Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2009 07 23 - 08 07 Fanai Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 11 lapkričio 2008

2009 m. Fanai arba Pamyra- Alajus. Tadžikija. Samarkandas, Buchara (Uzbekija)


Image

 




Palikau savo širdi Fanu kalnuose...
2009 07 24 – 08 07
Žygio dalyviai:
Robkė – vadas
Dainora - fotokorespondentė
Gintaras – ”tylenis”
Rokas – raišas fotokorespondentas
Justas – padalink iš triju 
Jurga – čiauškutė
Saša – Ruskaja duša
Skaistė – budinti gydytoja
Rasa - Briuselis
Sigutė – tikroji tylenė
Ruta – aš
07.23 (ketvirtadienis)
Kelionės startas – 8.30 val. prie Montismagia salės. Iš ten Rolas turėjo mus vežti į Rygos oro uostą, o Robkė, Saša ir Justas keliavo autobusu. Kaip niekada visos (gal dėl to, kad iš Vilniaus važiavom tik merginos) susirinkom laiku. Kaune susirinkom Roką. Kikenom, kai Roko mergaitė bandė ji uždusinti karštais bučiniais ir glamonėm. Išlydėjo į pasaulio kraštą. Tada Šveicarijoj susirinkom Gintarą ir keliavom pas Dainorą i Ginkunus. O mūsų Dainora susipainiojo su laiku ir tikėjosi, kad pasirodysim valandą vėliau. Pasitiko mus su chalatuku, bet turiu pastebėti, kad tikrai labai greitai susisuko.
Dar prieš įvažiuojant į Latviją sustojom lietuviškai papietauti. Cepelinų, alaus. Rygos oro uoste mūsų jau laukė Robkė su kompanija. Skrydis buvo be nuotykiu. Aš sėdėjau prie dvieju juodukų, tai trupučiuka smirdėjo. Skridom 4.30 val., tai šiek tiek buvo nuobodoka ir laikas prailgo. Oro uoste mūsų laukė lengvas šokas – med. seselės baltais chalatais, prisidengę burnas kaukėmis laukė mūsų prie durų. Spėliojom, kas čia dabar bus. O jos mums visiems kišo po termometrą į pažastį, o už kelių žingsnių kitos seselės juos atsiiminėjo. Nei teoriškai, nei praktiškai neimanoma per tiek laiko pamatuoti temperatūrą. Po to laukė ilgos eilės prie pasų kontrolės, tada deklaracijų pildymas, žodžiu, biurokratija. Lauke mus pasitiko Rafikas – mūsų svarbiausias žmogus Uzbekijoj. Pradžiai jis Robkei atbašliavo kelis pundus vietinių pinigų – sumų. Kursas tragiškas - $1 = 1880 sumų. Mes buvom milijonieriai. Tada suorganizavo mūsų vežimą į traukinių stotį. Mus su Sigute pasisodino kažkoks vairuotojas ir pradėjo važiuoti. Tada kilo samyšis, kiti vairuotojai pradėjo koliotis – pasirodo, tas buvo ne prie kompanijos ir norėjo be eilės pasipelnyti. Mus persodino pas kitą vairuotoją. Juokinga situacija, mes nelabai žinojom, kaip reaguoti. Mus vežė su „šimto metu senumo“ mašiniuku. Bet atstumas buvo nedidelis, tai tikslą pasiekėm laimingai. Dar trupučiuka ne ten nusukom, tai visai ramiai nemažą atkarpą pavažiavom atbulomis. Ką padarysi, negi apsisukinėsi – neapsimoka. Rafikas susirinko mūsų visų pasus ir nuėjo pirkti traukinio bilietų. Tada pusė kompanijos išsivežė papusryčiauti. Tą kavinukė atidaroma nuo 5 val., o mes nuvažiavom 4 val., tai dar sėdėjom valandžiukę mašinoj ir stumėm laiką. Išgirdom anekdotų, trupučiuka apie uzbekus, tadžikus. Apie 80 proc. Samarkando gyventojų yra tadžikai, apskritai Uzbekijoj labai daug tadžikų ir jie gerokai verslesni nei uzbekai. Kadangi Tadžikijoj nelabai yra ką dirbti ir kaip verstis, tai nemažai žmonių ieško pragyvenimo šaltinio kitur. Pusryčiams gavom sasyskų su garstyčiom ir arbatos. Buvo labai gera gauti šilto gėralo. Pavalgėm labai greitai ir lėkėm atgal, kad likusieji spėtu pavalgyti iki traukinio, kuris išvažiuoja 7 val. ryto. Grižus į stotį išsitiesiau ant grindų ir pasnaudžiau, kol atėjo laikas lipti į traukinį.
07.24 (penktadienis)
Kadangi ryškios ribos tarp nakties ir dienos nebuvo, tai tarkim, kad nauja diena prasidėjo įsėdus į traukinį. Važiavom į Samarkandą. Kelionė turėjo trukti apie 3.5 val. Gavom dvi šešiavietes kupė. Iš principo nelabai yra ką pasakoti apie ta kelionę, nes dardėjom kelias valandas, visi miegojom ir šalom, nes buvo įjungtas kondicionierius. Išlipus iš traukinio mus pasitiko žiaurus karštis ir vairuotojai. Su dviem mikriukais (Daewoo Demas) nuvežė mus i alplagerį „Artuč“. Ten labai fainai – tvarkinga pievutė, baseinukas. Ant tos pievelės mes ir susimetėm savo daikčiukus. Tada išvažiavom į miestą, kur mūsų laukė gidė, vesianti ekskursiją po miestą. Viskas prasidėjo nuo trijų medresių, ten apžiurėjom, kaip ir kas. Mūsų gidė pasitaikė labai faina, su didele meile pasakojo miesto istoriją. Tas medreses pastate Ulugbekas – garsus mokslininkas ir šalies valdovas. Ten kartu ir miesto pagrindinė aikštė. Šiuo metu ten gražinama, tvarkoma, nes Samarkandas rudeni šves savo jubiliejų. Po to lėkėm iki observatorijos (kurios išliko tik požeminė dalis). Iš tiesu buvo labai įdomu, bet kartu ir labai vargino, nes buvo žiauriai karšta – 42 laipsniai. Ulugbekas valdė 1403-1443, bet jam labiau rupėjo astronomija nei valstybės valdymas. Po observatorijos važiavom į kapines, kur ištisa gatvė mauzoliejų. Mūsų gidė apie kiekvieną iš jų nepatingėjo papasakoti. Klausėm jos, bet nenorom mintys koncentravosi į karštį, nuovargį ir alkį. Paskutinė stotelė turėjo būti Timuro kapas. Keliai buvo tvarkomi, nuorodų apie apylankas jokių, tai į tą mauzoliejų važiavom tiesiai per aplinkui, aš spėjau ir nusnusti, ir galvą nusidaužyti mikriuke . I mauzoliejų ėjom tik septyniese, kiti liko ant pievelės padrybsoti. Tame mauzoliejuje ir aš pati sunkiai kovojau su snauduliu. Na o po to laukė smagioji dalis – pietus. Buvo jau 16.30 val., o mūsų paskutinis valgis gautas tik 5 val. ryto. Tai visi buvom žiauriai alkani. Vairuotojai atvežė į kažkokią kavinukę, kur berniukai puolė aplink mus šokinėti. Davė daržovių, sriubos, manty. Dar užsisakėm kelias taureles baltos “dezinfekčijai” . Po pietų šiek tiek susikonfliktavom su vairuotojais, nes jie už mus sumokėjo ir maždaug atsiims pinigus vėliau. Dvigubai, žinoma. Dar mums ne visus pinigus iškeitė kiek reikėjo, tai po pietų blaškėmės po miestą su tais mikriukais ir vis tiek nepasikeitėm pinigų, nes nesugebėjo rasti, kas pakeistu. Dar stabtelėjom arbuzų ir grižom į savo alplagerį. Dalis kompanijos išėjo į parduotuvę apsipirkti, o mes likom ir puolėm turkštis duše. Iškart palengvėjo po visos dienos karštyje. Iš parduotuvės parnešė trukstamo kelionei maisto, alaus. Gyvenimas ėjo tik geryn ir gražyn . Atidalinom maisto davinius, juos supakavom, šiek tiek išbarstėm . Buvo labai smagu, nes viska matavom iš akies. Na o tada prasidėjo arbuzo ir meliono puota  . Skonis buvo tiesiog fantastiškas, labai labai patiko. Aš pakankamai anksti nuėjau miegoti – jaučiausi pavargus, kiti dar vakarojo. Miegojome sodelyje po atviru dangum.
07.25 (šeštadienis)
Ryte pabudom anksti. Buvo keistas jausmas miegoti po atviru dangumi. Man visą naktį buvo tai karšta, tai šalta. Pasirodo, naktį vyko įnirtinga kova su vietiniais katinais, kuria mūsų vyrukai pralaimėjo – Rokas prarado savo kelioninę dešrą . Mūsų stropieji pusryčiams iškepė nerealiai skanios kiaušinienės. Na, o aš turėjau malonumo plauti pradžioj kilimėlį, po to ir kuprinę, nes miegojau po slyvu krumu ir išsivoliojau slyvose . Visi tvarkingai susipakavom ir laukėm, kada atvažiuos mūsų susirinkti. Vairuotojai vėlavo gerą pusvalandį. Vėl susispaudėm į tuos mikriukus ir pajudėjom link sienos. Mūsų vairuotojas labai domėjosi Rasos tiek šeimynine, tiek materialine padėtimi, kokia mašiną ji vairuoja ir t.t. Mes jau manėm, kad griebs mūsų Raselę. Pasienyje prasidėjo smagumai – pradžioj pas uzbekus reikėjo vėl pildyti deklaračijas, o tada jie rentgenu tikrino daiktus ir į knygą registravo mūsų pasų informačiją. Tas gerokai užtruko, o dar įvertinant tai, kad norėjo mus visus pakalbinti, teisingai vardą ištarti... Po to ėjom per didžiausią karštį iki tadžikų posto. Man nuo tos saulės kepinimo pasipylė kraujas iš nosies . Kadangi pas tadžikus be kyšio neišsisuksi, Robkė turėjo pamokėti, nes “yra du keliai: vienas ilgas ir sudėtingas, o kitas paprastas” . Tada užsipildėm tadžikiškas deklaračijas, nuėjom po vieną pasirodyti su pasais, vėl suregistravo viska į knygą du labai išsišiepę vyrukai. Maloniosios proceduros buvo baigtos. Prie sienos mūsų laukė du autobusiukai MAZ. Kartu su mūsų kompanija dar važiavo du rusai – Aleksandras, veteranas alpinistas, ir Maša – ji važiavo dirbti virėja. Susipakavom į juos ir pajudėjom. Tadžikija pasirodė prastesnė ir vargingesnė šalis nei Uzbekija. Viename mieste sustojome papietauti. Valgėm barščių, lagmos (?) – tokia labai skani sriubytė ir šašlyko. Prisivalgėm ir judėjom toliau – laukė ilgas kelias iki mūsų išsvajotujų kalnų. Pusiaukelėje mūsų vairuotojai sustojo ir pasakė, kad turėtume palaukti antro ekipažo. Mes kažkaip nesureagavom, kad jų jau senokai šalia nesimato. Gerai, kad prieš tai buvom sustoje nusipirkti arbuzų ir melionų, tai belaukdami turėjom ką veikti . Tas laukimas gerokai užsitesė, tai spėjom ir nusnusti, kol musiškiai pasirodė. Antras ekipažas pasirodė po geros valandos, jiems keitė rata, dar ten kažkas buvo su tuo autobusiuku negerai. Na, tai ir likusieji suvalgė savo melioną ir vėl judėjom. Buvo įdomu važiuoti per miestelius, ypač kai pradėjom kilti aukštyn. Įdomu stebėti, kaip žmonės gyvena. Pvz., ant molinės pašiurės primontuota satelitinė lėkštė. Vietiniams mes irgi buvom įdomus. Pakeliui teks sustoti, nes kalnų kelias remontuojamas ir atidaromas tik po 19 val. Sustojom labai gražioj vietoj, tai pasifotkinom, suvalgėm arbuzą. Dainora su Rasa iš vietiniu moterėlių nupirko kibiriuką abrikosų. Keli surizikavom ir paragavom neplautų, nors net vietiniai sakė, kad nuo to greit suviduriuojama. Tai laukėm, kas bus . Bet nieko...  Kai atidarė kelią, vėl pajudėjom, kuo toliau, tuo kelias buvo statesnis, siauresnis, pervažiavom kelis vos gyvus tiltukus ir didžiausias pokštas buvo, kai tik tokį vieną pervažiave sustojom. Kažkaip nelabai jauku pasidarė. Jau tamsu, mes vos ne ant tiltelio, po apačia vanduo šniokščia... Pasirodo, kažkas atsitiko kuro pompai. Na tai auksarankiai vairuotojai krapštėsi krapštėsi ir pastačius varikliui lašeline pajudėjom. Kas pora kilometrų turėjom vis sustoti, papildyti lašelinę kuru, nes benziną rijo nerealiai greitai. Buvo tamsu, šalta, mes jau pavargę... Galiausiai jau prie pat alplagerio ant baisaus tiltuko vėl užgesom. Gerai, kad bent jau buvo tamsu ir nesimatė, kas po apačia . Bet vairuotojai mūsų patyre, pakankamai greitai susitvarkė ir pasiekėm stovyklą. Alplageryje “Artuč” atsidurėm po 22 val. Kol isikurėm, dar išsivirėm arbatos (apie vakarienę jau nelabai kas galvojo), tai sumigom tik apie 24 val.
07.26 (šekmadienis)
Rasa mus visus pažadino 5 val. Taip nesinorėjo keltis... Išlindus iš palapinės pamačiau toookius gražius kalnus aplinkui... Kadangi nakti nieko nematėm, tai buvo įdomu apsižvalgyti. Alplageris pakankamai didelis, yra keletas namelių, bet didžioji dalis stovyklauja palapinėse. Šalia upelis, ant virvės kabo įvairių šalių vėliavos. Mes pradėjom rytines proceduras: košės valgymas, daiktų pakavimas. Kažkaip viskas ėjosi ne taip greitai kaip norėtusi. Iš alplagerio pajudėjom tik apie 8 val. Beje, mūsų alplageris yra 2800 m aukštyje, o dienos tikslas – pereiti 3800 m Alaudin perėją. Taigi, laukė nelengva dienelė. Pradžioje viskas buvo kaip ir gerai, aplink labai gražu, ežeriukai, kalnai... Tačiau kuo tolyn, tuo darėsi vis sunkiau. Ypač buvo sunku Rasai ir Justui, jie kiekvieną žingsnį žengė iškankino. Iki pietų nespėjom iki perėjos užlipti, tai stabtelėjom kažkur pusiaukelėj. Man kažkaip apie maistą nesinorėjo net pagalvoti, tai tik grožėjausi nuostabiais žydrais ežeriukais apačioje. Po pietų
galvojau nugriusiu, nes buvo žiauriai sunku, Taip greitai pakirto kojas, galva ėmė suktis. Na bet gerai, kad buvau išklausius Sigutės patarimus Justui – skaičiavau žingsnius ir šiaip ne taip užsiropščiau į viršų. Visi sėkmingai užsikabarojom ir labai tuo džiaugėmės . Bet smarkiai džiaugtis nebuvo kuo, nes dar laukė pakankamai ilgas nusileidimas žemyn. Bet žemyn tai ne aukštyn – vis tiek lengviau. Be to, gėrėjomės nuostabiais vaizdais, prasilenkėm su ožkų kaimene, stebėjomės, kaip greitai jas suvarė į kalną, kuriuo mes taip lėtai leidomės . Stovykla isirengėm fantastiškoj vietoj – rojus žemėje. Tarp žydrų ežeriukų salelėj, ten aplink maži ežeriukai, upeliukai, toliau iš visų pusių supa kalnai... Visi baisiai norėjom išsimaudyti, tai į ežeriuką sušokom kas su rubais, kas su apatiniais . Maudymasis truko kelias minutėles, nes buvo labai šalta . Po to mes su Dainora išėjom į netoliese esančią čaičhaną pirkti alaus. Ten vietiniai pasistate palapinę gyvena per vasarą, turistams siulo visokiausių gėrių – alaus, vyno, arbuzo, ko tik nori, to rasi. Mes labiausiai norėjom alaus, tai nusipirkom kelias skardines ir grižom. Aš labiausiai pykau dėl to, kad taip to alaus norėjau, bet mano skrandis atsisakė jį priimti – matyt organizmui buvo per daug aukščio, kruvio ir kitų nesamonių . Per vakarienę Robkė sumastė, kad labai sunku keltis 5 val. ryto ir šiaip ten taip anksti temsta, tai reikėtu mums tiesiog persukti visus laikrodžius ir gyventi pagal savo susikurtą laiką. Taigi valanda į priekį buvo pasukti visi laikrodžiai ir tokiu budu isivedėm savo respublikos laiką . Dar Gintaras norėdamas pakalbinti Sigute prisipažino, kad yra “tylenis”, tai mes visi išlužom iš juoko . Tikras tylenis tas mūsų Gintaras, mes visi irgi tyleniai, tai vat netyčiom tapom tylenių grupė.
07.27 (pirmadienis)
Nežinau, kada atsikėlėm . Budintys privirė košės ir pažadino visus pusryčių. Pavalgėm, susikuitėm ir vėl į kelią. Šiandienos mūsų tikslas – pereiti Laudan perėją (3700 m). Nors ir sunku, bet kažkaip akyse jau šviesiau buvo . Ir ta perėja nebuvo tokia stati, ir gruntas buvo kitoks. Pietus jau ištaisėm ant perėjos keteros. Buvo smagu.Po to dar smagiau leidomės patogiais ir gražiais takeliais. Vaizdai  aplinkui irgi buvo labai super. Visų nuotaiką buvo puiki. Pamatėm mūsų alplagerį, dar labiau apsidžiaugėm.  Tik tas alplageris atrodė arčiau nei iš tikrūju buvo . Vieno sustojimo metu visi sumerkėm kojas  į upelį ir džiaugėmės SPA proceduromis . Tada kepinant saulei nusileidom į stovyklą. Visą dieną eidami visi svaigom apie arbūzą, tai tik parlėkę pasiėmėm iš sandėlio (buvom pasilikę) ir taaaip skaniai sušlemštėm... Tada prausėmės, skalbėmės, nuotaikos visų buvo puikios – visi sėkmingai praėjom aklimatizacinį žygį .Vakare prasidėjo svorio mažinimo operacijos prieš didijį išėjimą. Mažinom kiek įmanoma – kad tik neužsilenktume pakeliui. Pradėjom juokauti, kad vienos palapinės kompanijai užtektu vienų atsarginių apatinių . Rasa nesėkmingai bandė kaimeliuose ieškoti asiliuko, kuris paneštu jos daiktus, bijojo, kad bus per sunku pačiai su kuprine eiti. Sakė, po to visą naktį tik asiliukus ir sapnavo.
07.28 (antradienis)
Ši diena buvo pirma tikro žygio diena. Visi mastėm, kaip čia seksis eiti su pilnom kuprinėm. Mūsų dienos tikslas buvo prieiti iki Mutnoe ežero, t.y. pakilti į 3800 m aukštį. Pradžioj kažkaip lėtokai ėjom, sutikom kelias prancuzų grupes, juos lydėjo tadžikai su asiliukais. O mes patys kaip asiliukai tempėm savo daikčiukus . Šiaip ėjosi ne taip ir sunkiai, nors gruntas buvo be ryšio – akmenukai ir t.t. Einant pradėjo kauptis debesiukai, kurie mums iškart nelabai patiko. Papietavom pakeliui, o jau apie 14 val. priėjom ežerą. Man kažkaip jau visai netoli ežero pasidarė silpna – trūko oro. Tik atėje skubėjom statyti palapines, nes grėsė lietus. Taip ir buvo – tik pasistatėm ir užlijo. Tai sulindom į vidų patingėti. Po to Robkė sužiurėjo visų kates, nes panašu, kad rytoj jų prireiks. Šalia mūsų palapinės atsidarė kačių reguliavimo dirbtuvės – Robkė, Skaistė, Gintaras ir Justas krapštėsi. Mūsų palapinės eilė buvo budėti, Dainora su Justu manes pagailėjo ir išvirė vakarienę. Labai skaniai pavalgėm, ežeriuke nusiprausėm. Sugulėm pakankamai anksti – kitą dieną keltis 4.30 val. Bet taip greitai
neužmigom. Žvengėm iš bet ko .
07.29 (trečiadienis)
Kadangi mūsų palapinė budėjo, tai kėlėmės su tamsa – 4.30 val. (čia mūsų respublikos laiku, tikruoju laiku – 3.30 val.). Dangus buvo pilnas ryškių žvaigždžių, mes slėnyje, apsuptame kalnų, ant ežero kranto – tikra romantika . Išvirėm košę, pažadinom visus, bet didelio apetito niekas neturėjo – puse puodo išvertėm lauk. Susikuitėm ir patraukėm link Kaznok perėjos (4050 m). Jau nuo pat pradžių teko lipti į viršų sniegu – buvo ir baisoka, ir smagu. Galiausiai prieš užlipant į viršų užsimovėm kates, užsidėjom šalmus. Man lipti su katėmis labai patiko – pirmą kartą išbandžiau . Na o užlipus į viršų vaizdai atpirko visus vargus – neapsakomo grožio kalnai. Mes matėm ir Čimtargą, Energiją, Skaloje steną, Moskvą. Be galo, be galo gražu... Tada laukė ilgas ir sudėtingas nusileidimas. Leidomės labai ilgai, akmenimis ir žvyru. Buvo sudėtinga ir baisu, kad vieni kitiems neužsimestume tų akmenų. Iki nusileidimo pusiaukelės man buvo smagu. Po to jau pasidarė nebe taip saldu – pavargau, gerai nusiplojau ant kelių . Į pabaigą buvo sudėtinga, nes reikėjo per upelį ir akmenis šokinėti. Nusileidę prie upelio papietavom, išsivirėm arbatos. Butume kiek ilgiau patingėję, nes privargom, bet mus pagavo lietus. Tai judėjom suplanuotos nakvynės vietos link. Kažkaip sunkiai sekėsi eiti. Justui į pabaigą jau visai nesekėsi – buvo bloga. Tik atėjus į stovyklavietę gavom lietaus, aišku, kai palapinės buvo pastatytos lietus nustojo. Išlindo vaivorykštė. Justui buvo negera, pykino, vėmė. Daktarų konsiliumas su Skaistę priešaky svarstė, kokie vaistai jam geriausiai padėtu. Kažkaip atrodė, kad nei vieni vaistai jam netiko...
07.30 (ketvirtadienis)
Justas visą naktį drebėjo ir vargo, tai miegojom prastai. O ir jis pats atsikėlė su dideliu klaustuku, kaip reikės eiti toliau. Jautėsi silpnai. Bet iš palapinės išlindo, pusryčių beveik nevalgė, na bet vis tiek pajudėjom. Laukė ilga ir varginanti kelionė per Severnają dvainają (4200 m) perėją. Tačiau mes trupučiuka pasiklydom, tai kelionė dar pailgėjo. Į viršų lipom sniegu, matėm nusileidusios meškutės pėdas. Jos buvo pakankamai ryškios. Be to, matėsi, kad meškutė slidinėjo besileisdama. Mes pamastėm, kad butu smagu IŠ TOLI pamatyti tokį vaizdą. Na o kuo toliau, tuo stačiau darėsi, išsitraukėm kates. Kai sulipom viršun, mes visi pietavom, o Robkė dar lipo aukštyn pažiurėti, kur mums reikia eiti. Po pietų patraukėm šiek tiek žemyn ir atėjo laikas traukti apraišus ir šalmus, nes reikėjo nusileisti stačiu sniego šlaitu žemyn. Man kažkaip pasidarė nelabai drasu, džiaugiausi, kad bent jau ne vienoj treniruotėj buvau . Robkė su Gintaru ir Justu paruošė virves ir mes po viena leidomės žemyn. Buvo ir baisu, ir smagu. Po to sekė atkarpa, kur reikėjo be apraišu tik su katėm ir ledkirčiais leistis. Kai jau stovėjau apačioj, tai tik tada supratau, kaip labai man tai patiko . Per ta nusileidimą mūsų visų nuotaikos pasitaisė. Justas atsigavo. Toliau leidomės sniegu, ledu, po kuriuo teka vanduo. Vienoj vietoj Robkė žnegtelėjo į vandenį. Išsigandom, bet nieko baisaus nenutiko. Po ledo sekė akmenys. Pradžioj mažesni, po to didesni. Darėsi vis sunkiau eiti, o ir nuovargis darė savo. Tikslo – ežerų – nepasiekėm. Apie 19 val. isikūrėm stovyklą pakeliui ant upės kranto. Visi buvom pavargę, Robkė ypač tiek prisilakstęs. Greit ir skaniai suvalgėm bulvių košės su tunu ir sulindom į palatkes. Dainora labai norėjo pritildyti upelio šniokštimą, bet nepavyko .
07.31 (penktadienis)
Ši diena turėjo buti lengva. Kėlėmės 6 val. Leidomės žemyn ir priėjom nuostabaus grožio žydrą ežeriuką Balšoe Alo. Teko trupučiuka uola paeiti. Jeigu Robkė nebutu pasiulęs tiems, kam nedrasu, palikti kuprines, tai gal nebutu buve baisu eiti tuo krašteliu, bet kadangi buvo kaip ir ispėjimas, kad kažkas rimtesnio, tai visi stengėmės gražiai tvarkingai praeiti . Prie ežero sutikom rusų grupę, pasikeitėm savo patirtim, nes ėjom į priešingas puses. Šiek tiek pasėdėjom prie ežeriuko ir patraukėm aukštyn. Lipom akmenimis, buvo sunkoka (bent jau man). Aukščiau pamatėm mažą gražų ežeriuką ir kilo didelė pagunda išsimaudyti. Prie to ežeriuko pasidarėm pietus, kas nebijojo šalto vandenuko, išsimaudė. Pavalgėm, išdžiuvom ir pajudėjom tolyn. Pradžioj ėjom fainu slėniu, tada teko palipti aukštyn. Rokas atsiliko, nes skaudėjo jam kojas, tai palaukėm jo viršuje. Aš besėdėdama pajutau, kad kažkaip nelabai gera, einant toliau tas blogas jausmas tik stiprėjo. Galiausiai mečiau kuprę ir šokau į šoną vemti. Žiauriai negera buvo. Po to dar porą kartų vėmiau. Visi pasidalino mano daikčiukus, tai eiti buvo lengviau. Gerai, kad stovykla buvo netoli, tai iškart griuvau į palatkę ir bandžiau snausti. Po to dar ir žarnynas paėjo. Jausmas buvo nekoks. Skaistė primaitino vaistais (patirties jau turėjo po Justo gydymo) ir aš bandžiau miegoti. Na o visi kiti vakarojo, dalinosi siurprizus, pusė ruošėsi rytdienos kopimui į Čimtargą.
08.01 (šeštadienis)
Dainora buvo žadėjus lipantiems į Čimtargą paruošti pusryčius. Bet atsitiko taip, kad ir Dainoros organizmas neatlaikė – visą naktį žarnynas pokštus krėtė. Tai Justas pasiaukojo ir kėlėsi 3 val. ruošti maistą. Aš irgi išlindau, bet iš manęs mažai naudos buvo – silpnokai dar jaučiausi. Tai grižau į palapinę dar pasnausti. Na o Robkė, Gintaras, Skaistė, Jurga, Saša ir Rokas papusryčiavo ir išėjo į kalną. Mes likusieji dar pamiegojom, tada tik apie 10 val. išlindom. Išgėrėm arbatą, kas galėjo, papusryčiavo. Na o po to vėl atgal į palatkes, nes oras buvo nekoks. Lijo, po to pasipylė ledukų kruša. Čimtarga buvo žiauriai apniaukta, rupinomės, kaip ten musiškiams sekasi tokiu oru. Apie 13 val. pamatėm kalniečius nusileidžiančius. Jau iš tolo atrodė pavargę, bet labai jau laimingi . Pasirodo, truko gal 200 m. iki Mirali perėjos – žiauriai prastas oras buvo, tai tikslo nepasiekė. Mes jiems privirėm arbatos ir vėl sulindom į palapines, nes lijo lietus. Priešpiečiams išsivirėm sriubytės  – visiems, kam streikavo skrandžiai, buvo pats tas maistas. Tada vėl poilsis palatkėse. Mes su  Justu žaidėm Laivų mūšį, jis mane gėdingai du kartus iš eilės nugalėjo . Dainora sėkmingai snaudė.  Kadangi prieš tai Dainora su Justu prisvaigo apie maisto gaminimą ir savo firminius patiekalus, tai  spėju, saldus sapnai sapnavosi . Mes budėjom, tai vakarienei pridarėm valgyti ir prasidėjo siurprizų  vakaras – Gintaras ištraukė viskio, aš savo keptą duoną su alumi. Bet berniukams dar labai truko cigarečių, tada jau butu pilnas komplektas .Deja .Tą vakarą Skaistė susirgo – pagavo tas pats  neaiškus biesas kaip ir mus. Po vakarienės vėl miegot. Bet nepasakyčiau, kad to miego buvo per daug .
08.02 (sekmadienis)
Kėlėmės 4.30 val ir virėm avižų košę. Juokingiausia, kad nei vienas iš mūsų, budinčių, net nenorėjom pažiūrėti į tą košę . Robkė suviduriavo, tai turėjom jau du ligonius. O laukė sunki diena, tai nelabai buvo linksma. Išsikrapštėm ir iš lėto ėjom link Čimtargos perėjos (4700 m) – aukščiausio mūsų kelionės taško. Pradžioj ėjosi visai neblogai, po to traukėm kates ir ėjom per sniegą. Kuo aukščiau, tuo sunkiau darėsi lipti, truko oro. Dar priėjom tokią uolą, ant kurios buvo pritvirtinta lentelė čia mirusių alpinistų garbei – kažkaip nejaukoka pasidarė. Saulei šviečiant sniegas tirpo ir vienas po kito krito akmenys, tai žiurėjom, kad negautume į snapą, bandėm kiek įmanoma greičiau tą vietą praeiti. Kadangi Robkei buvo blogai, vedė Gintaras. Jau visai netoli viršaus Gintaras pasuko ne ten ir bandė pasiekti Energiją . Dalis grupės nusekė paskui jį. Tuo metu aš labai džiaugiausi, kad velkuosi gale, tai paskui Robke pusė grupės nuėjom teisingu keliu. Vos ne vos užlipom ant perėjos. Atsivėrė fantastiškas vaizdas. Visi jautėmės nors ir pavargę, bet labai labai laimingi. Greitai pasifotkinom ir leidomės žemyn. Pradžioj kaip ir nebuvo sudėtinga, nusiėmėm kates. Po to teko vėl jas traukti. Dar ir ledkirčius imti į dantis –leidomės stačiu šlaitu per aptirpusį sniegą. Užkniso nerealiai, nes greit nusileisti neišeina, o tas viens-du-trys (ledkirtis, du žingsniai) toks nuobodus reikalas...  Kur jau buvo galima normaliai atsisukus eiti aš kažkaip atsipalaidavau ir paslydau, tai nučiuožiau praktiškai visą atkarpą ant užpakalio . Džiaugiausi, kad kažkaip susiorientavau, kas per daiktas tas ledkirtis rankoj ir ką su juo reikia daryti . Kai jau buvo nebe taip statu, nusiėmėm kates ir toliau leidomės sniegu. Nebuvo sunku, be to, visi laukėm kada pamatysim Mutnoe ežerą. Dar pakeliui sutikom latvių grupę, persimetėm porą žodelių. Ežerą pamatėm, prie jo ir daugiau palapiniu. Bet iki stovyklavietės dar teko pavargti, nes patekom į uolų labirintą. Gerai, kad Robkė atėjo pasitikti, nes pamatė, kad kažkur blaškomės ir niekaip neišlendam . Vakarienei išsivirėm sriubos, arbatos, vėl į trasą išėjo siurprizai. Jurga ištraukė trauktinės, kažkas balto šokolado, Saša – saldainių su degtinę. Prisivalgėm, išgėrėm, prisižvengėm. Jautėsi atsipalaidavimas, nes rimti žygiai jau pasibaigė. Dar pas mus atėjo toks senukas alpinistas pasikalbėti, parodė, kur jie ten lipa, papasakojo, kad prieš porą dienų vienas vaikinukas užsimušė – nukrito nuo uolos.
Ai, Robkė liepė dienoraštyje pažymėti, kad “vadas šiko visą dieną” .
O Justas pavadino mūsų grupę “Shit team” – net pusė iš mūsų apsividuriavom ir apsivėmėm .
08.03. (pirmadienis)
Kėlėmės labai vėlai – tik 7 val. Aš žiauriai tingėjau. Naktį kvailai miegojom, nes putė stiprus vėjas ir mūsų palatkę žiauriai plaikstė. Be to, kažkaip nuskaudo šonus – pensija artėja matyt . Pusryčiams išsivirėm arbatos ir sriubytės. Skaniai papusryčiavom ir patraukėm atgalios žemyn. Nuotaika buvo keista – ir džiaugiausi, kad grižtam į civilizaciją, ir kartu buvo liudna palikti tuos beprotiškus kalnus. Kuo žemiau, tuo šiltėjo, pakankamai greitai pamatėm žydrąjį ežerą, prie kurio buvo čaichana. Visi svaigom apie sočius pietus. Kuo žemiau tuo daugiau prancuzų grupių sutikom. Čaichanoj prasidėjo puota .Paruošė mums gultą, ten prikrovė kalną maisto: lepioškų, saldainių, riešutų, vynuogių,  arbuzo ir t.t. ir pan. Valgėm, kad net ausys lapsėjo . Šeimininkė mums išvirė plovą. Gėrėm konjako,  KOLOS . Fantastika Jau seniai kažka tokio skanaus buvau valgius . Prisikimšom kaip reikalas, to  plovo net nesugebėjom įveikti.. Po pietų vieni nuėjo prie ežeriuko padrybsoti, o kiti (didžioji dalis) sumastėm, kad reikia grįžti žemyn į alplagerį. Labai jau norėjosi dušo ir švarių drabužių. Nusimaudėm, išsiskalbėm ir ruošėmės grįžti į čaichaną šašlykiuko. Dainora tik grižus numetė kuprinę ir išbėgo atgal prie to ežero pasivaikštinėti, nes labai ten jai patiko. Kai susiruošėm eiti į čaichaną, susigriebėm, kad nieks nepasiėmė tualetinio popieriaus. O Rufina (alplagerio šeimininkė) buvo sakius, kad iš čaichanos daug kas grižta apsividuriavę . Tai vat grįžau to brangaus popieriaus paimti, kad galėtume ramiai puotauti . čaichanoj jau radom Dainorą, ji jau buvo tiek vietinius užknisus, kad gavo vyno butelį – maždaug jau nebetrukdyk, eik išgerti . Mes gavom užkandžių ir laukėm šašlyko. O tas išsvajotasis šašlykas gavos toks surus, nu toks surus, kad neimanoma normaliai valgyti. Pati mėsytė buvo labai skani, bet norėjosi tą surymą kažkur nuplauti. Na tai plovėm alumi, vynu . Kuo toliau tuo smagiau darėsi . Namo į alplagerį jau turėjom grįžti tamsoje su ciklopais. Buvo baisiai juokinga, reikėjo eiti per upelius, šokinėti akmenukais, eiti vos gyvais liepteliais. Mes kaip jonvabaliai švietėm tamsoj. Mūsų alplageris buvo visas apšviestas, lengvai radom namučius . Dar prie palapinių labai užsireikėjo parukyti. Rukė ir Dainora, Jurga, aš parukiau. Dainora, Rasa kvietė prisijungti: “Ei, Briuseli, parukom?”  išgriuvom iš juoko . Dar palapinėj prisikikenom ir sumigom.
08.04 (antradienis)
Dainora atsikėlė gal 5.30 val. ir išsikraustė miegoti į lauką. Dar pasnaudžiau iki 7 val. ir atsikėliau su žiauriai sunkia galva . Ech tos vakarykštės linksmybės . Gintaras iš kažkur suorganizavo kavos “3 in 1” – ji buvo labai į temą . Visi ramiai ir tingiai stumėm laiką. Dainora, Robkė, Justas ir aš žaidėm Tūkstantį. Saša, Skaistė ir Rasa išėjo prie ežero pasivaikščioti, kiti šiaip tinginiavo.  Nusipirkom “bibliotekoj” alaus (po $3 už butelį), dar linksmiau pasidarė . Buvo šilta, saulytė kepino, mes sau radom vietos pavėsinėj. Sužaidėm antrą Tukstantį (pirma laimėjo Dainora, antra – Justas) ir  pradėjom mastyti, ką čia nuveikus toliau. Svarstėm variantą pavalgyti pietus alplageryje, bet  paaiškėjo, kad visiems maisto tikrai neužteks, be to, ten labai jau brangiai kainuoja. Tai Dainora, Justas, Jurga, Saša ir aš nusprendėm nueiti į kitą čaichaną plovo. Pakeliui dar užsukom į vietinį kaimelį šalia alplagerio, atidavėm moterėlėms savo atlikusį maistą (liko visas kalnas mėsos, ryžiu, makaronu ir t.t.). Jos baisiai apsidžiaugė, pasivedė mus parodyti kaip audžia su tokiom keistom staklėm, siulė pieno, arbatos, bet mes ten nepasilikom – skubėjom plovo. Čaihhanoj buvo ir daugiau žmonių, ten apskirtai tokia kaip ir “sankryža” visu takelių, tai buvo pakankamai didelis turistų judėjimas. Mūsų aptarnavimas vyko lėtai, nes dirbo tik vienas žmogus. Beje, ten ant medžio kabėjo skerdiena, tai apsidžiaugėm, kad mėsa tikrai bus šviežia. Gerai, kad vėliau į pagalbą atėjo ir daugiau vietinių, tai maisto gamyba greičiau vyko. Mes sėdėjom, gėrėm alų, kolą, vėliau gavom ir arbatos. Prie mūsų prisistatė toks tadžikas, kuris labai nustebino mus kalbindamas angliškai. Jis prie mūsų prisėdo, pasakojo visokias istorijas. Tada sumastė mus pavaišinti – užsakė konjako. Kiti tadžikai aplink jį šokinėjo, matėsi, kad jis gerbiamas. Sakė, kad anglų mokytojas, ten šeimininkavo jo mokinys. Prasidėjo komplimentų žarstymas Dainorai, nes ji yra “his size”, Justas irgi jam tiko į draugus . Aš jam nepatikau, nes sėdėjau visa susisukus ir nelabai jį kalbinau. Pasakiau, kad man šalta, tai jis davė savo ilgą juodą paltą susisupti. Vienu žo, mes ten sėdėjom, kalbėjom, laukėm plovo, o jo kaip nebuvo taip nebuvo. Mums atnešė užkandos – virtos šaltos mėsos. Atrodė nekaip, bet kas ragavo, sakė, visai nieko. Man kažkaip nekilo noro paragauti . Dar pora iešmų šašlyko alkiui numalšinti. Plovo sulaukėm tik po kelių valandų laukimo, sutaršėm jį staigiai, nes bijojom, kad nespėsim grižti – visi mūsų lauks. O ir sušalom ten. Sugrudom maistą ir bėgom į alplagerį. Nuleide akis puolėm pakuotis daiktus – jautėmės baisiai kalti . Tik po to pakėliau akis ir pamačiau, kad iš tikrūju niekas niekur neskuba, kiti dar tik košę verdasi, Robkės palapinė dar net nesupakuota . Mūsų panika buvo visai be reikalo . Susitvarkę dar gerokai palaukėm iki išvažiavimo. Pajudėjom tik 20.30 val., kartu išvažiavo 4 mašinos. O prieky važiavo Ali, girininkas, su nenusakoma mašina be šviesų ir visiškai girtas. Dėl jo teko porą kartų stoti, nes žmogeliui buvo bloga, o jis mūsų autobusiukų nenorėjo praleisti . Bet kažkaip nors ir girtas, sugebėjo išlaviruoti tais kalnų keliukais . Mūsų autobusiukas buvo pakankamai padorus – gan patogiai isitaisėm ir bandėm snausti. Kartu su mumis važiavo toks rusas, jis atsiskyrė nuo savo grupės, nes turėjo ryte išskristi į Maskvą. Matėsi, kad jis isitempęs, nes bijojo pavėluoti, ir tie kalnų keliukai jam taip baisokai atrodė (čia mums toks ispūdis susidarė). Kita mūsų dalis ne taip prabangiai važiavo – antram autobusiuke žiauriai smirdėjo benzinu, truko oro, vietos visai nebuvo. Dainora susirangė ant kuprinių miegoti. Trečiame autobusiuke važiavo latvių grupė, kuria buvom sutike prie Mutnoe, o ketvirtas ekipažas – Niva su vyresniais rusais alpinistais. Visą naktį kratėmės kalnų keliukais ir apie 4 val. ryto atsidurėm pasienyje. Be ryšio jausmas nakti po zuikio miego buti išmestam kažkur lauke. Vėl pildėm deklaracijas. Pas tadžikus gana greitai praėjom. Ir kyšio šikart neprašė. Strigom pas uzbekus, nes nebuvo kam tikrinti daiktų. Užsipildėm deklaračijas ir išgriuvom pakampėm laukti, kol kas nors teiksis ateiti.
08.05 (trečiadienis)
Kadangi aiškios ribos tarp dviejų dienų kaip ir nėra, tarkim, kad trečiadienis prasidėjo su uzbekų muitinės darbo pradžia, t.y. 6 val. Procedura buvo gerai žinoma – pasai, deklaracijos, kuprinių tikrinimas rentgenu. Šikart pareigunai buvo kažkokie pikti, matyt blogai miegojo . Kai išėjom iš muitinės zonos, niekas mūsų nepasitiko, nors buvo sutarta, kad 5 val. lauks mikriukai. Latvių jau irgi nebuvo, tai nusprendėm, kad jie nukniso mūsų vairuotojus. Neilgai trukus atvažiavo Rafikas, jis skambinėjo dviem telefonais vienu metu, kad suorganizuotu mums transportą. Rasą, Dainorą, Justą ir mane susisodino į savo mašiną. Mes gavom užduoti – supirkti produktus pusryčiams. Tai pakeliui į Samarkandą porą kartų sustojom, prisipirkom kiaušinių, pomidorų, svogūnų, grietinės, lepioškų... Kai atvažiavom į “Artuč”, visi jau buvo atvažiavę. Puolėm kepti kiaušinienės, pjaustyti salotas. Gavosi fantastiško skonio pusryčiai... Jaučiu pirmą kartą suvalgiau visą savo porciją . Atvažiavo Rafikas su dar dviem vairuotojais su lengvom mašinom (Daewoo) vežti mūsų į Bucharą. Mes pataikėm pas nerealų vairuotoją – muzika visu garsu, keičiasi 5 dainos. Poličija už greičio viršijimą jį nubaudė 4 kartus. O bauda - $20. Jis grižta, iškeikia mentus ir vėl spaudžia . Važiuoti buvo be proto karšta, mes visi lužinėjom – baisus vaizdelis . Po 3,5 val. kelionės pasiekėm Bucharą. Kepino nesveikas karštis. Rafikas mums pakeitė pinigų, visi tapom labai turtingi, nes gavom tūkstančius sumų. Pradėjom kulturinį turą po Bucharos centrą, bet bent jau aš nieko nemačiau, kol nesuvalgiau ledų . Po to akyse prašviesėjo . Pasivaikščiojom, pripirkom suvenyrų, užsukom į labai gražią senovišką mečetę, jos prižiurėtojas leido užlipti ant stogo – pasigrožėjom Bučhara iš viršaus. Po to užsukom į labai gražius arbatos namus. Išgėrėm arbatos, kavos, gavom skanių saldžių užkandžiū. Po to patraukėm dar pasisuvenyrinti ir prieš išvažiuojant pavakarieniavom. Kaip tik jau vakarėjo, tai buvo labai smagu pasėdėt. Na o po to laukė tas pats kelias į Samarkandą. Mūsų vairuotojas vėl darė diskotekas ir džiaugėsi, kad tamsoj mentų nėra. Į alplagerį grižom po vidurnakčio. Robkės ekipažas nupirko arbuzų ir dynių, Gintaras ištraukė konjako, tai dar pavakarojom. Bet daugiau kaip tyleniai . Dainora labai norėjo į diskoteką, nes kalnuose tokia ukrainietė buvo pasakojus, kad Samarkande yra viena labai gera tokia . Bet kažkaip daugiau bendraminčiu neatsirado...  Miegojom vėl sodelyje po atviru dangumi. Aš pirmą kartą po ilgo laiko fantastiškai išsimiegojau.
08.06 (ketvirtadienis)
Pažadino Dainora su Roku – jie pripirko dar šiltų lepioškų. Atsikėlėm, privalgėm ir ruošėmės į turgų. Važiavom su vietinėm maršrutkėm. Turgus šalia kapinių, didelis. Pradžioj apsišniukštinėjom, tada pasikeitėm pinigų ir prasidėjo apsipirkinėjimas. Prisiragavau riešutų, chalvos, saldainių... Šiaip smagu buvo apsipirkinėti, tik šiek tiek erzino elgetaujančios mamos su vaikais ant rankų. Vienu metu taip mus apstojo, kad praeiti neimanoma. Bet pamate, kad nieko nebus, turėjo pasitraukti. Apsiprekine su Sigute ir Justu ėjom ieškoti, kur pavalgyt, dar užėjom į kapines apsižvalgyti. Pastebėjom, kad jie labai gražiai iškala nuotraukas akmenyje. Ir kuo svarbesnis žmogus, tuo nuotrauka didesnė. Pavalgyti nuėjom į vietinės reikšmės kavinukę. Buvom vieninteliai turistai. Skaniai pamaitino, o dar pamiršo paruošti manty, tai davė arbuzo kaip atsiprašymą . Labai tiko . Prisikirtom ir judėjom atgal. Iki alplagerio grižom prabangiai – su taksi. Vežė žiguliukas . Visi kiti jau buvo grįžę, valgė arbuzą. Pakavomės daikčiukus ir laukėm, kada atvažiuos mūsų išvežti į traukinių stotį. Buvo sutarta, kad Rafikas atvažiuos 15 val., pasirodė tik 16 val. Kol laukėm aš eilinį kartą spėjau nusnusti. Greitai mus nuvežė į stotį, dar teko ir lukterti – traukinys 17 val. Vėl užsiėmėm dvi kupė. Kol traukinys pajudėjo, buvo žiauriai karšta, visai nebuvo kuo kvėpuoti. Pradėjus važiuoti situacija pasitaisė – vėl įjungė kondicionierius ir šikart nesušalom. Užsisakėm arbatos, Dainora ištraukė kalną pyragėlių, bandelių. Visi susigrudom į vieną kupė ir puotavom . Po to miegas, vėpsojimas pro langą ir laiko stumimas. Taškente susišaudėm taksi – 3 Daewoo Matiz, kurie mus turėjo nuvežti į oro uostą. Jau kaip juokingai, aišku, į tokio dydžio mašiniukus sukišti po 4 turistus su didžiausiom kuprinėm neimanoma, tai dar viena mašina važiavo papildomai ir vežė mūsų daiktus. Oro uoste išleidom paskutinius sumus
– kas alaus pirko, kas dar suvenyrų. Galiausiai pasidarėm vakarienę – vegetariškus kebabus. T.y. į lepiošką prikimšom daržovių salotų ir labai labai skaniai suvalgėm. Turėjom gražaus laiko, tai ir vėl naudojomės proga pasnausti. Tada ėjom registruotis, apsimetinėjom, kad mes ne grupė, ėjom po kelis. Taip išėjo, kad aš bilietą gavau viena iš paskutiniųjų ir man susišvietė, kad visi jau išėjo prie vartų. Na tai ir patraukiau per visas kontroles, pasų tikrinimus 5 kartus, deklaracijų tikrinimus ir t.t. ir pan. Ten tu patikrinimu tikrai gerokai per daug. Be to, bent jau moterėlės tai labai piktos atrodė. Galiausiai priėjau iki mūsų lėktuvo vartų ir tada supratau, kad visi musiškiai liko ir aš pirmoji ten atsiradau. Na tai sėdėjau ir laukiau. Dar šalia atsidurė toks lietuvis verslininkas, tai su juo pakalbėjau. Tada vienas po kito ateidinėjo musiškiai su priekaištingais žvilgsniais, kad viena kažkur pabėgau . Dar pasveikinom Rasa, kuri šventė savo gimtadienį. Simboliškai padovanojom magnetuka su asiliuku – ji taip norėjo asiliuko kalnuose... Apie skrydį nelabai yra ka pasakoti – buvo nevykes bandymas kažkaip pamiegoti. Bent jau man tai buvo žiauriai nepatogu.
08.07 (penktadienis)
Anksti ryte atsidurėme Rygoje. Susirinkom daikčiukus ir susėdom kavinukėj – Rasa mus vaišino kava. Labai skaniai atsigėrėm, pasiplepėjom. Rolas jau laukė mūsų su mikriuku, tai po kavos susipakavom, atsisveikinom su Robke, Saša ir Justu (jie ir vėl važiavo autobusu, kuris išvažinėjo tik 14 val.) ir pajudėjom. Dainora pirmoji pasiekė namučius, tada Gintara išleidom Šveičarijoj. Roka išmetėm Kauno čentre. Na o mergaitiška kompanija parvežė į Vilnių. Jau jautėsi nuovargis, didelis noras grįžti į namus ir dar didesnis noras valgyti .
 




Komentarų (9)
1. 2008-11-11 16:54
 
Sveiki. Iškilo keletas klausimukų: 
1) Ar gali į šią kelionę vykti dar neragavęs kalnų žmogus? 
2) Ar kelionė skirta tik klubo nariams, ar joje gali dalyvauti visi norintys? 
 
Iš anksto dėkoju už atsakymus.
 
A.S.
2. 2008-11-12 06:56
 
Sveiki, kelionė yra organizuojama visiems ištroškusiems kalnų - ir klubo nariams ir nenariams. Dėl kalnų sudėtingumo ir Jūsų pajėgumo - Fanai yra pakankamai rimti kalnai, bet žygyje svarbu ištvermė ir gera sveikata. Šį žygį (kad ir tuomet kai aš ten keliavau) yra praėję žmonės kurie nė karto nebuvo kalnuose, tačiau buvo ir tokių kuriem tai buvo per sunku (nors jie ir buvo buvę kalnuose...). Svarbiausia fizinė forma, išvermė, dar kartą ištvermė ir noras! :)
 
pb
3. 2008-11-25 20:24
 
O gal galima būtų gauti kokius nors kontaktus, kuriais būtų galima susisiekti dėl išsamesnės informacijos?
 
A.S.
4. 2008-11-25 21:00
 
prashom. rasykit This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it arba This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it
 
tania
5. 2009-02-12 11:13
 
Laba, 
 
Ar dar yra galimybiu prisijungti? beveik visa iranga turiu. Kokia kaina butu mazdaug su viskuo? :)  
 
Aciu.
 
Rokis
6. 2009-02-12 18:37
 
kaip tik dabar perkam lėktuvo biletus. bileto kaina 1530 lt. keliones kaina nesikeičia. kaip ir viena vieta liko, jai visi iki antradienio perves pinigus.
 
Rolas
7. 2009-07-24 06:52
 
Grupė išvyko vadovaujama Roberto. Vakar palydėjau iki Rygos. Gero oro ir gerų įspūdžių!
 
Rolas
8. 2009-08-05 07:13
 
Tauta nusileido nuo kalnų. Visi sveiki ir gyvi šiuo metu randasi Samarkande. Kultūrinė programa. Kaip sekėsi kalnuose papasakos grįžę. Kiek supratau buvo viskas gerai. Viršūnės šiais metais nenusišypsojo. :eek
 
Rolas
9. 2009-08-22 23:16
   
Ramunas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 11 vasario 2010 )
 
< Atgal   Kitas >