Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2008 10 04-24 Nepalo dienoraštis Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 08 gruodžio 2008
 
 Nepalas

Nuotraukos čia
Nuotraukos čia
 Dienoraštis
04.10

Naktis Delyje. Atskridom. Ir sėkmingai! Indijos vizos neturim. Šviečia kelias į tranzitine salę.Procedūra paprasta. Prisistato pareigūnas prie mūsų grupės. Sutikrina bilietus (elektroninius bilietus tam reikia turėti ). Kiek žinau dar turi įvykti daiktų atpažinimas. Palydi mus iki tos salės. Sėdim tranzitinėje salėje ir laukiam savojo skrydžio į Kathmandų. Kaip ir perspėjo, kad likus dviem valandom iki numatyto skrydžio susirinktume nurodytoje vietoje. Visi išsibastėm, kas kur. Pasirinkimo kaip ir nėra, bet ir yra. Laiką galima praleisti kavinėje (galvai kainuoja 30 dolerių ), už tai naudotis visomis paslaugomis kurias gali sau leisti ta kavinė. Maistas, alkoholiniai ir gaivieji gėrimai, sėdima vieta, Internetas, na ir tualetas parūkimui ( kai niekas nemato ).Prieš savaitę Indijoje viešosiose vietose buvo uždrausta rūkyti. Rūkantiems rūkymo vietos dar neįrengtos. Čia norintiems intensyvaus poilsio. Garsai buvo girdėti kitoje sienos pusėje! Sienos kiauros garsui, bet kol mūsų nebuvo – manau buvo ramiau. Norintiems atodūsio – tranzitinės salės grindys. Protingas sprendimas buvo kelioniniai kilimėliai. Kedžių pakankamai, bet pritaikytu gulėti laisvų nebūna. Jos kontroliuojamos.

Dar dėl parūkimo. Pradžioje Giedriaus dėka buvo susitarta vienos kavines virtuvėje parūkyti. Ir tai kainavo 5 baksai. Tuo momentu atrodė ( po skrydžio ) normali paslaugos kaina. Bet laikui bėgant supratau, kad brangu. Ir senos patirties dėka buvo prisimintas tualetas.

Valera skrenda vienas ir ankščiau. Bet jo lėktuvas dėl kažkokių priežasčių užstrigo ir nesiruošia skristi. Kai kas nudžiugino, kad jau parą laukia savo skrydžio. Likusios mūsų didelės grupės skrydis nepasikeitęs ir visai realūs, kad iškrisim. O Valerą kažkaip reikia iškišti. Giedrius duoda kyšį, pradžioje jo neima, kaip ir visus reikalus nori žmogelis sutvarkyti. Vėliau paėmė. Nežinau kiek tai padėjo, bet jis išskrido. Bagažo prieš skrydi mes taip ir nematėm.

Rolas

 
                           
 

05.10

Labai prailgo laukimas Delio oro uoste. Naktis buvo sunki, ryte dar vis snaudėm ant grindų.     , jog Valeros lėktuvas neskris, reisas nukeliamas 15 val. Valera su Giedrium sugebėjo už 70 dolerių kyšį gauti Valerai 11 val. reisui, mes išskridome laiku. Vėl įdomybė – Valera išskrido ankščiau, atskrido vėliau J. Svarbu visi nusigavome ir visi radom bagažą ( po kelių nesusipratimų ). Kathmandu gavome vizas ( kaip visuomet tokiose šalyse po tam tikro šurmulio ir stovėjimo eilėse )ir atlėkėm su agentūros autobusu į viešbutį.. Pirmas įspūdis – Kathmandu tai skurdas ir chaosas. Vakare išsilakstėme kas sau. Turbūt nevienas čia galėtu parašyti savo nuotykį ar įspūdžius. Mes su Eimantu pasigavome taksi ir už 5 dolerius nulėkėm į Beždžionių šventyklą ( Swayambhunth ). Pakeliui kalbėjau su taksistu ir dairiausi pro langą. Taksistas Lietuvos nežino, bet jam užteko to, kad mes iš Europos. Toliau gilintis nesvarbu – pati Europa jam jau kokybės ženklas. Suprantu jį, nes gatvėse baisu – gatvės tai grindinys plūktas, visur dulkės, siauros, pilnos įvairių transporto priemonių ir žmonių: kas pats sau, kas ožką vedasi. Šunų irgi labai daug. Gatvės baisio ir tame kontraste labai gražiai atrodo vietinės merginos ryškiais sariais.

Prie šventyklos jau temo, tačiau dar įžiūrėjome beždžiones, kurios lakstė ir papėdėje, ir viršuje prie šventyklos. Pamažu užkilome į viršų, tikrai graži šventykla, o nuo kalno matėsi visas naktinis ( Vakarėjantis, nes čia temsta labai anksti ) Kathmandu. Po to su taksi grįžome atgal į miestą pavakarieniauti. Nežinau kaip su maistu pavyko mūsų bendražygiams, bet mums labai patiko. Už 50 Lt turėjome puikiausią ir skaniausią vakarienę: pomidorų sriubą ( dar skanesnę nei galime paragauti Vilniuje indų restorane ), vištiena, ryžiai, salotos žalios ir troškintos. Aštroka, bet labai skanu.

Po to kažkaip sutikom Giedrių su Valerą, Andrių S. su Tadu – kiekvienas savaip leido laiką. O kai užklydome į knygyną, tai žado netekome: knygų, albumų, žemėlapių krūvos. Grįžę nuėjome ant viešbučio stogo ir kartu su Andrium ir Tadu pavakarojom, kita dalis kompanijos baliavojo apačioje, Rolas su Tania, kaip visuomet, atlikinėjo paskutinius organizacinius darbus.

Kaip supratau mūsų kompanija linksminosi dar ilgai, bet čia jau patys pasidalintu įspūdžiais.

Tiesa, ryt Nepale prasideda šventė. Tad gatvėse pilna parduodamų ožkų - šventiniam aukojimui.

Ieva

 

O naktis kai kam prailgo. Vieni kai ko ieškojo, kai kas sugebėjo išeiti pasivaikščioti nežinodamas nei viešbučio pavadinimo, nei gatvės kur gyvena. Įspūdžiai po naktinio pasivaikščiojimo vieno įdomūs – kaip ir iš kur atsirado vietoje – belieka tik spėlioti. Aš tik kitą rytą sėdėdamas lėktuve sužinojau naktinio Kathmandų nuotykius.

Rolas

 

06.10

Pirma žygio diena! J

  

Šiandien dūzgiančiu ir blerbiančiu lėktuvėliu, šiaip taip pasiekėm Luklą – nedidelį kaimelį Himalajų papėdėje. Atidavę lėktuvo bilietus vieno viešbutuko administratorei ištipenome į trasą. Žmonių žvyruotame keliukyje nemažai – vieni grįžta, kiti kyla ... Keistas jausmas – męs artėjame prie turistų mekos – Namche Bazar – šerpų sostinės...

Ok, šiai dienai užteks – einu miegoti! Ryt 06.00  keltis! LABANAKT!

Povilas

 

Šiandien kėlėmės 04.00 ryto, nes 04.30 jau turėjome vykti į oro uostą. Oro uoste kaip ir visur chaosas, bet šiame chaose yra kažkokia tvarka, nes bagažą pridavėme iškart ( ir jis nepasimetė ), kad ir ne iš pirmo karto, bet pataikėme į savo lėktuvąJ. Turbūt didžiausias įspūdis šiai dienai – tai skrydis lėktuvu į Luklą. Lėktuvai nedidukai, berods telpa 16 -17 žmonių, bet turėjome savo kompanijoje stiuardesę. Skrydis praėjo sklandžiai, visi grožėjomės kalnų panorama, bet kai pamatėme nutūpimo taką, įsispraudusį tarp kalnų ir tokį neįtikėtinai trumpą, netekome amo. Lėktuvui sėkmingai nutūpus, kol laukėme bagažo, dar ilgai stebėjome lėktuvų judėjimą – jie kilo ir leidosi, tokiomis      sąlygomis, vienas po kito. Prie oro uosto tvoros, stovėjo 100 – ai vietinių: vieni šiaip žioplinėjo, kiti laukė atskrendančio krovinio, kas maisto, kas prekių. Kaip suprantu tai vienintelis būdas gauti visa tai. Smarvė pro juos braunantis stovėjo baisi!

Šios dienos tikslą – Phakdingą pasiekėme apie 12 val. Vieni sunkiau, kiti lengviau. Oras buvo puikus, saulėtas, staigių kilimų nebuvo, tad tiesiog maloniai pasivaikščiojome. Dabar esam 2610m. aukštyje ( Lukla 2840 m). Ryt eisim iki Namche Bazar (3440 m), kaip suprantu bus sunkiau. Bet rytas už vakarą protingesnis, bus matyt, juolab, kad šiandien chebra kentėjo kas nuo miego trūkumo, kas nuo pagirių, kam šiaip pirmą dieną reikia priprasti prie trekingo.Praėjome daug kaimelių: nešvaru ir skurdu, kažkiek primena Tadžikijos kaimelius.Pluktas grindinys, karvės, jakai, visur zuja nedidukės moterikės ir murzini vaikai. Giedrius visą kelionę džiaugiasi, kad gimė ne Nepale J.

Pakeliui matėme daug šerpų – jie neša Krovinius persijuosę krepšio diržą per kaktą. Apimtys neįtikėtinos! Ir tapena sau visą dieną į kalną, nuo kalno, vis sustodami pasiilsėti. Pasiramsčioja įdomios formos lazda – tokia stora, viršus išsišakoja. Kas neša maišus, kas surištas kuprines, bet tie pinti krepšiai pilni mantos tiesiog verčia iš koto ir dar jie visus lenkia eidami. Kaip pastebėjo Arvydas, o ką jie visi veikia, kai ne sezonas ar blogas oras? Einant taku ir „ miesteliukai“ nusėti – gyvulių išmatom, o ir matyt žmonės čia nelabai ceremonijasi su tualetais. Dažnai gali pamatyti vietinį atliekantį reikalus net nelabai ir pasislėpus.

Dabar visi ilsisi ir pietauja. Gavome nakvinę už 25 rupijas, trečdalis dolerio.Maistas brangesnis. Gal dar šiandien pavyks nueiti iki šventyklos ( 500m. senumo), esantį netoli nuo mūsų kaimelio.

Ieva

 

Mes užsiropštėm iki to vienuolyno. Takų daug, tinkamiausia buvo sunku pasirinkti. Pirma pažintis su architektūriniu palikimu mus nuvylė. Labai jau šiuolaikiškai atrodė ir skurdžiai. Senu statiniu tai nepavadinsi, labai jau akis badė šiferinis stogas. Kultūrine prasme buvo visai įdomu. Draugiškai pasukom maldos malūną. Tai kaip ir maldą atlikome. Galim leistis žemyn. Nusileidom temstant.

Rolas

 

07.10

Šiandien pakilę 06.00 ir papusryčiavę, išėjome į Namche Bazar. Ėjimo kaip ir buvo parašyta  knygoje, sukorėme apie 5,5 h., kai kam tai užtruko ir 7 h su pasisėdėjimais...Pakilome nuo 2,6 iki 3,4 km. Gal tik 1 km, bet jis nebuvo visiškai paprastas ir nejuntamas.

Namche Bazar – taip vadinama šerpų sostinė. Spalvingas, nedidelis miestelis, prikimštas nedidelių parduotuvių lūžtančių nuo alpinistinės įrangos. Jaukus ir mielas, be to!

Šiandien neturiu fantazijos, gal kas kitas parašys apie nuveiktus darbus.

Povilas

 

Phakding ( pabandyk ištarti J ) – Namche Bazar 5,5 pagal pradinį planą.

Pajudėjom iš kaimo su užrašu „ Welcome to New Nepal“ apie 7 val., paskutiniai ekipažai pasiekė Namche Bazar apie 14, 7 val. kelio lėčiausiems. Taigi, kol kas judam pagal  „administracijos“ planą.

Per tą laiką pakilome iki 3440 m, apie 1000m nuolatinio stataus lipimo į viršų ir leidimosi į apačią laikas.

Kopimas, ypač laiptais, kerta per raumenis, nusileidimas, kartais slidimas – per raiščius ir sąnarius, ypač per kalnus.

Didelis ačiū „administracijai“už idėją įsigyti trekingo lazdas. Jos žymiai palengvina trekinga. Be to, kad padeda išlaikyti pusiausvyrą ir nuima dalį krūvio nuo kojų, man lazdos padeda išlaikyti stabilesnį ėjimo tempą.

Tai pakankamai sunku tokio tipo veikėjams, turistam – tokiem kaip aš, kuriems monotoninis, rutininis darbas – didžiausias vargas.

Civilizacija.

- kol kas tai žodis, kurį dažniausiai pasako tie, kurių prašo palyginti šią kelionę į Nepalą su prieš tai buvusia patirtim iš Kamčiatkos ir Kirgizijos. Vienus ta „civilizacija“ džiugina, kitus šiek tiek erzina. Kartais dušas po 7 val. kopimo ir minkšti šilti gultai – man akivaizdus pranašumas prieš laukinį turizmą.

Nors mūsų mobilus telefonas čia netraukia, su elektra kol kas viskas OK. Čia yra ir Coca – Cola, kurios vartojame daugiau nei alkoholio.

Šiandien iš Rolo pirmą kart per šį žygį išgirdau: „Alkoholį, ko gero, teks riboti...Būtent dėl alkoholio poveikio vienam iš mūsų komandos, dienos kelionė užtruko gerą valandą ilgiau ir teko naudoti būtiną meditacinę pagalbą.

Civilizacija Nepale – tai ir kelių rūšių alus, gan platus stipriojo alkoholio pasirinkimas šerpų kaimuose. Ne tiktai šerpų sostinėje, bet ir mažesnėse gyvenvietėse yra televizija, Internetas, veikia ir IP telefonas.

Einant per kaimus pilna smalsių, purvinų, baltadančių vaikų. Jie ir jų tėvai dažnai nusišypso: „Namaste“- kaip ir pasisveikinimas, ir palaiminimas. Jei sustojimą darai kaime, vienas kitas smalsus vaikas mielai pozuoja fotografui, pačiupinėja tavo kuprinę, drabužius. Kol saldainių į rankas neduosi – nieko neims.

Kol kas iš mano matytų tautų Azijos Nepale šerpai maloniausi. Jie nekaulina iš praeivių turistų, skaniai maitina, pasiteirauja pavargusių turistų ar viskas OK. Ir tai turint galvoje, kad didžioji dalis 800.000 šerpų (jei ne visi ) pramaitina savo šeimas tik turistų dėka. O gal būtent dėl to!

Takai vedantys link Namche Bazar pilni šerpų, jakų ir turistų iš įvairiausių šalių: vokiečiai, japonai, brazilų išvaizdos anglų, kanadiečių ir labai daug rusų.

Vieni jų išgirdę iš mūsų lupų jų kultūros žodžius, pasiteiravo: „Привет, Масква, Сибирь?“ Kiek nustebę išgirdę, kad mes iš Lietuvos. Mat, pasirodo jie iš Volgogrado ir mes jiems panašus į maskviečius arba sibiriečius. Man pasiteiravus palyginimas, gal ir kaip komplimentas, o Giedrius reagavo kitaip.

Kai vienas kultūringas vokietis pasakė, kad mes niekuo „ nesiskiriame nuo rusų“, Giedrius jam atšovė: „ O tu man niekuo nesiskiri nuo kiniečio“ J

Gal tikras turistas daugiau gerbia vietinę kultūrą nei savo kolegas turistus? J J J

Kol kas daugumai (ko gero visiems) ši kelionė patinka. Apie 15 kg kuprinės nėra sunkios kylant 1000 m per dieną. Nors snieguotų viršūnių dažnai dar nematėm, šerpų takai, šokinėjantys į viršų ir apačią, apsuptam miškuotu kalnu, gal iš 100 metrų aukščio krentančių krioklių, nuolat šalia vingiuojančios baltos ( ji berods taip ir vadinasi ) upės.

Šerpai laksto akmenuotais takais, o kartais kerta kelią lipdami per krūmynus. Jų avalinė - pagrinde šlepetės ir sportbačiai.

Pagrindinis šerpo pagalbininkas – jakas, kuriuos pasak vietinių užkrauna svoriais tik dviem kartais didesniu nei paneša vienas nešikas. Šie keturkojai nešikai pakankamai flegmatiški, girdisi tik varpelių skambėjimas. Kaimų šunys draugiški – vienas atėjo į mūsų maitinimo vietą pabendrauti, kiti du ilgai lydėjo mus kai palikome nakvynės vietą.

Bevakarieniaudami Namche Bazare susipažinome su laukiniu estu. Keturis dešimtmečius perlipęs dėdė vangia rusų kalba pasidalino savo patirtimi.Nepale jis jau trečią kartą, skirtingu maršrutu. Ankščiau keliaudavo trise su draugais, šį kartą vienas, tik su gidu – nešiku. Dviejų savaičių nuotykis su bilietais Talinas – bla bla bla – Talinas ir su gidu estui kainavo 1800 eurai.Kiek nustebo sužinojęs, kad mes einame tempdamiesi nors ir lengvas kuprines patys, nesamdydami nešikų. Daugumas lietuvaičiu rimtai susimasto išgirdę, kad samdydami šerpus mes remiame vietinę kultūrą ir gerinam jų gerovę. Estas pasakojo ankščiau lankėsi Vakarų Nepale, kur pamatė tikrą skurdą. O čia, arčiau Everesto, turistus aptarnaujantys šerpai atrodo kaip turčiai.

Taip turistų pinigai pakeičia pasaulį – viena žemiausių Nepalo kastų  - šerpai tampa turtingesni už kaimynus.

Ir dar. Kokios mintys gimsta Rytų kultūroje aptarnaujant Vakarų turistus...

...7 valandas lipi į kalną ir leidiesi į apačią. Ką per tą laiką pridirbtum Lietuvoje?

...Vietiniai nepavydi turistams. Mes, Vakarai turime daugiau pinigų (bet kurioje formoje ), o jie, Rytai – ramybės ir gražių vaizdų.

...Didžiausias džiaugsmas – vaikai. Ar taip svarbu ar jie važinės BNW ar jakais?

...Kodėl vartotojiška Vakarų kultūra taip traukia Rytų dvasingumas, o ne atvirkščiai?

...Kodėl mes kartais bandome pas vietinius išsiderėti parduotuvėje 100 rupijų (1,5 bakso ) arba dėliojame valandą kuprinę, kad sutaupytume ant nešiko 2000 – 3000 rupijų (30 – 45 baksai ), savo vaikam skiriam daugiau pinigų nei laiko?

JJJ

Aurelijus

 

08.10

Planas pamatyti aukščiausias viršūnes kylant saulei. Keliamės 5.00. Planas geras, bet oras blogas. Rūkas. Kaip ir atsikėlėme, veikti nėra ką. Dauguma suprato, kad neužmyks ir žadėtų vaizdu nepamatys. Šešiolikos žmonių grupė pajudėjo, miegantys ir laukiantys – pusryčių liko.

Aš asmeniškai pajudėjau su grupe kuri nutarė ilgiau pamiegoti. Išėjom po pusryčių. Viskas paskendę rūke. Kultūrai matomumo pakankamai, bet kalnų su baltom viršūnėm mes vis nematėm. Status pakilimas iki oro uosto, nusileidimas ir mes Khumjung. Kaimas iš pirmo žvilgsnio tuštokas, turistų čia mažai. Sutikom rytinę mūsų grupę. Tai buvo vieninteliai turistai mūsų rytiniame kelyje. Kultūrine prasme kaimas nėra kažkuo ypatingas. Daug budistinių stupų, jos gražios, bet išskirtumu nepasižymi. Užsukom į vienuolyną. Nusivylimo atodūsis, kažko ieškom. Gal išskirtinumo, kažko gražaus kas tiktu aplinkai įkalintam tarp kalnų. Paprastumas čia turbūt labiausiai vertinamas, gal ir pinigų trūkumas svarbų vaidmenį vaidina. Pripratę, kad su religijom susieja pastatai kažkuo ypatingi savo išore ir vidum. O čia viskas paprasta. Gal vidus spalvingumu ir blizgesiu suteikė kažkiek atgarsio. Mes ieškom gražių vaizdų, o jai ieškotume ramybės ir laimės gal būtu visai kitaip.

Vienuolyne mums parodė sniego žmogaus skalpą ( Ietis ), kuriam 400 metų, bent jau taip menama ši data. Saugomas seife. Ir ne vienas vienuolynas giriasi turintis šį skalpą. Stebėtinai jų daug. Jis išties didelis, nebudingas paprastam, įprasto dydžio žmogaus galvai. Gal tai prielaida, kad jis egzistavo. Ir kyla vienas klausimas kodėl būtent vienuolyne saugomas jis?

Kaime yra mokykla. Kurių dar prieš kelis dešimtmečius šiuose kraštuose nebuvo. Švietimo problemos dar iki šių laikų iki galo yra neišspręstos. Atokesniuose kaimuose jų visai nėra, o iki esamu sunku vaikams nusigauti. Bent jau ši įkurta Hillary fondo dėka. Ir finansuojama šio fondo. Yra ir ligoninė. Tai vienintelis normalus medicinos centras šiame rajone. Ji taip pat susieta su Hillary vardu. Didžiulį pėdsaką paliko šiuose kraštuose šis žmogus. Visai nestebino paminklas pastatytas Hillary.

Patraukėm link Namche Bazar per Khunde kaimą. Takas puikus, daug stupų. Tai sukelia švento kelio jausmą. Gražu, bet visgi trūksta baltų viršūnių. Rūkas visą dieną. Buvo išlindęs vienai akimirkai Ama Dablam viršūnė, bet akimirksniu ir  dingo. Žmonės paprasti, Vyresnio amžiaus fotografuotis nėra linkę, vaikai tai daro su malonumu, bet saldainių prašo. Nustemba kai jų negauna. Negaila, bet ne visuomet esi pasiruošęs jų.

Susirinkom kas kada. Visi su savais įspūdžiais. Linas su likusių gvardija sugebėjo 24 km primalti ir į 4100 m aukštį užlipti. Linas papasakojo kaip apgynė savo bendražygius nuo pasiutusio jako, kuris saugojo savo taką. Kaip ir jakas bandė parodyti savo jėga ir dydį. Bet Linas su iškeltom rankom jam pasirodė baisesnis ir didesnis, ir jakas pasitraukė. Tadas ir Andrius S. į 4250 m aukštį užlipo. O kas tiesiog pasikultūrino.

Antra naktis Namche Bazar. Viešbutis nors ir skylėtas garso atžvilgiu, bet visai jaukus. Naktis priklausomai nuo aukšto ir kambario kainuoja nuo 100 iki 200 rupijų ( už dvivietį kambarį ).Valgomasis didelis su puikiu vaizdu į apačioje išsidėsčiusį miestelį. Maistas skanus, kuris išlėto, bet brangsta ( kylam aukštyn ).

Rolas

 

Po ilgų diskusijų diena prasidėjo anksti – 5.00 kėlėmės, 5.15 išėjome, t. rytas 5.50. Čia 16 žmonių, kiti liko ir išėjo vėliau. Planas buvo pamatyti – JĮ – EVERESTĄ, bet shit happens – ankstyvas rytas buvo padengtas debesimis. Tiek to einam į Everest view – vietą kur tipo matosi JIS. Tiesaus kelio neradom, tai pasitaikius antrai keterai, kalną apgulė lietuvių gentis. Pasirėkaudami per debesis užlipom iki kažkokio namuko – ten tirščiau nei silkių skardinėje, arbatos gauti šansų nėra, einam toliau. Einant dalis sulindo į kažkokį restoraną, dalis nuėjo toliau.

TOGO: kažkas buvo vienuolynuose, kažkas užlipo į 4100 m, kažkas į 4250 m, kažkas pasivaikščiojo po miestelį – buvo diena gera. Baigėm diskusijom apie lėktuvų katastrofas, porterius, piktus jaučius, Hillary paminklą ir panašiai.

Bus dar.

Tadas

 

09.10

Ketvirtadienis, vakaras. Reikėjo dar pagalvoti kokia šiandien diena – atostogos.

Ryte kaip visada planavome išeiti 7.00, bet išėjome 7.30. Kylam nuo Namche Bazar iki Dole. Peraukštėjimas 600 m. Kelyje daug žmonių.Vienišas čia neliksi. Pagaliau parodė kalnus, aukštos snieguotos viršūnės. Ilgas ginčas kas kur, ar Everestas, ar Lhotse, ar Ama Dablam. Įspūdingai, didingai.

Po truputi puškuojam į viršų, jaučiasi aukštis. Chebra pasamdė porterius ir šiandien tempas padidėja, vietoj planuotų 7 val. ėjimo, užvarėm per 4.30 val..

Didžiausia problema su maistu. Kompanija didelė, visi skirtingai užsisako, maisto tenka laukti iki 2 – 3 valandų.

Dole apsigyvenom labai simpatiškoje lodžijoje. Nakvynė čia visur kainuoja apie 100 rupijų, maistas žymiai brangiau.

Iki šiol išeina, kad einam iki pietų, o toliau laisva programa. Kol kas nebuvo problemų su nakvynėm. Nors mūsų 21 žmogus, visą laiką surandam laisvų lodžijų.

Niu tai kol kas tiek.

Svetimos grupės narė Tania J.

Labas pagaliau davė žodį J. Niu dabar visą tiesą apie Nepalą, arba bent apie šią dieną.

Jau aukštis, sėdim 4 km aukštyje, truputi jaučiasi. Pakilom nuo Namche Bazar iki Dole. Kol gavom maisto atėjo tinginystės priepuolis. O gal čia „garniaška“J. Tingiu kažkur eiti, kai ką žiūrėti , nors dar tik 3 val. ir logiškai mastant reikėtu kažkuo užsiimti. Sugalvojau einu miegoti.

Šiaip graži diena. Ryte davė vaizdų. Pagaliau pamatėm didelius, gražius, snieguotus kalnus. Keliukas iki Dole ( ne, ne tiesiog trasa ) pilnas žmonių.Jis tai nusileidžia, tai pakyla. Pakylimai vyksta ( man tai asmeniškai ) pakankamai sunkokoliai, kvėpuoti sunku. Pagal aprašymus turėjom eiti 7 val. , bet užpuškavome per 4.30 val. Chebrytė pasamdė porterius, tad eina greitai ir neatsiliekam.

Dole pasirodė netikėtai, staiga po ilgo traverso už kampo mus pasitiko vienas iš pasamdytų porterių ir pranešė džiugę žinią, kad nakvynė jau čia ir viskas jau sutvarkyta. Super, ačiū jam.

Nakvynės čia kainuoja apie 100 – 200 rupijų ( 73 rupijos - doleris ), o maistas vidutiniškai 5 doleriai. Per visą treką iki Gokyo, pakeliui gali gauti arbatos, maisto ir nakvinęs. Civilizacija nepaleidžia.

Savos grupės narė Tania L.

 

10.10

Nuo Dole iki Gokyo. Ankstyvas rytas, porteriai išeina ankščiau už mus. Numatomas dienos kelias ilgiausias kiek mums teko per šį žygi nueiti. Pusryčius užsisakinėjam vienodus visai grupei, kad neužtrukti.

Takas nuo Dole iki Machhermo  tai pakyla, tai nusileidžia. Nieko naujo.Pakilome tik 200 metrų. Mūsų didelė grupė išsibarstė pagal tempą ir galimybes. Porteriai priekyje, iš paskos Povilas su Tatjana ir dar kai kas. Aš stengiausi eiti paskutinis, kad geriau matyčiau padėtį. Matėsi kam sunku. Kai kam sveikata negerėjo, tik užsispyrimo dėka judėjo į priekį. Lengvų kalnų nėra. Nors atrodo takas aiškus, daiktus tavo neša porteris, buities problemų kaip ir nėra, nakvynės lodžijose. Tai negelbėja – galva ir toliau plyšta, kvėpuoti sunku, jėgos nekokios. Stengiuosi apie tai nemastyti, vaizdai viską atperka. Ne visiem tai gaunasi. Dviem kelias prie Machhermo baigėsi. Nerado jėgų toliau kovoti su pačiu savimi. Iš dalies tai kova su pačiu savimi, tik ne su kalnais. Kuo sunkesnis maršrutas, tuo sunkesnė kova. Pasitraukimas ateina nevienodai, nežinai tikros savo ribos. Svarbu suvokti ir pasitraukimo tašką, nes nuo tada prasideda jau kova su išlikimu. Čia to nebuvo. Tai daugiau karas su sveikatos sutrikimais. Aukštis savo daro ir nežinai kada ir kas iškris. Andriaus G sveikatos sutrikimas matėsi labai gerai, o Aurelijaus filosofija neleido toliau kovoti. Anot jo: vaizdas vienas, vaizdas du, vaizdas trys – koks skirtumas kiek tų jų pamatei. Bendras vaizdas susiformavo, sveikata sutriko, rezultatas aiškus – laikas žemyn. Bent jau aš mąstau, kad vaizdų skaičius nėra tikslas ( tai gal aktualu žiūrint nuotraukas namie ir gyvenant prisiminimuose ), tikslas – kuo ilgiau būti gerame vaizde, geroje auroje ir pasisemti kuo daugiau geros energijos.

Taip mūsų grupę paliko du nariai. Neįkalbinėjau, ne dėl to, kad to nenorėjau. Šiais metais dažnokai teko girdėt fraze - einu žemyn. Išbandžiau įkalbinėjimo metodą. Bet tai tikrai neilgam Jai žmogus pasiekė riba, tai ji ir atėjo. Išoriniai faktoriai mažai ką lemia jo apsisprendimui.

Nuo Machhermo takas po truputi kyla, leistis tenka mažiau. Nakvynių iki Gokyo beveik nėra. Tik Pangla galima apsinakvoti, mes ten gėrėme arbatą. Takas aiškus - kairiu ledyno šlaitu ir iki Gokyo ežerų. Ežerai ypatingu grožiu nepasižymi, bet vis viena akį malonina. Daugiau stebina turų gausumas. Prasmė ir kilmė neaiški. Spėju, kad tai susiję su budizmu, nes kaip ir tako taip niekas nežymi. Čia išgirstam kažką panašaus į opera. Tai meksikietė bando sužavėti aplinką ir su ją susijusius vyrus. Jai puikiai gavosi – tauta žado neteko. Kas ji ir iš kur mes sužinojome iš Tado. Vakar jis užmezgė pažintį su ją. Matė puikų vaizdelį, kaip ji gelbėjo savo porterį visai bejėgį ir pavargusi. Kalnai jam tuo momentu pasirodė per sunkus. Jai teko nešti ne tik savo daiktus, bet ir patį jį. Nors turėjo būti, kad jis jos daiktus turi nešti ir pats turėjo eiti.

Iki Gokyo (4790 m ) atėjom iki pietų. Aukštis jautėsi. Bet džiugu, kad apetitas buvo geras. Tai geras ženklas. Ne visus mačiau. Apsigyvenom skirtingose lodžijose. Labai judėti sveikatos nebuvo. Nakvynės klausimus vėl sutvarkė šerpai. Tai tikrai gera pagalba. Neša tris kartus daugiau nei aš, o atbėga greičiau nei mes ir sutvarko visas buitines problemas. Belieka tik paimti raktus nuo kambario ir šiltai įsitaisyti valgykloje. Tai jau vienintelė vieta kur šilta pasislėpus saulei. Kambariuose šalta, jau nekalbant apie lauką. Tatjanos nuomone visai nepamaišytu pūkinė striukė.

Savanoriškai prigulėm pietų poguliui. Šį kartą tai buvo būtinybė. Po pogulio keliese nuėjome prie Dudh Pokhari ežero pasivaikščioti, saulėlydžio palydėti. Gražu!

Rytdienos tikslas užlipti ant Gokyo Ri viršūnės (5360 m ). Tas kopimas daugiau susyjąs su vaizdais nuo viršūnės. Matomi net keturi aštuntukai.Ir dar saulėtekis. Tadas jau iš vakaro buvo užšutinęs į viršų. Žingsnis po žingsnio aklimatizacijos sumetimais ir viršūnė. Šis kalnas susyjąs tik su sveikata, jai ji leis – tikslą pasieksi!

Nakvynės kaina iki 200 rupijų už kambarį, maistas brangsta, bet iš lėto. O vandens kainos ženkliai išaugo. Naudoju šaltinių vandenį lašindamas dezinfekuojančius lašus.

Rolas

 

11.10

Tą naktį buvome suplanavę keltis 2.30 – 3 val. – kaip ne kaip kopimas į viršūnę Gokyo Ri. Gal kam pasirodys, kad tai kalvelė, kitiems šiaip nuožulnus kalniukas, bet pagal aukštį ir savijautą kopiant labai aiškiai reikėtų įvardinti – viršūnė, brolyčiai. Tiesa dėl aukščio tai irgi įdomu, papėdėje ženklas nurodantis “Gokyo Ri  5360 m.”, vienam iš žemėlapių radome - 5340, o kitame 5400 m.  Bet kokiu atveju lipti buvo nelengva. Išėjome dar su tamsa, o ir šaltis spaudė. Kadangi kompanija išsiruošė nemaža – septyniolika žmonių, tai ėjome dalimis. Pirmieji vedami Tanios ir Povilo nužingsniavo į priekį, o mes Rolando ir Lino vedami šiek tiek vėliau pajudėjome iš paskos apie 3. 30 val. Linas ryžtingu žingsniu patraukė per tamsius lodžijų kiemus… ir mums teko lipti per tvorą. Tuomet dar ryžtingesniu žingsniu patraukė per pievas… ir paskui nugrybavome į šoną, - tokia jau duoklė tamsai. Tačiau pagaliau pataikėme į takelį ir kalno papėdėje suradę kopimo taką vorele pradėjome pūkšėti į viršų. Kirtus 4000 m. ribą pasidarė ženkliai sunkiau kvėpuoti, o ir dar nepakilus saulei iš tikrųjų buvo labai šalta, šalo pirštų galai (nors ir pirštiniuoti), o ir pykino. Priekyje ir apačioje mirgėjo einančiųjų žibintuvėliai pritaisyti ant galvų – jonvabalių vorelėJ Visi judėjome pasiskirstę po du – po tris, kiekvienas savo tempu, su atsipūtimo pertraukėlėmis. Kaip visuomet ne vienam iš mūsų buvo gimusi mintis – “velnias nešė mane į šią galerą”, tačiau noras saulei tekant nuo Gokyo Ri viršūnės pamatyti kelis aukščiausius pasaulio kalnus – Everestą, Makalu, Lhotse, Nuptse vis stūmė į priekį: dar truputį, dar pora vingių…Pagaliau pamatėme ant kalno viršūnės komandos draugų (kaip vėliau paaiškėjo Tanios) padėtą žibintuvėlį (kurį kažkas nušvilpė), rodantį kelią viršūnės link. Pirmieji viršūnę pasiekė per pusantros valandos, kiti kas dešimt – penkiolika minučių, o vėliausieji per dvi valandas.

Viršūnėje jau laukė džiūgaujantys bendražygiai, o ir pirmieji saulės spinduliai jau kalėsi pro viršūnes. Užlipome pačiu laiku, o ir rytas kaip matosi, pasitaikė labai tinkamas ir neūkanotas. Išsistatėme fotoaparatus, pozavome, pleškinome į visas puses: apsikabinę ir po vieną, ir šiaip kalnų viršūnes. Visi atidžiai spoksojo į Everesto pusę – ar tikrai štai tas kalnas? Tas kur nuožulnesnis ar kurs statesnis? Tai tas kur arčiau ar kur toliau? Juk to čia ir užlipome.

Kauniečiai visus pavaišino pergalingais cigarais, kažkas iš kišenių traukėsi mažuliukus buteliukus gėrimėlio. Smagu. Saulės spinduliai iš pradžių nušvietė kalnų vieną šoną, po to apšvietė kalnu keteras, o po to ir visus kalnus. Apačioje nesimatė Gokyo miestelio – tik debesų patalai. Sudainavome “Ant kalno mūrai”, kaip gi mes be to. Tadas… nepasiėmė Lietuvos vėliavos…Pasidžiaugę po truputį ėmėme keliauti į apačią. Nusileidome greičiau nei pakilome, bet paprasta nebuvo: išvarginti bemiegės  nakties, naktinio lipimo ir šalčio. Tačiau išlindus saulutei leidome sau periodiškai sustoti, prisėsti ir pasigėrėti atsiveriančiais vaizdais.Grįžę į Gokyo griuvome pamiegoti pora valandų, po to pavalgėme ir iškeliavome kito šios dienos tikslo link Dragnag gyvenvietės. Tam, kad ją pasiekti teko kirsti ledyną. Vaizdai fantastiški, toks jausmas,  kad išlipome mėnulyje: slėnyje pilkų akmenų krūvos, balto “kvarcinio” smėlio ruožai (pliažas), boluojančios viršūnės. Netrukus (vieni ilgiau pasigėrėdami vaizdais, kiti trumpiau) pasiekėme šios dienos sustojimo vietą, gyvenvietę esančia prie Cho La perėjos. Ryt vieni iš mūsų patrauks ten, kiti pradės kelionę atgal į Namche. Mes su Eimantu nusprendėme grįžimą įveikti šiek tiek greičiau – pasiekti Namche per dvi dienas.Ryt bus naujas rytas bus matyti, ar pavyks visiems įgyvendinti užsibrėžtus planus. Apmaudu, tik kad Vilius rimtai nesveikuoja, tikiuosi jam viskas bus gerai. 

Ieva

 

12.10

Dragnag ( 4700 m ) kaimas. Judam žemyn. Čia takai mūsų išsiskyrė. Linas, Arvydas, Vaidas, Gintas ( Mauglio pravardę gavęs kelionės metu ) ir Tadas savo kelią žemyn pasirinko per Cho La perėją ( 5330 m). Galutinai dar paaiškėjo nemaloni situacija, kad Vilius susirgo aukščio liga. Kiek įmanoma greičiau jį reikia leisti žemiau 3000 m. Ieva ir Eimantas trijų dienų numatytą maršrutą iki Mamche Bazar nutarė trumpinti iki dviejų, kad daugiau skirti dėmesio Kathmandu. Dar ir Giedrius nieko nesakęs prisijungė prie jų. Nepalo maršrutai tikrai nesudaro problemų keliauti vienam, atsiskirti nuo grupės ar panašiai. Trekingo maršrutai civilizuoti, aiškūs ir tikrai neliksi be dėmesio jai kas.Šis takas iki Phortse gražiausias per visą kelionę. Jai jam reikėtu duoti pavadinimą, pavadinčiau jį kultūriniu ir etnografiniu. Kaimai išlaikę savo pirmykščią išvaizdą. Stogai dengti akmenimis, senos langinės, tvoros statytos iš akmenų. Ir visą tai įkalinta aukštų, baltų viršūnių fone. Slėnis gilus. Jaučiasi rudens dvelksmas. Lapai dažosi įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais. Stupų gausumas maloniai nuteikia. Ir kas svarbiausia nei vieno turisto per visą dieną nesutikom. Ir vietinių keistokai mažai. Takas tuščias. Ir mes iš lėto judam žemyn, aukštyn ir visgi žemyn.

Vilius jėgų visai netekęs, pastebima, kad ir su protu ne visai tvarkoj. Ligos požymiai negailestingi jam ir mums. Tempas lėtas, daug sėdim. Svarbiausia judam. Sunkiai psichologiškai buvo įveikti bet kokį ilgesnį pakilimą. Bandėm ir stumti, ir su virvagaliu temti, tik nenešėm. Judėjom iš lėto, bet į priekį. Su arkliais tokiame aukštyje yra problemų. Povilas kaip žmogų rado kuris dar prieš kelias dienas arklį turėjo, bet jį jakas užbadė. Nusileidimas iki Phortse ( 3810 m ) užtruko iki 17 val. Povilas šį kaimą pasiekė iki 14 val.

Mes šiuo slėniu ėjome du kartus, skirtingais takai. Galiu drąsiai pasakyti, kad šis takas yra daug gražesnis už kitoje upės pusėje taką. Gal ir ramybė, ir kaimų autentiškumas įtakos turėjo. Nužirinėjom su Tatjana maršrutus kuriais būtu galima lipti. Žavingi kalnai.

Phortse kaimas. Gan nemažas, yra vienuolynas. Lodžijų daug. Mes apsistojome išplanavimu pasižyminčiame statinyje. Įėjimai į kambarius iš lauko. Taip dar nebuvo. Kambariai dviviečiai ir tvarkingi. Kaina 200 rupijų už kambarį.

Rolas

 

Spalio 12 (išėjimas į perėją)-14 (atėjimas į Namche Bazar )

 Taigi dar vienas rytas, eilinė gerai pramiegota naktis, savijauta puikiausia, apetito užtektu suryti trim jakams, bet tenka apsiriboti tradiciniais pusrytukais, imbiero arbata ir makaronais su daržovėmis, viskas valgoma, pranyksta kaip dūmas. Oras puikus, kuprinė (nemažėjanti ble) sukrauta ir padėta lauke, laukiu komandos eiti. Kažkur pasimetęs potencialus dainuojantis komandos narys, lakstoma ten ir atgal ieškant, sumaištis kaip sakant. Ok, kiek galima, sakau nu ja pošiol, kartu pajuda Arvydas. Jausmas toks, kad kažkas įdėjo naktį Duracell'us, kojos pačios neša, trumpas sustokojimas pakilus 100 metrų, po to dar 100, po to dar 100 ir dar 100, statistika maloniai nuteikia gomury - 400 vertikalių metrų per  1 h 5 min., čia su pilnai pakrauta kuprine, kaip tik mini-perėja, laikas pailsėti. Kairėje matosi  6043 m viršūne a.k.a (also known as) Cholo, dešinėje  kita a.k.a Cholotse 6335 ir Tabuche 6495 m, o priekyje jau ir keliones tikslas - Cho La (5368) perėja. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo - kaip ir kitos stačios vietos atrodo neįlipama, o žemėlapyje taką per perėją piešė lengvai įkaušęs geografas. Šerpas nešantis kolegų shmootkes irgi čia, ilsisi ir padeda man vykdyti nuotraukų su manimi planą. Matau tolumoj judančius taškiukus, tingiu skaičiuot kiek ten jų yra, bet lyg tai ateina visi 4 mūsiškiai. Nuo tos mini perėjos vienas takelis nueina link perėjos, t.y. žemyn, kitas nueina į kairę aukštyn, t.y. totaliai ne į temą, sherpas jau nuėjo į priekį, aš biški parinuosi, kad kolektyvas gali nueiti ne ant pėrėjos, o iki Talino, mintyse Radžio balsu dainuoju ką daryyyyyt ir po to į galvą lėtai (aukštai vis dėl to) ateina mintis kad einu, o nuo sekančios keteros jei kas parėkausiu  ir pamosikuosiu tuda blyn kur eiti. Takas dar gražus, bet jau matosi, kad teks eiti per moreną/riedulius aka sypuchka. Keletas keterėlių žemyn aukštyn, prasideda didesni mažesni akmenys, jau kartas nuo karto reikia pašokinėt nuo akmens ant akmens, bet nieko tokio, nes kas ne nešokinės, kas nešokinės, tas jako draugas (kaip minimum).

 Perėja artėja, atrodo biški statu, bet matosi kiti iš namų išvaryti nabagai ropojantys į viršų. Priėjus nieko naujo - yra šioks toks takas, šiokia tokia sypucka, eiti galima, įvertinus, kad artėjama prie viršaus ( 5368 m), greitis artėja prie vežlių lenktynių čempiono titulo, na bet aukštyn. Prie perėjos viršaus pasitaiko sniego ruožai, bet takelis pratrytrypentas, lazdos rankose, kačių tikrai nereikia. Viršus ble! O kas gi ten daugiau jei ne krūva rėkaujančių amerikonų, kas šiaip tai gausiai sux. Nu bet nieko, pasifotkinama, užlesama šokolado (karūna negrus vulgaris) ir einama toliau.Kitoje perėjos pusėje ledynas, na takas irgi ištryptas, plyšių nesimato, visur sniegas, amerikonai nuėjo į kitą perėjos pusę- gražuma, džiaugiasi širdis. Pasimato slėnis apačioje, jo gale jau kelinta karta per šią kelionę iškyla Ama Dablanas, na kitu rakursu. Apačioje matosi didmiestis iš dviejų namų (Dzonglha,) kur buvo planuota nakvoti.. Leidžiuosi link jų, nusileidimas nėra baltas ir pūkuotas - statokas, reikia daryti didelius žingsnius per akmenis, matosi, kad kylant aukštyn iš šitos pusės pakilimas gali būti lengvai vimdantis. Nusileidžiu į kaimą, apie 12, kaip ir anksti nakvynei ruoštis, juolab, kad vietų jau kaip ir nėra, sako valgomajame nakvoti reikia. Pasiimu arbatos ir vietinio maisto bestselerio sherpa stew sriubytės, valgant protas kaip visada nušviesėja, užgieda angelai, matau save Evereste ar bent šalia, pažiūriu žemėlapy - iki Everesto bazines stovyklos ir Kala Patthar kalno (nuo kurio arčiausiai matosi Everesto viršūnė - http://en.wikipedia.org/wiki/Kala_Patthar) du kaimai, Lobuche ir Gorak Shep. Klausiu sherpo apie atstumus, iki Lobuche 2 h kelio, iki Gorak Shep dar 2. Mastau kad man džigitui galima ir per greičiau, gimsta planas kaip išdidžiam gimtojo megamiesto atstovui nulėkti iki megakalno ir po to pasivyti kolektyvą, nuspręsta, nu ja pošiol.

Pagal žemėlapį takas daug žemyn, aukštyn nelaksto,į slėnį leistis nereikia iš principo reikia apeiti Lobuche kalną. Einu, einu, po to vėl einu, kitame slėnio gale kyšo Ama Dablanas, gražuma. Einu jau valandą, žmonių nėra, nesimato, kad artėčiau prie kokio city. Praėjo pusantros valandos, dužta džigito svajones sulakstyti per valandą, na šiaip ne taip per 2 valandas nueinu iki Lobuche, ten nakvynės namų/viešbutėlių iki 10 štukų. Laikas kažkur 15 h, dar galvoju, kad iki tamsos (apie 18 h lazdec - tamsu) spėčiau iki Gorak Shep, bet dėl visa ko pradedu ieškoti nakvynės. Pirmoj užeigoj man parodo duris, antroj, trečioj, ketvirtoj - darosi neramu, visur pilna – link Everesto visi eina grupėmis, visos nakvynes vietos užgrūstos turistais.Sutinku mergiote ir bernioką iš Izraelio ir bernioką iš USA - jie nakvojo ten pat kur ir mes prieš perėją, jie irgi blaškosi - viskas zabyta.  Vienoj vietoj sako no problem, pastatysim palapinę, su berniokais nueinam pažiūrėti kas kaip kur kada kodėl. Atneša kažkokį apdriskusį ryšulį, iš jo pastatome gal palapinę, ji trumpa, apačioje švilpia uraganai, dar nenusileidus saulei šaltoka, matosi, kad likus nakvoti, ryte galima prabusti pingvinu arba baltąja meška, vienu žodžiu nevariantas. Berniokai išvaro kitu variantu, aš lieku mąstyti ką galima išsunkti iš palapinės, nekaip sekasi, nes skyles tiek stoge tiek sienose.Matau moja žuvėdra su koja, tfiu, t.y. berniokai moja, iškišu liežuvį ir begu – vis dėl to 4910 metru.Vuolia - vienos užeigos valgomajame gavome guolį, 60 vietinių tugrikų, t.y. 0,60 EUR, gyventi galima.16:00, matau jau, kad iki Gorak Shep nueiti tokie patys šansai kaip paprastam būrui užeiti į Absento fėjas, viskas aišku, lieku.

Sėdim, blevyzgojam, susipašinam su bendrastaliais, chebryte iš USA ir GB varo į Pumo Ri , 7165 m  ( http://en.wikipedia.org/wiki/Pumo_Ri )- labai graži viršūnė kitoje slėnio pusėje nuo Everesto. Dar maniškė kompanija sako, ahaaaaa!!!! taigi tu buvai su ta kompanija rusu, kur prieš perėja gėrė, rėkavo ir neaišku kodėl rankas kilnojo. Aš sakau ahaaaaaa!!!!! mes šiaip tai LIETUVIAI, ir negėrėm o biški su draugais išgėrėm, ir ne rėkavom o diskutavom, ir ne rankas kilnojom o žaidėm mafija ir balsavom kas nusikaltėliai ble.Na iš kolektyvo akių reakcijos supratau, kad aš vis dėl to rusas, vis dėl to mes gėrėm ir neaišku kodėl rankas kilnojom. Susitaikęs su ta mintimi dedu ant stalo karūną negrus vulgaris, sakau va, tipiškas rusiškas šokoladas, chebryte aplink stalą žvengia, aš iš kolektyvo akių reakcijos suprantu kad aš vis dėl to LIETUVIS, šiek tiek ramiau ant dūšios. Po to viskas tipiškai - blynai, kakava, etc.

Gimsta planas - išeiti 3 nakties, eiti 2 h iki Gorak Shep, po to eiti arba į Kala Patthar ( kalniukas 5550 m vienais duomenimis, 5643 m kitais duomenimis), nuo kurio atsiveria vaizdas į Everestą ir tai yra arčiausias taškas iš kur matosi tie 8848 metro ir po to eiti į Everesto bazinę stovyklą, arba atvirkščiai - pirmą į  EBC  ir po to į Kala Patthar. Pasiklausinėju kaip kas, viskas aišku - visų pirmą į kalną, po to jei spėju į BC, nes : a) iš BC nesimato Everesto, tik ledynas; b) oras geras tik iš

ryto, po to gali būti kompotas. Iki Gorak Shep 2 h kelio, nuo Gorak Shep iki Kala Patthar viršaus 2 h kelio, nuo Gorak Shep iki EBC (Everest Base Camp) irgi 2 h kelio, na man dar tą pačią dieną reikia grįžti iki Lobuche, pasiimti paliktus nereikalingus daiktus ir nakvoti kažkur nusileidus į slėnį, diena bus ilga, reikia miegot, valgomasis pilnas, visi valgo, sėdžiu laukiu. Buožės miegantys kambariuose išeina, lieka tokie našarnikai kaip mes, mūsų daug ir mes jėga! Per dievų palankumą gauname 2 vietas ant sėdimų suolų/palangių su matrosiukais, na 2 likusios ant grindų su matrosiukais ir nemažai šerpų, aš kadangi keliuosi 3 nakties, išsideru vietą ant palangės netoli durų, kad nepakelčiau išeidamas, viskas ok. Pūkinis miegmaišis gerai, pagalvė gerai, na bet iš kokiu 30 žmonių kambaryje vis tiek kažkas stena, bezda ble, vartosi, šiugžda, gal dar kažką daro, iki pilnos laimės trūksta bandos jaku einančiu ratu aplink stalus.

Miegas šiaip sau, nesinori pramiegoti, trys valandos, keliuosi, rengiuosi viską ką turiu, lauke ne mai mesiac.. Lauke iš ledyno teka upelis, iš kurio viskas kaimas ima vandenį, na aš irgi prisipilu, prilašinu dezinfekuojančių lašelių, įmetu porą vitaminčikų, kaip ir jau einu.Tamsu, daugiau tokiu lochų kaip aš nėra, tylu, takas kol kas matosi, bet vėliau prasideda Kompotas iš didžiosios - takas eina per akmenynus,  ten diena aptrinti akmenys ir turai (iš akmenų sukrauti stulpeliai, žymintis taką) matosi gerai, o naktį su prožiko šviesa mažai matosi ar tai svarus pilkas akmuo, ar tai siek tiek pilkesnis akmuo kuriuo buvo eita. Per 2 h kelia iki Gorak Shepo kokius tris kartus tenka pabėgioti po 3-5 minutes statmenai krypčiai per  akmenyną ieškant tako - turėkit minty kas eis naktį. Situacija kažkiek gelbsti šūdai, jaku šūdai kaip pasakytu Bondas, Džeimsas Bondas. Taip aukštai ganytis nėra kur, tai jei kur nukritęs koks tamsus su kvapeliu ar be jo daiktas - reiškias ten nuėjo karavanas, man ten pat. Visai nedžigitiškai per tas pačias 2 h ateinu prie Gorak Shep kaimo (5140 m), matosi Kala Patthar, jau prašvitę ( laikas apie 05:20), gerai matosi takas ir juo ropojantys žmogeliukai, einu ir aš, serpantinu mažokai, statoka, deguonies tik 51 %-60 % to kas yra prie juros lygio, prieš tai praleistos dienos kalnuose aišku gelbsti situacija, galvos neskauda, bet į viršų judu tikrai ne bėgte, sufotografavimo sustojimais pačiam viršuje būnu tik keletas minučių po 7 h, apačioje kaimas jau debesyse - labai anksti šiandien debesiai užslinko. Viršuj žmonių marios, rėkauja ne tik amerikonai bet ir rusai, fotkinasi su kažkokios korporacijos vėliava, rėkia ura!!!!! Everestas jau kažkiek apsiniaukęs, kartu kitoje slėnio pusėje matosi Knuptse, salia Everesto Lhotse - gražu, visu arčiausiai šalia rymo Pumo Ri viršūnė, apačioje akmenyne tarp ežeriukų gerai matosi jos bazine stovykla. Mane spaudžia laikas, leidžiuosi žemyn, norisi nueiti iš viršaus pažiūrėti į EBC,žemėlapis rodo kad reikia leistis iki kaimo ir po to eiti link bazinės stovyklos, mano laikrodis rodo kad toks planas šūdinas, reikia kirsti kampa. Nusuku nuo tako, kalnas nestatus, galvoju kad tokiu proto genijų kaip

aš turėjo būti ir daugiau , turėtu būti bent kažkas praminta, kartais atsiranda kažkokie gyvačių takeliai, kartais dingsta, bet eiti galima, tikslas artėja. Nusileidžiu prie akmenyno (kažkada buvęs ledynas, ištirpo ir paliko akmenų karalystė), matosi kažkoks takas, tikrai ne tas kur iš kaimo į EBC, bet į tą pusę, reiškias tinka. Takas varginantis, žemyn aukštyn vingiuoja tarp nepraeinamu rieduliu, kai reikia žemyn ar aukštyn tai sypuchka garantuota, gerai kad amplitude 10-5 metru max. Prieinu ežerioką, kitoje pusėje Pumo Ri bazine stovykla, ten kiek supratau iš vakarykščių kompanionų pasakojimo nimfomanių tikrai nėra, na man ne ten tada. Pagaliau prieinu akmenyno kraštą, apačioje kokia 50 m žemiau Khumbu ledynas ( kuris leidžiasi nuo Everesto, ir nueina pro Gorak Shep'a ir Lobuche kaimus tolyn), prie jo krašto matau EBC - tikslas pasiektas! Debesų beveik nėra, giedra beveik taip pat, kaip nuo golfo nuniaukus langus, fotoaparato atminties kortelė kosėja, bet sėkmingai ryja nuotraukų megabaitus. Metas atgal, eidamas per akmenyną sutinku vakarykštį kolektyvą - jie traukia link savo Pumo Ri bazinės stovyklos. Toliau nieko įdomaus, praeinu Gorak Shep, pakeliui link Lobuche tuntai turistų grupių, matosi, kad einant šion pusėn  tikrai geriau rezervuotis nakvynes. Tarp Gorak Shep ir Lobuche kažkiek į šoną yra mokslų tyrimo centro piramidė tiria su aukščiu susijusias zabovas - http://www.evk2cnr.org/en/ , ši kartą praėjau pro šalį, kitą kartą užeit reikės. Lobuche pasiimu paliktus daiktus, JAV ir Izraelio kolektyvas šiandien ilsisi ir niekur neina, gavo kambary viename kaimo namų, sėdi patenkinti. Sulesu eilinę sherpa stew sriubos porcijytę ir su pilna manta skubu žemyn. Nusileidimas link Thola staigokas, čia jau ne takas, o autostrada, kokiu 5-10 metru pločio išmintas takas, krūvos akmenų, visąlaik vingiuoji kairėn dešinėn ir atgal, vienoje vietoje yra mažų stupų ir antkapių sankaupa, įdomu pažiūrėt.

 Prieinu Thola didmiestį, ten vienas namas,maistas+ nakvynė, mano planas nakvoti žemiau, arba Pheriche (4240 m) arba Dingboche (4410 m) kaimuose. Dingboche aukščiau, nusprendžiu eiti į Pheriche ( kitą dieną paaiškėjo, kad tai klaida - manau nuo Pheriche daug gražesni vaizdai, kitą kartą eičiau į tenai), nuo Thokla reikia pereiti upę ir visą laiką eiti žemyn, į slėnio apačią, tenai jau matysis  takas į Pheriche. Ten jau didelis kaimas, su nakvynės namais ir gana krutu vietiniais masteliais Himalaya hotel, aš apsistoju pirmam pasitaikiusiam, klausiu karštas dušas yra, yra, 2 eur, tinka. Tik nepasako kad tai budele su plyšiais drambliam pralysti, lauke tikrai salta, tai iš karsto duso išeinu lengvai drebantis, gerai kad valgomajame yra buržuika, minkštai sėdžiu prieš ją atsirėmęs į sieną, laukiu užsakyto maistuko, šilta, gera, besėdėdamas užmiegu prabundu užmiegu prabundu, pačiam juokinga, pradedu sekti laikrodi ir pasirodo  kad nuo 18:00 iki 18:06 spėju užmigti 4 kartus po minutę ir susapnuoti 4 skirtingus sapnus, na lyg tai nerūkiau nieko, gal krosnelėje degantis mėšliukas veikia, nežinau, tiesa slypi kažkur anapus.

Rytas, nieko naujo, susigrūdu daiktus ir einu toliau, vakare turiu būti Namche Bazar ir susitikti su visu gausiu kolektyvu, galvoje kirba mintis, kad  yra vienas kitas tupas šansas prieš tai kur nors pavyti mūsų perėjos grupę. Išėjau apie 7 atrodo, prieinu upę, graudžiai žiūriu kaip upė plauna

tilto likučius. Žemėlapi matau, kad toliau dar yra vienas tiltas, einu taku palei upę - praėjus gal 5 minutes stovi naujas tiltukas, valio, patenku į planuotą taką ir pro Pheriche perėją judu link Namche. Saule kyla, už nugaros nerealus vaizdas į Lhotse (8516), o paėjus toliau ir  į Everestą, kitoje slėnio pusėje visa savo didybe šviečia Ama Dablanas  - tikrai įspūdingas kalnas, matosi, kad į tokį užlipti tai ne šuns pypas. Amerikonas kur sutikau Labuche pasakojo, kad pernai lipo ir likus porai šimtų metrų iki viršūnės turėjo apsisukti dėl lavinų pavojaus, jaučiu, kad biški keikėsi tuo metu. Pakeliui pasitaiko dvi vienišos užeigos su vaizdais už šimtą milijonų, viena gražią dieną tikrai butu neblogai ten nakvoti.

Toliau judu link Pangboche, pakeliui dar vietinis šerpas kažkiek kalbantis angliškai prisigretina, lengvai bazarindami prieiname Shomare (4010 ), ten jis lieka pajamti kažkokį krovinį, aš toliau aikčiodamas iš Lhotses/Everesto grožio prieinu Pangboche, ten galvoju eiti link Namche pro Phortse - amerikonai kuriuos sutikau Lobuche patarė eiti per ten, nes per Tengboche eina visas srautas link Everesto. Praeidamas pro vienuolyną pamatau matyta veidą - mūsų kolektyvo nešiką, klausiu kur chebra - sako vienuolyne, čia jau rimta priežastis užsukti! Randu Lina, Arvyda ir Ginta, Vaido nematau, sako jis nusprendė užbėgti dar į viršų, į vietą X. Blevyzgojam, toliau blevyzgojam ir judam link Namche, šerpas veda pro Tengboche, nu ok, dėl kolektyvo galima į Phortse ir kitą kartą užsukti. Link Tengboche reikia leistis žemyn, pereiti tiltą per upę ir kilti aukštyn, tą ir darome. Pakeliui praeiname vieną vienuolyną (po dešine nuo tako), kažkas sulaksto ten, kažkas (aš) tingi ir niekur nelaksto, vis tiek jaučiu, kad dar sugrįšiu. Prieinam Tengboche, cia jau didelis vienuolynas ir kaimas, visu, o ypač mano akys krypsta į nerealiai seksualų užrašą BAKERY, sukam ten arbatos ir kažko saldaus. Kepykla rimta, yra ir bulkučių ir tortų, ką beragaujam viskas tirpsta burnose, kurios dar neseniai vyravo kalnų bestselerio MO MO (koldūnai) skonis. Toliau vėl visi į vienuolyną, aš vėl tingiu, sėdžiu saulutėje, vykdau foto medžioklę, pirmas iš vienuolyno gniaužtų išsivaduoja Arvydas, laukiam chebros, iš kalno X ateina Vaidas, pakalbam kaip kas, jis į vienuolyną, mes laukiam toliau, nesulaukiam, nusprendžiam eiti. Nusileidimas nuo Tengboches iki upės - gausiai sux – daug žmonių, žemyn aukštyn juda bandos jakų, juos lenkti beveik nėra kur, statoka ir nuobodus serpantinai - reikia nusileisti vertikaliai apie 600 m prie upės, tada vėl pakilti apie 350 m. Jau prie upės yra užeigėlė kur daro imbiero arbatą kaip ir reikia  -  šviežią iš šaknų, čia kaip orientyras po

kaire prieš užeigą yra šaltinėlis ir dideli maldos malūnai, pati užeiga po dešine prie pat tako, sėdėti lauke ir blevyzgoti apie bile ką stalai yra į kaire nuo tako. Ok, toliau per upę ir į viršų. Bent aš pakilimo labai nelaukiau, galvojau vėl reikės kas 10-20 vertikaliu metru stoti pailsėti, bet pakylam beveik nestodami – vis dėl to 3 ar 3.5 km tai ne 5 +. Aš eidamas mintyse dar vis matau pyragus iš Tengboche kepyklos, prisimenu kad prie Everesto kiti keliautojai pasakojo kad Khumdung'e ( 3780 m) yra kita superinė "Everest bakery", kaip neaplankysi! Papildomi keli šimtai vertikalių metrų ir mes su Arvydu jau kepykloje, pora bulkučių ir karstas šokoladas vėl maloniai nuteikia gomury, na bet reikia toliau į Namche. Vietiniai sako, kad trumpiausias kelias per "Everest view hotel", kur jau

mes buvom keliones pradžioje, na dar iki 100 vertikalių metrų, o kam dabar lengva. Užlipam, persiverčiam per kalną, randam ant keteros taką žemyn kurį praeitą kartą lipdami į viršų pražiopsojome ir wuolia! - prieš sutemstant jau įeinam į savo viešbutį, čia jau yra dalis mūsiškių, visi gyvi, gyvenimas tęsiasi!!!

Tadas

 

13.10

Iš ryto suvaikštom iki vienuolyno. Nėra gražus statinys, jau kaip ir įprasta lankant vienuolynus. Paskutinė viltis, kad Tengboche pamatysim tai kas įsimins ilgam. Kaip ir pagrindinis vienuolynas šiuose kraštuose ir senas. Labiausiai viską gadina šiferiu dengti stogai. Jai juos pakeistum kažkuo natūraliu, manau vaizdas pasikeistu. Žmonės čia ankščiau sugebėjo stogus dengti akmenų plokštėmis, medžiu, o dabar viską užvaldė paprastumas ir lengvai atliekamas darbas. Tik pačių sienų statymas išliko primityvus ir senas. Matėme kai kilome aukštyn. Rankiniu būdu, kalto ir plaktuko pagalba iš akmenų daromi akmeniniai blokeliai, vienodo dydžio ir sudedami nenaudojant skiedinio. Iš vidaus tinkavimo darbai atliekami. Bet akmenų sudėjimas atliekamas kruopščiai, akmenys sudedami nepaliekant plyšių. Galėtu atsinešti plytų, manau ir šis verslas išnyktu!

Šį rytą ir mano sveikata parėjo. Jaučiu kūno temperatūros pokyčius. Pykina ir silpna. Visiškas lazaretas. Peršalimais ir panašiais negalavimais skundžiasi daugelis, bet ne visi vienodai. Traukiamės žemyn. Toliau lydim Vilių, kurio sveikata nei gerėja, nei blogėja. Tik jis pats tvirtina, kad jam geriau, bent jau kol neina. Bet koks pakilimas tampa pasisėdėjimu. Aš, Tatjana ir Vilius trumpiausiu keliu pasukome link Tengboche. Yra takas ir tiltas kuris nepažymėtas žemėlapyje. Apie jį sužinojom iš vietinių, buvom priversti trumpinti kelią. Likusi grupės dalis patraukė taku, kuris veda per Pangboche. Nors ir trumpinom kelią, Tengboche pasitikom vieni kitus. Apie nueita kelia skirtingi įspūdžiai. Bent jau mūsų trijulė galėjo gerai pastudijuoti mišką: jo augmeniją, spalvų įvairovę. Laiko tikrai turėjom. Saulėta diena, o vėjas šaltokas. Buvo sunku taip judant kontroliuoti sukaitimo ir atvėsimo problemas. Kaip ir sušyli, o nusirengti tingi, kai sušali – traukti atgal iš kuprinės striukę tingi. Savas tempas padeda išlaikyti gerą nuotaiką ir sveikatą. Bet šiuo atveju nieko nepakeisi. Yra kaip yra.

Tengboche vienuolynas. Pagaliau vertas dėmesio kultūrinis objektas. Ir iš vidaus, ir iš išorės man jis paliko įspūdį. Kažkiek pasėdėjom viduje, pagyvenęs vienuolis meldėsi. Savotiškas vienuolynas – miestelis. Jauni vienuoliai ganėtinai paprasti, linkę pajuokauti. Giedrius jiems padovanojo ženkliuką su Lietuvos atributiką, su sąlyga, kad jie mus pasitiks. Nežinau iš kur ir kaip jie mus atpažino. Bet prisistatė vos mums įžengus į vienuolyną. Ir kreipėsi rusu kalba. Vis gi mes turim panašumo į šią tautą! Neatsimenu iš kur iki mūsų atėjo žinia, kad čia neįmanoma apsistoti ir pernakvoti, nes teritoriją kontroliuoja moistai. Bet trys mūsų žygeiviai čia nakvojo. Mūsų tikslas buvo nusileisti iki Phunki Tenga ( 3250 m ) ir čia nakvoti. Lodžijų čia bent keletas. Mūsų porterio dėka nakvynės vietas užkalė, mums beliko tik nusileidus apsigyventi. Patiko man jų darbas. Porterius mes turėjom tik du. Iš penkių jie beliko.Vienas į perėją nuėjo, antras liko su mumis. Ne kiek dėl daiktų nešimo, kiek dėl nakvynių - jų darbas nepakeičiamas.  Vieną ką reikia sutarti, tai nakvynės vietą!

Nakvynių kainos nuo Namche Bazar beveik vienodos, o maisto ir vandens kainos leidžiantis jau mažėja. Kalnų trekas jau į pabaigą eina.

 Visą vakarą pragulėjau, sveikata vakarop blogėjo. O Vilius toks pats – nei geriau, nei blogiau. Tik dažniau pradėjo skustis, kad vandens plaučiuose jaučia. Povilas arklį surado. Labai ilgas pakilimas nusimatė. Bijojom, kad Vilius dar labiau išseks. Susitarėm, kad už 50 dolerių jį nugabens ant arklio iki ligoninės Khumjung. Vilius aišku nepasidavė, tvirtindamas, kad su juo viskas gerai ir jis pats nueis. Bet to jis jau nesprendė.

Rolas

 

14.10

Ankstyvas rytas, porteris išėjo, Vilius išjojo, Povilas su Tatjana iš paskos nubėgo. Likę sveiki ir ne visai, pajudėjo link Namche Bazar. Žadėtas pakilimas nebuvo toks status ir ilgas. Jis man pasirodė ganėtinai paprastas, nors ir sveikata buvo prasta. Oras puikus, net pavydu sau. Kažkaip sekasi. Puikia matosi visos matomos nuo tako snieguotos viršūnės.

Kol dasibasčiau su savo prasta sveikata, visi jau sėdėjo viešbučio valgomajame ir laukė savo žadėtų pietų. Kaip visada tai užtruko, nei norėtųsi ilgiau. Tarp mūsų nebuvo tik Viliaus. Vilius liko ligoninėje po deguonies kauke paguldytas. Taip bando jam padėti. Anot medikų situacija nėra labai prasta ir kontroliuojama. Ligoninės paslauga jam kainavo 60 dolerių. Po dviejų valandų Povilas su Tatjana išėjo į Khumjung jo parsivesti ir trauktis žemiau Namche Bazar. Vilių reikėjo nuleisti kuo žemiau trijų tūkstančių metrų, kad deguonies organizmas gautu kuo daugiau. Džiugu, kad pas juos sveikata gera ir gali tai padaryti. Aš buvau visai be sveikatos. O Linas sugrįžo pavargęs ir su dantimi ištinusiu. Rimtas uždegimas. Kaip tai įvyko ir kodėl, ir kaip tai buvo galima išvengti - jis suprato vėliau nei galėjo tai padaryti. Pirmą kartą per savo gyvenimą kompresų pagalba suvartojo net 150 gramų spirito. Gaila, kad per ilgą laiką, o tai būtume pamatę visai durną Liną. Taip bent jau save įsivaizduoja, nors ir nebandęs gerti alkoholio.

Tatjana, Povilas ir Vilius pajudėjo žemyn, o mes likom Namche Bazar nakvoti. Vakarinis pasivaikščiojimas po miestą. Man jis patiko, jauki vieta, yra gerų kavinukių. Einant pro šalį dažnai skamba Bob Marley muzika, tai tikrai veža. Tinka čia tokia muzika. Suvenyru pasirinkimas toks pat kaip ir Kathmandu. Tiesiog gerai čia leisti laiką ir tiek.

Sutikom gerai mums pažystamą estą, kurį dar prieš pasitraukiant į kalnus buvom sutikę. Pasidalinom įspūdžiais. Ovacijos vienodos – patenkinti matytais vaizdais.

Vakarą praleidome užstalėje. Kiek supratau iš pasakojimų jis užtruko. Buvo linksma. Kažkas piršosi šeimininkės dukrai, ar kažkas norėjo supiršti. Žodžiu piršlybos vyko, bet iš to nieko nesigavo.

Rolas

 

15.10

Į kelią mus išlydi pagal vietinių šerpų, budistų paprotį. Uždeda ant kaklo baltą su išrašytom maldom šaliką ( nežinau kaip jį pavadinti ). Tai maloniai nuteikė. Judam žemyn. Oras puikus, takas tas pats. Žmonių daug. Sunku ką ir pridurti, nieko naujo neįvyko matytame kelyje per tą laiką kai mes buvome aukštai. Tik sveikata pas kai kuriuos atsistatė, o kažkurie palūžo.

Tikėtina, kad Vilius su palyda jau vietoje. Povilas lėktuvo klausimus sėkmingai suderinęs ir viešbutį užkalęs. Ir ankščiau pasitraukusi tauta išskridusi.

Viskas taip ir buvo. Datraukėm mes iki Luklos iš lėto. Viskas buvo kaip pamastymuose. Vis gi geras oras daug reiškia. Priešingu atveju galima užstrigti ilgam, o dar ir lėktuvai kartais krenta. Visos kelionės metu orą galiu įvertinti kaip labai gerą. Gal kiek ir vėsoka kartais buvo, bet giedra. Nebuvo nei vienos dienos, kad būtume nematę saulės. Buvo pusdienių paskendusių rūke. Gal ir trūko vaizdų, bet nelijo.

Vilius tvirtino atsigavęs, vaistų priduotų Tatjanos kratėsi ( negėrė ). Griežtai bandė tvarkytis su juo Povilas ir pasitraukimo žemyn metu, ir jau čia viešbutyje. Pasitraukimo metu anot Tatjanos puikiai sekėsi, o čia kiek pastebima ne kas. Tikėsimės nusileidęs ant žemės žmogus atsigaus taip kaip viso nusileidimo metu tvirtino, kad jam jau visai gerai. Bet mums taip neatrodė!

Rolas

 

16.10

Ankstyvas rytas. Bilietus mums išdavė dviem grupėm. Skrydžių laikas nevienodas. Oras nuteikia optimistiškai, kad viskas bus gerai ir mes pasieksim Kathmandų. Vis gi įdomu stebėti oro uosto darbą. Bagažo skyrius dirba visai neklysdamas, stebim savas kuprines. Jos keliauja prie to lėktuvo kuriuo turi išskristi mūsiškiai. Ir visai nereikia stebėtis, kad kuprinės gan grubiai yra mėtamos. Gal kažkiek keistoka, kad tai daroma mums matant.

Draugai išskrido, laukiam savo reiso. Jis vis gi atėjo. Mes lėktuve. Pakylimas iš Luklos ne toks bauginantis kaip nusileidimas – kelia pasitikėjimą. Paliekam mes šį kraštą su mintimi, kad grįšime, tik jau kažkur rimtai užlipti. O lipti čia yra kur.

Tai kaip ir baigėsi kalnų dalis, liko civilizacija ir plaukimas.

Rolas 

Plaukimo akimirkos. Trisuli upė.

Nuo Kathmandų iki plaukimo pradžios važiavom dvi valandas. Ant kranto mūsų laukė trys raftai, o taip pat žvalgybinis kajakas.  Pasiruošimas, instruktažas, komandų paaiškinimas ir išplaukėm žemyn.

Derybos. Dar būdami Vilniuje mes sutarėm su vietine firmą plaukti visai kita upe. Kaip ir sutarėm. Tai Marsyandi, jos sudėtingumo kategorija 4 – 5, priklausomai nuo vandens lygio. Bet jau nusileidus nuo kalnų ir kai prasidėjo derybos dėl plaukimo, mums griežtai nerekomendavo ją plaukti. Mot yvavo visą esmę labai aukštu vandeniu.Per daug pavojinga. Sezonas buvo lietingas ir kai mes bastėmės po kalnus Anapurnos rajone lijo, tai nedavė vandeniui nueiti. Per daug pavojinga. Kažkas šiais metais plaukė ir įvyko nelaimė. Virtimas rafto, kurio pasekoje trys atsidūrė ligoninėje, du iš jų mirė. Ne kažin kas. Bet visgi baiminomės dėl Trisuli sudėtingumo tikrovės. Nesinorėjo kristi į visišką balą. Norėjosi gero vandens ir kritus į balą išlipti šlapiam. Iš kitos pusės atsakomybė neleido sukišti chebros į visišką mėsmalę. Patirties stoka vis gi yra. Įtemtų derybų dėka buvo nutarta dvi dienas plaukioti anot jų ketvirtos sudėtingumo kategorijos Trisuli upe ir vieną dieną Marsyandi žemupiu, kur ne tokia sudėtinga upė.

Plaukimas prasidėjo nuo galingos rėvos. Manevruoti nebuvo jokio reikalo, aukštos bangos. Pirmoji upės atkarpa paprasta ir no bodoka. Buvo keletas normalių rėvų ir tiek. Žadėtu slenksčių nebuvo pastebėtas. Bangos geros, iki 2,5 m.

Po pietų plaukimas pasikeitė. Kaunas pralinksmėjo. Iš ties upė pasikeitė. Rėvos sustiprėjo, atsirado galingų bačkų. Plaukti pasidarė įdomiau ir linksmiau. Upės charakteris priminė Katunės upe ( Altajus ). Aukštos bangos ir galingos bačkos. Praplaukėm du 4+ slenksčius, jie vardiniai, bet pavadinimų neatsimenu. Geriausia įsiminė antrasis. Galinga vandens srovė ir aukštas vandens lygis, formuojantis aukštas bangas ir galingas bačkas. Ir visą tai susimontuoja į uolą. Manevras kaip ir aiškus, reikia traversuoti ir išplaukti ankščiau nei susimontuosi į tą sieną. Su katamaranu būtu aišku, bet raftas beveik nevaldoma plaukimo priemonė. Visa esmė – galinga vandens srovė trenkiasi į dešinį krantą. Kur susiformuoja tikra mėsmalė. Taip atrodė stovint ant kranto ir atliekant slenksčio žvalgyba.  Vis gi raftą gelbėja jo keliamoji galia. Mes jį praplaukėm. Plaukimo metu juo plaukę dalyviai buvo mėtomi laivo viduje. Išsilaikyti laive užkišus kojas nestabiliai buvo ganėtinai sunku. Kai kam pavyko iškristi ir už laivo borto. Tikrai linksmas slenkstukas.

Dar keletas gerų rėvų ir mes stojam poilsiui. Atplaukus palapinės jau stovėjo. Neįtikėtinai soti vakarienė mūsų laukė. Patiekalai vienas po kito. Tikrai buvo per daug. Kaime prisipirkom alaus ir dar kai kokių gėrimų. Alus Nepale brangokas lyginant su stipriausiais gėrimais. Kaip ir viskas. Vakaras be jokių netikėtumų, gal tik paaiškėjo, kad Olegą reikia auklėti. Moralo užteko!

Nuplaukėm 45 km.

 

Antra plaukomo diena.

Žadėta kaip ir aktyvesnė ir įdomesnė. Išplaukėm ryte išlindus saulei iš po tiršto ruko. Rytas buvo ūkanotas, bet šiltas. Ant upės dieną karšta, vanduo nėra šaltas. Hidro kostiumų tikrai nereikia. Didesnė problema kai kokių nors kūno dalių nenusvilus. Saulė ima gerai.  Apačioje spalio mėnesį šilta, naktys ir nėra vėsios. Tai papildomai maloniai nuteikia.

Upės vaizdai nėra pribloškiantys. Tai tikrai nėra upė kuria galima leistis dėl jų. Upė teka plačiu slėniu, pastoviai jaučiama civilizacija. Plaukimo požiūriu čia gerai pradėti plaukti, priprasti prie laivo, susidirbti su ekipažu ir po viso to važiuoti į kokią nors rimtesnę upę. Upės charakteris nėra sudėtingas, tai daugiau stiprių rėvų upė, kurios nereikalauja ypatingo pasiruošimo. Tiesiog pasimėgavimas aukštomis bangomis, kurios kartais siekia iki 3 metrų. Slenksčių yra, bet kiek sužinojau – nedaug.

Upė susiaurėja, prasideda smagioji upės dalis. Rėvos seka viena po kitos. Bangos linksmina mūsų laivelius. Šokinėti per bangas darosi linksma. Slenksčių šiame etape nebuvo. Plaukėme iki Marsyandi upės santakos. Anot gidų toliau tarpai tarp rėvų darosi ilgesni ir plaukimas nuobodokas. Nors norėjo mums įpiršti šį etapą. Kraustymosi etapas ir užmetimas iki Marsyandi. Laivus išrinkom, daiktus užnešėm iki autobuso ir pajudėjom kas kur sėdėdamas. Pasirinkimas platus, galimybė sėdėti viduje arba ant stogo. Jokių apribojimų. Norint pasigrožėti aplinkiniais vaizdai visai patartina lipti ant stogo. Bet tokiu atveju nelabai pamiegosi.

Trisuli sudėtingumą įvertinčiau kaip trečios kategorijos. Rėvos geros, yra bačkų, bet mažai reikalaujanti manevruoti, kad išvengtum tam tikrų kliūčių. Tai vadinama slenksčių nebuvimu. Mes praplaukėm tik du ketvirtos kategorijos slenksčius. Bet apšilimui upė gera.

Vakaras linksmas. Patiem teko pasistatyti palapines, norėjom sutaupyti laiką, kad gautume vakarienę ne viduryje nakties. Alaus kaip ir visuose kaimuose yra. Nelabai tikisi, kad vietiniai jį perka, kaip ir brangokas. Žolės pasiūla egzistuoja. Viskuo galima pasimėgauti ir pabandyti.

 

Trečioji plaukimo diena.

Marsyandi ištakos prasideda Anapurnos baseine. Mūsų užmetimo vietoje gerai matėsi Anapurnos kalnagūbris.  Baltų viršūnių matėsi daug, jos didingos. Kuri iš jų didžiausia sunku buvo nuspręsti, gal ir visai nesimatė tikrosios. Anapurnas žemėlapyje suskaičiavau bent keturias. Viena iš jų aukštesnė nei 8000 m.

Plaukėm kažkur 20 km, likusių iki santakos su Trisuli neplaukėm. Planuose buvo jai labai neužtruksim plaukdami Marsyandi. Planas pasikeitė vos priplaukus tiltą, paaiškinimas paprastas – toliau upė rami ir neįdomi. Tiesa sakant tie 20 km buvo tikrai verti dėmesio. Upė pasižymi gerais slenksčiais. Jau pirmas šios dienos slenkstis 4+, toliau seka viena po kitos rėva ir kategoriniai slenksčiai. Bačkos rimtos, bangos taško pastoviai. Sakyčiau buvo šaltoka plaukti. Pradžiūti visai nespėjome. Stabtelėjome žvalgybai ties vienu iš jų. Rimtai atrodė. Manevras aiškus, bet ar pavyks - iškilo klausimas. Paklausė mano plano, kaip aš ji imčiau. Jie nelaukė sprendimo, tik pasidomėjo manęs kaip vandenio su patirtimi. Susilaukiau kritikos, jų manymu sprendimas buvo visai kitoks. Aš aišku mąsčiau kaip imčiau su katamaranu, o su raftu žinant jo manevringumo galimybes turbūt buvo ne visai geras. Visgi raftas valdomas, aišku netiek kaip katamaranas. Pasirinkimas buvo plaukti upės centru ir prieš didelį akmenį išmanevruoti į kairę. Pavyko. Virtimų nebuvo, bet pasimaudymų neišvengėme. Iki numatyto tilto upė buvo įdomi. Tiesa sakant būtu įdomu praplaukti visą plaukiamą šios upės ruožą.

Bandė instruktoriai pažaisti su vandeniu, tai šonu laivą pastatydavo. Vienoj bačkoje mūsų laivas įkrito šonu. Laivas atsistojo piestu, visi subirom ant vieno borto. Valera vos neišplaukė, laiku Giedrius jį pačiupo ir gražino į pradinę padėtį. Kauniečių laivas instruktoriaus dėka užplaukiant iš už akmens buvo įsodintas į bačką. Tai buvo bajeris. Aišku niekas nesitikėjo šitokio rezultato. Laivą įsiurbė ir nepaleido. Vaduotis teko geras penkias minutes. Atrodė iš šalies beviltiškai, bet vis gi pavyko išsistumti iš vandens gniaužtų. Bandė ir mus įkišti į šią bačką, bet mes blogai sudirbom ir srovė mus nunešė. Iš kitos pusės būtu ankštoka dviem! Taip bando pakelti bendrą nuotaiką ir dirbtinai padidinti sudėtingumą.

Šios upės sudėtingumą prie esamo vandens įvertinčiau kaip 5. Slenksčių tikrai pakanka ir jie atitinka 4 – 5 sudėtingumo kategoriją. Rėvos geros su aukštom bangom, kurių pastovumas labai dažnai keičiasi. Užpila vanduo iš šono, staiga bangos eina tiesiai ir tu šokinėji per jas gaudamas kaifą, bet tuo nesibaigę – vėl šoninė banga ateina nuo kranto ir vėl tu šlapias. Bačkos galingos, kai kurių reikia vengti, nors ir laivo keliamoji galia daugiau nei 5 tonos.

Plaukimas baigėsi per pietus. Maitino mus gerai. Kolektyvas didelis. Ne visą laiką spėdavai pačiupti skaniausią gabaliuką, bet pavalgyti užteko. Instruktoriam likdavo tas kas likdavo po ėdrių lietuvių.

Susipakavom ir pajudėjom skirtingais keliais. Kas į Kathmandų, kas į Čitvano nacionalinį parką. Važiavimas atgal ilgas, nors atrodo visai esi šalia Kathmandų žiūrint į žemėlapį. Nuo Mugling miestelio iki Katmandų mes važiavom 4 val. Iki Čitvano parko kelias trumpesnis, juos dar nesutemus pavežiojo su buivolais po kaimą.

 

Rolas

 

Raftingas-džiunglės-Katmandu

 

Ką gi, po raftingo išlakę vieną kitą alaus vėl sėdame į mūsų busą, kas ant stogo, kas vidų, varom toliau. Mūsų tikslas kaimas netoli vakarykščio finišo vietos, kur susilieja Trisuli (bishki smirdunė) ir Marchiangi (jėga!) upės ir netoliese yra Manakamana šventykla, į kurią galima užkilti su gondola. Kaime susilieja ne tik upės, bet ir keli keliai, reiškias kaimą sudaro lengvas komercinis kioskų, kioskelių jovaliukas. Nuo mūsų buso viršaus į kitą busą perkraunama mūsų raftingo įranga ir šmutkės tų, kurie nevažiuoja į Chitwano nacionalinį parką (http://en.wikipedia.org/wiki/Chitwan_National_Park ), pagalvoju gal ir nieko butu išbandyti važiavimą ant autobuso stogo, ką dalis kolektyvo jau sėkmingai išbandė. Viena bėda - nuo buso stogo nuėmus visus daiktus, sėdėti lieka tik pliki stogo bagažinės rėmai, kurie keliaujant žavingais Nepalo traktais grasina žavinga rėmine tatuiruote papuošti sėdimąją. Situacija gelbsti į hermetinį maišą sugrusti rūbai, kažkas užsitraukia porą turistinių kilimėlių - pajudam!  Lipau ant stogo daugiausia dėl nuotraukų, bet jau po pirmo pusvalandžio matau, kad su fotkinimu šudsatsitinka - dulkiu tiek, kad objektyvas atrodo kaip ką tik nutinkuotas. Na per kančias kažkas vis tiek gaunasi su tom nuotraukom, o šiaip važiuoti ant stogo visai linksma - kelias vingiuoja palei skardžius, prasilenkimo manevrai panašūs į Nepalo kamikadzių pasimatavimą pas ką ilgesnis (t.y. kas pirmas iš priešpriešiais važiuojančių pasuks į šoną ir padarys vietos prasilenkti - tas lochas), draugiškai visi kramsnojam dulkes, kas antras žodis yra TAIGERIS, t.y. Panthera tigris tigris, t.y. bengališkasis tigras, kurių kaip mes manome matysim daug ir dar truputi. Po truputi riedėdami palei upę išriedam iš kalnų į lygumas, už nugarų vis dar matosi Anapurnu grandinė, ir riedam į Bharatpur miestą, čia jis kaip ir regiono centras ar panašiai, čia nieko naujo, ir į kairę ir į dešinę lengvesnis ar sunkesnis jovaliukas ir tiek. Jau prasideda matyti reklaminiai nakvynės vietų stendai su nupieštais raganosiais, drambliais ir TAIGERIAIS, viskas aišku, TAIGERIAI praktiškai lys, patys lys į objektyvus ir murkdami prašysis į foto medžioklę, na su jais mes faktas, kad susitvarkysim. Kelias siaurėja, jau prasideda šiek tiek aerobika siekiant išvengti virš kelio pratemptų laidų ir medžių šakų, tikslas jau tikrai netoli, TAIGERIU kvapas beveik tvyro ore!

Atvažiuojam į miestelį Sauraha - anas sudarytas iš krūvos viešbučių, užeigų, parduotuvėlių - tipiškas rezervatus paprastusis turisticus , sako mums priklauso dabar dar safaris po kažkurtai! Vaizduotė piešia kaip mes leidžiantis saulei sėdėdami ant dramblių linguosim į džiungles, tikrovė šiek tiek kitokia, drambliai bishki sulyso ir transformavosi į karves, tai kokią valandą pasismaukėm aplink kaimą, vežėčiose po 4 būrus lietuvius,važnyčiotoja ir 2 karves komplekte.Griže viešbutuke sulesėm paruoštą vakarienę ir jamėm sekančią programos dalį  - netoliese esančioje kaimo kultūrinėje salėje vyko kultiurinė programa - vietos šokėjų/ muzikantų pasirodymas, melodijos šiek tiek kitokios nei "ant kalno murai", bendram išsilavinimui verta pamatyti. Po to dar tčekinom kas dedasi kaime, pasiklausinėjom kas kaip su tom džiunglėm, šiek tiek neramu pasirodė nes pasirodo mes busim kaip ir išoriniam parke, o į tikrą džiunglių safarį reikia drambloti 3-4 dienas. Mūsų planas buvo kitą ankstų rytą ant tikrų dramblių  keliauti į džiungles pas TAIGERIUS ir kitus žvėris, antroje dienos pusėje buvo dar laisvo laiko, mums siūlė eiti žiūrėti dramblių maudynių, na mes galvojom kaip čia programa maksimum padaryti, ar plaukti valtelėm kažkur į džiungles, ar pėsčiomis eiti pasivaikščioti, ar su džipais važiuoti į tašką B džiunglėse. Baigėsi viskas, kad miestelio centre,t.y. kur susikerta dvi gatvės pasėdėjom kaboke antram aukšte, paveizojom į naktinę Saurahos didmiesčio panoramą ir išsiskirstėm po kambarius, taip išgąsdindami kambariokus driežiokus.

 Rytas. Sukilom anksti, nes dramblionės po džiungles vyksta ryte, kiekvienas straubliuotasis padaro po keletą reisų su inturistais,visas didmiestis dunda, iš visų pusių traukia apsimiegoję turistai ir sulipę ant dramblių po keturis linguoja į džiungles. Mes ne ryzhi, irgi sulipam po 4 ir judam link džiunglių. Judam jau 10 minučių, 20, 30  - kažkaip vis dar einame tą pačią gatvele su namais namukais, nors pagal išankstinį planą jau turėtumėme būti pamate krūvas TAIGERIU. Pagaliau tolumoje pasimato šiokios tokios džiunglės, apjuostos dviguba spygliuota viela, turbūt, kad TAIGERIAI neišsibėgiotu. Kartu su buriu tokių pačių dramblinėtojų ropojam palei tvorą, prieinam įėjimą į užtvertą zoną, čia aplinkui  vaikai zujdami kažkur dramblio apačioje bando turistus įtikinti, kad  dramblys - amžinai alkanas gyvūnas ir jam tikrai skanu inturistų iš vaikų nupirkta  viena kitas kekė žalių bananėkų. Linguojam toliau,džiunglės matosi išvagotos dramblių takais, jei jų nėra pasukti kur nors į šoną nebeda, pradedu suprasti kaip jaučiasi buldozerio vairuotojas! Kol kas TAIGERIU nėra. Mūsų trys drambliais išsilaksto kur kas, blaškomės po džiungles atskiromis grupėmis. Gyvūnai - matėme keletą (gal kokius 4) raganosius, spėju jie naminiai ir prijaukinti, kad pas inturistus, t.y. mus nenusimuštu pakili iškylos po laukines džiungles dvasia ir kad savo CV galima butu išdidžiai prie grafos "raganosiai" užsidėti paukščiuką ""mačiau". Dar matome porą danielių/stirnų, kažkur greičiausiai bėgdami nuo TAIGERIU klykauja povai, vienu žodžiu šiek tiek jaučiasi lochu baliaus atmosfera. Viskas aišku, kad į šitas "džiungles" eiti plikomis rankomis galynėtis su TAIGERIAIS nėra ko pėsčiomis eiti, ir tik atvažiavus į Saurahą visai ne TAIGERIAIS, o dramblio kakais atsidavė, vienžo likom nepamatę tigrų. Pabimbinėję grįžtame prie įėjimo į džiungles vartų, čia nusėdame ir toliau į viešbuty grįžtame mechaninėmis transporto priemonėmis, ten jau laukia pusrytukai. Ką gi, lengvas poguliukas ir popietine programa - eiti žiūrėti dramblių maudynių, bent jau as taip isgirdau. Slenkam link upes, slenkam palei upe, nuotaikos tingios ir visai nepakilios. Ok, matome krūvą dramblių upėje ir krūvą žmonių krante, kas gi čia vyksta – o gi cirkas išvažiavo, klounai liko. Iš mūsų grupes iš pradžiu vienas, po to jau beveik visi įsijungia į aktyvius spektaklio dalyvio vaidmenis. Show scenarijus toks - trys bičiukai susėda ant dramblio (+ varovas), tada dramblys įbrenda į H2O ir prisisriaubęs H2O purškia ant bičiukų, visi laimingai krykštauja. Tada dramblėkas įbrenda dar giliau ir griūna į šoną, bičiukai irgi, tada bičiukai bando užlipti ir vėl užlipa ant dramblio, tasai atsistoja ir vėl griūna, bičiukai irgi. Kai kurie bujni eskvairai bandė išsilaikyti negriuvę, kai kada gaunasi, bet fun'o daugiau nugriuvus ir bandant prieš srovę nueiti iki dramblio, kas nėra taip lengva. Galutiniame variante sakyčiau šitas Disneilendas tikrai pataisė nuotaika ir buvo bene geriausia kelionės į džiungles dalis - rekomenduotinas dalykas! Po maudynių su drambliais ir dušiuko pietus buvo pats tas, po to kažkiek laiko pagulėt/pasišopinti/etc ir vėl į savąjį autobusą link Katmandu.

.Dulkių jau buvome visi prisiragavę, tai sulindom vidun, na netrukus lindom lauk, nes Bharatpur mieste nors buvo sakyta, kad stojam 15 min., teko valandą laukti vieno iš vietinių brolio ar panašiai, šiek tiek norėjosi smaugtelt vieną kitą vietinę, nes užkniso laukti. Belaukdami velnias žino ko, po truputi paragavom vietinio gatvės maisto, mėsytė iškepta buvo pusė velnio, nuo to kąsniuko niekam blogai nebuvo. Važiuojam toliau, lengvai nuobodžiaujam, iki Katmandu d*x**a ir dar truputi, lyg tai 5 h reikia kratytis. Kažkur sustojam sysiukakuvemti, pasirodo nėra kur, tai tuo pačiu iš vietinio vaiko superkam visus bananus, norisi lesti vis dėl to. Jau tamsu, toliau per kalnus link Katmandu. Kelyje veiksmas didelis, tiek į priekį, tiek atgal, traktas pilnas busų/sunkvežimių, signalizuoja visi pilna programa, bet snausti tai netrukdo, kartais prabudus ir pamačius, kad kažkas tiesiai į mus važiuoja, užsimerki ir toliau snaudi, o kam dabar lengva. Kartas nuo karto busas sustoja prie kažkokių užkardų, kažkas iš vietinių nubėga sumoka mokesty X, gauna kvitą Y ir mes dundame toliau. Persiritus per kalnus, apačioje jau matosi Katmandu, pravažiuojam kažkokį krutą rajoną, kur net prekybos centras stovi daugiaaukštis, čia praktiškai toks pats stebuklas kaip Baikonuro kosmodromas Vilniaus rotušėje, nusprendžiam kitą dieną ateiti paveizėti šio stebuklo. Nuveža mus pasirodo į kitą viešbutį nei buvome ankščiau, dalis kolektyvo, nevažiavusio į džiungles dar kitame, lengvas bardakėlis, viskas normaliai. Vėl mieste.

ps.

 Kitą dieną Katmandu netyčia sutikau mergiotę iš Izraelio, kur kalnuose buvau sutikęs, tai su ja kalbėdamas supratau stebuklingą žodžių galią! Kuo daugiau su ja apie džiungles kalbėjau, tuo didesnės mano ausys buvo, palaipsniui artėdamos prie asilo ausų dydžio, to po lyg tai grįžo į normalią būseną. Mes už kelionę į džiungles su nuvežimo nuo raftingo (pora h nuo džiunglių), pasivažinėjimas su karvėm, maistas, drambliai, etc už parą sumokėjom po 75 USD, o jai agentūros siūlė turą iš Katmandų į džiungles trim dienom su viskuo už 65 USD. Gyveni mokaisi,nekitaip.

Tadas

 

23.10

                                                               ( beveik namie, Delio oro uostas, du skrydžiai iki Lietuvos )

 

Pagavau save ant minties, kad dėlioju planus keliom dienom į priekį. Nepale to nebuvo – kelionėje gyveni šios dienos įspūdžiais – tik ta diena.

Žinau, kad man sunkiausiai sekasi pasakyti apie praeitį – kažkas svarbaus dingsta, o kiti nesvarbūs momentai perpučiami. Bet „let try“...

-         Kodėl visi galvoja, kad mes rusai? –Olegas Bukinas.

-         Todėl, kad tu ir esi rusas. – Valera Vysockij.

        (Draugų pokalbis Kathmandu )

Tris savaites trukusi kelionė po Nepalą į pabaigą. Įspūdžių užtektu ir geram straipsniui, o jai dar pridėjus kantrybės – ir gerai knygai.

Tam, kad palengvinti sau gyvenimą skaidau įspūdžius į paketus: 1. Kalnai

                                                                                                        2. Raftingas

                                                                                                        3. Nepalo kultūra mūsų akimis

                                                                                                        4. Ko gero pats svarbiausias – keliautojų kompanija

Pradėsiu kaip nelietuvis J nuo pabaigos.

4. KOMPANIJA

Įsivaizduokit: 21 sveikai agresyvių lietuvių kilmės organizmų uždarytų vienoje patalpoje geras tris savaites. „BIG BROTKER“. Dangus ir kiti realybės šau palyginimui su šia situacija – toli, toli. O jeigu dar tuos beveik civilizuotus organizmus išleisti į laukinį Nepalą?

Kaip juos visus ten suvaldyti, kad neišsilakstytu su paleistais viduriais?

Šį kartą tai pavyko.

Nepaisant to, kad kompanija buvo išties didelė ir 5 procentų vieni kitų nepažinojo, apsieita be konfliktų.

Geri metai jai per juos sutikai bent vieną tau ilgesniam laikui įdomų žmogų. Nepale lietuvių tarpe sutikau bent kelis tokius.

Kompanijoje buvo ne tik abstinentų, vegetarų, bet dar ir moterų! J Ir dar Čeburaška.

 

3. KULŪRA

„Babajai“ – taip aš galvojau apie indus ir artimus jiems nepaliečius iki šios kelionės.

Jau nusileidus Delio oro uoste nuomonė keičiasi į gerąją pusę.

Paslaugūs, daug šypsantys žmonės, kurie išsprendžia tavo problemas. Nors paprastai neskubant, dažniau vėliau nei greičiau. Europiečiams atrodo, kad totalus bardakas, ir vis tiek beveik viskas įvykdoma. Reiškia tvarka yra. Tik kitokia nei mes pripratę.

Nepale dauguma induistų ( beveik virš 85 % ), tačiau daugumai europiečių mielesni budistai. Jų čia gal 10 % nuo visų gyventojų, dauguma kalniečių budistai.

Kathmandu pilna kaip budistų, taip ir induistų šventyklų, apsuptų suvenyrų pardavėjais.

Nepalo sostinė – purvinas miestas.

Skruzdelių takus primenančiose gatvėse pilna motociklų, mopedų, rikšų, kiek mažiau mikroautobusų, Suzuki taksiukai ir viena kita nauja mašina ( paprastai su raudonais diplomatiniais numeriais ).

Per kelias dienas, kol buvome Kathmandu, mačiau tik dvi avarijas. Pirmoje pėstysis partrenkė motociklininką ( taip, o ne atvirkščiai J ), antroje susiglaudė dvi mašinėlės.

Nepalas be šiukšlių – ne Nepalas. Kurių pilna ir sostinėje, ir kaimuose. Pastebimai švaru tik kalnuose, bei atskirai aptvertuose tvarkomuose teritorijose – kaip privatūs namai arba rezervatai.

Prie tokios aplinkos, kaip ir prie aktyvių turgaus pardavėjų, įtartinai greitai priprantama.

Maistas Nepale skanus. Rekomenduočiau jako steiką kalnuose ir mo mo – kažkuo labai primenančius koldūnus. Vietiniai daugiausiai valgo ryžius. O jų nacionalinis patiekalas yra greičiau, nesustojančių padavėjų paradas nei virtuvės nuopelnas.

Vandenį stengėmės gerti tik iš butelių. Iš kalnų upelių nerizikavome. Gal todėl visą žygį praėjome be nevaldomos tridos.

Nepale be kalnų ir upių yra ir alaus, coca colo, stipresnių gėrimų ( ne žvėrys gi jie ), Interneto, elektros. Yra visur – ir kalnuose.

Vienintelė techninė problema – neveikia mūsų mobilus telefonas.

Taupantiems laiką Kathmandu turistams patarčiau apsilankyti 3 vietose:

  1. Bhaktapur – senovinį miestą šalia Kathmandų, kuriame galima praleisti visą dieną. Viena retesnių vietų kur ganėtinai švaru. Restauruotas ir restauruojamas senas miestas, kuriame yra kelios aikštės su šventyklomis ( ir vėl būtinai suvenyrų pardavėjai ). Apdulkėjusių rudų plytų namai ir tomis pačiomis plytomis išdėtos gatvės bei aikštės. Žmonės gyvena kaip ir prieš porą šimtų metų, o šalia elektra ir mobilus telefonai.
  2. Švenčiausia Kathmandų induistų vieta – mirusių žmonių „krematoriumas“ Čia greičiau ne toks jaukus kaip europietiškieji krematoriumai, bet praktiškas. Mirę induistai deginami jo mirties dieną ant specialiai tam paruoštų vietų ant upės kranto. Šalia giminės ir artimieji, be krikščioniškų dejonių ir aimanavimų. Kai sukrautas laužas su žmogaus kūnų sudega, pelenai nustumiami į upę. Postamentai laužams ilgai netuštauja – Kathmandu su priemiesčiais apie vienas milijonas gyventojų. Kvapas ore specifinis. Paskui stovi nosyje kelias dienas. Apetito neveikia!

Už kelių dešimties metrų nuo vietos, kur į upę suberiami laužo likučiai, maudosi ne tik vaikai.

Viename upės krante yra senelių prieglauda, kitame ant kalvos induistų šventykla, į kurią vietinių turistų neleidžia. Šalia šventyklos – ko gero turtingesnių nepaliečių kapai (mauzoliejai ). Čia buvo mūsų pirma pažintis su vietinėmis beždžionėmis, kurios iš Ievos atėmė fantos buteliuką.

  1. Thamet – prekybinė gatvė ( greičiau net kvartalas su pagrindine gatve ) Kathmandu centre.

Rekomenduoju. Geriau nei lietuviški cepelinai J

Yra kelios originalių sportinių drabužių parduotuvės. Bet 99 % - gražūs neoriginalai. Thamel – įdėli vieta turistams, norintiems parvežti lauktuvių. Pilna gatvė induistinių, budistinių suvenyrų, savotiškų margaspalvių alia hipinių drabužių ir neoriginalių turistinių atributų.

Net jei nieko nereikia, verta išbandyti derybų malonumus, kainos dažnai 5 – 7 kartus mažesnės už pradines prašomas.

Kathmandu kaip ir skruzdėlynas, kur einant gatve reikia skirtis kelią tarp birbiančių mopedų, įkyrių pardavėjų, bei ne pačių stipriausių kojų rikšų...

Kam reikia ramumos, welcome į kalnus. Man asmeniškai daugiau nei Kathmandu patiko šerpų sostinė Namche Bazar ir šalia esantis      kaimelis.

Vienas giliausių įspūdžių – Luklos oro uostas kalnuose. Lėktuvų nutupimo takas pasibaigę artėdamas į uolą. Iš kitos pusės, kai lėktuvas kyla, takas pasibaigia sklandžiai.

 

Čia dalis Thamelio pokalbio:

-         Andriau žiūrėk, koks geras miegmaišis – didelis turbūt šiltas.

-         O tu ką, Olegai neturi miegmaišio?

-         Turiu...

-         Tai kam tau tada?

-         Na prireiks. Į sodą pavyzdžiui.

-         O tu ką, turi sodą?

-         Ne...

Be mynėtų trijų lankytinų vietų, turint laiko turistai susiras kur jį praleisti Kathmandu.

Budistu vienuolynas Nagi Gumba Shivapuri nacionaliniame parke. Kur reikia valandą kilti į kalną 

Beždžionių šventykla – Swayambhu.

Pagrindinė, didžiausia Kathmandu budistų stupa.

Karališkoji aikštė.

Miestas Patan.

Masažo  ir jogos salonai.

Rusų restoranas, kur lietuviai padarė „užbaigimo“ vakarienę.

„Thamel ...“ restoranas su basų padavėjų paradu ir roksi J

Kazino.

 

Aurelijus

   

           

  Dalyviai: Rolandas Žygas, Povilas Blaževičius, Tatjana Kutyriova, Linas Šlepetis, Andrius Šulnis, Ieva Lauraitytė, Eimantas Grigas, Andrius Giedraitis, Albertas Paškevičius, Andrius Stonys, Laimonas Daniliauskas, Gintautas Andriuškevičius, Tadas Jeršovas, Vaidas Krištaponis, Aurelijus Rimkus, Giedrius Guntorius, Olegas Bukinas, Artūras Rutkauskas, Vilius Blažys, Arvydas Ziziliauskas
, Valera Visockij.


Komentarų (1)
1. 2008-12-23 00:11
 
Sveiki,  
regis puiki kelione..:) 
o kaip del kitu metu-ar organizuosite vel? ir kiek pinigu reiketu prikaupti?
 
geidra

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Šeštadienis, 01 vasario 2014 )
 
< Atgal   Kitas >