Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2008 08 14 - 09 02 Kamčiatkos dienoraštis Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 14 lapkričio 2008

Kamčiatka. Karšta žemė prie šaltos jūros
2008 08 14 – 09 02


Image


2008 08 14 (ketvirtadienis)

 

Pasakojimas apie kelionę prasidės nuo Rūtos, Lauryno ir mano atkeliavimo į oro uostą. Buvo labai juokinga, nes Laurynas nepažino mūsiškių ir praėjo pro šalį. Gerai, kad jie mums neleido praeit ir griežtai liepė sustot J. Kai susirinkom visi, su merginom sumąstėm dar prieš check-in’ą pasisverti kuprines. Maniškė svėrė mažiausiai – 17,3 kg. Ta proga gavau iš Ingos vieną vaistinėlę ir mano kuprės svoris šiek tiek priartėjo prie kitų (bet vis tiek ji išliko lengviausia J). 

Apie skrydį į Maskvą nelabai yra ką pasakoti, viskas praėjo sklandžiai, be jokių nuotykių.

Vat už tai Maskvoj šiek tiek pasilinksminom. Pasų kontrolės punkte prie Roko prisikniso pasienietis su klausimais ko tu čia atvažiavai, ar nebijai, mat jūsų prezidentas sakė, kad mes blogiečiai ir t.t. Adamkaus pasisakymai dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto mums, vargšams turistams, nelabai padėjo. Tada kažkaip susimąsčiau, kad mūsų politikų pareiškimai kartais gali turėti tiesioginės įtakos tokių paprastų mirtingųjų kaip mes gyvenimui. Rokas labai ramiai atsakė, kad tais reikalais nesidomi, atvažiavo pasigrožėt gamta ir pasieniečiui nebeliko apie ką daugiau politikuot. Tik išėję iš atvykimo salės nelabai turėjom kur dėtis, tai tiesiog susimetėm šmutkes ir prisėdom ant grindų. Robkė lakstė ieškoti mums žadėto viešbučio. Palaukti teko pora valandų, bet vis tik viešbutis atsirado. Savo supakuotas į šiukšlių maišus kuprines tempėm gerą galą per oro uostą iki autobuso. Galvojau nusprogsiu, nes už mažos rankenėlės nešti kuprinę buvo tikrai nelengva. Autikas nuvežė į viešbutį nelabai toli oro uosto. Pirmas įspūdis buvo labai geras – “swarovski” šviestuvai, švaru, gražu. Gavom kambarius po du, mus Robkė suporavo su Inga. Apsidžiaugėm, kad gausim vakarienę jų gražiam restorane, juokavom, kad reikės traukt sukneles ir basutes aukštais kulnais. Vis tik džiaugsmas buvo per anksti – vakarienės teko eiti ieškoti kažkur už viešbučio kampo, ten radom tokią tarybinę valgyklėlę. Virėjos irgi buvo tarybinės ir nelabai patenkintos mūsų pasirodymu, mat nebuvo tokio “užsakymo”. Tačiau kažkaip pakankamai greitai suorganizavo šiek tiek maisto. Gavom kompoto (tokio tikro tarybinio), salotų arba žuvies pataluose, na o rimtas patiekalas – kepenėlės arba vištienos kotletas. Kai atnešė, vos neprunkštelėjau – vištienos kotletas savo spalva visai nebuvo panašus į vištieną, o garnyrui prikrovė kalną makaronų. Taigi labai smagiai pavakarieniavom J. Po to ėjom ieškoti gėrimų. Netoliese užtikom kioskelį, prekiaujantį alumi. Užsipirkom gal kokius 5 bambalius po 2 L. Nusprendėme daryti “cementofkę” Robkės kambary. Tuo pačiu dar ir olimpiadą pažiūrėjom. Labai šauniai pasibuvom, išsiaiškinom vieni kitų vardus, pasibajeravom. Robkė papasakojo apie lašišas ir ikras Kamčiatkoj. Atradom, kad mūsų kompanijoje yra “Kęsts ir Vyts”. Tik apie 2 val Maskvos laiku išsiskirstėm miegoti.

 

2008 08 15/ 16 (penktadienis/ šeštadienis)

 

Rytas prasidėjo nuo šalto dušo (mat viešbuty karšto vandens nerasta). Ėjom pusryčiauti į tą pačią nuostabią valgyklą. Toms virėjoms kažkas nepatiko su mūsų registracijos kortelėmis, bet visgi valgyti gavom. Jogurto, dešrelių su makaronais (tokiais pačiais kaip vakare) ir arbatos iš alaus bokalų. Po pusryčių Inga padėjo man susikrauti kuprinę, teisingai supakuota ji gerokai sumažėjo. Apie 12 val jau buvom pasiruošę išvažiuoti. Iš viešbučio į oro uostą mus nugabenti turėjo mikriukas. Teko jame šiek tiek palaukti, nes Rokas su Artūru nepatikėjo Lauryno žodžiais, kad jau laikas važiuot, nes iš vakaro buvom sutarę susitikti 13 val. Oro uoste turėjom nemažai laiko, tai pasikeitėm pinigų ir didžiąją dalį laiko sėdėjom ant kuprinių ir laukėm.

Skrydis kaip ir visi – miegojimas, žurnalų skaitymas, valgymas, šiek tiek turbulensijos ir pykinimas (man buvo taip bloga, kad ojojoj J, mažai trūko iki maišelio panaudojimo J).

Petropavlovske autobusas iš lėktuvo mus atvežė prie metalinių vartų “Dobro požalovat’”, už kurių laukė krūva žmonių. Buvo toks jausmas, kad mes kaip pro kalėjimo vartus išeinam. Tada daiktus reikėjo atsiimti mažam tarybiniam pastatėly, į kurį leido įeiti visiems – giminės ir artimieji padėjo saviškiams susirinkti didžiausius nešulius. 

Robkė išvažiavo tvarkyti migracijos reikalų, o mes suradom kavinukę, kurioje įsitaisėm. Ilgam. Suvalgėm sriubos, išgėrėm degtinėlės, arbatos, o Robkė kaip nesirodė taip nesirodė. Inga turėjo Uno kortas, tai stūmėm laiką žaisdami kortomis.  

Robkė grįžo praėjus 4 val jau su autobusu, kuris mus turėjo vežti 500 km į centrinę Kamčiatkos dalį. Prieš tai pasiprašėm sustoti  turguje ikros ir žuvies. Ikra buvo fantastiška! Kelionė neprailgo, nes visi privalgę įsitaisėm miegoti.

 

Jau tamsoj kėlėmės tokiu įdomiu keltu per Kamčiatkos upę. Atvažiavom į kaimelį ir apsigyvenom smagiuose mediniuose namukuose. Vakarienei valgėm ikrų, išgėrėm arbatos ir išsiskirstėm po namukus.

 

2008 08 17 (sekmadienis)

 

Ryte prieš 8 visus pažadino mūsų žadintuvas – Inga. Robkė su Inga pagamino visiems pusryčius. 9 val atvažiavo GAZ 66 ir supakavo mus kelionei į gamtą. Pakeliui nusprendėm, kad būtina užsukti į parduotuvę ir nusipirkti ugninio vandens, jo atradom tik ketvirtoj parduotuvėj, nes pora buvo uždarytų, kita neprekiavo alkoholiu. Kelionė gaziku truko gal 3 val, žiauriai kratė, bet vis tiek iš neturėjimo ką veikt visi užsnūdo. 

Atvažiavome į geodezininkų namelį, kur kažkada buvo bandomas lunachodas. Namelis labai panašus į tremtinių barakus, gultai – medinės lentynos. Mes šiame namelyje gyvensim 3 dienas. Kadangi oras buvo prastas (lijo ir pūtė žiauriai stiprus vėjas), tai nusprendėm šiek tiek apsidairyti netoliese. Įkopėm į tokį kalniuką, vėjas buvo žiauriai stiprus, vertė iš koto. Tarpais reikėjo net tūpti žemyn, kad nenupūstų. Tačiau visi buvo laimingi, gavę progą apsižvalgyti aplinkui ir pamatyti spalvotus kalnus. 

Grįžom į namelį paknakamai anksti – apie 17 val. Pavakarieniavom, pažaidėm kortomis, šiek tiek pasivaišinom stipriaisiais gėrimais. Susitvarkėm savo kates, kad esant geram orui galėtume lipti į Tolbachik. Trupučiuką info apie šį ugnikalnį: Plosky Tolbachik - 3085 m aukščio nukirstas stratovulkanas su kaldera ant jo ledu padengtos viršūnės (apie 4 km diametro). Aktyvus krateris - kaldera yra 2 km diametro. Šio ugnikalnio aktyvumas yra charakterizuojamas skysta lava panašia į Havajų salų ugnikalnių. Iki 1975 metų krateryje buvo ežeras. 

Pas mus užsuko tokie rusai, įsikūrę netoliese esančiam kitam namely, papasakojo, kur buvo, ką matė, kokie tolimesni planai. Paaiškėjo, kad jie planuoja eiti panašiu į mūsų maršrutu. Dar pasakojo, kad netoli rado fainas olas. Maža to, kad papasakojo mums daug įdomybių, dar surado ir pjūkliuką, taigi galėjom pasipjaustyti medienos ir užsikurti pečiuką. Buvom jiems labai dėkingi.

Mes planavom, kad jeigu rytoj bus geras oras, lipsim į Tolbačik ugnikalnį, jeigu prastesnis – eisim į kitą pusę ieškoti ko nors gražaus.


Image

2008 08 18 (pirmadienis)

 

Ryte Robkė visiems pagamino pusryčius. Kadangi oras buvo prastas, nusprendėme pasirinkti antrąjį variantą, t.y. eiti pasivaikščioti, o ne lipti į Tolbachik. Ėjome tarp kalvų, kurios visos yra Tolbačik ugnikalnio krateriai. Į vieną tokią akmenuotą akmenuotą užlipom, tada leidomės žemyn. 

Labai norėjome rasti olą, apie kurią mums papasakojo kaimynai bazėje. Deja, nepasisekė. Pietavom tokioj pavėsinėj kalno papėdėje. Bevalgant Ingai gimė geneali mintis, kad mes galėtume susijungti miegmaišius ir miegoti kartu, taip būtų šilčiau ir bus “taip smagu” J. Pasistiprinę patraukėm į mirusį mišką, kurį kažkada užpylė lava ir liko tik nudžiuvę medžių viršūnės. Ten radom malūnsparnio likučius, palypėjom į kalnelį pasižvalgyti iš aukščiau. 

Po to grįžom atgal. Čia ir prasidėjo visas linksmumas. Kas silpnesni (pvz. aš), nelabai pakėlė ėjimą visą laiką aukštyn. Atrodė, kad tie namai už 100 km! J Vis tik visi sėkmingai juos pasiekėm ir tada pajutom, kad esam tiek suprakaitavę, kad rūbus galima gręžt. Niekada dar taip suprakaitavus nebuvau. Greitai greitai užsikūrėm pečiuką, išsidžiaustėm rūbus, pavakarieniavom ir apie 20 val jau beveik visi sugulė miegot. Mes su Inga kaip ir tarėmės, susijungėm miegmaišius. Taip kad miegojom labai šiltai. Ryte juokėmės, kad net vartėmės sinchroniškai J.

Dienos frazė: “Standartinis klausimas: o kodėl ne Turkija, Egiptas?...” – Laurynas.

 

2008 08 19 (antradienis)

 

Budėjo Laima su Dainora, jos mus pažadino pusryčiams. Oras buvo nekoks – krito dulksna, nelabai kas į tolį matėsi. Oras nesitaisė, todėl nebuvo prasmės likti ilgiau, su visom kuprinėm turėjom palikti tą geologų bazę. Taigi, 9 val pajudėjom. Buvo šalta, lijo, vėliau ir snigt pradėjo. 

Ėjom kalvelėmis aukštyn – žemyn, prašokdami mažus upeliukus. Matėm meškos kakutį ir pėdsakus.  

Einant tolyn gamtovaizdis keitėsi: negyvą juodžemį keitė žaluma, vėliau atsirado krūmų, uogų, prisirinkom ir prisivalgėm “girtuoklių”. Nuėję 10 km radom namelį, apie kurį buvo pasakoję kaimynai anoje bazėje.  Labai apsidžiaugėm, nes buvom permirkę kiaurai ir sušalę. Namelyje atsiradom apie 15 val. Papietavom, sušilom, žaidėm kortom.

Mes su Inga virėm vakarienę – bulvių košės su tunu. Apie 20.30 sugulėm miegot.

 

Dienos frazė: “Tokio kvapo rūbų dar nenešiojau” – aš J.

 

2008 08 20 (trečiadienis)

 

Kadangi mes su Inga budim, atsikėlėm 6 val. Lijo, taigi vėl sukritom valandžiukei pasnausti. Po pusryčių prasigiedrijo, nusprendėm judėti toliau. Taigi užsimetėm kuprines ir išėjom. Oras jau buvo geresnis, perėjom “1548” (čia aš tiek mintyse suskaičiavau) upės vagas. Pietus valgėm susėdę ratuku ir susiglaudę, nes buvo labai šalta.

Po to gavom net saulytės, baisiai džiaugėmės, nes debesys prasisklaidė ir galėjom pasigrožėti kalnais. Nakvynei išsirinkom labai gražų slėnį. Inga su Kęstu dar turėjo jėgų užlipti ant kalno apsidairyti.  

Prie vakarienės gėrėm arbatos “Pabusk”, po to palapinėse dar ilgai plepėjom.


Image

2008 08 21 (ketvirtadienis)

 

Pirmas žvilgsnis iš palapinės buvo į dangų – apsiniaukę, bet bent jau nelijo. Pusryčiams Rokas su Artūru pagamino “penkių” (iš tikro keturių J) grūdų košės, didžioji dalis ją valgė atbulais dantimis. Pajudėjom tolyn, matėm gražių vaizdų. Galiausiai priėjom labai gražų slėnį (už kokių 7 km nuo nakvynės vietos). Pamatėm jevraškų, jiems mes buvom labai įdomūs – sėdėjo prie savo urvelių ir stebėjo, kas gi čia dabar bus. 

Nusileidę palikom kuprines ir pajudėjom pasidairyti. Susitikom savo geruosius draugus – Sašą, Tanią, Jurą ir Svetą. Pasikalbėjom, pasipasakojom, kur buvom, ką matėm. Paplepėję žygiavom toliau. Priėjom bazalto uolas, radom iš akmenų pridėliotų žodžių. Rusiškai buvo įvairiausių klubų, miestų pavadinimų, o lietuvių kalba radom tik vieną žodį “Alaus?” J. Ten pat prie uolų ir papietavom. 

Tada užlipom ant to bazalto kalno (Laimai skaudėjo koją, tai ji liko apačioje). Praėjom šiek tiek ir turėjom pamatyti labai gražų vaizdą, bet... nieko nesimatė per rūką. Nusprendėm šiek tiek luktelti, bet maža to, kad nepragiedrėjo, dar ir lyt pradėjo.

Taigi nieko kito nebeliko kaip tik leistis žemyn. Nusileidom ir pajudėjom link kuprinių. Vėl susitikom savo kaimynus. Jie pasiūlė užlipti ant vieno kraterio, mes taip ir padarėm. Tada grįžom prie kuprinių, jas susirinkom ir dar šiek tiek paėjėjom į labai gražių slėnį su kriokliu. Ten susikūrėm sau stovyklą. Prie vakarienės Laurynas ištraukė tekilos buteliuką. Vytas galvojo, kad jo siurprizas bus rūkyta dešra, atsinešė prie tekilos, tačiau išvyniojus paaiškėjo, kad ten čili pipirai J. Tekila ir pipiriukai buvo labai geras desertas po vakarienės J.

Dienos frazė: “Aš grįžęs tą kuprinę sudeginsiu!” – Vytas.

 

2008 08 22 (penktadienis)

 

Ryte pirmas vaizdas pro palapinės “langą” nelabai patiko – buvo žiauriai apsiniaukę. Papusryčiavom ir nusprendėm pasilikti, nes nelabai norėjosi kur nors eiti. Mūsų palapinėje atsidarė Uno žaidėjų klubas, žaidėm septyniese, kažkaip visai gerai sutilpom J. Apie 11 val Robkė pasakė, kad vis tik po pietų judėsim, nes nėra prasmės visą dieną gulinėti. Mes su Inga iki pietų dar spėjom valandžiukę pasnausti. Pietums išsivirėm sriubos. Bevalgydami pamatėm nerealų dalyką – visai netoli mūsų stovyklavietės praėjo MEŠKA!!! Nelabai didelė, tai išsigandom, kad gali ir jos mamytė pasirodyt. Gerai, kad taip nenutiko. 

Papietavę pajudėjom toliau, turėjom pasiekti dar vieną namelį. Ėjom labai gražiom vietom gavom ir truputį saulytės, ir truputį lietaus. Prie perėjos radom meškos pėdsakų. Namelyje radom mūsų kaimynų moteris: rusę Tanią ir ukrainietę Svetą. Jų vyrai buvo išėję į Besymyanny. Jos labai kvietė mus vidun, bet nusprendėm pasistatyti palapines lauke. Kadangi ėmė lyti, šitas klausimas labai greitai išsisprendė ir sulindom į šiltą namuką. Grįžo Saša su Jura. Jie užlipo į Besymyanny viršų, bet per rūką nelabai ką matė. Sakė, prasėdėjo valandą, tikėdamiesi, kad pragiedrės, tačiau oras nepasitaisė. Pavakarieniavę plepėjom su kaimynais, gėrėm arbatą, keitėmės saldumynais. Apie 21 val prasigiedrijo, tai išlėkėm i lauką dairytis aplink, nes atsivėrė visi kalnai. 

Nusprendėm vis tik nakvoti namelyje. Vakare berniukai iš spirito pasigamino degtinėlės. Jura rado gitarą be stygų, sumontavo stygas iš vielų ir surengė toookį koncertą... BORŠČ...! Miegot nuėjom pakankamai vėlai – apie 23 val.

 

2008 08 23 (šeštadienis)

 

Ryte buvo giedra, tai vėl pasigėrėjom Besymyanny, papusryčiavom, atsisveikinom su kaimynais ir patraukėm į kalną. Laima liko, nes jai baisiai sutino koja. Lipom pakankamai sunkiai (bent jau aš), reikėjo eiti ir per akmenis, ir per molį, ir per sniegą. Užlipom į 2800 m per 3 val 15 min! Šiaip žmonės į jį įlipa per 4 val. Gaila, bet kažką pamatėm tik keliolika sekundžių, po to vėl viską aptraukė rūkas. Trupučiuką pasėdėjom, pamatėm, kad nieko gero nematysim. Išgėrėm arbatos. 

Leidžiantis Rūtai nuo slėgio pasidarė negera, tai labai neskubėjom. Ir eiti nebuvo labai lengva. Bet viskas baigėsi gerai ir namus pasiekėm laimingai. Pas Laimą į svečius atėjo 3 maskviečiai, jie palapinę pasistatė šalia namuko (kad ir kaip kvietėm užeiti į namuką bent jau pasišildyti ar išsidžiovinti, jie nedrįso). Visų mūsų nuotaika buvo pakili, nors grįžom pavargę ir purvini. Puolėm praustis, skalbtis, pavalgėm vėlyvus pietus ir susėdom patinginiauti.  

Miegojom visi, išskyrus Kęstą, namelyje, nes žiauriai lijo.

Trupučiuką teorinės informacijos apie mūsų įveiktą ugnikalnį: 2800 m aukščio, pietrytinėje užgesusio ugnikalnio Kamen šlaite. Iki 1955 spalio buvo manoma, kad šis ugnikalnis taip pat užgesęs, tačiau prasidėjo išsiveržimai ir jie vis dar vyksta. 1956 kovo 30 dieną įvyko grandiozinis išsiveržimas. Rytų kryptimi apie 40-45 laipsnių kampu į horizontą pakilo juodas debesis. Susiformavo virš 1,5 km pločio ir 700 m gylio krateris. Pelenų debesis pakilo į 40 km aukštį ir pajudėjo iki Klyuchy gyvenvietės. Pelenų lietus taip aptemdė, kad žmonės, grįždami iš darbo, negalėjo surasti savo namų. Buvo pastovus murmėjimas, telefonai skambėjo patys, radijo siųstuvai kibirkščiavo ir visur tvyrojo stiprus sieros dioksido kvapas. Pelenai, išmesti į stratosferą, nukrito Aliaskoj ir netgi buvo pastebėti Britų salose. Išsiveržimo sferoje augę medžiai, turintys 30 cm storio kamieną, buvo rasti už  25 km nuo ugnikalnio. Purvo nuošliaužos nuo ugnikalnio šlaitų nuslinko 85 km ir užnuodijo Kamčiatkos upę, sukeldamos masinį žuvų išmirimą. Besymyanny charakterizuoja išsiveržimai: 1-2 kartus per metus pelenų debesis iki 10 km aukščio, lydimas lavos tekėjimo šlaitu.

Beje, dar labai įdomus faktas: Saša mums pasakojo, kad šiuo metu Besymyanny vėl rodo gyvybės ženklus, mokslininkai prognozuoja jo išsiveržimą rudenį. O vieną naktį jie jautė žemės drebėjimą. Kiti rusai (tie iš Maskvos, atėję iš kitos ugnikalnio pusės) sakė, kad didžiausi laukai padengti pelenų sluoksniu – Besymyanny jau spjaudosi J.

 

2008 08 24 (sekmadienis)

 

Mes budėjom, Kęstas žadėjo mus pažadinti 6.30 val. Tuo metu pradėjo skambėti žadintuvas, ilgai, įkyriai, galvojom, kad Kęstas paliko laikrodį namelyje, pasirodo, tai buvo Vyto mobilus. Ryte buvo žiaurus rūkas, net nesimatė tūlikų. Papusryčiavom ir nusprendėm dar valandžiukę pasnausti, palaukti, gal oras pasitaisys. Po to susipakavom ir pajudėjom tolyn. Priėjom iki perėjos, nuo lietaus  buvo didelė akmenų nuošliauža, apsidžiaugėm, kad nusprendėm šiek tiek pabūti namelyje. Matėsi, kad tie akmenys nusirideno visai neseniai. Kažkaip nelabai jauku buvo leistis. Po to ėjom link ledyno, oras buvo labai geras, švietė saulytė, iš viso nuėjom apie 12 km. Pakeliui radom mūsų gerųjų kaimynų palapines, vėliau sutikom ir moterėles. Jų vyrai jau buvo išėję ant ledyno. Mes perėjom ledyną ir susiradom stovyklavietę. Švietė saulytė, tai pasistatėm palatkes ir kimarinom prieš saulytę.   

Pavakarieniavom, išsivirėm kakavos. Smagiai pasisėdėjom ir sulindom į palatkes miegot.

 

2008 08 25 (pirmadienis)

 

Naktį miegoti buvo žiauriai šalta. Ryte palapinėj buvo +7 C, lauke +2 C. Dar prieš pusryčius Robkė visus žadino pasižiūrėti gražių vaizdų, bet Inga gan piktai atšovė, kad ji jau kėlėsi paryčiais ir viską matė. Buvo taip šalta, kad nesinorėjo jokių gražių vaizdų. Bandėm snaust toliau. Pusryčius valgėm visi sustirę. Po jų išsiruošėm eiti ant Bogdanovič ledyno. Išsigiedrino, eidami labai greitai sušilom.  

Ant ledyno užlipom į ~ 2800 m aukštį, bet kadangi judėjom lėtai, niekas blogai nepasijuto. Robkė buvo sakęs, kad eisim “pasivaikščioti” ant ledyno. O tas “pasivaikščiojimas” buvo purvinu sniegu, suledėjusiu purvu, šokinėjimas per upelius, plaunančius tą ledyną, ir visa tai pučiant smarkiam vėjui. Bet vis tiek buvo smagu. Priėjom “Mažąją Antarktidą”, šiek tiek ja pasigrožėjom, užkandom javinukų ir patraukėm atgal. Pakeliui papietavom. Kadangi švietė saulė, didžioji dalis upeliukų pasruvo, taigi grįžimas namo pasunkėjo. Teko ieškoti, kur perbristi, ir vietomis net labai smagiai pašokinėti. Upeliai šniokštė kaip reikalas. Į savo stovyklą grįžom tik apie 19 val. Mūsų budintys Laurynas su Vytu turėjo gerokai paieškoti švaraus vakarienei tinkamo vandens, nes visur plaukė purvai.

 

2008 08 26 (antradienis)

 

Naktį miegoti nebuvo šalta, be to rytas buvo gražus, tai pusryčiauti visi sukilo su gera nuotaika. Tik kažkaip ta grikių košė nelabai visiems lindo. Papusryčiavę susipakavom ir pajudėjom. Oras buvo labai gražus, švietė saulytė, matėm visus kalnus aplinkui. Ėjom labai gerai nusiteikę.  

Tik vienoj vietoj prie upelio besileidžiant Laimos lazdos neatlaikė ir ji griuvo veidu į vandenį. Visi baisiai išsigandom, nes vaizdas buvo tikrai kraupus. Laimei, paaiškėjo, kad Laima rimtai neužsigavo.  

Prie to paties upelio ir papietavom. Ėjom laukais, dulkės žiauriai kilo į viršų. Iš viso nuėjom apie 15 km iki tos vietos, kur mus turėjo paimti. Užlipę į kalniuką kas turėjo pabandė susijungti mobilius – toj vietoj buvo ryšys. Nors Lietuvoj buvo apie 6 val ryto, visi puolė skambinti ir rašyti saviškiams. Priėjom pavėsinę, ten planavom įsikurti. Bet prie pavėsinės jau buvo “pionierių” stovykla, radom tik du vaikučius. Visi kiti buvo išvažiavę pasidairyti po apylinkes, o tuos vargšiukus paliko budėti. Dainora išklausinėjo juos dėl vandens, vaikai sakė, kad čia jo nėra, jie sau atsivežė. Dar paėjom šiek tiek toliau, po to keli vyrai išsiskirstė ieškoti vandens, o kiti likom statyti palapinių ir snausti prieš saulytę. 

Artimiausias vanduo buvo ežeriuke už 2 km, tai Robkė, Kęstas ir Artūras išėjo vandens parnešt. Vakare, kai jau beveik visi sulindom į palapines, atėjo mūsų kaimynai rusai ir ukrainiečiai, įsitaisė šalia – jie planavo rytoj su mumis leistis į miestą.

 

2008 08 27 (trečiadienis)

 

Ryte atsikėlėm visi laimingi, nes laukėm grįžimo į civilizaciją su prausimusi ir bet kokiu maistu. Vairuotoja turėjo atvažiuoti 12 val, tai mes jau 11 val sėdėjom susipakavę. Mašina pasirodė 12.30 val. Vairuotojas nebuvo laimingas pamatęs, kad važiuos dar 4 žmonės – reikėjo kuprines ant stogo pritvirtinti.  

Kelionė žemyn praėjo be ypatingų nuotykių. Nusileidom per 2 val ir tik įvažiavę į miestelį iškart užsakėm kalną ikrų, žuvies, nusipirkom alaus. Buvo labai juokingas jausmas parduotuvėj, kai žiūrint į lentynas norisi visko, bet kai reikia kažko konkrečiai paprašyti, tiesiog nesugebi atsirinkt. Viešbučiai buvo užimti, tai palapinių stovyklą įsikūrėm prie upės. Ukrainiečiai Jura su Sveta išvažiavo tolyn, o rusai Saša su Tania įsikūrė kartu su mumis – jie bilietus gavo ne kitai dienai, bet dar vėlesnei. Prie mūsų prisistatė tokie kaimo gražuoliukai su motociklu ir kas antru dantimi, jie labai norėjo pabendraut. Mes, aišku, jų kompanijos visai nenorėjom, bet nedrįsom prieštarauti. Ir tada įvyko “stebuklas”: su balta trumpa suknele, aukštakulniais ir jau didoku nėštukės pilvuku atžygiavo vieno iš tų gražuoliukų žmona. Jis aišku labai “apsidžiaugė”, na o moteriškė iškėlė dramą ir susirinko savo vyrus iš mūsų stovyklos. Mes išėjom užsipirkti maisto ir gėrimų. Kaimo žmonėms mes buvom įdomūs. Parduotuvėj kažkoks načalnikas parodė mums savo valdžią – liepė pristatyti pasus su migracijos kortelėmis. Tai Robkė turėjo antrą kartą eiti jau su visų pasais. Vanduo upėje buvo labai šaltas, bet vis tiek išsimaudėm ir apsiskalbėm. Reikėjo matyti mūsų perkreiptus veidelius ir klausytis klyksmo J. Kas baisiausia, kad tik išlipus iš vandens užpuolė uodų ir mašalų spiečiai. Jų kiekiai neįsivaizduojami ir mūsų purškalai nei kiek neišgąsdino. Nusiprausus prasidėjo ikrų puota J. Vakare kepėm nerealios žuvies, už kurią sumokėjom gal 20 lt! Kaimo žmonės suko ratais aplink mūsų stovyklą. Jiems įvykis J. Vakare ant stalo aišku atsirado ir degtinėlės, viso išgerta buvo 2 L! Pasėdėjom iki 24 val. Rokas surengė tikrą pasirodymą su rusiškomis dainomis ir eilėraščiais, buvo labai linksma J.

 

Dienos frazės: “Tu tokių metų ir tiek daug jaunų žmonių pažįsti” – Artūras Ingai.

“Gerai išsilaikęs” – Inga Robkei.

 

2008 08 28 (ketvirtadienis)

 

Keltis buvo sunkoka, ypač tiems, kas vakar padaugino maisto ar gėrimo. Susipakavom ir pajudėjom link stoties. Turėjom važiuoti į Malki su maršrutiniu autobusu. Stoty sužinojom, kad didelis autobusas sugedo, vietoj jo bus du maži ir mūsų kompanija turės pasidalinti. Autobuso išvažiavimas – kaime didelis įvykis, tai žmonių ten buvo nemažai. Matėsi, kad važiuoja studentės į miestą su pilnom tašėm ir dėžėm maisto ir visokio kitokio gėrio. Vairuotojai mumis turistais buvo visai nepatenkinti. Pirmu autiku išvažiavo Kęstas, Vytas, Laima, Dainora ir Rūta, o antru – mes visi likę. Pas mus kuprinės netilpo į bagažą, tai sėdėjom gale apsikrovę šmutkėmis. Buvo labai geras vaizdelis J. Kai keliantis per upę visiems reikėjo išlipti, mes daiktus sudėjom normaliau. 500 km kelionė buvo labai smagi: vairuotojai užleido rusiško popsiuko, sprogo padanga, man širšė įgėlė. 

Pusiaukelėj sustojom papietaut. Prisivalgėm kaip priklauso. Tada važiavom toliau. Du kartus stojom, nes variklis užkaito, vairuotojas po mano sėdyne ieškojo vandens bakelių. Antrą kartą atėjus jam vandens, aš netyčia užmyniau ant kojos, tai jis sustūgo, kad “na samyj lyubymyj mazol nastupyla” J. Mes praktiškai visą kelią miegojom. Per tą laiką bernams ir pagirios baigėsi. Kai atvažiavom į Malki, pirmo autobuso keleiviai mūsų laukė jau kokį pusvalandį. Sakė, jie tvarkingai be jokių nuotykių atvažiavo. Tik mums čia taip pasisekė su autobusu ir nuotykiais. Nuo stotelės paėjom ~4 km iki kempingo su terminių vandenų balomis. Visą vakarą mirkom ir turškėmės tam šiltam vandeny.  Buvo labai gera.

 

2008 08 29 (penktadienis)

 

Po gerų maudynių buvo sunku keltis, nors kai kas iš mūsiškių nepatingėjo ir iš ryto dar nueiti pasilepinti šiltam vandeny. Pusryčiams jau tradiciškai valgėm sumuštinių su ikra. Baisiai puolė musytės. 9 val mūsų atvažiavo autobusas ir išvežė į Petropavlovską – Kamčiatską. Mieste pasitiko niūrokas vaizdas: aptriušę namai ir mašinų kamščiai. Buvo labai karšta. Turėjom ~1,5 val laisvo laiko, suradom kavinukę, pavalgėm turguj nusipirktų aviečių, šiek tiek suvenyrų. Po to su maršrutiniu autobusu atvažiavom į prieplauką, iš kur su kateriu turėjom plaukti į jūrą. Kateriu mus plukdė senis, kuriam priklauso Petropavlovsko didžiausias kazino, o turistus jis plukdo praktiškai savo malonumui.  

Sulipus į katerį gavom žinią, kad vyksta karinės pratybos ir į jūrą išplaukti neleidžia. Mes pajudėjom netoli nuo kranto apžiūrėti miesto, kol gausim signalą dėl leidimo išplaukti. Deja to signalo taip ir nesulaukėm ir mūsų 3 val plaukiojimas tebuvo lėtas judėjimas prie kranto. Taip ir neišplaukėm į jūrą, nepamatėm Trijų Brolių. Išlipom visi šiek tiek nusivylę. Tada apsipirkom vietinėj parduotuvėj maisto ir autobusas mus nuvežė prie GAZ 66, kuris turėjo mus nugabenti prie Mutnovskyj ugnikalnio. Kelionė gaziku buvo sunkoka, nes pradžioj buvo labai karšta, baisiai kratė. Bet už tai pamatėm gražių vaizdų. Prie geoterminės elektrinės mus paleido jau sutemus. Teko eiti tamsoje ieškoti stovyklavietės. Buvo ir sudėtinga, ir smagu: ėjom pro garuojančias balas, tankiais krūmais, aš neturėjau ciklopo, tai labai linksminausi eidama “maždaug” kaip reikėtų. Radom kažkokią vietelę palapinėms ir tik apie 24 val nuėjom miegot.

 

2008 08 30 (šeštadienis)

 

Kėlėmės labai vangiai. Kadangi palapines statėmės jau sutemus, tai tik ryte supratom, kad miegojom aukštyn kojom J. Pusryčiams Robkė pagamino makaronų su mėsa, visi labai skaniai valgė, nes vakarykštis miesto maistas buvo nelabai į sveikatą. Pavalgę susipakavom ir su kuprinėm pajudėjom link Mutnovskyj ugnikalnio (2324 m, per pastarąjį šimtmetį šis ugnikalnių kompleksas išsiveržė daugiau negu 10 kartų). Kuprines paslėpėm pakeliui ir jau sparčiau pajudėjom link tikslo. Mutnovskyj krateris labai gražus – visokių spalvų, yra ir ledo, ir garuoja. Negalėjom atsigėrėti vaizdais.  

Dar kas buvo labai keista ir nuo ko atpratom, tai sutikti daug žmonių. Ten pasirodo veža mašinomis praktiškai iki pat vietos. Papietavom krateryje, dar pasivaikščiojom ir pajudėjom atgal. Pakeliui nuėjom prie nerealaus 80 m aukščio krioklio. Ten irgi šiek tiek pasėdėjom.

 

 

Tada laukė ilgas kelias atgal. Bet oras buvo geras, nuotaika puiki, Stovyklą įsirengėm netoli karšto vandens balų – “jakuzzi”. Kol mes gaminom vakarienę, panos ėjo maudytis ir turkštis karšto vandens balose. Kol pavakarieniavom ir sutemo, bet mes vis tiek su Kęstu sumąstėm nueiti nusipraust. Vaizdas prie tų upeliukų ir balų buvo nerealus – visur šnypštė ir garavo, vanduo šiltas – pasaka!

 

2008 08 31 (sekmadienis)

 

Buvo mūsų eilė budėti, keltis reikėjo 6 val. Buvo žiauriai sunku. Kęstas mūsų pagailėjo, tai su Inga dar valandžiukę pasnaudėm. Papusryčiavę susiruošėm į Gorelyj ugnikalnį. Laima liko stovykloj viena. Kelias link ugnikalnio buvo pakankamai sunkus – daug akmenų, įkalnės. Bet mes ryžtingai ėjom pirmyn.

Užlipus į viršų atsivėrė labai gražūs vaizdai – krateriuose buvo ežeriukai. Vienas žydras, kitą priėjom garuojantį siera. Visiems labai patiko. Prie paskutinio sėdėjom ir gėrėjomės, buvo ištrauktas ir cigaras tokia proga.

Po to judėjom atgal. Apie 19 val jau buvom stovykloj. Nusimaudėm savo karštajame baseiniuke, pavakarieniavom ir šventėm Ingos gimtadienį. Laima su Dainora iš šampano butelio ir žolių paruošė gimtadienio “žvakutę”, kurią apipylėm benzu ir Inga, sugalvojusi norą, turėjo užpūsti. Tada vyko ilgas “širšių pieno” gaminimo ir valgymo procesas. Smagiai pasisėdėjom ir prisivaišinom.

 

2008 09 01 (pirmadienis)

 

Kėlėmės apie 7 val ir puolėm pakuotis, nes 9 val turėjom jau būti prie mašinos. Aišku, šiek tiek pavėlavom. Mašina mus per 3 val nuvežė iš kalnų į Elyzovo miestelį.

Mus išleido prie stoties, turėjom palaukti Tanios iš agentūros, ji turėjo mus nuvesti į butus, kur turėjom vieną naktelę pernakvoti. Kol laukėm, nuėjom apsipirkti, užkąsti. Pradžioj gavom vieną butą, į jį visi sulindom. Butas buvo tokiam senoviniam name, bendrabučio tipo, mažas butukas, senoviškai įrengtas. Bet svarbiausia buvo, kad yra vonia, taigi galėsim normaliai išsimaudyti. Draugiškai buvo sutarta, kad merginos ir Laurynas gyvens šitam bute, o visi kiti eis į antrą butą. Su Inga, Rūta ir Laurynu išėjom į miestą. Pavalgėm pietus (labai reikėjo, nes Laurynui jau buvo pyktis užėjęs iš didelio alkio J), suradom turgų, ten sutikom Laimą su Dainora, visi užsipirkom ikrų, žuvies. Dar parduotuvėj prisipirkom visokių lauktuvių. Aišku, grįžus į namus niekas neįsileido, teko pasėdėti už durų. Per tą laiką su Inga nuėjom į parduotuvę ir jau atsiskaitinėdamos pamatėm mūsų bernus. Žandikauliai atvipo, nes jie nusiskuto barzdas, vos juos atpažinom J. Robkė atrakino mūsų butą, tai mes grįžom namo, o bernai išėjo į miestą. Mes su Inga pasnaudėm, o vakare ėjom į aną butą aplankyti saviškių. Jie įsikūrė žymiai geresniam bute. Sėdėjom virtuvėj, gėrėm alų, plepėjom. Buvo savotiškai neįprasta sėdėti virtuvėje su teliku, o ne kažkur gamtoje prie palapinių J. Namo išėjom tik apie 23 val.

 

Dienos frazė: “Gero daikto už dyką niekas neduoda” – Robkė.

 

2008 09 02 (antradienis)

 

Kėlėmės visi iš eilės, kad galėtume nusimaudyti. Vaizdas buvo labai juokingas, nes pirmas žmogus keliasi, nusimaudo, tada pažadina antrą, antras nusimaudo, pakelia trečią ir t.t. Papusryčiavom ir ėmėm pakuotis savo ikras, žuvis ir alkoholį. Visi susitikom stotelėj, su autobusu nuvažiavom iki oro uosto. Ten susipakavom į šiukšlių maišus savo kuprines, prieš check-in’ą sulaukėm prašymo įsidėti kažkieno daiktų, nes jiems per daug svorio (Aeroflotas leidžia turėti 40 kg svorio!). Po to buvo labai juokinga situacija: belaukdami savo lėktuvo sėdėjom, gėrėm kavą, arbatą, skaitinėjom, mes su Inga sumąstėm, kad būtų neblogai susipinti kasytes. Ingą aš ramiai supyniau prie staliuko (ale kavinukės kampe), o kai Inga mane pradėjo šukuot, iš kažkur išlindo valytoja ir pradėjo ant mūsų rėkti, kad nehigieniška prie stalo plaukus šukuoti, reikia eiti į tualetą ar bent jau toliau nuo stalo. Ir visai nesvarbu, kad tie stalai neaišku kada paskutinį kartą buvo valyti J. Na, mes nuėjom atsisėsti toliau nuo stalų, Inga mane sušukavo ir tada į sceną iššoko kita valytoja ir demonstratyviai po mūsų kojom pamozojo su murzinu skuduru – išvalė nežinau ką iškritusius iš mano galvos J. Juokėmės nerealiai J. Apie skrydį nelabai yra ką pasakoti, visi bandėm snausti ir tiek. Maskvoj turėjom gražaus laiko iki lėktuvo į Vilnių, tai įsitaisėm parkelyje ir šventėm Artūro gimtadienį. Artėjant skrydžio laikui persikėlėm į oro uostą. Dėl laiko skirtumo ši diena tęsėsi pusantros paros, todėl į pabaigą prasidėjo nerealus smiginėjimas – Vytas sugebėjo užsnausti stovėdamas, Kęstas beskaitydamas žurnalą atsijungė, Robkė kalbėdamas užsnūdo. Buvo gražu žiūrėti J. 

Mums labai pasisekė su skrydžiu į Vilnių – lėktuvas buvo pustuštis, todėl galėjom išsisklaidyti ir išsitiesę pasnausti. Neprisimenu, nei kaip pakilom, nei kaip skridom, nei kaip nusileidom. Akys pačios merkėsi.

Vilniaus oro uoste namiškiai mus susirinko ir šioj vietoj baigiasi mūsų kelionės istorija J.

Image




Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 13 kovo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >