti šiuo tarpekliu. Čia labai mėgstama vieta tarp laipiotojų uolomis. Maršrutų įvairovė ir sudėtingumas nustebins bet kurį uolų laipiotoją. Pernai mes čia laipiojome. Stotys daugumoje maršrutų yra įrengtos. Geriausias virvių ilgis 60m. Šių kelionių metu mes laipiojimu neužsiminėjome, tiesiog džiaugėmės matomais vaizdais.
Neatsiejama Wadi Rum grožio dalis – raudonieji smėlynai. Pati didžiausia smėlio kopa Wadi Rum dykumoje randasi prie Jebel An Faishiyya. Paliekant šį masyvą iš dešinės judant vakarų kryptimi nesunku ją rasti. Iš apačios vaizdas nėra toks įspūdingas, kaip iš viršaus. Tik užlipus galima pajausti tikrą jos grožį ir dydį. Jau nekalbant apie saulėlydžio ir saulėtekio žavesį.
Pabaigai mes apsilankėme Jebel Khazali tarpeklyje. Tikslas pamatyti prieš istorinius piešinius.
Jebel Rum viršūnė. Su pirma grupe lipome Sabbahs Route maršrutu ( 3+). Maršrutas kažkiek painus, orientavomės turų ir schemos pagalba. Patyrusiam uolų laipiotojui jis nėra sudėtingas, naujoms tikras iššūkis. Techniniai pralipimai labai dažni kur reikalingos virvės, daug siaurų lentynų po kuriomis matosi praraja. Maršrutą pradėjome 09.20. Pradžioje pakilimas nuobiryno šlaitu kol neįlendi į tarpeklio vidų. Tolimesnis maršrutas turų pagalba judant pakopomis aukštyn. Panaudotų virvių kiekį suskaičiuoti sunku. Čia labai individualus atsinešimas esamam maršrutui. Pagal aprašymą jų reikia trejų, mes panaudojome žymiai daugiau. Sunkiausias pralipimas 4 kategorijos. Paskutinė virvė – traversas suteikia daugiausia žavesio ir įspūdžio. Mes ją praėjome jau sutemus. Nematant kas ir kaip – tai suteikė daugiau pasitikėjimo. Nors po kojomis gili praraja. Apsistojome nakvynei neužlipus viršūnės. Nakvynei vietų yra daug. Siauri negilūs tarpekliai su smėlio pagrindu. Puiki vieta nuo vėjų. Kaip ir atrodė viskas, toliau ėjimas plokštikalnio kalniukais. Bet maršruto eigoje link viršūnės pasitaikydavo plyšių ir siaurų lentynų. Kurių įveikimui prireikdavo kažkiek drąsos. Viršūnę pasiekėm 09.30., į kaimą nusileidome 15.00.
Su antra grupe lipome lengvesniu maršrutu. Sheikh Hamdans labiau tinkantis nelaipiojantiems uolomis maršrutas. Starto vieta prasideda iš ten pat kaip ir minėtojo maršruto. Nuo aikštelės reikia judėti šiaurės kryptimi nužymėtu turais taku nuobiryno šlaitu. Judėti tol kol neprieisi ryškaus ir aiškaus tarpeklio. Bet koks prieišankstinis nusukimas – atsitrenkimas į stačią sieną ir nežymius tarpeklius, kurių sudėtingumas neaiškus. Įlindimas į tarpeklio vidų pradžioje didelių akmenų nuobirynu, kuris palaipsniui pereina į smėlėto pagrindo lauką. Schemoje parodyti trys medžiai – jie tikrovėje atrodo kaip dideli krūmai, už kurių seka du trumpi kategoriniai pralipimai. Bet koks ilgesnės virvės panaudojimas tolygus maršruto nuklydimui. Mes vieną tokią pralipome. Teko išeiti vėl į maršrutą, kuris gan aiškiai yra nužymėtas turų ir rodyklių pagalba (jų nėra daug). Kažkiek palaipiojus ir pasisukinėjus išeinama ant aiškios lentynos, kuri su nežymiais palipimais veda link išėjimo ant kalno plokštikalnio. Tarpeklis gražus, nepasižymintis chaosu, einant lentyna akis keri stačios sienos. Maršrutas naudojant lipimo schemą labai aiškus. Išlipus iš tarpeklio, kažkiek paėjus abiejų maršrutų takai sueina ir toliau pakilimas jau eitu maršrutu. Viršūnę mes pasiekėm 15.40 ir dar spėjome nusileisti iki nakvynių vietos. Didelės smėlio aikštelės. Šaltiniuose aptikom vandens, prieš dvi savaites jo nebuvo nei lašo. Prieš mums atvykstant į dykumą buvo praėjusi didelė liūtis. Apsistojome jau temstant 17.00.
Nusileidimas abiem atvejais klasikiniu maršrutu, kuris nurodytas schemoje. Atsekti ji nėra paprasta. Kažkiek galima vadovautis turais. Bet kartais nužymėtų takų turais daugiau nei reikia. Reikia sekti schemą kol neprieisi prakaltų taškų nusileidimo virvėms. Nusileidimas į tarpeklį kuris tiesiai išveda į kaimą Rum. Pirmoji virvė trumpa, vos kelių metrų, toliau seka viena po kitos 20m, 20m, 40m. Paskutinės virvės pagalba nusileidžiam į nuostabaus grožio tarpeklio sale. Toliau nusileidimas šaltinio vaga, su savotiškais trumpais pralipimais per vandens vonias. Žavesio ir nejaukumo junginys. Išėjus iš susiaurėjimo laukia dar dvi virvės viena po kitos 25m, 35m. Tolimesnis nusileidimas aiškiu taku tiesiai į kaimą iki vienintelio kabako, kur galima atsigerti alaus. Kaina 3 JD, bet tai jau ne taip svarbi. Nusileido paskutiniai 11.30.
Abiem atvejais oro sąlygos buvo geros. Techninis pakilimas pastoviai pavėsyje, tai labai gelbėja nuo troškulio. Kiekvienas nešėmės po 4 l. vandens. Maistas sausas, taip mažinom kuprinių svorį. Abiem atvejais maršrutą planavom dviem dienom. Laikas labai skirtingas, tai labai priklausė nuo maršruto sudėtingumo ir virvių skaičiaus. Pirmas maršrutas reikalavo žymiai daugiau virvių, kurių pralipimas kartais siekdavo iki 30m. Pirmo nusileidimo metu teko daug paklaidžioti kol atsekėm maršrutą. Nepadėjo ir prieš metus įvesti taškai GPS. Daug labirintų ir nepraeinamų plyšių. Nužymėtas taškos vos už keliasdešimt metrų, o tiesiąja iki jo prieiti neįmanoma, tenka tako ieškoti sukant ratus.
Petra. Nieko naujo. Kažkiek vyksta archeologiniai darbai, kažką bando atkasti. Dalis miesto užpustyta smėlio ir laiko.
Kaip ir matyta Petra. Tą proga mes trise nutarėm pereiti nuo Mažosios Petros iki Petros. Nusileidom į Petrą siauru tarpekliu. Taip atsidūrėm Petros pakraštyje. Man atrodo, kad nesunkiai buvo galima ir giliau įlysti nemokant įėjimo mokesčio. Tiesa sakant ir noro nebuvo trintis po senąjį miestą. Kitu šoniniu tarpekliu pakilome ant kelio, kuris vedė link Wadi Musa miestelio. Kažkokia prasme aplankėm dar nematytą Petros dalį ir baltus uolynus, kas tikrai vargino žiūrint į juos. Jausmas buvo kaip ant ledyno. Norėjosi prisimerkti arba stipriu nuo saulės akinių.
Šiame rajone esama begalės maršrutų tarpekliais. Kurių ilgis ir praėjimo laikas labai skirtingas. Nemanau, kad mūsų maršrutas buvo vienas iš gražiausių. Bet naujovei buvo visai vertas mūsų pastangų.
 

 Wadi Feid

Wadi Feid tarpeklis. Jis prasideda vos už 20 km. nuo Petros. Važiuoti reikia iki Shammakh kaimo, po to šoniniu keliuku iki apleistų kaimų. Iki čia gali privažiuoti autobusas, toliau judėti galima tik su džipu. Apleistų kaimų kilmė ir gyvenę žmonės mums nežinomi. Keisčiausia, kad jie randasi prie pastoviai bėgančio vandens ir apleisti. Architektūra pasako apie jų senumą. Keista, kad lyg šiolei čia niekas neapsigyveno. Nuo kaimo pajudėjom žemyn, galima leistis keliu arba šalia vandens kanalo, kuris veda į alyvų sodą. Nuo alyvų sodo laikantis kairės, einant keliu prieinama link tarpeklio pražios. Pradžioje tarpeklis sausas, būtina su savim pasiimti pradžiai vandens. Šio netipinio Jordanijai tarpeklio pradžia - uolos iš geltono smiltainio. Vietomis susiaurėja, tai išplatėja. Pradžia kaip ir įprasta. Leidžiantis žemyn prasideda granitinės uolos. Spalvos tamsėja, galu galia vyrauja juoda spalva. Tarpeklis stipriai siaurėja, aplinkui aštrios, birios viršūnės. Tarpeklis primena aštrių, stačių kalnų grandinę su giliais nusileidimais. Tai dvylikos krioklių nusileidimo maršrutas. Kurie seka praktiškai vienas po kito, su nedideliais pasivaikščiojimais nuo vieno iki kito. Pirmos dienos maršrute įveikėm penkis krioklius (25m, antras trijų kaskadų 10, 5 5 m, 25m, 20m, 35m). Įdomiausias ir daugiausiai sukeliantis netikėtumų buvo penktasis. Po viso nusileidimo virve laukė gilus baseinas. Įveikti šią atrakciją visi bandė skirtingai. Vieni tiesiog leidosi į ją ir plaukė iki kranto, kiti bandė su virvės pagalba įsisiūbuoti ir įšokti į krantą. Antrasis variantas dažniausiai baigdavosi kurioziškai su neišvengiamom maudynėm. Po šio krioklio puiki vieta nakvynei. Antrą dieną įveikėm likusius krioklius (5m, 30m, 20m, 50m, 45m, 10m). Įspūdingiausias ir gražiausias buvo devintasis. Tolygus 50 m nusileidimas. Labai gražiai atrodo nuo dešimto krioklio nusileidimo pradžios. Paskutinis nusileidimas ilgiausias, jai nenaudoti tarpinio taško, jo ilgis siekia 60 m. Neturint ilgos virvės, nusileidus 45m yra puiki lentyna su įrengtu tašku, kur galima perkabinti virvę. Prie viso to nusileidimo malonumo mums dar teko pirmos kelionės metu lipti į viršų ir vaduoti užstrigusią virvę. Po visų šių atrakcijų seka džiunglių etapas. Jis nėra ilgas. Išeinant iš tarpeklio yra bent dvi vietos puikioms maudynėms. Balos gilios, puiki atrakcija pašokinėti nuo uolų. Palaipsniui vanduo dingsta. Išeinam į išdžiuvusios upės vagą, kuri palaipsniui mus išveda į dykumą. Dykuma savotiškai žavi, kažkuo primenanti matytus vaizdus Kamčiatkoje. Visa dykuma nusėta akmenimis. Iš čia iki artimiausio kaimo 11 km, iki kelio 6 km. Mes patraukėme link kelio. Šio maršruto pabaigai svarbu iš anksto užsisakyti transportą. Nėra ši vieta stipriai apgyvendinta, o tai tikrai gali sukelti papildomų problemų norint pasitraukti iš šios vietos. Orientacijai traukiant link kelio reikia laikytis maršruto tarp dviejų kalnų. Kurie matosi tolumoje teisinga kryptimi vieninteliai. Vienas iš kurių pailgas ir nuosekliai žemėjantis. Arčiau kelio atsiranda beduinu palapinės ir jų gyvulių kaimenės.
Maršrutas aprašomas kaip 11 valandų. Bet tai priklauso nuo kolektyvo dydžio ir patirties. Maršrutas nėra labai šlapias, bet vis gi patartina daiktus pakuoti į neperšlampamus maišus. Reikalinga alpinistinė įranga, virvių ilgis 60m. Esant lietaus tikimybei geriau į šį tarpeklį nusileisti. Pasitraukimas komplikuotas, aplinkui aštrios ir aukštos uolos.
Tai vienas įdomiausių ir visai nebudingas matytiems vaizdams Jordanijoje tarpeklis.

Wadi Assal

Wadi Assal tarpeklis. Pradžia prasideda nuo Kathrabba kaimo. Keliu žemyn šalia tarpeklio ir po dviejų kilometrų ėjimo įlendam į tarpeklį. Pradžioje tarpeklis sausas. Maršruto pradžiai reikia pasirūpinti vandeniu. Ėjimas pradžioje be jokių kaprizų, gražūs vaizdai. Tipiškas Jordanijai tarpeklis. Šio maršruto eigoje mūsų laukė šešių krioklių etapai. Pirmieji du sausi (20m, 10m). Palaipsniui atsiranda vandens. Sekantys du seka beveik užkart (15m, 15m). Vanduo po truputi atsiranda po ketvirto krioklio. Su vandens atsiradimu atsiranda ir džiunglės. Kartai sunkiai įveikiamos. Tenka landžioti ir ieškoti praėjimo siaurame tarpeklyje. Tikrasis džiunglių siaubas prasideda po paskutinių dviejų krioklių (7m, 15m). Nepaisant to, kad sunku pralysti, prie viso to dar ir badosi, ir palieka žolės mažus spygliukus kaip stiklo vara. Bet viskas galu galia kažkada baigiasi ir šis ne iš maloniausių etapų baigėsi. Pakeliui yra vietų maudynėms. Wadi Assal ir Wadi Feid upių vanduo susiformuoja iš šaltų šaltinių. Nepaisant to, vandens temperatūra apie dvidešimt laipsnių šilumos. Esant karštam –šiltam klimatui tai pakankamai gera atgaiva. Viso maršruto ilgis 15 km, laikas aprašymuose nurodomas 10 val. Mes šį maršrutą įveikėm per pusantros dienos. Išėjom prie Negyvosios jūros. Iki maudynių vietos reikia pavažiuoti. Nes išėjimo iš tarpeklio pakrantė prie jūros pramoninė. Maršrutas reikalauja alpinistinės įrangos, virves ilgis 50m.
Maršrutas įdomus ir gražus. Labiausiai varginantis etapas – džiunglės. Jos užima tikrai nemažą tarpeklio dalį. Tai kažkiek sumažina maršruto žavesį.  Nakvynėm vietų yra.
Negyvoji jūra. Žemiausias pagal jūros lygi taškas Žemėje. Vanduo kuris kelia kūną ir neduoda paskęsti. Puikios gydomosios savybės. Kurias labai gerai jauti nusileidęs iš tarpeklių. Kūno žaizdas graužia taip, ką tik jas pasidaręs. Visos įtekamos upės į jūrą nepatenka. Jos drėkina laukus. Nemažą dalį jūros puikiai įsisavino Jordanijos ir Izraelio pramonė. Kuri ją kuo puikiausiai garina, kad įsisavintu naudingas iškasenas. Šiuo metu jūros likęs trečdalis Ir viso to pasekmėje, pagal paskaičiavimus 2050 m Negyvosios jūros gali nelikti. Šiuo metu ruošiamas planas kaip ją išsaugoti ir atgaivinti. Vienas iš realiausių planų pompuoti vandenį iš Raudonosios jūros arba Viduržemio jūros.
Vienas iš įdomesnių necivilizuotų paplūdimių pavažiavus nuo Al Nazra apie dešimt kilometrų. Kai kelias priartėja prie jūros ir prasideda raudonų balų baseinai galima drąsiai stoti ir traukti link jūros. Čia vietiniai nesimaudo, tai užkart sumažina šiukšlynų egzistenciją. Prie viso to labai žavūs tie įvairių spalvų baseinai. Krantas iš druskos kristalų, kuris ganėtinai gerai duria. Basom prieiti prie vandens komplikuota. Bet tai laiko klausimas. Gerai prieš važiuojant prie jūros nusipirkti vandens, kad kažkiek apsiplauti.  Ieškoti kitos vietos kur įteka koks nors vandens šaltinis yra beprasmiškas. Visą vandenį pasiima žemdirbystės laukai.
Wadi Hasa tarpeklis. Antros kelionės metu mes perėjome šį tarpeklį iš apačios į viršų. Pradžia nuo Safi kaimo. Privažiuojama prie pat paskutinio kanalo, kur suteka upės vanduo ir dingsta laukuose. Jai maršrutas nepasirinktas šiuo tarpekliu, tai puiki vieta apsipraust po Negyvosios jūros.
Tai tikrai vienas gražiausių tarpeklių Jordanijoje. Labiausiai stebinantis uolų spalvomis, uolienų kaita. Maršruto peraukštėjimas 550m. Uolos susiformavusios sluoksniais, su kiekvienu peraukštėjimu atsiveria vis nauji uoliniai masyvai. Taip atsiranda naujų spalvų tarpekliai. Kylant iš apačios pradžioje tarpeklis tamsiai raudonai rudas, palaipsniui išeinantis į dolomitinį tarpeklį. Kylant palaipsniui vandens temperatūra didėja. Ši upė labai stipriai maitinama karštais šaltiniais. Maršruto viduryje pamatavus vandens temperatūra – rodė 28 laipsnius. Maudantis maršruto pabaigoje Wadi Afra upelyje, kuris įteka į Hasa – rodė 40 laipsnius. Anroje maršruto dalyje yra karštų balų. Įdomiausia ir gražiausia tarpeklio dalis maršruto antros dalies pradžioje. Prasideda geltonai rudas tarpeklis. Uolos stačios, daug kabančių sodų, palmių gausa, šaltiniai dažo uolas įvairiom spalvom. Etapas nėra trumpas. Atsigrožėt ir prisibūti tikrai pakankamai laiko. Atskiro stabtelėjimo verta vieta – Wadi Qatara. Šoninis intakas. Be įrangos maršrutas trumpas. Labai siauras tarpeklis, gražiausia kai uolas apšviečia saulė.Tada jos išryškėja visu savo grožiu. Pabaigai didelių akmenų sankaupos. Kur tenka ir palaipioti, ir paklaidžioti. Finalas – baltasis tarpeklis. Jis trumpas, bet įspūdžiu pralenkia viską. Galia krioklys, kuris nuo pavasarinės kelionės stipriai išplautas. Pakilus iš baltojo tarpeklio atsiranda civilizacijos pėdsakai – kelias. Išėjimas į Afra karštų šaltinių kompleksą.
Maršruto ilgis 12 valandų leidžiantis pasroviui, kylant prieš srove kažkiek sunkiau, tai prailgina kelione. Pastovus bridimas upės vaga. Lyjant lietui potvyniai čia žaibiški ir dideli. Alpinistinės įrangos maršrutas nereikalauja. Nakvynėm vietų daug.



Wadi Rakyia. Puiki alternatyva Wadi Rum dykumai. Vaizdai labai panašūs. Tik čia daugiau smėlio kopų ir uoliniai masyvai nėra tokie dideli ir įspūdingi. Mes čia praleidome gera pusdienį. Nesam gerai išmaišę šį rajoną. Bet iš pirmo žvilgsnio supratome, kad verta vieta atskiro ir ilgesnio apsilankymo. Lyginant su Wadi Rum ji visai nenuvalkiota turistų. Masinio turizmo čia tiesiog nėra. Tai tikrai suteikia daug žavesio. Kopos nenumindžiotos, nėra pravažiuojančių džipų.
Dykuma randasi tarp Izraelio, Jordanijos sienos ir Karališkojo kelio. Išėjimas link tarpeklio Wadi Rakyia prasideda neprivažiavus 6 km iki Rahma kaimo judant pasienio kelio link Akabos. Iki tarpeklio pradžios ir uolinių masyvų reikia dar nueiti 4 km dykuma. Galimas variantas samdyti džipą užmetimui. Bet tai ganėtinai problematiška. Atsibelsti iki numatytos vietos nesudarė mums keblumų, svarbu žinoti kur išlipti. Bet pasitraukimas po pasivaikščiojimo buvo komplikuotas. Mašinos šiame kelyje praktiškai nestoja. Turėjom reikalų ir su armiją. Juos dominom iš kur ir ko čia atsibeldėm. Dar pasižvalgė ar neveda pėdsakai nuo Izraelio pusės. Po to mums padėjo stabdyti transportą. Rezultate vis vien teko kviestis taksi iš Akabos. Ant kelio mes sugaišom 4 val.
Tikėtina, kad būtu nuostabus maršrutas nuo vieno kelio iki kito. Vaizdai prie Wadi Rakyia pakerėjo jau praėjus dykumas, tarpeklius ir kalnus. Tai buvo paskutinė kelionės su pirma grupe dalis. Prieš ją jau jautėmės išsemti įspūdžių, norėjosi jau pamerkti savus kūnus į Raudonąją jūrą. Po neilgų pasvarstymų nusprendėm iki galo įvykdyti numatytą maršrutą. Tai buvo sėkmės pradžia. Ir likom apdovanoti vaizdais, kurie kažkiek skyrėsi nuo matytų prieš tai.
Iš bendrų patarimų serijos. Važiuojant per sieną, esant kažkokio parko teritorijoje ar įvažiuojant į parką nesakykit, kad jūsų kolektyvas grupė. Grupė jiems asocijuojasi su gidų paslaugom. O uždirbti visi nori, čia ir prasideda savų paslaugų kišimas. Atsakymas į jų klausimą – individualus draugų būrys. Taip galima atsikratyti jų. Kiek supratau įstatymiškai tada jie nieko negali padaryti.
Panašias keliones planuokit iki lapkričio vidurio. Lapkriti lietaus tikimybė labai išauga. Prasideda lietaus sezonas, kuris tęsiasi iki vasario pabaigos. Abiejų kelionių metu mus lepino oras. Nors antros kelionės metu vis dažniau žiūrėjau į dangų su nerimu. Atsiranda pavojus tarpekliuose, o tai gali stipriai pakoreguoti norus ir planus.

Rolas

                                                            Dienoraštis
2009 11 02

Vieną šiltą lapkričio dieną... Gerai skamba nušalusioms lietuviškoms ausims
...Vieną šiltą lapkričio dieną Jordanijoje pasirodė 13 galvojančių, kad sportiškai atrodo žmonių. Maždaug apie 6 valandą vakaro jie pasirodė iš Izraelio pusės, prieš tai kirtę net 6 pasienio postus: Lietuvos, 2 Egipto, 2 Izraelio ir pagaliau Jordanijos.
Grupės lyderis (taip jį pakrikštijo Jordanijos pasieniečiai) Rolandas prižadėjo Eimantui pietus iki 6 val. vakaro. Tuomet, kai Eimantas be 3 minučių 6 gavo vakarienę Akabos berods centrinėje aikštėje, kitas 11 asmenų lietuvių grupė pakilo iš Šarm el Šeicho oro uosto į Vilnių.
Kauniečių komandos „dėka“ buvom perspėti dėl aukštų temperatūrų dykumoje ir gresiančio troškulio.
Vasaros pratęsimas tapo nacionaliniu bene kiekvieno lietuvio bruožu. Todėl net 36 laipsnių karštis nebaugino. Tačiau pajausti tikrą troškulį (o ne pagirias) ko gero būtų pernelyg ekstremalu.
Po tokių „kauniečių“ nuotykių, mūsų grupei užsikrauti po 8 kg vandens į kurpinę tapo svarbiau nei grįžti namo į Lietuvą. 8 kg, tai 8 litrai kiekvienam žmogui 2,5 dienos žygiui po Wadi Rum dykumą.
Jordanijos gyventojai skiriasi (gerąja prasme) nuo savo kaimynų egiptiečių ir tuo labiau nuo žydų.
Taip pat skiriasi ir Jordanijos dykumos nuo tos dykumos, kurią mums rodė per televiziją prie dešimtmetį. Jordanijos dykuma, tai raudonai – geltonas smėlis, kuriame tankiai išsibarstę uolienos akmenukai nuo kelių iki kelių šimtų metrų aukščio. Tai greičiau žemi kalnynai su smėlio takeliais ir aikštėmis.
Čia nėra barchanų. Užtat pilna pradžiūvusių ir nelabai medelių bei žolės krūmų. Pirmą dieną dykumoje iš laukinių matėme tiktai driežą. Tačiau civilizacija tankiai pristato čigonais savo atstovus – turistus. Džipų dykumoje daugiau nei kupranugarių. Sunku surasti tašką, iš kurio nesimatytų bent vieno dykumoje praminto tako.
Kam mes lendame į tą dykumą?
O kam Jūs lankotės muziejuose arba teatre. Panašu, kad turizmas vis mažiau tampa ekstrymo ir vis daugiau kultūros dalimi. Informacijos paplitimo technologijų, turistinės išsivystymo dėka turizmas tampa malonių įspūdžių ir vaizdų kolekcionavimu.
Jordanija – tai vieta, kur patirsite įspūdžių ir pamatysite nepakartojamų vaizdų. Ekstrymą gali primesti nebent blogas pasiruošimas arba motinos-gamtos išdaigos tokios kaip netikėti karščiai arba netikėtas lietus kanjonuose.
Kokia miela ta dykuma, kai karštis sumažėja nuo +35 iki +25, o smėlėtas vėjas pučia ne į veidą, o į nugarą!
Va tokia ji pasitiko mūsų grupę, kurią čia pristatė iš beduinkaimio 3 džipai.
Ką galima papasakoti apie dykumą, net jei ji tokia graži kaip Jordanijoje? Nebent tai, kad čia verta apsilankyti, ypač jei Rolas nuves prie 1400 m. aukščio akmeninio tilto.
Unikalūs, netikėtai gražūs Jordanijos dykumos vaizdai ir pirmos šios kelionės nakvynė lauke – pagrindiniaipirmos kelionės dienos įspūdžiai!

Aurelijus


2009 11 03

Šiandien atsibudome gražiajam tarpekliuke 6 val. ryto. Naktis buvo vėsoka, švelniai tariant. Kažkam trūko kepurės, kiti galvas sukišo į miegmaišius, žodžiu visi vertėsi kaip kas išmanė, kad nesušalt. Miego tikrai užteko, nes miegot nuėjome apie 21 val. Ryte taip pat dar buvo šaltoka.
Papusryčiavę iškeliavom. Apžiūrėjom tarpeklį, kurį supo įvairių formų ir paviršių kalnai: vieni kaip šokoladu apipilti tortai, kiti raižyti kaip vargonai, įvairiaspalviai – nuo pilkų iki raudonų. Aplinkui pilna įvairių formų „grybų“ – gamtos nudailintų uolų. Pati dykuma irgi stebuklinga: gelsva, pilka, raudona, biri, žvyruota, klampi, kieta, visokia... labai gražu! Vaizdas kiek akys užmato – smėlio jūra ir kyšančios uolos.
Tarpeklyje matėm laipiotojų meką. Užtikom tik du. Ekstremalu. Šiandien buvo karščiau nei vakar, vėjo mažiau. Kas valandą atsipūsdavome, tad labai neprivargom.
Atėjom iki raudonosios kopos, didžiausios Wadi Rum dykumoje. Čia ir apsistojome. Rolas sakė, jog Wadi Rum parko skersmuo apie 40 km ant 25 km.
Šios dienos žygį baigėme apie 15 val. Ilsimės, vakarojam.
Ryt bus nauja diena.
Wadi Rum man patinka.
Ieva


2009 11 04

Atia dykuma.
Suprantu dabar kodėl toks vienas pilietis libanietis net tapęs šalies valdovu vis dar gyvena dykumoje (čia apie Ommarą Kaddafį).
Ganėtinai aktyviai pragyvenus dykumoje 2,5 paros, blogų įspūdžių apie ją nėra. Kaulai pagaliau pripranta miegoti ant kietesnio nei įprasta pagrindo, o raumenys – prie fizinio krūvio.
Šiandien per pusdienį nužygiavome nuo nakvynės stovyklos iki mūsų beduinkaimio Rum. Pakeliui buvome užsukę į ... vieną tokį tarpuakmenį susipažinti su arabų meniniais sugebėjimais ir skoniais, kurie čia vyravo prieš 1,5 tūkstančio metų. Uolų sienose iškalti pagrinde žmogeliukai (be iečių ir mamutų), dažnai su draugėmis ir 2 pėdutėmis, simbolizuojančiomis šeimą.
Kelios dešimtys džipų nuolat kursuoja tarp Wadi Rum kaimelio ir uolinio „kultūrinio centro“, pristatydami vis naujus turistus tenai ir atgal.
Šiems „džipiniams“ turistams mūsų per smėlyną žygiuojanti grupė, užkrauta kuprinėmis, atrodė turbūt egzotiškiau nei kupranugariai tarkim Vilniuje.Rolandas jau 4 kartą Jordanijoje, bet išskyrus jo vedamų litovcų, kitų kuprinėmis ginkluotų humanoidų dykumoje nesutiko.
Vakar vakare apsistojome šalia aukščiausios mūsų aplankytos dykumos kopos – pagaliau kažkas priminė tas dykumas, matytas vaikystėje per TV.
Pirma tokia kelionė, kai praktiškai nevartojame alkoholio (kol kas?). Todėl kiekvieną vakarą apie jį kalbame. Dar vakarais stebime šachmatininkų dvikovas ir krizename prie lauželio.
21 val. vakare didžioji grupės dalis vyniojasi į miegmaišius ir liūdi – net pionierių stovyklose nebuvome tokie ramūs ir tvarkingi! Fizinis krūvis ir geras oras sutvarko žmogaus režimą geriau nei dešimtys prižiūrėtojų.
Apie vidurdienį oficialiai užbaigėme pirmąjį kelionės – dykumos – etapą. Nepanašu, kad vietinius gyventojus stipriai nustebino net paskutinius kelis šimtus likusius iki kaimo metrus bėgančio su pilna kurpine Andriaus Stonio vaizdelis. Ne kiekvienas net lietuvaitis surizikuotų patikrinti savo fizinę formą +30 laipsnių temperatūroje Jordanijos dykumoje su 20 kg kuprine.
Estetinė vakarinė Wadi Rum programa:
dušas,
ledų valgymas,
Kalmanovičiaus nužudymo bei Lietuvos krepšinio rinktinės nesėkmių aptarimas,
dar viena superinė vakarienė.
Kultūrinė popietinė Wadi Rum programa:
vietinių parduotuvių aplankymas,
kaljano, arbatos, kavos gėrimas,
kontaktai su vietiniais vaikais,
kontaktai su nevietiniais alpinistais,
skaitymas – kas knygą, kas laikraštį, kas sms‘us,
pažintis su rytojaus įranga – alpinistiniais stringais, kažkodėl vadinamais „apraišais“.
Dėl religinių skirtumų kol kas nesusidariau konkrečios nuomonės dėl Jordanijos moterų. Bet likę 2/3 vietinių gyventojų – vyrai ir vaikai- mielai bendraujantys egzemplioriai. Gatvėje kamuolį spardantys vaikai kviečia prisijungti, kalbina angliškai.
Viso Jordanijos dangaus žvaigždžių viešbutyje, kuriame apsistojome, pasirodo gretimuose karališkuose apartamentuose apsistojo prancūzų grupelė. Šie turistai neapdairiai užkalbino ievą su Rolandu, po ko buvo draugiškai bei išsamiai iškvosti. Pasirodo mūsų pensinio įvaizdžio kaimynai – alpinistai – pofigistai jau įkopę į K2 (jei kam ką tai sako), kritę iš 30 metrų aukščio, o čia į Jordaniją atvyko pailsėti laipiojant uolomis.

Aurelijus


2009 11 05 – 06

Džebel Rum
(etapas Nr. 2)
Dvi paros antrajam kelionės etapui – įkopimui ir nusileidimui iš Džebel Rum, 1754 m. uola. Mūsų beduinkamis  Rum maždaug 1000 m. aukštyje virš jūros, patys skaičiuokite kiek mums čia beliko...
Ankstyvas rytas. Tradiciškai jau fon Mėnulis nepabėgo, beduinai su žieminiais drabužiais, 20 – 30 metų senumo džipai, valandėlė kelio ir mūsų grupė uolos papėdėje.
Turistinis alpinizmas (arba alpinistinis turizmas) man skirstomas į du tipus: ėjimas į kalną ir kopimas į uolas. Lipimas į kalną – tai ištvermės ir užsispyrimo išbandymas. Kopimas į uolą – tai pasitikėjimo savo kūno sugebėjimo testas. Abu šie turiztavimo būdai nereikalauja ypatingo pasiruošimo arba idealios sortinės formos. Pakanka profesionalaus vadovo ir minimalios tam tikros įrangos.
Aš asmeniškai mielai lipimą į kalną pakeisčiau dykuma, o dykumą – kopimą į uolą.
Ėjimas į kalno viršūnę man tarsi to kalno spardymas specialiai tam skirtais batais kartais pastiprinamas tam skirta įranga – katėmis. Kas ką nugalės: ar tu nuspardysi kalną iki jo viršūnės ar jis nugalės tave savo ištverme ir tu apsisuksi nepasiekęs savo tikslo?
Kopimas į uolą – dinamiškas užsiėmimas. Didžąją maršruto dalį tu ieškai kontaktų su akmeniu bent trijais taškais. Tu glaudiesi prie šiltos uolos visu kūnu, iščiupinėji ją ieškodamas atramos taško ir rankų pirštais ir delnais, ir keliais, ir kojų pirštais.
Prigulti pailsėti ant šilto akmens kopiant į uolą – normalus dalykas. Lipant į kalną norėdamas pailsėti naudoji pašikniuką tarsi prezervatyvą. Užlipti į kalną – tai tarsi barškintis su prezervatyvu..., kuomet nei tu, nei ji niekaip negali baigti. Kopimas į uolą, tarsi pasimylėjimas. Pajausk skirtumą
Lipant į Džebel Rum viršūnę Rolandas pasitarė su alpinistais – beduinais, kurie rekomwndavo pasirinkti saugesnį ir paprastesnį maršrutą, nei Rolas naudojo prieš tai. Taip ir padarėm. Didžiają maršruto dalį įveikėm dėkingai paririję. Vaizdeliai dėl kurių iš dalies ir einama į kalnus, atsivėrė jau po pirmų 20 minučių. Po dar geros valandos teko traukti iš kuprinės virves – mūsų keturių galūnių tolimesniam kilimui jau nebeužteko. Iki viršūnės Rolui teko kelis kartus demonstruoti savo žmogaus voro galimybes užlipant į viršų ir virvės pagalba padėti mums pasiekti vis aukštesnį uolos tašką.
Dauguma grupės narių apraišus, karabinus ir virves matė vos ne pirmą kartą. Todėl pradžioj teko pasimankštinti lėtai kol nepajautėm kas tai ir su kuo tai valgoma. Virvių naudojimas sulėtino mūsų kopimo tempą. Maždaug po 16 valandos išlindome iš pavėsio į saulėtą maršruto dalį, kas dar papildomai atėmė dalį jėgų. Po 17 valandos pagaliau įkopėm į Džebel Rum viršūnę. Gražu. Šilta. Maža lietuviška trispalvė šalia didelės ant akmens išsiliejusios Jordanijos vėliavos.Čeburaška su mumis. Jis kaip ir Rolas čia jau ketvirtą sykį.
Kelios nuotraukos, pašūkavimai, šleptelėjimas delnais, trumpam poilsis – ir atgal į apačią, į patogesnę nakvynės vietą kuo greičiau kol nesutemo. Valandos bėgyje Rolandas atvedė mus į jaukią uolų apsuptą navinvietę net su dviem baseinais! Trumpam maudynės, permirkusių nuo prakaito drabužių persirengimas ir pirma stipraus alkoholio dozė – už viršūnę!
Apie 19 valandą miegmaišiai jau šildė pirmus pavargusius bet patenkintus savimi lietuvaičius. Dar vienas kelionių atradimas – kitoks nei namie dangus. Ypač žvaigždėtas kalnuose.
Ryte susiruošėme ir pajudėjomeiš stovyklos dar prieš septynias.Pradžioje kol raumenys neapšilo, dar nuo  pakilimo pavargusiomis kojomis sunkiai leidomės net santykinai lengvomis uolomis.
Viskas atsistojo į vietą, kai pasiekėme pirmą tašką, kur reikėjo naudoti virves. Nusileidimas virve – techniškai nesudėtingas ir saugus alpinizmo elementas, o adrenalino išsiskiria gal ir daugiau nei lipant skardžiu į viršų. Tai dar vienas pliusas lyginant lipimus į kalną ir atgal. Ten paprastai kelioms atgal – tas pats monotoniškas kalno spardymas tik, kad su sulenktais keliais.
Leidžiantis virve sunkiausias žingsnis – pirmas, kai atsiverti nugara į apačią pasiklaiudamas tik tai virve, paprastai nematydamas kas ten tau po kojomis už nugaros. Po to – vienas malonumas. Pats reguliuoji nusileidimo greitį, gali pakibti ore, arba pasišokinėdamas slysti į apačią.
Dar vienas pojūtis, kurio ko gero nepatirsi nei viename kitame sporte – kontroliuojamas kūno kabėjimas ant virvės. Ypač malonus su dinaminėmis ilgesnėmis virvėmis, kurios spyruokliuoja. Daugumai naujokų, ypač patiko paskutinės dvi „virvės“. Viena virš 20 metrų ilgio leidžiantis į gražų ir vėsų tarpeklį. Antra – paskutinė „virvė“ – tai galima buvo pajusti kas yra „neigiamas“ kampas. Jau po 12 valandos visi buvome laikinuose namuose Rum. O jau 14 valandą atvažiavo autobusas, kuris perkėlė lietuvaičių nuotykius į sekantį kelionės etapą – Petrą.
Pakeliui į Petrą sutikome Jordanijos karališkosios šeimos atstovo mašinų eskortą. Mūsų autobuso vairuotojo nuotaika kaip mat pagerėjo – jordaniečiai myli ir gerbia čia valdančią šeimą ir tai garsiai deklaruoja. Štai jums ir dar vienas skirtumas ne Lietuvos naudai – nemačiau, kad kam iš mūsiškių pagerėtų nuotaika pamačius bet kurio iš mūsų valdžios vyrų eskortą.
Jordaniją valdo karaiškoji šeima, kuri lyg tai ir neprivalo kažką atiduoti šalies žmonėms, bet juos kažkodėl gerbia ir myli. Lietuvoje valdžios atstovai renkami tam, kad tarnautų, bet jų populiarumas po kėdžių pasidalinimo dažniausiai tik mažėja. Ir nepanašu, kad abiejuose atvejuose tai būtų propagandos nuopelnas...
O kaip apie anglų kalbą, kuria Jordanijoje šneka ir seniai, ir maži vaikai. Ir ne tam, kad paprašytų one dollar, o pasakytų welcome.

Aurelijus/ Susimatysime Petros mieste...


2009 11 07 - 08


Petra
(etapas Nr. 3)

Protingas turistas eis į Petrą kaip įmanoma anskčiau, prieš didijį turistų srautą ir karštį. Išmintingas turistas išeis iš Petros kaip įmanoma greičiau…
Petra šiandien iki pietų aplankė 2000 turistų. Per šią dieną jų apsilanko iki 5000 …

Aurelijus

Petra yra Petra, ji mus įveikė.

Rolas

Į Petrą (tiksliau jau ir taip esame Petroje), tad į Petros muziejų, kuris yra po atviru dangumi, išsiruošėme kaip ir savo kasdienius žygius – 7 valandą ryto. Neišsimušame iš režimo.
Vakar vakare ėjome visi vakarieniauti į miestą. Už penkis – septynis dolerius puikiausiai gali pavalgyti: keptos vištytės, ryžių ar bulvių, salotų. Po to dar ėjome gerti alaus, kai kurie arbatos, kai kurie pasuko iš karto į viešbutį miegot. Užėjome į vieno iš viešbučių kavinių, kuri mus pasitiko su užrašu ant servetėlės „Klaipėda“ – lietuviai tampame aršiais keliauninkais, visur mūsų pilna, turbūt reikia jau nustoti stebėtis. Apie alaus kainas taip nepasakysi, alaus Petroje gali išgerti už 4 – 5 dolerius, ne pigu.
Tai va ryte iškeliavome į Petrą. Petra dabar įtraukta į naująjį pasaulio stebuklų sąrašą, kartu su Tadž Mahalu, Maču Pikču, Kinų siena, Rio de Žaneiro Jėzumi ir kitais. Prie įėjimo mums padalina prancūziškų muziejaus bukletų ir lendame vidun. Iš pradžių praeiname arklių aikšteles, jie čia dirba karietaitėmis - taksi. Tuomet įlendame į koridorių, supamą tarpeklio uolų. Pasaka, kaip nuotykių filme. Po dešimties minučių ėjimo stebuklinguoju koridoriumi, pagaliau pamatome gražiausio Petros statinio kampą. Tai šventykla, kurios nuotraukos pasaulyje eksponuojamos kaip Petros reklama. Petra beduinų miestas. Eimantas kritikuoja šią mintį, sako kad tai matyt graikų statytas miestas. Vakare vyko intensyvios diskusijos šiuo klausimu.
Bet kokiu atveju labai gražu. Eini per senąjį miestą, pro šventyklas, graikiškas aikštes ir amfiteatrus, olas – kapus, olas – gyvenamasias vietas. Lipom į viršų, sukom suktais laiptais, ir priėjom vienuolyną – veidrodinį šventyklos, pasitikusios mus prie įėjimo, atspindį. Atsisėdi ant suoliuko, grožiesi, užsisakai kavos su kardamonu čia pat esančioje kavinukėje, stebi čia gyvenantį rudą katinuką, įsitaisiusį ant suolo jam pastatytame namelyje. Saulė šviečia, pučia vėjas ir kelia smėlį. Mintimis persikeli į senąjį Petros miestą, matai beduinus skubančius siauromis savo gatvelėmis į turgų, centrinėje aikštėje išrikiuoti užkariautojų galijonai, vietininkas sėdi soste...
Išgeriam kavą reikia judėti toliau. Kai kurie iš mūsų jau lekia atgal į viešbutį, užteks istorijos ir kultūros. Na, o mes tęsiame savo kelionę toliau. Lipame į kitą kalnelį, matome vis kitus kapus, olas, statinius. Milžiniškas, gerai išlikęs, miestas. Kelyje pilna šukių, indų ir taurių, iš kurių valgė senoji tauta. Mistika. Kažkas pajuokauja, gal čia kiekvieną savaitę muziejaus darbuotojai paskaldo puodynių
Pastatai įvairių pavadinimų, sustojame prie Garden Hall. Gal čia užsisakyti vakarui vietas, juokaujame mes. Egidijus sako, pamiršęs fraką
Jau išvargę sėdime kalno viršuje. Aplinkui miestas ir uolos. Geriame atsineštą vandenį, jau suksime prie išėjimo. Vėl praeiname Petros miestą – muziejų, paskutinį kartą apžvelgiame panoramą, matyt, ilgai čia negrįšime (išskyrus Rolą, aišku). Vėl gražiuoju uolų tuneliu išeiname iš Petros, iki pasimatymo senasis mieste!
Kas kur: kas į viešbutį, kas atsigert kavos, o mes su Eimantu į paštą. Laikomės tradicijos, siunčiame atvirutes į Lietuvą.
Vakare vėl susitinkame vakarienės, vėl visi kartu, kaip visuomet. Kažkas juokauja, kad mes suprimytivėjam per šias keliones. Ryte papusryčiaujam ir klausiame iš karto kada ir ką vakarieniausim. Pavakarieniavę – domimės būsimais pusryčiais. Šį kartą einame į kitą kavinę, Rolas kaip visada gidauja – vėl vištytė, ryžiai, bulvytės, salotos, kola. Grįždami į viešbutį užeiname į greta esančio viešbučio kavinę išgerti alaus. Išgėrę po bokalą, einame į viešbutį – ryt vėl į kelią. Važiuosime į Wadi Feidos tarpeklį, kur mūsų vėl laukia iššūkiai.

2009 11 08

Wadi Feid slėnis (tarpeklis)
(etapas Nr. 4)

Ate, Petra, pagaliau!
Sako, kas nežino savo istorijos, negali sukurti geros ateities.Tačiau panašu, Petros istorija daugiau prikurta neoi atkasta.
Taigi ate, Petra! Labas, kanjonai!
20 km. ryte autobusu nuo viešbučio Petroje ir mes apleistame kaime granatmedžių apsuptyje.
Geros trys valandos iki mums pirmo Jordanijoje slėnio man pasirodė sunkiausiomis per visą kelionę. Kuprinės užkrautos maksimaliai, temperatūra saulėje virš 30 laipsnių. Gerai buvo tai, kad ėjimo režimai nuolat keitėsi: tai kopimas tik džipams praeinamu keliu, tai leidimasis kartu su byrančiais akmenukais, tai kepanti ausį saulė, tai epizodiškas pavėsis.
Per tas dvi – tris ėjimo valandas link kanjono išgėrėme beveik visą vandenį – po litrą – du, kas kiek pasikrovė. Supratau kaip jautėsi kauniečių grupė dykumoje su plius 35 laipsniai.
Wadi Feid slėnis... Pirmą dieną – šiandien – įveiktos planuotos penkios virvės. Bet prieš tai teko prasikirtinėti per vietines džiungles – peraugusių žolių ir krūmų tankumynus. Minimum vandens, o sulaukėjusi žaluma – vos ne didžiausias mūsų priešas.
Jeigu kopiant į džabel Rum kabinantis į uolas privalumas buvo aukštesniųjų pusėje; čia džiunglėse dičkiai demonstravokeiksmažodžių atsargų rezervą.
Nusileidimas „virve“ alpinizme – tarsi maža šventė. Mes šiandien tų švenčių gavome penkias, o ryt numatytos dar septynios.
Trečias nusileidimas atskleidė kai kurių grupės narių akrobatinius sugebėjimus – kai kas gavo adrenalino pakibęs žemyn galvą. Tuo pat metu Andrius Stonys demonstravo savo meilę vandeniui gal penkioliktą kartą įšokdamas į mini baseiną.
Skirtingai nei kopiant į Džabel Rum, visi nusileidimai virve slėnyje vyksta per krioklius. Penki kriokliai – penkios virvės.
Tol kol tvirtinamos virvės ir leidžiasi pirmieji, galima pailsėti ir iklausyti ne vieną anekdotą arba eilinę Stonio istoriją. Po to keliasdešimt sekundžių nusileidimo – adrenalino dozė iki eilinės virvės. Paskutinėje penktoje virvėje Rolas išmaudė kiekvieną grupės narį, o Eimantas sušildė krante teisinga alokoholio doze.
Vakarienė. Tamsu. Plius 22 laipsniai. Kaip čia sąžinė leis užmigti, kuomet Lietuvoje pliurza su sniegu.

Nežinau kas rašė.

Wadi Rum‘as buvo. Jabel Ruma‘as buvo, ir Petra buvo. Liko, kaip kad Ieva sako, pati lengviausia dalis – tarpekliai.
Na ir ką Jūs manote? Ar tai ištiesų pati lengviausia žygio dalis“ Tikrų tikriausias NE. Šiandien nepalieka manęs mintis, kad  vietoje atostogų pasirinkau labai ekstremalią kelionę, kuri prilygsta savotiškai pataisos darbų kolonijai, tam tikra prasme kalėjimui, iš kurio jau nebegali pabėgti. Nors taip norėtųsi. Laukiu nesulaukiu tos dienos, kada baigsis virvės, stačios uolos, šlapi batai, vyriškas tempas, sunkios kurpinės. Viskas būtų labai gerai, jeigu būčiau fiziškai stipri ir neturėčiau jokio baimės jausmo. Tačiau visi šie dalykai su manimi: ir baimė, ir silpnumas. Gal šį vakarą būčiau ir laimingesnė, jeigu žinočiau, kad rytojus bus paprastesnis! Tačiau šitoje pragariškoje dienoje buvo ir šviesių momentų, pavyzdžiui, kai kažkas pastebi, kad tau sunku ir pasisiūlo tau padėti: nukrauti dalį kuprinės turinio arba ją tiesiog panešti, atsiranda šalia, kada to labai reikia. Be žygio draugų šito kelio nebūčiau įveikusi. AČIŪ jiems. Šiandien ir keiksmažodžiams nebuvo jėgų ir nuotaikos.

Rasa

2009 11 09


Naktis kaip niekada buvo šilta ir visi praktiškai miegmaišiais tik prisidengę miegojo ir mėgavosi ilgai laukta šiluma. Išaušus eiliniam gražiam rytui į budinčiųjų gretas stojo broliai – šaunuoliai (Darius ir Andrius). Nors ir ne ketvirtadienis, bet slėnis pakvipo žuvimi, nes jau garavo ryžių su tunu košė. Pagyrų už skanius pusryčius broliai gavo į valias. Eiliniai klausimai Rolui. O kas bus? Kiek krioklių? Ar maudysimės? Ir pirmyn slėniu žemyn.
Nepraėjus nė kelių šimtų metrų, štai ir pirmasis 35 m. krioklys. Labai smagus, lygus ir pakankamai nuotaikingas net merginoms. Ši diena iš tikro su krioklių ilgiais įspūdinga. Pakeliui septyni kriokliai.
Keista ar ne, bet geras pastebėjimas tas IEVA ir RASA jau veržiasi į pirmųjų nusileidžiančių gretas, kai ansktesniuose iš lėto nepastebimai likdavo prie galo. Sveikinimai už drąsą. Prieiname keletą nedidelių kriokliukų ir štai vėl gera proga išstoti Andriui, nes ir vėl reikia parodyti merginoms kaip iš trijų metrų šokti į vandenį niurką. Jam maudytis tikrai patinka, tai pamokų davė visisiems
Rasa vis dar neįgauna drąsosir šią kliūtį įveikia nešina ant Andriaus rankų.
Šiandien iš tikrųjų nerealu, nes nusileidimai seka vienas po kito. Ir štai prieš akis ilgai lauktas 50 m. nusileidimas. Panašu, kad kolektyvui tas nė motais, nes patirties yra ir eilė sudaryta iš anksto. Kas greičiau, kas lėčiau, bet visi laimingi nusileidžia, ir štai ten atsitinka, ko nesinori – kad neliktų reikia ištraukti virvę, o ji užstrigusi. Be 5 min. Merūnas norėjo 50 m. kopti į viršų su žumarais, bet bendros Edmos, Rolo ir Merūno proto pajėgos sumąstė ir virvę stebuklingai ištraukė: VALIO!!!
Niekam nesinori maudytis, bet gamta krečia pokštus ir sekantis nusileidimas vėl dugnu į vandens bačką. čia pokštus ir sekantis nusileidimas vėl dugnu į vandens bačką. Beliko paskutinis krioklys, tai maudytis smagu – pasidžiaukti šaltiniais.
Kas žino, kas nežino, bet viena iš virvių neatlaikiusi uolų ir trinties jau yra pažeista ir bandyta siųti, tad leidimąsis tiems, kas žino irgi šiek tiek kelia nerimą. Bet galiausia virvė atlaiko ne tik Andriaus ekipažą, bet ir visus kitus.
Na ką, nusileidome paskutiniais kriokliais, pasižiūrime ir su ilgesiu išsiskiriame. Toliau ėjimas per džiunglias, upeliais ir nedideles uolas be didesnių pastangų, tik su didesniais/mažesniais susibraižymais. Praėjus 20 min., stojame paskutinei šio slėnio nakvynei. Vieta ne per daug įspūdinga, bet superinė vieta maudynėms.
Eiliniai sausi pietūs su arbata, ir visi su mintimis bet ką gi veikti iki vakaro. Kas knygą į rankas, kas fotoaparatus, kas ilgiau užsitęsusiose maudynėse, bet vis randa ką veikti, nes pietų pabaigoje BUDĖTOJAI paserviruoja HOME MADE JAGERMASTER: SKANUMĖLIS.
Įpusėjus eilinėms šachmatų partijoms tarp įprastinių priešininkų: Eimanto, Andriaus ir budėtojo Andriaus, jau esame kviečiami skaniai vakarienei: MAKARONAI SU TUŠONKE. Po sočios vakarienės ištraukėme pirmą kartą UNO kortas. Smagus žaidimas, daug juoko, kuriame atsiskleidė visai kitas Albertas – juoko intrigos ir azartiško lošėjo tapatybėje. Po smagaus žaidimo, dar po arbatos puodelį ir įprastai link miegučio.

Edmundas


2009 11 10


Pagaliau išaušo rytas ir mes visi ruošiamės pusryčiams, kuriuos gamina Albertas su Aurelijumi. Papusryčiavę ir susirinkę daiktus sparčiais žingsniais patraukėm tarpekliu žemyn.
Visi nusiteikė, kadangi šiandien laukia įdomi ir įspūdžių kupina kelionė, nes mes vykstam į naujas ir dar nematytas vietas. Leidžiantis tarpekliu žemyn kaip visada mus pasitinka vandens baseinai. Andrius tikrai nepraleidžia progos eilinį kartą išsimaudyti gaivinančiame vandens baiseine.
Po kelių valandų žingsniavimo mes galutinai paliekame tarpeklį ir atsiduriame plačioje upės akmeninėje vagoje, kurioje sutinkame moterį ganančią avis prie upelio. Gamtos reljefas pakankamai greitai keičiasi, o mes jau štai „akmeninėje“ dykumoje, kurioje matyti keliolika augančių dykumų medžių. Mūsų pradinis tikslas, kaip minėjo mūsų kelionės vadas Rolas, yra pasiekti susitikimo vietą, kur mūsų lauks nusamdytas autobusas su vairuotoju. Pakankamai greitai mes pasiekiame tą vietą. Nepraėjo nė 4 valandos, mes jau šalia civilizacijos, jau vykstame autobusu į naują dar neregėtą vietą prie „Negyvosios jūros“.
Važiuojant autobusu, manau, daugeliui kilo mintis kaip galima greičiau pasiekti pakeleivingą parduotuvę, nes po kelių dienų praleistų tarpekliuose labai reikėjo papildyti atsargas.
Kelionė truko neilgai, apie 1,5 val. mes jau apsipirkome pakeleivingoje parduotuvėje ir pagaliau mes jau prie „Negyvosios jūros“. Labai įdomus druskingas paplūdimys, aplinkui susikristalizavusi druska, kuri gelia mums visiems padus. Nuskubėjom visi į vandenį, labai norėjosi atsigaivinti po dienos kaitros. Įdomu, nes plūduriuojame ir neskęstame! Vanduo turi neregėtas savybes.
Rolas minėjo, kad net SPA Vilniuje atsivežė iš šios vietos vandens, kuris taikomas gydymui ir kūno procedūroms… Po trumpo laiko mes vėl kelyje, mes vykstame į naują vietą, į Hasą tarpeklį. Kaip visada kyla daug klausimų mūsų vadui Rolui. Koks tarpeklis? Ar mes naudosime apraišus, virves? Ar bus šalta, ir t.t. Neužilgio mus jau privežė autobusu į sekančios kelionės dalies pradžią. Jau po valandos turėtumėme pasiekti mūsų stovyklavietės vietą. Tarpeklis Hasa visai netoks, kokį įsivaizdavome, čia plati, negili užės vaga, kurią supa pakankamai neaukštos uolos. Mes brendame ir žingsniuojame upės vaga norėdami pasiekti kuo greičiau mūsų stovyklavietę. Vanduo labai šiltas, todėl visus vilioja kuo greičiau išsimaudyti.
Pagaliau mes pasiekiame stovyklavietę. Prasidėjo maudynės, o budinčių laukia vakarienės ruoša. Vakarieniaudami mes aptariame dienos įspūdžius bei rytdienos planus.

Egidijus


2009 11 11

Kitą rytą vėl į žygį. Šiandien budėjome mes: aš ir Eimantas. Eimantas buvo atsakingas už pusrytinių makaronų paruošimą. Jis sužibėjo visa išmone, nes turint omenyje ribotus mūsų resursus sugebėjo paruošti daugumos manymu puikų patiekalą – spagetti su mandarinų padažu (kuo labai įsiutino Andrių Stonį, nes jis vis reikalavo makaronų „po flotski“). Kaip visada iškeliavomo apie 7.30 val. Hasa pasižymi tuo, jog visuomet eini upės vaga, t.y. vandeniu. Tad svajoti apie batų džiovinimą net neverta. Ryte visi susikaupia ir kiša kojas į šlapius batus. Tačiau tai tik iki pirmo įbridimo – po to vėl viskas stojasi į savo vėžias – visą dieną vandenyje. Tarpeklis labai gražus, bukomis uolomis, apaugęs palmėmis (keista – auga iš uolų mažos palmių oazės). Uolos raudonos spalvos – pojūtis nerealus, kaip mėnulyje, eini siauru raudonu uolų koridoriumi. Prieš srovę ir su kuprine ant pečių eiti sunkoka, tad ilsimės kas valandą. Tačiau Rolandas neskubina, ragina pasidžiaugti vaizdais, fotografuoti, filmuoti, nes gamta tikrai įspūdinga.
Aš tai vis mąstau, kaip tokioje sąlyginai nedidelėje valstybėje telpa tiek grožio – dykumos, kalnai, tarpekliai, senovės palikimas.
Eidami žmonių nesutinkame, tik vakar tarpeklio pradžioje sutikome daug girto jaunimo (kaip pas mus Vilniuje Vingio parkas ar Sereikiškių parkas). Va Tau ir musulmoniškas kraštas
Einant tolyn vaizdai keitėsi, šaltą vandenį keitė karšti šaltiniai. Uolos taip pat keitė savo spalvas nuo sienomis bėgančio karšto vandens. Pasaka. Eimantas pakelėje rankiojo visokias „rūgštynes“, žadėjo dėti į vakarienės puodą. Visi įtariai žiūrėjo – ar beliks gyvi po vakarienės.
Upė tarpais gilėjo, srovė stiprėjo, tačiau sėkmingai įveikėme visas jos vietas ir kuprinių bei foto kamerų nesušlapome. Vakarop pasiekėme stovyklavietės vietą, tačiau ji buvo mažoka mūsų kompanijai, tad Merūnas nuėjo į prieky ieškoti geresnės. Grįžo su „gera“ žinia, kad dar puskilometrį reikia paeiti. Persikėlėme kitur – ten daugiau vietos ir erdvės. Vieta puiki, iš upės vagos išeina dar vienas tarpeklis, labai gražus, vingiuotas, nugludintais akmenimis. Apsistojame nakvynei: kas žaidžia šachmatais, kas skaito, bet aišku visų pirma maudomės (kas su rūbais, kartu gi ir išsiskalbi). Vakarienės gaminimo metu atkalbame Eimantą patiekalą „skaninti“ žolelėmis, fuuuuu, pavyko, liksime sveiki – gyvi
Vakare žaidžiame šachmatais (turnyras tęsiasi), Uno kortomis (ypač piktdžiugiškas ir aistringas lošėjas yra Albertas), skaitome. Ryt paskutinis rytas tarpeklyje.

Ieva


2009 11 12


Šiandien paskutinė diena Hasa tarpeklyje. Iki pietų pasiekiame kelionės tikslą: kelią, kur mūsų laukia autobusas. Bet prieš tai... Einame džiunglėmis, tarpeklis baigėsi. Šio žygio atrakcija džiunglės (jų buvo ir Wadi Feidos tarpeklyje), jaučiamės kaip Vietnamo kare. Krūmynai drasko rankas, kojas, plakasi į veidus. Šiandien daugiau ėjimo sausuma, per akmenis. Tačiau randame karštų baseinų ir supuolame su rūbais.
Didžiausias grožis ir atrakcija - uolose pasislėpęs krioklys ir baseinas. Gamta keičia savo landšaftą – Rolas sako, kad dar pavasarį tai buvo status krioklys, dabar gi jis apgriuvęs. Bet vis tiek labai smagu. Džiaugiamės ir turškiamės kokį pusvalandį, po to pietaujame.
Vairuotojas mūsų lauks 16 val., tačiau ateiname anksčiau. Tad dar turime laiko pasidžiaugti vandeniu, sugulame upėje - nemokami srovės masažai. 15 val pakylame į viršų, į kelią, kur mūsų lauks vairuotojas. Ten kažkokia Izraelio grupelė iškeliauja į tarpeklį. Čia mus užkalbina turizmo policijos atstovas, vėl tie patys klausimai: grupė, kur mūsų gidas? Kaip visada sakome keliaujame individualiai
Kaimo vaikus vaišiname likusiais saldainiais (dienos kalorijų ir energijos norma), iš pakelės prekeivio gauname pomidorų. Skanu.
Atvyksta mūsų vairuotojas ir lekiame į Akabą, po to į jos priemiestį, kuris mus priglaus ateinančioms dviems dienoms. Prasideda civilizacijos, patogumų, suvenyrų pirkimo laikotarpis. Lyg ir atsidūstame lengviau, iššūkiai įveikti, bet kita vertus laikas prabėgo labai greitai ir taip smagu buvo vakaroti prie laužo....

Ieva





Komentarų (13)
1. 2009-10-08 07:19
 
man kazkaip idomu pasidare ,o kada jus chebryte darbus kokius dirbate? vis keliones ir keliones....neskaiciuoju svetimu pinigu ,bet vistik....
 
neziniukas
2. 2009-10-08 07:52
 
:grin geras komentaras..  
:zzz kokie gi čia darbai krizės metu? Vat ir tenka važinėti iš neturėjimo ką veikt!  
 
:)
 
pb
3. 2009-10-18 20:59
 
Lino žinutė: 2009.10.18 20:42 
Jau Jordanijoje, tikimės nusigauti į VadiRuma. Diena buvo +36
 
jelena
4. 2009-11-01 21:27
 
Rolo laiškas: 
Aš Wadi Rum. viskas sklandžiai. be jokiu užtrukimu.transportas iš anksto užsakytas puikiai suveikė. rytoj į dykuma išmaunam. oras šiek tiek atvėso nei buvo prieš dvi savaites. bet vis dar šilta. debesų daugėja, gal atostogų nesugadins.
 
Linas
5. 2009-11-04 13:06
 
2009.11.03. Dykuma pasivaiksciojom. skirtigi nei spalio menesi dykumoje buvo vesiau. diena buvo griau vaikscioti, bet naktys daug vesesnes. vienas is isbandymu buvo pirma diena stiprus vejas. kartai per stipru vejo gusi buvo sunku matyti tolimesnius vaizdus. vienas is grazesniu reiskiniu - mini tornado. grazus smelio stulpas tolygiai ir is leto pakilo i dangu ir isnyko taip kaip ir atsirado. marsruta padarem panasu,kazkiek keiciau.  
 
siandien jau karsta. tikiuosi orai ir rytoj isliks stabilus. debesuotumas labai nevienodas. panasu, kad visai gali palyti. rytoj lipsim i Jebel Rum virsune, Sheikh Hamdans Route marsrutu. nusileidimas klasikiniu marsrutu.
 
rolas
6. 2009-11-05 00:10
 
na Rolai ir chebryte, laikykites..tame Jebel Rum...mes laikome uz Jus špygas...sekmes
 
vaidas
7. 2009-11-05 10:57
 
Vyrai laikykitės ir savo moteras saugokit :)
 
Linas
8. 2009-11-06 16:10
 
2009.11.06 Uzlipom mes i virsune nauju marsrutu. takas nera sunkus. trumpi pralipimai. beveik be klaidu juo uzkilome. takas grazus. tarpeklis siauresnis. pakilimas pastoviai lentyna su nezymiais techniniais pralipimais. marsruta pradejome 8.00, virsuneje buvom 16.00. dar spejom nusileisti iki aiksteliu. nakvine be vejo ir kazkur 10 laipsniu temperaturoje. zemyn ryte pasileidome 7.00, kavineje ir alu gereme 11.30. labai sklandziai, be jokiu klaidziojimu. chebra ir judejo staigiai, gal kazkiek su baime, bet uztikrintai. 
sulipome musu venuolika. merginos po pirmu pralipimu atsisake testi savo zygi. apejo kalna aplinkui.  
rytoj Petra sturmuosim. 
linkejimai visiem.
 
rolas
9. 2009-11-07 15:17
 
Petra mus iveike. Pats trunpiausias apsilankymas. Pirma valanda jau buvom viesbutyje. 
Dangus giedras, bet pastuvus vejas diena ir nakti. Daug dulkiu. Paskutiniuose etapuose svarbu, kad nelytu. Kitaip daugiau gali tekti paplaukioti.  
Rytoj is ryto ismaunam i Wadi Feid tarpekli. Marsruta planuojam praeiti per dvi dienas ir trecios dienos ryte iseiti i civilizacija. Po to praleisti pora valandu prie Negyvosios juros ir ta pacia diena ilysti i Wadi Hasa tarpekli.
 
Rolas
10. 2009-11-11 16:48
 
Meruno žinutė: Feid (tarpeklį) praėjome. Sėdim Hasa tarpeklyje. Rytoj išeinam ir varom į Akabą
 
Linas
11. 2009-11-15 08:42
 
Info noritiems pasitkti, liektuvas nusileidžia 15.30.
 
tania
12. 2009-11-15 18:52
 
Kaip ir namie. Kelionė praėjo sklandžiai. Netikėtų siurprizų nebuvo. Įspūdžius bandysiu aprašyti šiek tiek vėliau.
 
Rolas
13. 2009-11-15 23:43
 
sveiki sugrize.. saunu kad viskas ok..bus smagu pasidalint ispudziais...
 
vaidas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Šeštadienis, 01 vasario 2014 )
 
< Atgal   Kitas >