Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2009 02 18-03 16 slidžių žygis Užbaikalėje Mujos kalnagūbris Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 21 sausio 2009
Daugiau skaitykite kitame puslapyje...






Tiesioginė nuoroda į nuotraukų albumą

Pietų Mujos kalnagūbris yra centrinėje Užbaikalės dalyje, Buriatijos teritorijoje.

Nuotraukos iš 2000 m. vykusio slidžių seminaro Pietų Mujoje nuoroda

From Palydos Į Mują

SMS protokolas:


2009. 02. 19.        18.35

Sveiki, sėdim Maskvoje. Laukiam lėktuvo į Krasnojarską.

Lino sms

2009. 02. 20        01.18

Jau Krasnojarske. Tomas sako, kad su maike šalta... Apsivilko megztinį, mes su pūkėm laimingi, apie pietus vietos laiku traukinys kuriuo važiuosim 35 val. iki Taksimo.

Lino sms 

2009. 02. 20.       17.22

Važiuojam traukiniu į Taksimo, kelyje jau pusdienį. Lauke tik – 23.Perkam pakeliui rūkytą žuvį, karštas bulves.

Lino sms 

2009. 02. 20.       17.23

Sugedo traukinys, na tas kuris traukia, pas mus dabar naktis, tipo miegam.

Lino sms 

2009. 02. 21.       12.15

Dabar randamės Sėvėrobaikalske. Bobos laksto, žuvį pardavinėja, „ goričije perožki“, o milicija jas vaiko. O lauke – 20.

Lino sms 

2009. 02. 21.        15.40

Atvykom į Sėvėrobaikalską. Dabar pas mus tamsu. 20 val., - 20 laipsnių.Kuprės paruoštos išlipimui 03.30 ryte. Važiuojam tuneliais, serpantinais.

Irmanto sms 

2009. 02. 21.        13.29

Šiuo metu mes judame traukinyje link Taksimo, lauke temperatūra – 24. Naktį buvo sugedęs traukinys, pakeitė lokomotyvą. Važiuojam toliau.

Lino sms 

2009. 02. 21.        14.10

Valgom Omolį ( čia tokia žuvis ) labai skani, žodžiu atostogos. Per langą Tamsoje Baikalas. Bet rytoj į darbą... Vėžes minti ir į kalną lipti.

Lino sms 

2009. 02. 21.       20.37

Mes jau Taksimo, -30 temperatūra, pasitiko Rustemo suorganizuoti žmonės. Susigrūdome į greitosios pagalbos automobilį. Kažkur važiuojam, dabar. 4 val. nakties.

Lino sms

2009 02 21    22:27

Jau atvaziavom i Taksimo. Pas rajono vyr. gydytojo pavaduotoja geriam arbata ir laukiam Uralo, kuris bus 8 val. Seimininkai labai svetingi. Lauke atsilo, tik -30.

Irmanto sms

2009. 02. 22.      01.48

Viskas išvarome jau „uralo“ sunkvežimyje. Toliau ryšio nebus.

Linkėjimai visiems ir nuo visų.

Lino sms

2009. 03. 08

Žygis baigėsi. Išėjo į Taksimo ankščiau nei planavo. Kaip ir tvarka. Visi patenkinti. Tatjana kažkaip sugebėjo nušalti pirštą. Su orais nelabai sekėsi. Vaizdu tik nepagailėjo gražiausioje maršruto dalyje. Dabar planuose karšti šaltiniai. Pakeliui aplankyti prie Baikalo smėlynus – dykumą.

Bandau atpasakoti Roberto skambutį Augai.

 

----------------------------------------------------------------------------------------------

Info:
Pagal senesnius šaltinius aukščiausias taškas viršūnė Spartakas 2721 m. , bet 1990 metų žemėlapiuose patikslintas aukštis 3067 m. Po keturių nesėkmingų bandymų ši viršūnė įveikta tik 1993 m. liepos mėn. 08 d. Novosibirsko alpinistų, viršūnė buvo pavadinta „Muiskij gigant“.

Truputi Kas mūsų laukia:
Versta iš knygos: М.Ю. Васильев В.В.Громов Туристские маршруты западного БАМа М.:ФиС 1984
Slidžių žygiuose turistai susiduria su įvairiomis gamtinėmis kliūtimis – nuo sunkiai praeinamos taigos iki sudėtingiausių perėjų. Bet daugiausiai sutinkamos kliūtys tai antledžiai ir ledokričiai (užšalę kriokliai). Aukštutinės antledžių ribos 800-1000 m šiauriniuose šlaituose, ir nusileidžia šiauriniuose iki 800 m. Didžioji dalis kelio tenka čiuožti-eiti, slėnių ir kanjonų dugnu. Ledokričių dažniausiai šlaitais apeiti neįmanoma, tada tenka įveikti visą kaskadą ledokričių. Apie trečdalį viso maršruto tenka įveikti užsidėjus kates. Apie techniškai sudėtingas ledo atkarpas galima spręsti iš upelio Surovyj slėnio arba upės Olnia. Keliaujant jų kanjonais reikia įveikti kaskadą ledokričių kurio didžiausia pakopa 60 m ir bendras aukščio skirtumas 650m, ir visa tai 10-12 km atkarpoje. Tokių atkarpų pasitaiko daugelyje Mujos upės intakų ir Cipiknsko baseino upių.
Baunto įduboje ir pietiniuose kalnų atšakose kai kuriais metais sniego gali ir nebūti visai. O Mujos slėnyje šiauriniuose šlaituose jis siekia 1,5 m. Storu sniego sluoksniu padengti ir rytiniai kalvagūbrio pakraščiai. Ten jo sluoksnis daug maž vienodas ir jo pasiskirstymui įtakos turi vėjas. Supustyto sniego daugiausiai centrinėje kalnyno zonoje. Vakariniuose šlaituose sniego mažiau negu rytiniuose. Prieš keteras vakariniuose šlaituose sniegas kaip taisyklė nupustytas arba suledėjęs. Sniego karnizai dažniausiai kabo virš rytinių šlaitų.
Lavinų pavojus Pietų Mujos kalvagūbryje yra didžiulis, tai susiję su sniego persikristalizavimu, dėl labai ilgos žiemos ir didelių šalčių. Tai reikalauja ypatingo dėmesio renkantis kelią atkarpose, kur gali būti lavinų. Dažnai paprasčiausi ir logiškiausi vasaros keliai tampa nepraeinami. Žiemos pradžioje dažniausiai lavinos susidrytos iš šviežio sniego, ir lekia jos stačiais koluarais. Viduržiemį, kai šalčiai didžiausi (iki -50), lavinos pradeda lėkti stačiais nuobirynais ir žolės šlaitais.
Dažniausiai lavinos prasideda nuo sniego karnizų griūties, po didelių vėjų. Daug įtakos turi ir padidintas seisminis rajono aktyvumas per metus vidutiniškai užregistruojama 30-40 žemės drebėjimų. Daugeliu atvejų tai žmogui nepastebimi virpesiai, bet jų pilnai užtenka lavinos susidarymui.
Kovo mėnesį yra palankios sąlygos susidaryti labiausiai pavojingoms lavinoms, presuoto sniego (sniego lentos). Sutinkamos pavėjiniuose šlaituose po karnizais. Labiausia pavojingi perėjų rytiniai ir pietrytiniai šlaitai. Antroje pusėje balandžio ir gegužės mėnesį lavinų pavojus visur padidėja.
Linas

 



Dalyviai:

Robert (Robke) – vadas,

Tomas (Tomelis) – remontas,

Irmantas – remontas,

Linas – foto, GPS,

Arturas – tiesiog monstras,

Tomas – dalyvis,

Rustemas – dalyvis,

Tania – maistininkė,

Marina – medikė.

Kelionės datos: nuo 2009-02-18 iki 2009-03-16

Žygio datos: nuo 2009-02-22 iki 2009-03-10 (plius 2 atsarginės dienos, kontrolinis laikas 2009-03-12).

Rajonas: Pietų Mujos kalnagūbris, v. Mujskij gigant rajonas.

Kategorija: 4, Km: ~200.

Maršrutas: Taksimo – up. Malaja Surinda – per. Surinda (1A) – up. Nalednyj –

up. Mudirikamskit – per. Grebnevoj (1B) – up. Bambukoj – rad. (up. Bambukoj – per. Olen’ arba per. Sibir’ ir v. Zorro – up. Bambukoj) – rad.  (up. Bambukoj – per. Vecnaja Molodost’– v. Piramida Solovjova (1B) – up. Bambukoj) – per. Motaiha (1B) – up. Surinda – per. Vienuolio Zukausko (2B) – per. Vertoliotnyj (n/k) – per. Kazak (2B) – up. Bambukoj – per. BAM(1B) – up. Anevirkan – Taksimo.


     
                                         Pietų Mujos kalnagūbris 2009
02 18 Tania

Važiuojam. Net nežinau ar džiaugtis, ar kaip. Bet visgi atostogos! Sėkmingai įveikėm pasienį, be jokių ekscesų. Traukiam alų ir visokius kitokius dalykus, degustacija prasideda.

02 19 Tania
9.00 Pasiekėm Maskvą. Visi draugiškai kulniavom į Saveljevskij stotį priduoti daiktų ir registruotis. Dar traukinyje Linas prisiminė, kad pamiršo kates. Kažkodėl nenustebau. Teks jam apsilankyti „Ekstrim“ – tradiciškai. Belaruskij stoty, saugojimo kameroje perkraustom daiktus,  pas  visus žymus viršsvoris.Sveriam, dėliojam, pakuojam. Pagaliau paliekam rankinį bagažą (toks kuklus rankinis bagažas apie 10 kg ) kameroje ir važiuojam į Saveljevskij. Ten vėl pakuojam ir draugiškai priduodame bagažą. Nesėkmė – viršsvoris 31 kg. Susitarti nesiseka ir tenka mokėti po 130 rb už kiekvieną kilogramą. Kiekvienam tenka po 50 lt  suploti. Pinigai tiesiog tirpsta, greičiau iš tos Maskvos.
Truputis statistikos: saugojimo kamera (negabaritas) – 107 rb, metro (10 kartų) – 200 rb ekspres-traukinys (iki Šeremetjevo 2) – 250 rb, iš Šeremetjevo 2 iki Šeremetjevo 1 autobusas – 80 rb, registracija – 500 rb.
Maskva kaip Maskva. Tradiciškai Arbatas, Raudonoji aikštė, McDonalds.
orouoste sėkmingai įveikėm visas kontroles. Linas bandė įrodyti, kad turi pavojingų daiktų (kates ir virvę), bet jam pasakė „idi ot siuda malčik“  ir įleido į lėktuvą. Skrendam.

02 20 Tania
6.00 mes jau Krasnojarske. Laiko skirtumas nuo Maskvos 4 val. Rustemas suorganizavo transportą į geležinkelio stotį (stebėjausi, atrodo visoje Rusijoje jis turi pažįstamų). Lauke – 24oC. Geležinkelio stotyje jau laukė Robkė. Mūsų traukinys tik 15.30. Einame pirkti žygiui maistą žygiui. Produktų kainos ne mažos. Miestas atrodo švarus ir tvarkingas (bent mūsų kelias iki parduotuvės ir atgal į ž/d). Daugiau kažkaip ir nebuvo noro vaikščioti.

02 22 Marina
Naktis. Mes su Tanka budim prie krosnies. Turėjau budėti tik aš, bet Tankai nesimiega. Tai mes kartu budėsime už ją ir mane. Pirmos žygio dienos įspūdžiai – kentėti kol kas galima. Ant slidžių atrodau kaip karvė ant ledo, ir ne tik atrodau, bet ir darau panašius judesius. Gal po savaitės kiek patobulėsiu, jei ne tai ...... Vaizdai tikriausiai nuostabūs, bet nespėju žiūrėti ir grožėtis, taip stipriai kovoju su slidėmis! Bet kaip supratau šiandien buvo žygio lengviausia diena (nepasirodė). Vobscem vlipla po samoje nekuda. Apie orą: mums pasisiekė, atšilo iki – 30oC (pasak vietinių). Oro temperatūrą jie supranta savaip. Man -30oC nepasirodė atšilimas, bet kuriam laikui praėjus aš matyt irgi mąstysiu panašiai kaip vietiniai. Kol kas tiek.

02 23 Tania
Šiaip tai jau 24d. naktis, eilinis budėjimas.  Bet  reikėtų aprašyti 23 dieną. Rytas, Robkė pagamino pusryčius ir kelia visus valgyti. Pirmas noras tai pasiųsti velniop, atiduoti kam nors savo porciją ir dar pamiegoti , nes sušilti ir užmigti pavyko tik paryčiui. Einam tuo pačiu slėniu, Šurindos upe. Iki perėjos. Ryte termometras rodė -28oC (meluoja, taip šalta, kad tiesiog stingstu). Po pirmos chodkės, nepavyko sušilti, rankų pirštų nejaučiu. Chebra imasi priemonių, šildo pirštus. Toliau einu su pūke. Ėjimu tai sunku pavadinti. Pastovi kova su volokušom (rogutės). Volokuša tai toks pakankamai naminis gyvūnas (tikras gyvulys). Jis pririšamas prie savęs, meluoja, nekanda neprašo ėsti. Charakteris bjaurus, smalsus be galo. Lenda į kiekvieną skylę, už kiekvieno akmens, į kalną nė už ką. Keikiausi, pykau, o jam pofig.
Kol kas nieko aplinkui nematau, jokios gamtos, nieko. Tik kovoju su slidėmis, volokuša ir su savim.
Neįsipaišom į grafiką. Nežinau kiek per valandą nusivelkam metrų (ne km). Einam tarp akmenų, akmenimis, užšalusiu ledu. Užšalusiu ledu įdomu, jaučiu kad visiškai nevaldau slidžių, bet kažkaip lipu.
Šiandien atrodo šalčiau negu vakar. Viskas šąla, užšąla, prišąla.

02 23 Marina
Budžiu (naktis 1:40). Ką tik  budėjo Tanka ir laiminga nušliaužė miegoti. Dienos įspūdžiai – baisu. Visą dieną praleidau kovoje su volokuša. Gaunasi atvirkštinis procesas – ne aš ją tempiu, o ji mane. Zavtra opiat v neravnyj boj vstupat. Truputi apie maršrutą: kiek teko pasižvalgyti aplinkui, o teko nedaug – labai gražu. Sniego kepurės ant upės, dideli akmenys per kuriuos mes ropščiamės. Tai pagrindinis mano dienos vaizdas. Matosi, sprendžiant iš pėdsakų ant sniego, kad čia yra kažkokių gyvūnų. Bet jie mums nesirodo, matyt nepripratę prie žmonių, ypač žiemą čia turbūt išvis nieks nevaikšto. Šaltis nerealus! Nevalėm dantų nes dantų pasta virto baltu užšalusiu ledo gabalu. Aš jau nekalbu apie maistą. Papjaustyt pietums sūrio ar dešros reikia nemažai pastangų. Čia viskas virsta ledu. Bet mes turim nuostabų pečiuką !!! Prie kurio dabar sėdint ir palaikant „žyvoj ogon“, geriant „ogon žyzni“, rašau dienoraštį. Apie mūsų planus: rytoj mes turėtumėme įveikti perėją (pamiršau pavadinimą), bet išsimušėme iš ėjimo grafiko (turėjom nueiti per dieną 12 km arba panašiai tiek, nuėjom turbūt mažiau negu pusę). Sunkiai sekasi. Ypač man. Tai va, perėja turbūt eisim poryt. Man sunku kažką prognozuoti. Mano budėjimas eina į pabaigą, primesiu malkų į mūsų nuostabų pečiuką ir eisiu gulti.

02 25 Marina
Na va, pabaigiau buitinius reikalus (remontą) galiu truputį aprašyti šios dienos įvykius. O buvo taip... Apie 6 val.  ryto mus pažadino budintis Tomelis, įkišo į rankas puse litro košės ir liepė valgyti. Miego norėjosi taip...!!! Be komentarų. Visi žiovaudami suvalgėm košę, padėkojome Tomui ir iškart pradėjome krautis daiktus. Ir taip kiekvieną rytą. Tik budintis keičiasi. Aš noriu išsimiegoti!!! Tai va, greitai sukrovėme daiktus ir pirmyn imti Šurinda perėją (1A). Kaip įprasta aš (Marina) buvau paskutinė. Tanka iš gailesčio man ėjo iš paskos, kartais priekyje. Perėja (1A) padarė man nepamirštamą įspūdį. Buvo momentas kai norėjau likti, verkti, rėkti, namo ir panašiai. Bet iš paskos ėjo Tanka ir tiesiogine prasme stūmė mane (tai yra mano volokušą) į priekį. Pavargau klaikiai. Bet kaip suprantu ir kitiems tą paprasta perėja padarė įspūdį.
O dabar apie pati geriausią daiktą šiame žygyje - pečiuką. Odė pečiukui . Sunku patikėti, kad toks mažas daiktas gali sušildyti visą palapinę iki tiek, kad galima vaikščioti be striukių ir pūkių. Viskas išdžiūna. Ir kai jau atrodo, kad viskas, negaliu ištverti, jis padeda įveikti silpnumus. Tikrai nuostabus daiktas!
Dar vienas nepamirštamas malonumas – kai Robkė užkuria pečiuką “zimoj” ir mes su Tanka įlendame į vidų ir klojam kilimėlius. Jauti kaip tavo užšalęs kūnas pradeda po truputį atšilti – nepakartojamas jausmas.

02 26 Tania
Eilinis budėjimas. Budim apie valandą, bet laiko dienoraščiui rašyti neužtenka .Tiek susikaupė per dieną remontuotinų dalykų. Dar neteko tiek siūti.
Tai truputį apie praėjusią dieną. Dar prieš tai norėčiau išreikšti pasipiktinimą. Vyrai visiškai ignoruoja dienoraščio rašymą – blogai.
Na tai grįžtam prie praėjusios dienos. Nežinau kada atsikėlėm , gal apie šeštą. Košė litrais iš ryto nelenda nors tu ką. Termometras rodė(pagal Irmantą)  – 20oC (šilta ). Krauname daiktus ir taptalinam į kitą slėnį. Sniego daug. Pirmas einantis palieka kuprinę ir mina vėžes, kiti iš paskos, paskui grįžtą kuprės ir vejasi kitus ir t.t. Aš su Manka šiame procese nedalyvaujame, nes ir taip vos spėjam. Kova su volokuša ir slidėmis atima visas jėgas. Tempas lėtas. Turėjome apsistoti kažkur prie antro ežero, bet ten nėra medžių, grįžtam kažkiek atgal. Ir vėl viskas iš naujo! Statom palapinę, chebra ruošia malkas, budintis vakarienę, valgom, išgeriam ir MIEGOTI (pats nuostabiausias momentas ).

02 26 Linas
Pagaliau ir aš susiruošiau parašyti, vis nėra laiko. Remontas, remontas, remontas, tai bachilai suplyšta nuo platokų apkaustų, tai kelnes tiuninguoju. Ir dar, dar, dar eilinė skylė bachile, reikia užsiūti. Šiandien dieną prie upelio matėm kurapkų pulkelį, labai gražios, baltos kaip sniegas. Norėjau nufotografuoti, bet kol tinkamą objektyvą užsidėjau, išbaidė. Vakar nakvojome palei medžiotojo išmintas vėžes, kurias netyčia radom. Tai šiandien jomis pasinaudojome ir ėjome gal puskilometrį. Mint vėžes tikrai sunku, judame gan lėtai. Lipome šiandien per nekategorinę perėją, ji tikrai nepastebima ir nepalyginamai lengvesnė už vakarykščią. Perėjos viršuje siaučia stiprus vėjas, truputį ne taip apsirengi ir iškart išpučiama šiluma iš drabužių, kepurės, pirštinių. Fotografuoti sudėtinga. Pentax K200 veidrodinis fotoaparatas pasiteisino visiškai, fotografavo ir prie didesnio šalčio, nors kaba visą laiką ant kaklo lauke. Baterijos irgi neišsikrauna. Sveikatos neblogos, vienas dalyvis buvo su ligos požymiais, bet laiku įsitaisė priemonių, tai ir išgijo per naktį.
Šiandien miegame prie ežero, kas nori gali eiti maudytis, tik vanduo manau iki dugno lede . Bet laukia sunki diena, prisitraukimas prie perėjos, eisim su malkomis. Atstumas nedidelis, bet ir keli kilometrai kartais išsitempia į visą dieną, nes sniegas peršalęs, išsikristalizavęs ir panašus į cukrų.

02 27, 2 val. 45 min., Irmantas
Pasiraitojau rankoves ir pagaliau kimbu rašyti dienoraštį. Tiek visko prisikaupė, tiek visko įvyko. Pirmiausiai, paėmęs dienoraštį sužinojau, kuri šiandien diena, laiko supratimą pamečiau po pirmųjų dienų. Mintyse juk nepaskaičiuosi, jos užimtos kitais – išgyvenimo klausimais. Jei gerai pagalvojus, tai mums labai pasisekė – yra pakankamai daug sniego ir žygiuojame virš visų pušynų, brūzgynų ir akmenų. Šūdas tai, kad tas sniegas birus kaip cukrus ir visai nelaiko. Sunku. Tačiau po truputi pradedu priprasti, ir su kiekviena diena vis lengviau. Gal dėl to, kad lengvėja kuprinė? Po truputi tirpsta maistas ir tirpsta burnoje – košės ar lašinių pavidale. Tiesa, užvakar apturėjau katastrofą. Kai tai įvyko, pagalvojau, kad man chana. Gaila buvo ir pinigų, sukištu prieš žygį ir tai, kad galiu tapti našta grupei, užsibaigti iš skausmo ar „bado“.  Ir viskas dėl to, kad sugalvojau išsitraukti pagaliau ir pradėti naudoti kišeninį maistą. Pirmos nepakartojamo skonio riešutėlis, razina, anakardis, vėl razina....hm ir tik trakšt...Gaila danties. Aš tiek dėjau į jį vilčių.  Maniau, kad jis bus pagrindinis džiūvėsių traiškytojas . Bet blogiausia ne tai, kad krūminio danties ketvirtis nulėkė, bet tai, kad jau vakar sutino liežuvis ir čiut galėjau išvinguriuoti žodį. Liko aštrus kampai ir liežuvis pritrynė žaizdą. Žaltys sutino. Man labai pasisekė, kad einu su tokia išradinga chebra, jie iškarto pasiūlė išeitį. Tad nelaukdamas kol situacija pablogės, paėmiau spirito, vatos – čia Tankos ir Mankos recepto dalis ir remontinėje susiradau mažą metalo dildę. Už valandos (tipinis apsilankymo pas stomatologą laikas) aštrios briaunos nebuvo. Kadangi dabar rašau dienorašti, reiškia infekcijos nepagavau, belieka laukti kol praeis liežuvio tinimas.
Kas dar, iš asmeninių išgyvenimų?  Jau po pirmųjų dienų sau mintyse kaliau – žygiui reikia ruoštis ne tik techniškai (skudurai, įranga ir t.t.), morališkai, bet ir FIZIŠKAI!!! Na ką, gyveni žmogus ir mokaisi, bet nepasimokai... Rytoj laukia didi diena – prisitraukinėsime prie perėjos, kuprinės pasipildys malkomis, o malkos – tai šilima, o šiluma kaulų nelaužo, gal tik pečius spaudžia.

02 27 Tomas E
Nežinau kelinta mėnesio diena, bet praėjo 5 žygio dienos. Tomas E.
Ir ką gi, jaučiu, kad mus puola gripo epidemija. Sirguliuoja Tomas kitas, Irmantas, o šiąnakt ir aš pajutau vienos šnervės smigius į sapną. Buvo gražus sapnas (beje, sapnai su kiekviena diena tampa gražesni ir gražesni), kai jį nutraukė Irmantas.
Kūrenu pečių . Taip pat su kiekvieną dieną vis sunkiau ir sunkiau. Ne, gal tiesiog jėgų mažiau. Bet adaptacija kaip ir į pabaiga - prie kuprinių pripratome, netikėtų kliūčių tikimės jau kiekvieną dieną, prie šalčio irgi pripratome, begalinė energija baigiasi visiems - taupome jėgas. Kalnų sniego vanduo jau turbūt per organizmus persisunkė visiškai, dienos ritmas… intensyvus (ką gi tik judėdamas čia išliksi).
Užvakar pamečiau ledkirtį. Ieškojome su Linu iki geros tamsos - neradome. Buvome grįžę iki praeitos nakvynės vietos. Ne kas…
Oras kol kas nors ir nešaltas (apie -20oC), nelabai lepina. Saulė tik pro debesį akį merkia, vėjas nemažas (nuo kurio brrrr kaip šalta). Tikiuosi saulikė bent kovą pralinksmins.
Laikas gult.

02 27 Tania
Budėjimas. Nėr kada rašyti – siūnam, siūnam, siūnam, be galo. Jau reikia žadinti Rustėmą. Trumpai. Pakilom iki perėjos, malkas nešėme su savimi. Tomas paslydo, bet įkirto  lazdą. Nakvojam prie perėjos. Dabar 22.00, lauke -29oC. Turime du ligonius, Tomą ir Tomelį. Šiandien buvo baisiai šalta kol statėm palapinę. Ir čia atostogos !!! Valgant pietus šaukštas limpa prie lūpų. Būtiniausius užšąlančius dalykus reikia nešioti kišenėse arba prie širdies. Niu vsio, einu miegoti.

02 27 Linas
Budžiu, lauke spaudžia šaltukas kai žiūrėjau vakare rodė - 32oC, dabar turėtu būti dar šalčiau, bet tai gerai nes ryt lipsim į perėją. Žiema jinai tikrai atrodo įspūdingai. Pasiruošėm opiai, tipo taupom atneštas malkas antrai dienai, jei bus blogas oras, nors jis iš vakaro pasitaisė. Giedra ir žvaigždės gražios , net vėjo nėra. Diena man buvo apylengvė, išskyrus paskutinį pakilimą, kuris pareikalavo nemažai jėgos ir susikaupimo. Sniegas labai baltas, birus, kai saulės nėra, nėra ir šešėlių, tai nesimato ir nelygumų, aplinkui balta ir uolos kyšo. Eini ir paskutiniu momentu pastebi nelygumus. Taip buvo ir su paskutiniu pakilimu. Visiems rodos nieko ten baisaus, et priėjus stačiai gali paliesti šlaito kraštą. Tada vis tiek nesupranti, kad statu, pradedi žiūrėti į viršų. Sunku atsilošti, kad matytum dangų, keistas jausmas. Stovyklavietė ruošėm ilgai, statėm sienutę aplinkui Zimą, gavosi nebloga, aukšta. Bet kaip sakoma, jei gerai pasiruoši pagal buterbrodo dėsnį, ta siena bus ir nereikalinga. Ką gi, geriau ji nereikalinga negu be jos ir tada būtinai vėjas bus. Malkas dedam taupiai, sniegą tirpinam irgi atsargiai. Tai šiam kartui tiek, reik bachilus palopyti.

02 28 1.25 Irmantas
Įdomi diena. Na, kai apie savo bėdas žmogus parašai, pasidalini jomis, tai ir galvą į dangų dažniau pakeli. O dabar buvo į ką pažiūrėti, neblogai palipom. Gaila tik, kad oras vaizdais nelepino, visur kabojo silpna šikna, o vakarop, kai pasikėlėm iki perėjos dar pradėjo snigti. O vaizdeliai vis geresni. Krentančios plikos uolos su tarpekliais, plyšiais. Gerų buvo vaizdų ir lipant iki nakvynės. Paskutinis gal 100 m pakilimas pasirodė kulminacinis. Ant šlaito buvo kietas firnas, bet su Beskidais visai neblogai ėjosi, kol tas šlaitas visai neatsistojo. Apačioje nebuvo jokių akmenų ,  todėl nebuvo , jokio strioko , kad nuslysi ar pan. Tik apmaudas, kad vėl reiks užkapoti prarastą aukštį. Beje, kadangi kabojo silpna šikna ir nebuvo tiesioginės saulės, visiškai nesimatė šlaito kampo, kol nepabandai jį įsikirsti. Kai beskidai jau nebelaikė, teko lipti tiesiai į dangų . Taip daug paprasčiau, jei geras firnas. Tiesa paskutinis lipimas buvo biški padrikas - Tomas pradėjo kilti ankščiausiai, aš nuvariau toliausiai, nes taikiau į žemiausią vietą, o chebra pradėjo kilti per vidurį, nes plastikai ties apkaustų siaurėja, todėl jie jau praslydinėjo ten, kur aš su beskidais lapnojau be vargo. Na bet visi užlipom, su didesniais ar mažesniais nuotykiais, kai kas praslydo metrą, kas tris, o Tomelis kokių 10 m. Nakvojam kiek aukščiau , toliau nuo šlaito. Pasistatėm sienelę aplink Zimą (tiesa pradžioje pastatėm sienelę, paskui Zimą). Tentas visai pradėjo skirtis, tad teko siūti čia pat lauke. Gerai, kad nebuvo vėjo, galvoju, kad operacija pavyko. Kadangi nėra 100 % garantijos dėl rytdienos oro, kūrename malkikes ekonominiu režimu (tad tenka vis pašildyti dienoraštį ir tušinuką). Kol kas oras atšalęs, matėsi žvaigždės. Tikiuosi, kad taip išliks ir rytdieną.
O šiaip ką, žygis įsivažiuoja - tai kas buvo žygiu - tampa rutina. Nuotaika temdo tik visokios ligos. Aš atkritau pirmom žygio dienom, bet kažkaip be vaistų pavyko išsikapstyti, liko tik kažkoks durnas kosulys ir snarglys. Tomeliui keletą dienų atgal buvo nekas, o dabar Tomas dreba nuo šalčio. Ir jei pirmom dienom Tomas buvo kupinas optimizmo, kad gamta ir tyras oras greit visas ligas nuims (čia Tomeliui ir man) tai dabar pats nori antibiotikų nuo peršalimo . Na, reik tikėtis, kad tuo ir baigsis susirgimai, išsilaižysime ir normaliai mėgausimės žygiu. Šiandien laukia perėja, tikiuosi, kad bus giedra …

02 28 Robkė
Tiesiog pora pralinksminusiu frazių.
Tomelis lipant į perėją:
- Gražu, bet pizdinam greičiau iš čia.
Tomelis vakare po perėjos:
- Negalvojau, kad taip moku.
Robkė Mankiai:
-Lipk šlaitu į veidą.

03 01 00:50  Irmantas
Su pavasariu! Na va, įvyko esminis metu lūžis, pradėsim gyventi pavasariu .
O vakar buvo nuostabi diena. Jau puse šešių ryto. Kimšome tradicišką pienišką košę ir geriam arbatą. Iš palatkės išlindome dar tamsiai ir pradėjome ruoštis išėjimui. Dangus buvo giedras, giedrutėlis, kabojo žvaigždės, o rytuose už kalno jau matėsi šviesėjančio dangaus kampukas. Kol paskutinieji susitvarkė jau ir prašvito. Robkė su Linu lipo pirmi, mynė laiptelius, ieškojo geresnio praėjimo. Aš išėjau iš stovyklos praktiškai paskutinis (Zimą ir viską reikėjo sukišti į kuprę). Prie stataus šlaito visiems teko ilgai palaukti, nes viršuje palei akmenis buvo birus sniegas. Taigi Robčikas su Linu iki papų kapstėsi po sniegu, o mes laukėm išsibarstę trasoje ant akmenų, kol bus galima judėti toliau. Belaukiant aišku buvo nerealus dubakas, nes buvo rytas, pavėsinė kalno dalis, kojos su katėmis stovėjo sniege. Palipėjus didesnę atkarpą viskas atšilo su skausmu . Lipant, priekyje buvo Tomelis. Jis man priminė mane, kai prieš kokius 8 metus su Dainium Rusakevičium Koloje lipome į Fersmando perėją iš stačios pusės. Tomeliui buvo sunku suvokti, kad taip įmanoma ir, kad viskas ok. Ištikro viskas buvo ZB, galima buvo mėgautis atsiveriančiais vaizdais. Oras buvo kaip pagal užsakymą. Belipant chebra po akmenimis rado ledinius kristalų darinius, kažkur dviejų pirštų dydžio. To dar nebuvau matęs. Po to, kai Tomelis į juos pažiūrėjo ir be jokių emocijų toliau laukė ėjimo, Robkė jo paklausė: Ar gražu Tomeli? Ar gražu?. Tomelis savo būdu atsakė: Gražu, bet pizdinam greičiau iš čia...
Nuo perėjos padavė dar geresnių vaizdų, tikiuos, kad fotkė pavyks. Ačiū Buretų dievams už gerą orą! Visi buvo savotiškoje euforijoje. 14 val. jau buvome nusileidę ir šiltoje ramioje vietoje pietavome. Perėjos jėga!
Na ką, nieko nespėjau susisiūti, per trumpos naktys.
Tania.
Apturėjom įdomia perėją. Tik šalta baisiai. Nušalau kojos vieną pirštą. Įdomus jausmas, lig kažko svetimo atsirado tavo kūne. Kažkaip chrenovai jaučiuosi, todėl daugiau nieko nerašysiu iki sekančio budėjimo visiems.

03 01 Ura! Dniovke.Linas.
Dniovkė tai dniovkė, aš ryte juokais pasiūliau, visi su džiaugsmu pritarė. Iškart kažkaip nepatenkintas buvau, bet paskui supratau , kad tai teisingas sprendimas, nes visi pavargę, dalis grupės lengvai serga, tai poilsis į naudą.
Vakar turėjome sunkią perėją 1B-2A, tai kol užlipom, praminėm taką, visos jėgos baigėsi, o perėja labai graži, vadinasi „Grebnevoi“. Ko tai malkos baigėsi einu paimti.
Ir kodėl dniovkės taip greit baigėsi ? (Manka).
Taigi vėl budžiu. Dniovkė baigėsi, ryt varom į radialinį, bus gražių vaizdų. Visi išsimiegojome ir pailsėjome, atrodo entuziazmas grįžta, na gal Marina truputį nelaiminga. Susisiuvau pirštines, kažkaip kreivai , nieko baisaus svarbu, kad laikytu.

03 01 23:30 Irmantas.
Jo blyn, dniovkė. Sunkus ir atsakingas darbas. Visą dieną pramiegojau, gal tik per pietus keletą valandų padėjau išvirti sriubą. Kažkaip visą dieną pramiegojus, naktį vis tiek dar puikiausiai miegasi. Matomai dniovkė jau buvo būtinybė. Tiesa sėkmingai miegojo visi be išimties. Namuose taip tikriausiai nesu miegojęs. Tiesa diena buvo vos – 8 oC pagal mano termometrą. Ant Mujos Giganto kabojo visiška šikna. Dabar lyg ir pragiedrėjo, apie -15 oC. Reik tikėtis, kad rytoj paduos vaizdų ir turėsime lengvą radialinį žygį.

03 02 Marina.
Senokai aš nieko nerašiau. Per budėjimus nespėdavau susiūti savo bachilų, taip aš juos patvarkydavau per dieną. Vakar buvo dniovkė, tai jų nenešiojau, dabar turiu laiko rašyti. Tanka susirgo. Tiksliau susirgo ji prieš porą dienų, bet jai kažkaip negerėja, o blogėja. Pradėjo gerti antibiotikus. Už palapinės ribų -18 oC, vietiniu mastu tai visai šilta. Matyt artėja pavasaris. Man sunku patikėti, kad čia gali žaliuoti medžiai, labai atšiauriai atrodo šitas kraštas, kalnai sniego, vėjai, šalta. 02 28 lipom perėją (pamiršau pavadinimą) 1B-2A kategorija. Man padarė įspūdį. Iš Tomo veido supratau, kad ir jam padarė. Labai sušalo kojos, jau galvojau, kad nušalau pirštus, bet atrodo jaučiu visus (nors jie pasidarė pusiau jautrūs). Vaizdai nuo perėjos atsivėrė nerealūs. Pasisekė su oru, buvo saulėta diena. Nusileidom pakabinę vieną 60 m virvę. Apsistojome miške prie Bambukoi upės. Viena diena skirėm dniovkej. Visi nusikalė, reikėjo poilsio. Šiai dienai turim 3 sergančius, 2 Tomai (lyg ir pradėjo sveikti) ir Tanka. Visi kiti po truputį sloguoja, kosti, čiaudo.

03 02 21:30 Irmantas (pirmadienis).
Na va, antra diena sėdim toje pačioje vietoje. Aplinkui tirpte tirpsta malkos . Šiandien bandėm pasivaikščioti aplink Mujskij Gigant, bet paėjom gal tik kokius 5 km, pasikėlėm iki nuostabaus ežerėlio iš kurio buvo trys perėjos. Toliau nėjome. Romantiškai papietavome ant ežerėlio, visiškoje šiknoje, pūgoje. Vėjas nerealus, su sniegu, jokios užuovėjos nesurasi. Kaip ten bebūtų keletą momentų buvo aprimę ir galėjome pasigrožėti ežeriuku ir matėsi pora perėjų. Toliau nėjome, nes eiti kažkur, dėl to, kad eiti, kolektyvo neviliojo. Tiesa Tanka ir Manka buvo likusios palapinėje saugoti namų židinio, o Tanka dar taisyti sveikatos. Taigi papietavome, Robčiko prašymu dar 15 min. palaikėme (gal pragiedrės) ir pasileidome atgal – prie laužo. Atgal čiuožiant smagiai paslalomavome, tuščios kuprinės galima buvo pamandravoti. Žinoma be batonų neapsieita, o firnas kietas, skauda. Parvarę vėl priruošėm malkų nakčiai, paremontavome vėjo sudraskytą tentą ir į palatkę. Linas išvirė tikrai skanią košę – plovą. Rustėmas viršuje pririnko gailių ir išvirė grogo. Tai va, eilinis ramus ir jaukus vakaras prie puodo košės, puodelio degtinės ir arbatos. Rytoj vėl laukiam oro pagerėjimo, tada lipsim į viršūnėlę. Jei oras nepasikeis tikriausiai nelipsime.
Ką tik buvau išlindęs laukan – virš galvos žvaigždės, virš kalnų – šikna. -16 oC pagal mano termometrą. Šiandien per vakarienę Tomelis ištraukė Rolo siurprizą, tad visi rūkaliai apsidžiaugė, nes gavo rūkomo tabako. Rytoj antradienis.

Tania
Chebra šiandien buvo išėjusi pasivaikščioti prie Mujskij Gigant, o mes su Manka likom sirgti. Aš sirgau, Manka mane prižiūrėjo. Oras šiaip sau. Vėjas užeina stipriais gūsiais, retsykiais pasninga, virš kalnų šikna. Vaikinai žadėjo grįžti septiną, bet grižo trečą ir sušalę. Sakė nuvarė papietauti pūgoj, nieko nematė ir grįžo atgal.
Pati visą dieną pramiegojau, pragulėjau. Nepamačiau dar šitų kalnų. Saulėtų dienų beveik nebuvo kol kas. Iš mūsų stovyklavietės (šalia upės Bambukoj) matosi Mujskij Gigant viršūnė, bet ji beveik visada debesyse.

03 03 3.53 Marina
Budžiu. Labai tingiu rašyti. Trumpai apie vakar dieną. Mes su Tanka praleidom ją palatkėje. Ji sirgo, aš prižiūrėjau. Visi kiti išvarė pasivaikščioti prie Mujskij Gigant. Su oru nepasisekė. Pataikė į pūgą, nieko nepamatė, papietavo ir sušalę grįžo atgal. Tik Linui labai patiko pūga. Tai va, antra dieną sėdžiu palatkėje – nusibodo. Labiausiai norėčiau judėti link Taksimo, į pirtį. Noriu išsimaudyti labai, labai.


03 03 20.35 Irmantas (antradienio vakaras)
Šiandien Robčikas pradėjo budėjimą, tad aš pirmas budžiu prie pečiaus. Lauke snyguriuoja, -14oC, absoliutus Taškentas. Kol kas panašu, kad rytoj turėsime prastą orą. Tuo tarpu šiandien oras buvo tikrai neblogas, pakankamai giedra, švietė saulė, tik sveikatos matomai nebuvo. Pagal planą turėjome įlipti į vieną viršūnę. Ilgai ėjus priėjom perėją, nuo kurios būtume kilę į viršūnę, bet kuluaruose buvo perdaug sniego, vietomis matėsi nuvažiavusios mini lavinėlės. Vieta ir laikas lipimui netinkamas. Papietavome. Po to nuvarėme atgal iš kitos kalno pusės. Vaizdelis buvo geresnis, tačiau pas chebrą ir žinoma pas mane ne tos nuotaikos buvo. Tiesa dar didysis žmogus Linas sunegalavo, ir pareiškė, kad nelips į viršūnę. Tuoj visi pasisiūlė palydėti Liną į stovyklą . Taigi draugiškai visi patraukėme atgal, apžiūrėjome perėją, kuria persivertėme į šį slėnį. Kadangi buvome su lengvomis kuprinėmis tai labai šauniai paslalomavome. Galiausiai kojos jau nebelaikė. Prie palatkės vėl pasitiko Tanka ir Manka, jau antrą dieną saugojusios namų židinį. Panašu kad Tankai jau geriau. Dabar Manka globoja didįjį žmogų Liną. Linas sėkmingai prakaituoja savo mėgase. Belieka tikėtis, kad Linas neatkris kaip Tanka. Šiaip snargliai ir kosulys tampa norma – gruppa malčikov tuberkulioznikov. Nu ką, eisiu paspręsiu Sudoku ir greit žadinsiu Tomą.
Ta pati, 10-ta žygio diena, Tomas E.
Ką gi, kiek daugiau nei pusė kelio. Jaučiuosi puikiai. Liga traukiasi. Labai padėjo „dniovkė“. Jaučiuosi kaip kurorte. Pasistatėm savo viešbutėlį šalia „Muiskij Gigant“ ir keliaujam po teritoriją radialiniais žygeliais. Tiesa, oro tikėjausi kiek sauliškesnio ir šaltesnio (žinoma šalčio čia pakanka ... neprisimenu jau kada buvo „+“). Šiandien buvo šilta ir saulėta, malonu. Tai antrasis radialinis žygelis iš trijų. Rytoj – paskutinis. Ir tada palikinėsim savo kurortą. Kodėl kurortas? Gyvenam ramiai, valgom skaniai ir sočiai, už „ lango“ vaizdai į kalnus, jų karalių „Gigant“, slidinėjame puikiomis trasomis, kaip šiandien  (tiesa, tokių dienų vienetai, bet vis tiek), prie temperatūros pripratome ir jokių miesto ar Egipto dulkių. Apie šiandien. Šiandien buvo tikrai gera, nežiūrint to, kad susirgo Linas ir nepavyko įkopti į Solovjovo piramidės kalną. Bet apturėjom progą pakartoti nusileidimą, geriausiomis (turbūt, kiek kulkos varėm) trasomis kalnagūbryje. O leistis galima buvo greitai, nes kuprinės pustuštės. O tokios mums jau visiškas nulis. Ir prie temperatūros pripratome. Iki -20 oC plikomis rankomis galima kažką nuveikti (kol nepūsteli koks gūselis).
Valgis – pusryčiai. Prie rytinių saldžių ir nesaldžių košių priprasti vis dar negalim. Būna komanda keltis ir košė į dantis. Nors tu dar iš sapnų neišlindęs. Kaip Tomelis pasakė: patiri šoką kiekvieną rytą.
Pietūs. Visada kažkur. Paskutiniu metu su vieta nesiseka. Vakar nors prie ežero, bet per pūgą, sušalusią žuvį grūdome į skrandžius. Paskubomis užsigerdami arbata. Šiandien pavėsyje (nors diena saulėta). Kalnas užstojo, gaunasi taip, kad saulė šviečia, o šalta. Buvo lašiniai ir kaip visada sūris.
Vakarienė. Čia tai smagiausias reikalas. Nusikalę, po dienos įvykių, gaunam po beveik litrą košės pagardintos mėsyte, spirgais ir džiovintomis daržovėmis. Tikrai skanu. Plius padalinamas skiestas spiritas... dera viskas. O pasilepinimui dar ir siurprizas išlenda iš slaptos vietos.
Tuo ir baigsiu šiandien.

Ta pati diena ( o tiksliau naktis).Tomelis/Tomas B.
Prie totaliai apsivertusio gyvenimo ritmo jau pripratau. Bet civilizacijos pasiilgau. O ypač norėtųsi nusiprausti. Ketvirtą žygio dieną merginos kažkokiu stebuklingu būdu buvo atšildžiusios dantų pastą, oi buvo smagu...
O šiaip visi draugiški, įskaitant vadą. Trečia naktis toje pačioje vietoje. Norėtųsi judėti, bet į perėją lipti nenoriu. Organizme kokia tai alergija perėjoms išsivystė. Vaizdeliai aišku nerealus, bet tu jų nebesuvoki... O dar tas savisaugos instinktas – galutiniai išbalansuoja. IR DAR: NEKENČIU LITRO KOŠĖS RYTAIS TIK ATMERKUS AKIS.
Hmm... atrodo išsisakiau. Daugiau minčių nebeateina (o tai rodo, kad tikrai atostogauju). O ir budėjimas tuoj baigsis. Labanaktis.

03.04 2.10 Marina (naktis).
Budžiu. Apie vakar dieną. Vėl praleidome ją kartu su Tanka palatkėje. Vyrai nuvarė prie perėjos ir bandė užlipti į kalną (neatsimenu pavadinimo), o mes pasilikome. Tanka dar neužtikrintai jaučiasi, tai nusprendė pataupyti jėgas, o aš jai kompaniją palaikau. Oras buvo nuostabus, saulėta, be vėjo. Aplinkui atsivėrė gražūs vaizdai. Labai viskas atrodė pavasariškai. Diena temperatūra nukrito tik iki -8oC (tikrai galima pasakyti šilta). Mes sutvarkėm palapinę. Pasimokėme skaldyti malkas. Gavosi visai neblogai. Valgėme šokoladą, gėrėme arbatą, puikiai praleidome dieną. Vyrai grižo anksti, apie puse keturių ir parvedė sergantį Liną. Į kalną jie nelipo, pritrūko sportinio intereso ir sveiko Lino. Daviau didžiajam žmogui vaistų ir visą vakarą jis miegojo ir prakaitavo. Pažiūrėsime, kaip jausis rytoj. Mūsų grįžimo planai pasikeitė. Robkė nusprendė nerizikuoti,nes visi po truputi sergair rytoj mes eisime, jeigu bus geras oras,dar vieną radialinį žygelį, nakvosime čia pat. O kitą dieną leisimės upe Bambukoj, pereisime vieną perėją (1B) ir judėsime link Taksimo.

03.05, 0.45  Tania
Siūti tingiu todėl rašysiu. Planavome dar vieną dieną pabūti prie upės Bambukoj, padaryti radialinį, bet ne tas oras. Viskas balta, sninga po truputį, blogas matomumas, nėra prasmės čia būti. Todėl tepame slides ir traukiame apačion.
Nešalta (gal -10oC), vėjo nėra. Einame upe Bambukoj žemyn, kažkur pora km ir sukame į kairę, į tokį fainą kanjoniuką prikrautą akmenų. Šiandien mūsų tikslas prisitraukti prie BAM perėjos (1B).
Kanjone stojame pietauti ir vaikinai paima su savimi malkų.
Oras geras, ramu, būna, išlenda saulė. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį - jos čia ne per daugiausia. Saulėtų dienų gal kokios trys tik ir turėjom, ir tai ne pilnas.
Dabar kanjonu į viršų, status pakilimas, bet ne ilgas. Kai kas bando eiti su slidėmis, kai kas pėsčiom. Užlipti iki galo ,nenuimant slidžių, pavyksta tik Robkei – vis dėl to vadas . Pagaliau kanjonas įveiktas ir toliau mūsų kelias eina be ypač stataus pakilimo ir mes varom su slidėmis.
Praėjus apie porą km, statom palapinę. Mes su Manka su nerimu žiūrime kaip Robkė skaldo malkas, likti nakčiai be malkų, net baisu pagalvoti. Aišku nėra taip jau šalta, ne -30oC, bet visgi. Kol pastatėme savo namą sušalome.
Linas sirguliuoja, jam jėgų užteko tik prišliaužti iki sustojimo vietos, o paskui tik sėdėjo ant kuprės. Vakare gavo nuo Mankos vaistų, tikėkimės rytoj turėti veiksmingą pilietį.

Rustėmas.
Пишу без очков, ничего не вижу.
Ночь как платье белое
Звездами выткана
Где-то там на западе
Серп луны повис

На вершинах снежных гор
Серебро слитками
Сонные, огромные
Звезды смотрят вниз
2 раза

Горы спят спокойствием
Собственным скованы
Спят друзъя усталые
В пуховых мешках

И будить для выхода
Скоро мне надо их
Только я и сам уснуть
Не могу ни как
2 раза

Отчего-то чудится
Что тоскою выгнана
Как и я под звездами
Ты не спишь сейчас

Жалуясь тихонечко
Что так и не привыкла ты
Не привыкла засыпать
Без моего плеча
2 раза

Ночь как платье белое
Звездами выткана

03.06, 6.40 Irmantas (penktadienio rytas)
Na pagaliau Rustemas užrašė bent vieną savo dainą, bus galima išmokti ir kartu padainuoti.
Pradžioje apie vakar dieną. Budėjome, todėl nebuvo progos vakar naktį kažką parašyti. Nakvojome netoli BAM perėjos, kūrenome savo užneštas malkas. Kūrenome taupiai, todėl buvo šaltoka naktis. Kadangi aš budėjau, ištraukiau Rūtos siurprizą – aromatizuotos arbatos su pipirais, gvazdikėliais, imbiero šaknimi ir t.t. Arbata buvo labai laiku, tokia aitroka, tokia stipri, vieniem atvėrė kvėpavimo takus, pramušė snarglius.
Taigi ryte, ankščiausiai pajudėjome link perėjos, gražus, tolygus pakilimas. Net nepajutome kaip užlipome ant jos. Ant perėjos buvo vėjuota, tad ilgai nelaukę pakabinome vieną virvę ir nubėgome apačion. Oras nebuvo labai geras, vaizdų gamta pagailėjo. Dėl to, kad nebuvo saulės, buvo dubakas. Toliau leidomės su slidėmis ir leidomės visai priešingai nei kilome – stačiais nuobirynais, tokiomis kaskadomis. Jų buvo gal trys. Kaip kalnų ožiai nuo akmenų ant akmenų, tik su slidėmis. Taip belipant tarp akmenų įkišau lazdą ir ant jos beviltiškai nugriuvau. Kaip ir tikėjausi, tiesinant ji lūžo... Todėl pietavome ant ežeriuko, kur ir susimontavau savo palką vyručialką. Dar kiek pasileidus prasidėjo didžiuliai antledžio plotai. Galėjome laisvai slidėmis kraštais praeiti. Tada vienoje vietoje upė sukrito į kanjoniuką, kur virto užšalusiu kaskadų virtine. Taigi dėjomės kates ir pirmyn. Nepakartojamas vaizdelis – iš abejų pusių sienos, vietomis susiaurėjančios iki 5 m. Visa upė pavirtusi ištisu antledžiu su kaskadomis padengtomis mažomis bangelėmis. Vietomis antledis pralūžta, išsilieja vanduo. Vietomis, pereina iš sniego į ledą. Taigi taip gal kokiu pusę km mėgavomės antledžio grožiu. Vėliau vėl dėjomės slides, kiek pačiuožę, vėl buvome priversti dėti kates. Smagiai vaikščiojome, bet visų akys priekyje vis laukė miško. Diena buvo gan ilga, tad ieškojome pirmą medžių (tinkančiu pečiukui), kad galėtume sustoti nakvynei. Ilgai neteko čiuožti, radome sausuolių. Įkūrėme stovyklą. Tiesa malkos prastos, nekaitrios, tad tenka naktį jų dar prisiskaldyti. Mačiau Linas skaldė. Šiąnakt šaltoka. Pora kartų buvau prabudęs su užšalusia nosimi.
Na bet jau rytas, galima sakyti – pernakvojome.

03.07, 23.00 Tania
Apie praėjusią dieną. Šiandien gerasis vadas Robertas davė pamiegoti. Todėl iš vietos pajudėjome gal apie 10 val. Mūsų kelias dabar visą laiką eis palei Anioverkan upę, apie 30 km, o paskui turime išeiti į zimniką, juo apie 15 km iki Taksimo.
Oras nuostabus, šviečia saulė, galima pasakyti šilta, gal apie -15-20oC. Vaizdai gražūs. Vietomis einam ledu, vietomis pusnimis. Sniego ant upės apie 0,5 m.
Po truputį kalnai mažėja, miškas tankėja. Jis čia kažkoks ne toks, nėra mums įprastu pušų, eglių. Atsirado žvėrių pėdsakai ant sniego, jų pačių kol kas nematėme.
Vyrai mina vėžes paeiliui palikdami kuprines ir paskui grįždami jų pasiimti. Mes su Manka einam iš paskos.
Graži diena, gražus oras, gražūs vaizdai.

03.07    Linas
Išbridau iš ligos, dar jėgų mažoka, bet jau gyvenimas gražus. Dvi dienas buvau nei miręs nei gyvas, temperatūra aukšta, nugara skauda, viską skauda, o eiti reikia. Tanka-Manka kažkaip suremontavo mane ir aš vėl gyvas, tiesa dar nuovargis nerealus, vakare vos kojas pavelku, šiandien net malkų kapoti nesugebėjau. Bet pavalgius, pagulėjus, vėl jėgos grižo , matyt čia dar ligos likučiai.
Į priekį stumiamės lėtai, šiandieną nušliaužėme apie 10 km, sniegas nėra labai gilus, bet jis persikristalizavęs ir smunki tose kruopose žemyn iki pat žemės, pasikeisdami minam vėžes ir tai vargina. Meti kuprinę, mini 300 m. Tada iš paskos sekantis metą kuprinę, tu grįžti savos. Procesas varginantis ir ilgas, bet kitos išeities nėra. Vis laukiame, gal kokios medžiotoju pėdos atsirastų, bet deja be mūsų ir žvėrių, kurių pėdsakų mes matėme, nieko čia nėra. Per visą žygį mes matėme tik vieno medžiotojo slidžių vėžes.
Gaila, kad jau išeiname iš kalnų, viršūnės lieka už nugaros, bet upelio slėnis irgi gražus, įspūdingi antledžiai, kai kur kanjonai stačiomis sienomis, saulės ir šešėlių žaismas lede.
Prieš kelias dienas sapnavau labai gražu sapną, kaip aš grįžus su savo antrąją puse Lena einame į kongresų rūmus klausyti simfoninio koncerto, atsibudęs nusprendžiau taip ir padaryti. Tanka-Manka į kompaniją prašosi tarsi mes.........paklausysime tą simfoniją.

03.07    04 30 Irmantas (šeštadienio rytas) -24oC
Na va, vėl budžiu. Siūti nieko nereikia, tad ramiai galiu parašinėti. Vakar gan vėlai išsikrapštėme iš palapinės, nes prieš tai buvo sunkesnė diena. Oras buvo labai saulėtas ir gražus. Tiesa ėjimas sunkokas, nes pirmam tenka po sniegą klampoti be kuprės, o paskui dar varyti tą atkarpą su kupre. Po truputi judame link Taksimo. Stimulo varyti nėra, laiko yra, maisto yra. Žygis po truputi į pabaigą. Tik kultūrinė programa Taksimo ir Dzelindoje kažkaip vilioja ir skubina judėti. Jo, kultūros jau norisi. Na minimum išsiprausti pirtyje ir pagurkšnoti kokio alučio... Taip pat dar norėtųsi suvalgyti kokį kilą riešutų, šokolado pora plitelių, razinų kokias saujas...jo kiek nedaug žmogui reikia iki pilnos laimės. Dabar jau žygiuojame galima sakyti normaliu mišku, kur pilna žvėrių pėdsakų. Daugiausia matai briedžių – lyg žmogaus pripėduota. Palei visą upę priraižyta, skersai išilgai. Taip pat yra ir smulkesnių – gal elnių, bei kitų žvėrelių, kurių neatpažinsi. Miškas čia gyvas, knibždėte knibžda. Nors pamatyti kol kas nieko neteko, išskyrus baltos kurapkos kažkuriame ankstesniame slėnyje, na ir vienas kitas stambesnis paukštelis praskrenda.
Na va ir pralėkė budėjimo valanda. Žadinu Tomą.

03.07   10 50 Tania
Judam link Taksimo. Iki pietų ėjome Anioverkan upe. Sniego daug, akmenys, kai kur neužšalęs vanduo. Vyrams sunku minti. Po 3-čios chodkės atsirado kažkokio medžiotojo vėžės, kurios atvedė mus prie namuko.
Namas naujas, tvarkingas. Šeimininko nesimato. Kol gaminome pietus, studijavome vėžes (atėjo gi iš kažkur tas žmogus) žemėlapyje, atsirado šeimininkas. Vaizdas buvo įdomus. Mes sėdim prie laužo, geriam arbatą, diskutuojame į kurią pusę varyti ir staiga tyliai ramiai link namuko matau einanti žmogų. Ir taip atrodo lig tai mūsų ir nėra, nes jis net nepasuko galvos. Praėjo pro šalį, įlindo į namuką, padėjo šautuvą ir tik tada pasuko link mūsų. Vardu Aleksejus – šios trobos šeimininkas, medžiotojas. Prie šito namo dar gyvenime nematęs svetimų žmonių. Buvo giliai nustebęs mus pamatęs.
Išgėrėme kartu arbatos, nusifotkinome, pasiaiškinome kelią. Jis mus nudžiugino – zimnikas už 1,5-2 val. ėjimo nuo trobos, ten veda jo vėžės.

03.07 11 30 Marina
Budžiu prie pečiaus. Beliko pusvalandis. Seniai nerašiau. Praėjo 3 nuostabiausios žygio dienos. Pradedant nusileidimu nuo BAM perėjos ir iki šios minutės. Perėja nebuvo sunki, tik nusileidimas truputi sudėtingesnis, o pakilimas visiškai lengvas. Bet vėjas ir šaltis daro savo, ir ant perėjos pradėjo stingti kojos ir rankos, net išsigandau, kad nušalau. Mes greitai pakilome ir nusileidome. Prasidėjo gražus kelias atgal į Taksimo. Oras – pasaka, nei vėjo, nei sniego. Saulė virš galvų, o vaizdai...!!! Nuo perėjos visą laiką ėjome Anioverkan upe. Teko net su katėm pasivaikščioti – smagu. Linas žinoma neapsėjo be griuvinėjimu. Tomui nepasisekė, pasimaišė Linui po kojom, griuvo abu du. Mes su Tanka stengėmės Liną užleisti į priekį. Labai gražus miškas.

03.08     3 30 Irmantas (sekmadienio rytas) -15oC, snyguriuoja
Visas taigos moteris su kovo 8-ja!!! Sveikinu. Vakar apturėjome turiningą dieną – iš ryto mynimas giliu ir biriu sniegu, paskui prieš pietus vėžių atradimas, vėliau namuko, vėliau medžiotojo ir galiausiai išėjimas ant žieminio kelio (pravažiuota visureigio). Na bet iš pradžių. Upės vaga pilna žvėrių pėdų, todėl logiška, kad atsirado ir medžiotojo pėdos., labai nudžiugome, nes nereikėjo minti. Čiuožėme kaip „snaigėje“. Vėliau sužinojome, kad tai mėnesio senumo vėžės. Matomai slėnyje mažai snigo, nes manėme, kad jos kelių dienų senumo. Galiausiai apie pietus vėžės atvedė prie medžiotojo namelio, kur pietavome – virėm sriubą ir arbatą. Neėmėme medžiotojo malkų, prisiruošėm savo. Viską tik apžiūrėjome. Įdomu juk. Namukas atrodo gan naujas (vėliau sužinojome, kad pastatytas prieš 10 m.). Viduje stalas, buržuika, platus gultas, pakabintas čiužinys, praustuvė su veidrodžiu, langelis uždarytas plėvele ir dėžė su maisto atsargomis: cukrumi, kondensovke, ir t.t. Ant namelio irgi prikrauta maisto atsargu sandariose induose. Namelis pakankamai didelis lyginant su matytais anksčiau Sajanose, Karelijoje ir tvarkingas labai. Pietaudami diskutavome kuriomis vėžėmis eiti toliau – vienos vedė į kairę upės pusę, lyg ir į Taksimo pusę, kitos nuo namelio į mišką – iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepakeliui. Robkė prieš pietus išžvalgė pirmąjį varianta, ir pavalgęs pasileidau antruoju. Grįžtu , o prie mūsų jau ir medžiotojas sugrįžęs. Kaip chebra pasakojo, jis atėjo į namelį net nepažvelgdamas į mūsų  pusę, kur pietavome, gal 15 m šalia namelio. Įvertino situaciją ar nieko neėmėm, ar viskas vietoje ir tik tada atėjo pabendrauti. Pirmą kartą per visą laiką jis mato kitus žmones prie savo namuko. O jis – Aleksejus – štatskyj ochotnik, valstybinis darbuotojas – medžiotojas. Jam apie 30 m. gan jaunas. Šis upės slėnis – jo medžiojimo zona. Jų jis turi ir daugiau. Medžioti į taigą išeina kartais savaitei, o kartais ir mėnesiui. Kad nebūtų liūdna ima šunį kartu. Per sezoną turi sumedžioti apie 30 sabalų, apie 300 voveraičių ir kitų kailinių žvėrelių. Paprastai medžioja su kapkanais (vieną vėliau radome eidami medžiotojo vėžėmis), bet taip pat užtinka žvėris ir eidamas. Medžiotojas eina tyliai, o mes triukšmingai, todėl mes ir nematom žvėrių. Linas parodė nuotraukas su anksčiau matytomis pėdomis, tai Aleksėjus labai nudžiugo ir vėliau patraukė aukštyn upe, iš kur mes atėjome. O mes patraukėm jo vėžėmis, link Mudirikam upės, kur pasak Aleksejaus žvejoja žvejai, kurie jį ir atvežė. Žvejoja chariusą. Tik Aleksejaus vėžės vedė ne tiesiai, kaip mūsų, o per visus šabakštynus, griovas ir užvartas, kur jis statė kapkanus. Mums buvo nelengva sekti jo pėdomis – vietomis teko nusiiminėti slides, landžioti po šakomis, laipioti per medžius ir t.t. Bet galiausiai pėdos išvedė ant Zimniko (žieminio kelio), kur pravažiuota kažkokio visureigio, tai tada ir pasileidome kaip „Snaigėje“. Pradžioje turėjome vilčių pričiuožti tuos žvejus ir nusipirkti pas juos žuvies, bet vėliau pamatėm, kad iki upės dar toli, o jau laikas stoti. Sustojome šalia apleistos medkirčių bazės – keletas atitemptų ir apgriuvusių namukų – vienas jų pirtis, kiti lyg ir būtų gyvenami, bet per maži mums. Taigi įsikūrėme šalia. Iki Taksimo liko 1 žemėlapis – apie 20 km. Yra tikimybė, kad rytoj vakare turėtume pasiekti civilizaciją. Zimnikas pakelė visiems nuotaiką, dar kovo 8-osios išvakarės, dar Lino gimtadienis kovo 9, tad visas tas progas ir pažymėjome šį vakarą, kol dar kalnuose (taigoje). Suvalgėme dvigubą porciją sausainių, Lino prabangius saldainius, merginos padarė tortą, išmaukėm dvigubą porciją gėrimėlio. Taigi, šiandien laukia sportiška diena ir puikus zimnikas.

03 08 Tania
Trumpai apie kovo 8. Nakvojome prie kažkokių pastačiukų. Ryte mikliai sukrovėme daiktus – musų laukia Taksimo „пиво и вобла“ . Laukia sportinė diena, reikia įveikti kažkur 20 km iki Taksimo. Ant slidžių ir varome, oras prastas, vėjas.
Prie Taksimo buvome apie 17 val. Sunkūs tie kilometrai, ypač paskutiniai, morališkai sunkūs. Žinau, kad jau čia kažkur netoli, už posūkio. O už posūkio sekantis posūkis ir t.t. Bet pagaliau pastatai, šunys, mes Taksimo. Kaip pasakė Marina: Taksimo – mūsų svajonių miestas .
Rustemas susiskambina su vietiniais. Atvažiuoja pasiima daiktus. O mes į pardą – cigarečių, alaus, sausainių.
Apsigyvenome viešbutyje su prašmatniu pavadinimu „Rivjera“ – tiesiog medinis namas. Turim du kambarius, vonią, tualetą ir virtuvę. Visas malonumas mums kainuos 4500 rub. Apie kainas. Maistas brangus. Nupirkai sausainių - 200 rub, alaus ir žuvies – 500 rub.
Vyrai išprašo šeimininkės pakūrenti pirtelę. Pagaliau karštas vanduo, lova – kaip gera ! Chebrytė organizuoja vakarienę, ilgai nemasto – koldūnai, grietinė, alus, žuvis.
Aš, Marina, Robkė, Rustemas važiuojame pas vietinį gydytoją daiktų ir padėkoti už rūpestį, o taip pat med. apžiūros. Mano apšalęs pirštas pamėlynavo ir pasidarė nejautrus. Širdingai mus priima, mane ir Manką nusiunčia į dušą. Kepa kiaušinienę, traukia tortą, pila degtinės. Labai geri žmonės. Pasinaudojome internetu, siunčiame žinutes. Sotūs, girti ir laimingi važiuojame atgal į savo „prabangų“ viešbutį.
Chebrytė mūsų nesulaukė, apsivalgė koldūnais, apsigėrė alumi ir prisipirtinę išgriuvo kas kur.

03 09 Tania
Pusryčiams koldūnai. Susirinkimas. На повестке дня – ką darom? Dzelinda, Čiara, Severo Baikalsk... Sprendžiame, balsuojame. Nuspręstą – šiandien naktį išvarom į Dzelindą, o toliau žiūrėsime.
P.S. Pamiršau, kaip galėjau. Linui gi 40 sukako. Tai mes ir atšventėme su dviems tortais. Ir vakare išvažiavome į Dzelindą.

03 10 Tania
7 ryto buvome stotelėje „Источники“, 315 rub bendrame vagone, 7 valandos važiavimo. Stovime stotelėje, laukiam vado. Robkė išbėgo ieškoti takelio iki šaltinių. Smegenys nenori patikėti, kad vėl šalta, gal reikės dėtis slides, statyti palapinę, kurti pečiuką – negali būti.

03 13 22:30 Irmantas (penktadienis, -6oC)
Civilizacija, kažkaip nesigauna prisėsti prie dienoraščio, nėra budėjimų, nėra tos valandėlės, kai gali tik rašyti, gurkšnoti arbatą. Traukinyje yra daug laiko, kurį reikia kažkaip užmušti – gerti alų, valgyti, skaityti, spręsti kryžiažodžius arba rašyti dienoraštį. Į priekį važiuojant viskas paprasčiau – reikia pasisiūti tą aną, laiko net pritrūksta. Dabar riedame iš Severobaikalsko į Krasnojarską. Traukinyje kaip visada Taškentas +28oC. Prakaitas žliaugte žliaugia, nors sėdi vien tik su triusikais ir maike. Važiuojame prisipirkę lauktuvių: kilogramais omulio, kedro riešutų (labai stambūs), gėrimų. Severobaikalske kažkokios pramonės nėra, nėra vietinių saldainių, gėrimų. Viskas daugiausia atvežta iš kitų miestų, net S. Peterburgo, Maskvos ir t.t. Anot vietinių yra Baikalo žuvis omulis (rūkytas šaltai, karštai, vytintas, džiovintas ir t.t.), kedro riešutai. Tų gerybių ir prisipirkome.
Na bet grįšiu keletą dienų atgal, apie kurias dar nėra aprašyta, nors įvykių buvo apstu.
Kovo 8 dieną žieminiais keliais pasiekėme Taksimo. Visi jau buvo išbadėję civilizacijos – tiksliau parduotuvės. Aš norėjau šokolado, sausainių, nes kišeninį maistą buvau pabaigęs prieš dieną ar dvi, kiti svajojo apie kondensovkę, Linas – pieną, rūkaliai likus keletui kilų iki Taksimo pabaigė paskutinę cigaretę. Nusileidus į Taksimo prasidėjo chaotiškas apsirikimas – saldumynai, sausainiai, pilstomas alus – viskas tiko. Viešbučio šeimininkė, paprašyta, iškūreno pirtį. Gera buvo pasikaitinti ir išsiprausti. Vėliau virėm koldūnus. Viso turėjome 6 kg koldūnų. Užteko ir pusryčiams. Vakare visi buvo viskuo apsiėdė. Aš irgi galvojau, kad plyš pilvas.
Kovo 9 dieną, papusryčiavus išsiuntėm Robkę, Liną, Tomelį ir Manką į stotį pirkti bilietų į Dzelindą. Po to ėjome pasikultūrinti, apžiūrėti Taksimo miestelio, tiksliau sakant kaimo. Taksimo yra centralizuota šildymo sistema, tad kas puskilometrį stovi anglimis kūrenama katilinė ir namai sujungti antžeminėmis šiluminėmis trasomis – iš lentų sukaltas lovys, kur sukloti vamzdžiai ir užpilta pjuvenomis ar pan. Sistema tikriausiai ta pati nuo Taksimo įkūrimo 1974 m. Dėl anglies kūrenimo visos gatvės, visas sniegas, net ir namai juodi. Gatvėse pilna šiukšlių, kiemuose už aklinų tvorų taip pat sąvartynas. Patys namai – seni, rastiniai. Vienas, kitas padažytas. Aišku čia centras, gal senamiestis. Chebra buvo nuvykę pas gydytoją, kuris mums skyrė daug dėmesio ir savo laiko, ten VIP rajonas, net tvoros padažytos, nėra šiukšlių. Prie stoties yra naujasis rajonas, ten net daugiaaukščių blokinių namų prikepta. Šiaip moderniausi, atnaujinti pastatai Taksimo tai stotis ir mokykla. Na į mokykla tai išvis gražu pažiūrėti, nors aplinka ta pati - pilka, niūri, apgriuvusi, šiukšlina. Stebina, kad žmonės apsirengę labai tvarkingai – dublionkė arba kailiniai, kailinė kepurė –tai norma. Taip pat automobiliai – visokiausi japoniški, korėjietiški, džipai – modelių, kokių pas mus tikriausiai niekada ir nepamatysime. Mašinytės išblizgintos, tiuninguotos, spoileriai, lipdukai ir t.t. Mašina – vienas iš svarbiausiu krutumo rodyklių. Taksimo – taksistų gyvenvietė, jie čia zuja pirmyn, atgal, jų pilna. Gal dėl to, kad gyvenvietė ištįsusi palei geležinkelį kokis 4-5 km. Iš centro iki stoties 80 rub. Kažkur toliau 100 rub. Pasivaikščioję po centrą važiavome keturiese: Linas, Tomas, aš ir Tomelis priešaky į kručiausią kaboką papietauti. Taksistas parekomendavo kavinę už miesto, sakė ten net karščių galima gauti. Taigi 100 rub ir mes jau prie kavinės šalia BAM‘o. Susitarėm, kad už poros valandų jis vėl atvyks paimti. Kavinė chebrai priminė 90-tuosius Lietuvoje. Interjeras iš šaliovkės, amžinai žydinčios gėles. Tokių kavinių galima rasti ir mūsų pakelėse. Bet esmė yra ne interjere, esmė yra tame, kad brangu, porcijos mažos, indai vienkartiniai, už kuriuos reikia atskirai sumokėti. Antras patiekalas – varganas. Kepsnys – mėsos gabalas ir garnyras. Tomas užsisakė blyną su mėsa – ir gavo vieną nedideli lietinį blynelį su kažkokia mėsa. Džiaugėsi, kad užsisakė tik vieną. Alaus butelis 60-70 rub. Bet netyčia visą ir išpirkome. Pasirodo vietinė fauna tiesiog atsineša savo gėrimus ir tusavojasi. Pavalgėm gal už 260 rub. Na bet kručiausiais restoranas, prestižas ir vsio takoje. Tiesa nuėjus į tuliką , virš klozeto kabo užrašas: Сливайте после себя (кувшином). Šalia kaba kaušas. Kriauklėje kibiras prileistas vandens. Tualetinio popieriaus nerasta. Va tau ir kručiausias kabokas. Vakarienei kepėme kiaušinienę su spirgučiais ir svogūnais. Gavosi prašmatni vakarienė, visai kaip namuose. Vėlai vakare apie 10 val. greitoji mūsų daiktus išvežė į stotį. Vairuotojas pasitaikė nekuklus – paprašė net konjako ir šokolado, palikom 300 rub. Į Dzelindą važiavome vietiniu traukiniu, kuris, kaip Robkė sako, stoja prie kiekvieno stulpo. Važiavome bendrame vagone. Tik įlipę, nesusiorientavome, susėdome kas kur, o pasirodo reikia užsikalinėti viršutines lentynas. Vienintelis Artūras ramiai miegojo iki pat Dzelindos šaltinių. Kiti gi, pradžioje laisvai sėdėjome, Tanka, Manka netgi gavo ištiesti kojas ir nusnūdo. Vėliau, kiekvienoje didesnėje stotelėje užplūdavo krūva žmonių, kurie kėlė gulinčius ant apatinių lentynų ir sodino. Darėsi vis ankščiau ir ankščiau. Kadangi buvo naktis labai norėjosi miego, labai norėjosi. Pradžioje bandžiau miegoti sėdėdamas, vėliau atsirėmęs ant stalo (atrodė, kad rankos įsispaudė į veidą), vėliau Manka užleido savo vietą ir susiraitojęsį embriono pozą truputį pagulėjau. Ilgai džiaugsmas netruko, įlipo eiline chebra ir pastorino, kad tipo nėra vietos. Toliau dardėjome visi sėdėdami, petys į petį, kaip silkės. Pakimarinti ilgai nepavykdavo, kažkaip perdžiūsta gerklė, karšta. Vienžo, sunkios tos 7 val. iki Dzelindos, daug žmonių, nors trečios lentynos dar ne visos buvo užimtos. Taip gavosi dėl to, kad kovo 8 išėjo sekmadienis ir išeiginė persikėlė į pirmadienį. Taigi visi vyko po ilgojo savaitgalio kas į mokslus, kas į darbus. Buvo daug jaunimo, profkės studentų. Aišku muzonas, alus, bazaras kaip užkniso mokslai, tačkės, boksas ir t.t.
Dzelinda „Источники“ iššokome apie 7 val. ryto. Tiksliai nebuvo aišku į kurią pusę eiti, nesimatė takelių kurie praeitą kartą vedė prie šaltinių. Teko valandėlę kitą palaukti kol Robkė viską išsiaiškino kur ir kaip. Galiausiai keliu nuėjome iki civilizuotų šaltinių, o nuo jų netoli ir laukiniai. Planas buvo toks, kad statysime palatkę šalia natūralių šaltinių ir ten gyvensime. Bet daliai chebros paragavus civilizacijos jau nesinorėjo statyti palatkės, ruošti malkų pečiukui ir t.t. Tad sutarėme, kad jei su administracija suderame gera kainą, gyvename namelyje. Taip ir padarėm. Gavome1 namelį su 4 lovomis už 3200 rub iki kitos dienos ( 19 val. buvo mūsų električka). Dar išsinuomojome elektrinį arbatinuką ir gyvenome kaip karaliai. 10 val atsidarė kavinė ir chebra išvarė į razvedką. Kainos užlenktos: barščiai 80 rb, antras apie 80-120 rb, Baltika 12 – 100 rb, lėkštės atskirai, garnyras atskirai. Servisas rusiškas. Предпринимательница Светлана (Светочка) pasirodo turi tik dvi rankas, tad užsakymo tenka laukti pusvalandį (kol įpils barščius), o dar antras, o dar dingsta elektra ar pietų pertrauka staiga ateina. Na mes ten buvom apšalę. Vienintelis Rustemas su ja rado bendrą kalbą. Mes irgi lyg rusiškai puse velnio šnekėjome, bet mūsų nesuprato ar negirdėjo. Šiaip jau po pirmos dienos mes tai kavinei padarėme pusmečio apyvartą, išpirkome visą degtinę, kalną alaus.
Tik įsikūrę ir apsiuostę visi nuvarėme į tuos laukinius karštuosius šaltinius. Jie buvo vos už kelių šimtų metrų nuo sanatorijos „Водолечебница Дзелинда“. O ten vaizdelis įspūdingas – iš šlaito išteka karšti šaltiniai ir suteka į rastinius baseinėlius. Viename apie +35 oC (kuriame pagrinde ir mirkome), kitame, negiliame +40oC (jame ilgai nepabūsi, karšta). Prie pat – namelis persirengimui. Tiesa iš namelio likusi tik pastogė, bet vis tiek patogu nusirengti, pasikabinti drabužius. Namelis visas apšalęs nuo garų gražiais sniego pūkais, sniego karnizais. Dieną pamirkome kokias 3-4 valandas, tada grįžome, pavalgėme kavinėje ir nulūžome (naktis tai košmariška). Atmirkome visą per pastarąsias 3 savaitės priaugintą purvą, net oda išpurto. Manėme, kad toj plėvės tarp pirštų atsiras. Įspūdingas dalykas – stovi baseine šilta, aplinkui sniegas, taiga. Plaukai ant galvos taip pat į ledą sušąlą. Tikriausiai apie -20 oC buvo. Tada tik paneri, atitirpdai ir vėl mirksti. Įspūdingiausios buvo naktinės maudynės. Iš pradžiu nuėjome tik penkiese, Linas, Tanka, Manka tingėjo ir snaudė, Artūrui skaudėjo dantis, tad susilaikė. Naktis buvo gan šviesi, kabojo pilnatis. Ciklopais padarėme nerealų apšvietimą – apšvietėme apšerkšnijusias kolonas, ant stogo kabančius sniego ir šerkšno karnizus. Buvo nerealus vaizdai, nereali atmosfera, mistiška. Paleidome plaukiojanti barą, pradėjo lietis dainos. Netvėrėme nepasidalinę tokia atmosfera su likusiais, tad nuėjome su Robke ir atvedėme likusius. Niekas nepasigailėjo, kad buvo prižadinti. Linas padarė įspūdingų nuotraukų. Gerai pasėdėjome, išdainavome visą Bremeno muzikantų repertuarą, Čiorny voron, Batareika, Aš papuošiu žirgo galvą ir t.t. Rustemas traukė rusų bardų dainas ir savo kūrybą. Vienžo gerai pasėdėjome, parsivilkome gal 4 ryto. Kitą dieną pusryčiams darėme grikių košę, vėl tuštinome pasipildžiusią kavinę. Varėme paskutinį kartą maudytis. Rustemas užsitarnavo dvasinio (nuo žodžio spiritus) lyderio statusą. Jis nekantravo, organizavo transportą iki stoties (2 km). Gal ir gerai, nes savom kojom jau niekaip nebūtų nuėjęs. Keistas naujasis rusas Serioga ieškojo su kuo būtų galima pabendrauti prie buteliuko. Rustemas taip pat labai bendraujantis. Laimei Serioga buvo žodžio žmogus ir atvežė Rustemą iki geležinkelio. Nelaimei Serioga buvo tikrai žodžio žmogus ir pasitiko mus Nižneangarske, atvežė mūsų dvasinį lyderį į nakvynės vietą, o vėliau baigė žygius tuo, kad milicija atėmė jo krutą džipą (buvo dofiga išgėręs, nors nesimatė, kad girtas).
Į Nižneangarską atvažiavome traukiniu (laimei jau nebuvo toks sausakimšas), mus iškarto pasitiko moderni greitoji. Susikrovėme šmutkės į greitąją, patys sulipome ir nuvežė mus į Nižneangarsko ligoninės stacionarą, ten mus įkurdino. Važiavome su visais privalumais – švyturėliais ir sirenomis. Tik vėliau sužinojome, kad vaizdelis gavosi kaip „Особенности руской рыбалки или охоты“. Ligonis buvo persodintas iš greitosios į žiguliuką, o į greitąją susikrovėme mes. Na, buvo labai nesmagu. Įkurdino mus stacionare, gavome 9 lovas, patalynę, buvo virtuvėle. Vienžo, gyvenome kručiau nei Taksimo viešbutyje. Už kelių šimtų metrų buvo parduotuvė, o jos čia dirba visą parą. Taigi pavakarieniavome koldūnų ir išlūžome. Kitą dieną varėme į Severobaikalską, miesto apžiūrėti. Nižneangarskas buvo apie 20 km nuo Severobaikalsko, bet susisiekimas yra geras – maršrutiniai autobusai po 37 rb ir tu Severobaikalskio stotyje. Miestelio širdis – puskilis nuo stoties esanti universalinė parduotuvė, turgus, paštas. Taigi ten ir pasimakalojome valandėlę kitą. Suvalgėme prie -16 oC lauke omulio įvairių rūšių, pilstomo alaus paragavome. Kaip vietiniai. Pašėrėme valkatėles šunis, kurių ten apstu. Ir visi tokiom protingom akim, tokie geraširdžiai. Tanka su Manka net kraujinės dešros jiems nupirko. Paskui telegrafe pranešėme МЧС tarnybai, kad sėkmingai baigėme žygį. Pašte išsiuntėme atvirlaiškius į namus. Tikriausiai gausim po mėnesiuko, kai jau busime patys užmiršę. Tada visa kompanija patraukė link Baikalo, kuris kitoje geležinkelio pusėje – puskilis nuo stoties. Diena buvo graži, kitoje Baikalo pusėje matėsi kalnai. Pasėdėjome ant ledų sangrūdų, pasidžiaugėme gražiais vaizdais. Tolyje matėsi žvejai (gal ir ne žvejai), norėjosi pašokti iki jų, paprašyti, kad leistų pagauti kokią žuvį, bet atstumai dideli. Ten vietiniai mašinomis po Baikalą važinėją. Uždrausta, bet važinėja. Sakė šiais metais jau 7 mašinos po ledu nuėjo. Ledas lyg ir labai storas, bet būna įtrūkimai per kuriuos lūžta ar pan. dar srovės ir t.t. Prisilaužėme šalia Baikalo augančių gailių, kurie pamerkti pražysta, dar prisipirkome žuvies, maisto, alaus ir patraukėme atgal į Nižneangarską. Vakare turėjome svečių Larisą, kurį čia mus apgyvendino, rūpinosi mumis, ir jos kolegę. Kaip supratau jos yra vyr. Gydytojos. Mes greit suorganizavome vyno ir saldainių, padarėme dydelį stalą, kad visi susėstume ir labai maloniai pabendravome, apsikeitėme koordinatėmis. Jei vdrug mes sugalvotume atvykti, ar jos sugalvotu atvykti į Lietuvą. Pasak jų, Baikalas patraukliausiais vasarą, kateriais galima aplankyti labai gražių vietų, taip pat yra karštų šaltinių. Vasara čia privažiuoja daug su palapinėmis. Klanuose ir taigoj daug moškių, uodų ir erkių. Vienų žodžiu labai maloniai pasėdėjome, labai malonūs ir geraširdžiai žmonės.
Vėliau, svečiams išvykus, atėjo į darbą bobutė, kilusi iš Ukrainos. Iš pirmų akimirkų jau pasijautė, kad nėra patenkinta mūsų kaimynyste. Kol ji ilgai virė ukrainietiškus barščius, Tomelis, Artūras ir aš po truputį išsiaiškinome, kad griežia dantį ant Литовцев, nes dar kai statė BAM‘ą, grupė lietuvių rusų moteris vadino karvėmis, o ji išsiaiškino ką tai reiškia. Vėliau Kryme ji susidūrė su lietuve, kuri davė pastabą dėl aprangos. Na vienu žodžiu mes bandėme ir vienaip ir kitaip ištaisyti tautiečių klaidas. Daug kalbėjome apie CCCР, apie tai kaip tada buvo gerai, ir kad gerai negali amžinai tęstis ir t.t. Po to mūsų pasibendravimo atrodė, kad tikrai lietuvių įvaizdį jos akyse pataisėme. Bet deja, kitą rytą, jau išvažinėjome į Severobaikalską į stotį ir panašu, kad priglaudėme ir jos cukrų bei arbatą. Va kaip būna. Ne iš piktos valios gi .
Dabar riedam į Krasnojarską. Pas mus jau kovo 14 diena, 2 val. 20 min. Lietuvoje rytojus ateis tik už 4 val. O čia jau galime sveikinti save su gimtadieniu. Velnias jau 30. O Lietuvoj dar ne ...






Komentarų (45)
1. 2009-01-22 10:03
 
8) skant, minksto jums sniegelio ir lavinu iki keliu! 
p.s. ir sniego geltono tai nevalgykit... 
:grin
 
pb
2. 2009-02-12 10:33
 
Siandien isvaziuoja vadas Robcikas (17 val Maskvos traukiniu)...
 
Tomas
3. 2009-02-12 18:27
 
taip, vadas jau isvaziavo. greit ir mes trauksim is paskos atostogauti :).
 
tania
4. 2009-02-12 18:53
 
Tanka, o tu dar pasirodysi lavinines juostos ir roliku ar kaip?
 
pb
5. 2009-02-12 20:58
 
Sekmes, smagaus paslidinejimo, graziu pereju ir lavinu iki keliu.
 
keksas
6. 2009-02-12 21:07
 
pasirodysiu, alpinistine ismintis biloja, turint lavinine juosta lavinos neeina :). seip Manka ipareigota, priminsiu jai.
 
tania
7. 2009-02-12 21:09
 
gut ;]]  
dar ir siurprizai jusu laukia..
 
pb
8. 2009-02-12 21:13
 
super :). tik skanu ir nesunku, niu pats isivaizduoji ;)
 
tania
9. 2009-02-12 21:30
 
nu jau ne - bus geri, sunkus, pribloskentys ir sukreciantys... 
ilgai nepamirsit! 
 
:grin
 
pb
10. 2009-02-12 21:38
 
Povilai, mes lektuvu skrendam, gal nereikia sukrecianciu ir pribloskenciu :eek . Pilnai uzteks tesiog geru :) .
 
tania
11. 2009-02-12 21:45
 
neee.. 
mes taip nesitarem... 
turi buti ir sukrechiantys ir pribloskiantys... 
visu pirma muitininkus, o tada ir jus.. 
;]]]
 
pb
12. 2009-02-17 21:30
 
Rytoj musu draugai isvyksta i zygi, kuris daugiau - maziau panasu i savotiska ekspedicija. Vis gi visus sliagia nezinomybe. Senai buvo organizuojamas tokiokio tipo zygis. 
Palydos rytoj 16.00 Vilniaus gelezinkeliu stotyje. Traukinys isvyksta 17.00. 
Palidekim juos!
 
Rolas
13. 2009-02-17 22:01
 
aga, palydekim ir siurprizu nepamirskim, skaniu valgomu ir geriamu :)
 
tania
14. 2009-02-17 23:34
 
Tik plytų nedėkit
 
Linas
15. 2009-02-18 09:24
 
Idomu kaip Ceburatoriai salti pernesa. sveria tinginis 300 g. jamti ar ne? - va kame klausimas :) .
 
tania
16. 2009-02-18 09:30
 
nusifotkink ir jamk nuotrauka.. 
vistiek koks nors porakanopis prisistrojins prie kompanijos.... 
;]]  
znajem - plavali..
 
pb
17. 2009-02-18 09:32
 
jamk as ant roguciu pavesiu, kaip mes be jo. Robke gal ir pyks bet kuo mes kalti ...
 
linas
18. 2009-02-18 10:30
 
jamsiu, jam svori reikia mesti, tegu dirba
 
tania
19. 2009-03-08 12:55
 
Jau grizome is kalnu. Dabar puse 8 vakaro. Nakvosim siltai, gausim pirti. Prisipirkom alaus ir koldunu. Baliavosim.
 
Irmantas
20. 2009-03-08 13:05
 
Varysim i Dzelinda, i karstus saltinius. Suksim galvas, kaip kulturingai praleisti laika.
 
Irmantas
21. 2009-03-08 13:30
 
valiooooo 
visi gyvi ir sveiki?
 
pb
22. 2009-03-08 14:23
 
Ku ku chebra. Grizom is kalnu, svenciam kovo 8. Visi sveiki gyvi. Praradom tik viena pirshta :), ir tai ne visa ;). Zygis jega. Kam patinka uzsale i akmieni lasiniai, suris, saukstai prisalantis prie liezuviu, dantu pasta ir kremai kuriu neispausi - rekomenduoju :). Bet vistiek geriau negu darbe :). Vienzo visiem linkiejimai is Taksimo - svajoniu miesto:).
 
tania
23. 2009-03-08 15:35
 
butu saunu kada aplankyti ta svajoniu miesta - Taksima. 
o kas pirsta pamete? 
dantu pastos neisspaudziat? sakiau gi, kad dantu valymui druska reikia naudoti, ir seiles burnoje atitirpdo. 
masitui kirvi reikejo pasiimti. 
Su kovo-8 visus!
 
Saras L.
24. 2009-03-08 19:10
 
:eek a cia del pirsto rimtai ar tik cheburatoriui viena nukandot is alkio??? 
;) tikiuosi viskas gut! 
linkejimai komandai? 
kaip pasirode cheburatorius albinosas? :grin
 
pb
25. 2009-03-08 19:20
 
Grazu, kad išejo i civilizacija. Kaip ir gaila jiems tos gamtos ir salcio, bet vidui zinau, kad lauke sios akimirkos. 
Tatjana pirsta nusalo. Tikiuosi viskas bus gerai. Jai butu blogai, manau nerasytu. Cia save guodziu :sigh  
Neissiunciu Tatjanai laisku. Kazkas su pastu jos blogai. Su kovo 8! Su tuo ir noriu pasakyti labai, labai daug!
 
Rolandas
26. 2009-03-08 19:32
 
ups.. 
aisku, bus tu pirstu - ne karo metas... 
bet.. noretusi kad ju netruktu! nors tankia mes mylesim nepriklausomai nuo jos pirstu kiekio, bukles ar spalvos! 
ane? :grin  
:p
 
pb
27. 2009-03-08 21:39
 
nu Tanka monstre, jei pirstu negaila. ka dabar su ja reiks daryti..., gaila vargseles, 
na reikia nors su kovo 8 pasveikinti,  
Tanka - sveikinam!!! :roll  
Lina taip pat sveikinam, bet ne su kovo 8, o su gimtadieniu!!!  
:grin
 
Saras L.
28. 2009-03-08 21:41
 
Pilnavertiskuma noretusi, kad islaikytu. Bet meilei tai tikrai ne kliutis.  
o taip! ;)
 
Rolas
29. 2009-03-09 07:02
 
Sveikinimai visiems. 
Taniai prisiusim nauja pirsta. Siuolaikine medicina daro stebuklus. O jei ir ateityje galvoja i tokias keliones vaziuoti, tai manau galime prisiuti ju ir daugiau - atsargai. :) 
Laukiam ispudziu!
 
Saulius
30. 2009-03-09 08:51
 
tankai ir daugiau pirstu galesim prisiut..juk negaila..bet dziugu kad gyvi ir sveiki ten visi... va LInai su Gimatadieniu!!! laukiam jusu balbiesu sugrystant.....o kaip tomelis? bent puke nors karta uzsidejo??? :)
 
rimante
31. 2009-03-09 10:59
 
Linai su Gimtadieniu !!!!!!!. Manau tau turėjo koks pirštas sustreikuoti - tu juk vienintelis nesišildei iš vidaus:)
 
A.Z.
32. 2009-03-09 15:15
 
Su gimtadieniu Linai !!!!!!
 
Baksas
33. 2009-03-09 17:45
 
Nedarom is Tatjanos amfibilos. Viena nusalo - viena ir siuvam. 
Reikalingas donoras.
 
Rolas
34. 2009-03-10 18:14
 
Linui kuo geriausi linkėjūimai gimtadienio proga! :roll
 
Druskininkiečiai
35. 2009-03-16 11:50
 
Ups, o pas jumi, tai yra pas mumi silta :). Mes jau grizom, vo.
 
tania
36. 2009-03-16 12:32
 
Pasišildėt ir užtenka, nuotraukikių davay:) Sveikinimai ekstremalams sugryžus.
 
A.Z
37. 2009-03-16 14:01
 
Bus. Toj Linas išsimaudis ir atsius :)
 
tania
38. 2009-03-16 14:12
 
Tas tuoj tai neaišku, žiūrint kas nugarą trins:)
 
A.Z
39. 2009-03-17 18:52
 
Linai, mačiau tavo nuotraukas. Atsiimu žodžius, Jūs ne ekstremalai, Jūs- MONSTRAI. Jums atsigavimui dabar tik pas Rolą, į Jordaniją reikia minti.
 
A.Z
40. 2010-09-22 21:19
 
Pagaliau Mujos dienoraštis eteryje. Tai tikrai dydis darbas padarytas. Prieš artėjančią žiemą visai neprošal susipažinti. 8)
 
Rolas
41. 2010-09-24 12:23
 
Na grazus zygis buvo... kazkaip vel noris
 
Linas
42. 2010-09-24 13:43
 
taip, norisi. va taip sedi namie silta, gera ir taip norisi i ziemos zygi :)
 
tania
43. 2012-01-02 14:17
 
Stipru. Labai smalsu būtų išvyst nuotraukas (turiu omeny ne youtube variantą), gal pražiopsojau nuorodą. 
 
Tiesa, pastaba dėl to pentaxo k200, pats tokiu fotografavau vandens žygį, tai kartą slenkstyje besigrumiant su užstrigusiu katamaranu, sumerkiau po vandeniu jį, tik diržiukai kyšojo, nuėmus objektyvą, vanduo lauk iš kameros kliurkt. Kartą susiklosčius situacijai, šviedžiau gan nemažą atstumą į krantą, į sąmanas, bet pataikiau į akmenį... Po to banga užpylė plaukiant per lūžtančias bangas ežeruose, po ko, galutinai išdžiovinau tik Lietuvoje... išgyveno viską, tankas.
 
Martynas
44. 2012-01-04 12:03
 
Prikabinau po nuotraukomis tiesioginę nuorodą
 
Linas
45. 2012-01-06 15:55
 
dėkui, labai puiki teksto iliustracija
 
Martynas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 11 kovo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >