Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2008 03 02-25 per Jordaniją pėsčiomis Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 26 vasario 2008
Jordanija, ką mes ten pamatysim, kur keliausim kaip keliausim. Čia tik reikėjo užsiminti Tatjanai, kad įdomu butu tenai nuvažiuot, štai ir rezultatas viskas sužinota, apskambinta, susirašyta su ten buvusiais. Tik pareigas belieka prisiimt. Kuo arčiau kelionė tuo labiau norisi ten greičiau pakliūti.

p.s. dabar galite susipažinti ir su kelionės dienoraščiu (žr. apačioje)!!!






Grupės sudėtis:
Rolandas Žygas - grupės vadas ir atsakingas už kanjonus;
Šarūnas Lapėnas - atsakingas už uolų maršrutus;
Linas Šlepetis - atsakingas už dykumos maršrutą;
Jelena Staricina - dalyvė;
Eugenija Saženytė - dalyvė;
Tatjana Kutyriova - atsakinga už ryšius su žydais;
Natalija Abramova - dalyvė;
Raimondas Kušeliauskas - atsakingas už civilizaciją, kul-turistas;
Jurga Budrytė - kul-turistė, vertėja;
Audrius Povilaitis - kul-turistas.



Prieš išvykstant, kuomet pažystamiems mėginau paaiškinti kelionės tikslą, sakydavau, kad noriu tiesiog pakeliauti po Jordaniją. Ir tada paprastai iškildavo vienas klausimas: o ką jūs ten veiksite? Juk kalnų ten nėra! Akivaizdu, kad visi buvo pratę – mes keliaujam tik į kalnus. Šį kartą kelionės tikslas visus nustebino. Kelionę suplanavome labai įvairiapusę, susidedančią iš kelių labai skirtingų dalių. O dabar, jau po kelionės, galiu drąsiai pasakyti, kad tai - mano pati vaizdingiausia kelionė. Kaip vienas bendražygių pasakė, ateityje bus sunku sugalvoti ką nors įspūdingesnio.

Į Jordaniją skridome per Izraelį. Tai buvo turbūt vienintelė klaida, kurią padarėme organizuodami kelionę. Per Izraelį į Jordaniją mes judėjome gana sklandžiai, tačiau žydų saugumas ir klausimai iš pareigūnų lūpų kartais tiesiog išvesdavo iš proto. Bet vis viena turėjai išlaikyti šaltus nervus. Iš kitos pusės bent kartą vertą verta tai patirti!

Amanas - Jordanijos sostinė. Didžiulis baltas miestas. Jam budingi neaukšti pastatai ir mažai žalumos. Gyventojų vienas milijonas aštuoni šimtai tūkstančių. Akį užkart užvaldo miesto dydis. Pastatai vienas kito neužstoja, todėl gali toli įžiūrėti. Šiukšlių čia niekas nesibaido ir visai nekreipia į jas dėmesio. Šiam žygiui iš Lietuvos jokio maisto nesivežėme. Juo pasirūpindavome miestuose. Todėl, kad judėtume toliau sėkmingai, mūsų maršrutui miestai buvo būtini. Kainos panašios kaip ir Lietuvoje, samdomas transportas  nėra brangus, tik benzinas gerokai pigesnis.

Pirmasis žygio etapas - Hidan ir Mujib tarpekliai. Mūsų bendras praeitas maršrutas – 33 km. Tarpekliai yra draustinio teritorijoje, gauti leidimus pasivaikščioti jais yra labai sudėtinga, o gal net neįmanoma. Todėl,  kad mažiau kas pastebėtų, prie jų atvažiavome naktį. Keliavom ne sezono metu. Aišku, rizikavome, kad užėjus lietui ir staigiai pakilus vandeniui tarpekliuose būtumėm nuplauti iki pat Negyvosios jūros.  Bet mūsų tikslas buvo bet kokia kaina ten pakliūti ir juos praeiti.

Galiu pasakyti vieną, kad tai tikri tarpekliai su visoms jiems budingoms savybėms. Jie giliai įsirėžę į uolų masyvą. Maršrutą pradėjom ties jūros lygiu, o baigėme prie Negyvosios jūros 400 metrais žemiau. Uolų formos ir spalvos priminė meno kūrinius. Laimei, šaltiniai, kuriais viso maršruto metu mums teko bristi, o kartais plaukti nuo vieno kranto iki kito, buvo tiesiog karšti! Hidane vandens temperatūra buvo artima plius 30.  Buvo krioklių, kuriais leidžiantis teko prisiminti ir kalnų techniką. Naudojome net virves, kurias nešėmės su savim.

Augmenija tarpeklyje labai įvairi. Esama ir palmių, ir sunkiai praeinamų nendrynų, kurie atsiranda tik išplatėjus tarpekliui, kai patenka daugiau saulės. Dėl vandens stygiaus virš tarpeklio augmenija jau skurdoka. Upėje yra žuvų, o labiausiai mus nustebino krabai, kurie naktį išeina į krantą. Roplių, gyvačių irgi pilna. Taip pat aptikome ir skorpionų.  Tai įsiminė labiausiai, nes vieną jų aptikom po bendražygės pagalve. Palapinių su savim nesinešėme, nes labai skaičiavome svorį. Nakvodavome lauke, todėl rytais galėdavome pamatyti ką nors vertingo ir įsimintino. Tarpeklių sienos leidžiantis link jūros aukštėjo ir siaurėjo. Įspūdingo grožio Hidano ir Mujibo tarpeklių pabaiga. Mujibo tarpeklis pasidaro niūrus ir baugus. Saulės spindulių patenka mažai. Plaukioti ir leistis nuo krioklių pasidarė įprasta. Kol staiga iš tarpeklio neišbridome tiesiai į apsaugai rankas. Teko susimokėti po 50 eurų. Tai buvo ne tik oficialus pinigų rinkimas, bet ir pagrasinimas –  jei dar kartą pagaus, pasodins į kalėjimą.

Negyvoji  jūra. Lyg viskas ir žinoma. Žemiausias vandens telkinys planetoje, kurio vanduo labai sūrus ir neturintis gyvybės. Tai kartu ir nykstantis vandens telkinys. Visos upės, kurios tik galėtų įtekėti į jūrą, sėkmingai nukreipiamos vamzdžiais ir naudojamos daržams laistyti. Tuo įsitikinome patys. Visas Hidano ir Majibo vanduo  prieš pat įtekant į jūrą suvaromas į vamzdžius ir dingsta nežinoma kryptimi. O mes buvom suplanavę praleisti vieną dieną prie Negyvosios jūros, ten, kur įteka šios upės... Po pasimaudymo jūroje reikia nusiplauti sūrų jūros vandenį. Deja, teko nusivilti ir ilgokai jo paieškoti. Tik temstant, pasivažinėję jūros pakrante, aptikom dar daržų link nenukreiptą upeliuką. Nakvynė buvo įprasta – po atviru dangumi. Tik viena problema. Ginkluota pasienio armija iš pajūrio vaiko pasiklydusius vietinius ir turistus. Tai – pasienio zona. Įtariam, kad mus buvo pastebėję ir bandė ieškoti. Kažkurio iš mūsų ciklopas per daug apšvietė kalno šlaitą ir Jordanijos pasieniečiais su galingu prožektoriumi dairėsi mūsų kalno papėdėje. Bet mes prasėdėjome tyliai ir be šviesų, tad naktis praėjo ramiai. Ryte mums pavyko išsimaudyti Negyvojoje jūroje. Standartinė nuotrauka su laikraščiu vandenyje!

Pajudėjom link Danos rezervato. Tranzuoti nebuvo sunku. Susitranzavom pomidorų sunkvežimį. Važiuoti buvo gera ir nekaršta. Neturėjom jokio stogo virš galvos. Pakeliui susitikom su dar trim mūsų grupės dalyviais, kurie bandė atlikti kultūrinę programą. Danos rezervatas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kalnų masyvas, visiškai nepanašus į prieš tai matytus vaizdus. Rezervato darbuotojai sutiko mus maloniai, žadėjo suteikti visą informaciją. Bet po to paaiškėjo, kad jie negali mūsų įleisti nes dar neprasidėjo sezonas. Tik uo kovo 15 dienos galima jame lankytis. Dar bandėme derėtis. Veltui. Karalių jie myli ir įstatymų klausosi. Pasitrynę prie tvoros ir permiegoję kempinge išvažiavom link Hasa tarpeklio.

Hasa tarpeklis. Jis nepriklauso jokiam draustiniui ir rezervatui. Tai buvo neplanuota vieta, kurią mes norėjom aplankyti. Išskyrus turimą žemėlapį, daugiau apie jį nieko nežinojome. Juk vietoj Danos rezervato reikėjo kažką nuveikti. Maršrutą pradėjom nuo karštų šaltinių baseinų komplekso. Mes dėl to nesitarėme, bet vairuotojas kažkodėl panoro mus ten nuvežti.  Gal pamanė, kad puiki vieta praleisti laiką. Baseinai kaip baseinai ir dar su karštu vandeniu. Mums jis pasirodė net per karštas. Bet jei jau atvėžė ir mes susimokėjom, reikėjo atidirbti.  Viskas kaip ir naujai padaryta, bet šiukšlių kiekis mus pribaigė. Kaip ir visur, jos mėtosi ir niekas į jas nekreipia dėmesio. Neužsibuvom mes ten ir pajudėjom žemyn upe. Iš pradžių mums nepatiko nei vaizdas, nei esamas šiukšlynas.  Bet reikalai taisėsi į gerąją pusę. Civilizacija baigėsi ir viskas susitvarkė. Prasidėjo tarpeklis visiškai skirtingas nei prieš tai matyti. Panašumas tik tas, kad jis kaip ir anie tęsėsi iki pat Negyvosios jūros. Vaizdai stebino visą maršrutą. Uolos labai dažnai keitė savo atspalvį. Tai baltos, tai juodos, tai raudonos. Vėl visą maršrutą teko bristi, bet ne maudytis. Tarpeklis gerokai platesnis nei prieš tai matyti. Dviejų dienų žygis ir mes vėl bendraujam su arabais.

Jordanijos arabai nuoširdūs, per daug nelendantys į akis su savo paslaugomis ir prekėmis. Nori pirk, nori važiuok. Susitarti nėra sunku, nors nelabai sau leidžia derėtis. Bet mums pavyko išsukti maršrutinį autobusą iš jam nustatyto maršruto. Į Petrą mums reikia ir mes ten važiuojam!

Petra. Priešistorinės civilizacijos lopšys Jordanijoje. Tai turbūt daugiausia dėmesio sulaukiantis kultūrinis objektas. Žmogaus rankų darbas nuostabiai dera su gamtos kūryba šiame stulbinančiame antkapių ir šventyklų mieste, iškaltame rausvame Petros kalno smiltainyje. Gana didelis ir klestintis miestas čia buvo sukurtas pirmame amžiuje valdant arabų kilmės klajoklių genčiai – nabutėjams. Kadangi į Artimuosius rytus buvo prasiskverbusi graikų, o vėliau romėnų įtaka, nabutėjai, jos paveikti, sukūrė puošnų, spalvingą savitą stilių. Nelieki abejingas šiem statiniam. Jie turi kažką, ko nesi ligi šiol matęs. Iš išorės atrodo didingi, bet viduje nustebina patalpų mažumu. Nors iš išorės jie panašūs į rūmus, patalpų dydis vos 15 – 20 kvadratinių metrų. Petros pastatai labai panašūs vienas į kitą, savo išsiskiria puošnumu Al-Khazna, Urn Tomb ir Ad Dayr vienuolynas. Kaip tam laikotarpiui ir būdinga Petroje buvo ir amfiteatras. Kultūrinei programai mes skyrėme dvi dienas. Nors po dienos supratome, kultūros kaip ir pakaktų. Bet pinigai sumokėti už dvi, tai teko atidirbti. Antrą dieną daugiau vaikštinėjome aplinkui. Norėdami daugiau pažinti beduinų buitį. Dar ne taip seniai jie gyveno visoje Petroje, bet valdžiai supratus turizmo naudą, jie buvo išprašyti.

Wadi Rum dykuma. Jai skyrėme keturias dienas. Viskas prasidėjo nuo Rum kaimo, į kurį mes atvažiavom vėlai vakare. Apsistojom vadinamame viešbutyje. Pradėjome derėtis dėl transporto, kad mus užmestų į dykumą. Buvo labai sunku išaiškinti, kad mums reikia tik transporto ir jokių kitų paslaugų. Tokių kaip mes matyt retai čia užsuka. Vietiniams buvo sunku išaiškinti, kad nereikia kempingų su stacionariomis palapinėmis ir po dykumą mes norime vaikščioti pėsčiomis. Ypač juos nustebino, kad mes ir palapinių neturim. Galų gale nieko nepešę, neįsiūlę jokių gidų, sutiko mus nuvežti iki Saudo Arabijos sienos ir paleisti.

Maršruto pradžia prasidėjo nuo Um Ad Dami (1840m) viršūnės. Tai – pati aukščiausia viršūnė Jordanijoje, esanti ant sienos su Saudo Arabija. Tai daugiau statistinis, nei sportinis įkopimas. Vaizdai skirtingi ir gražūs. Saudo Arabija priminė neaukštų kalnų masyvą, mūsų numatytas maršrutas – smėlio ir uolų kontrastą.

Eiti smėliu pasirodo nėra lengva. Lyg ir jauti pagrindą po kojomis, bet atsispyrimas keistokas. Pėda tarsi praslysta. Bet dykuma nėra vien smėlis ir gražūs barkanai. Neretai pasitaiko suplakto smėlio ir molio lopai. Supratęs, kad žymiai lengviau judėti jais nei biriu smėliu, pradedi ieškoti lengvesnio kelio, kuris dažniau pasitaiko arčiau uolų.

Wadi Rum vaizdai aišku mūsų nepaliko abejingais. Uolų formas ir spalvas sunkoka perteikti, o suprasti, kaip tai susiformavo, darosi visai beviltiška. Teorijų, manau, sukurta begalės, bet tiesa glūdi kažkur giliau.

Stebėtinai mums pasisekė su oru. Ne sezono metu vaikščioti po dykumą gerai. Bent jau mums nebuvo karšta. Palipę uolomis aukščiau radom ir šaltinių. Nors vietiniai tikino, kad jų nėra. Vandens suvartojimą žymiai sumažinom, nereikėjo taupyti.

Dykuma ganėtinai civilizuota. Daug kempingų, kuriuose galima pasipildyti vandens atsargų. Atsitikus nelaimei galima susirasti transportą.

Taip mes praėjome 62 km. Išlindom iš jos sveiki ir nesudegę. Ir vis dėl to, transportą suorganizavusio žmogaus veide matėsi savotiška nuostaba. Turbūt tikrai mažai tokių kaip mes čia apsilanko. Pakoreguotumėme mes jiems turizmą...

Kitas etapas – Jebel Rum viršūnė (1750 m). Vietiniai linkę ją vadinti aukščiausia Jordanijoje. Bet mes tikrai buvom užlipę ant aukštesnės. Ši viršūnė yra techniška, jos sudėtingumas priklauso nuo pasirinkto maršruto. Reikalinga alpinistinė įranga. Mes pasirinkome trečios kategorijos maršrutą, kad įkoptumėme į šią viršūnę. O leistis teko ir su 40 metrų virvėmis.

Pats kalnas – tai ištisas baltų piliakalnių labirintas. Neretai tarp jų atsiranda gili properša. Dėl išdėliotų turų judėti tikslo link buvo nesunku. Savo formomis viršūnė mus vis dar sugebėjo stebinti, nors jau tikrai buvome pasisotinę vaizdų. Tai kažkas neįtikėtino: iš apačios sunku patikėti savitu jos grožiu. Ant aukščiausio jos kauburėlio išpaišyta Jordanijos vėliava. Pasitikome saulėlydį, o tai ir vėl kažkas naujo! Sutemus kelią atgal surasti buvo sunku. Nusprendėm nerizikuoti ir suradę tinkamą aikštelę, susiruošėm miegoti. Išaušus nusileidimą radom nesunkiai ir sėkmingai pasiekėme Rum kaimą.

Sig Burrah tarpeklis. Tai – techninių maršrutų rajonas. Maršrutų sudėtingumas įvairus, apie juos galima gauti išsamius aprašymus. Šiai atrakcijai mes skyrėme dvi dienas. Laiką praleidome puikiai, įveikėme kelis 4-5 kategorijos maršrutus. Uolos puikios! Pagrindas neslidus, kybiai tvarkingi ir tvirti.  Laipiojant reikia atkreipti dėmesį į virvių ilgumą. Dažnai pasitaiko, kad iki artimiausio stacionaraus taško reikia pralipti daugiau nei 50 m. Laipiotojai pradėjo naudoti skirtingo ilgumo virves, todėl pasiėmus 50 m virves gali neužtekti leidžiantis iki tarpinių taškų. Dar uolos kaip švitrinis popierius, o tai labai gadina virves.

Wadi Rum praleisti laiką galima puikiai ir įvairiai. Nuo pasivažinėjimo džipais iki tiesiog pasivaikščiojimo ar laipiojimo įvairaus sudėtingumo uolų maršrutais. Rasti transportą taip pat visai nesudėtinga. Susipirkti maistą žygiui galima Rum kaime. Jo kainos nėra labai užkeltos, kaip kad yra šalia Petros.

Raudonoji jūra. Jordanija neturi daug jos pakrantės. Mes apsistojome beveik ant sienos su Saudo Arabija. Gražus pasaulis po vandeniu. Yra koralinių rifų. Jie kažkada čia buvo išsprogdinti, nes trukdė žvejams ramiai plaukioti. Dabar koraliniai rifai auga ir juos saugo. Tačiau trūksta tvarkos, norėtųsi, kad mažiau šiukšlintų, na bent jau kažkas surinktų šiukšles.

Tris savaites kelionė po Jordaniją baigėsi. Beliko kirsti sieną ir sėkmingai praeiti žydų saugumo kontrolę. Viskas baigėsi sėkmingai, visi mes Lietuvoj. Bet keliaujant į Jordaniją patarčiau važiuoti  per kokią kitą šalį, nes Izraelio pasienio istorijos gali tapti atskiru pasakojimu. Viena žinau, ten kur kariuomenė, ten ir savotiška betvarkė. O armijos Izraelyje netrūksta. Ji visur!

Rolandas Žygas

SMS ataskaita:
2008 03 03 09:53 SMS nuo Lino:
Sėdim Afulos miestelyje Izraelyje. Stovi šalia graži negrė, aplink daug merginų kareivių, visos su automatais ir šypsosi, dar daug šiukšlių, ieškom autobuso iki Jordanijos pasienio.

2008 03 03 13:31 SMS nuo Lino:
Na pagaliau mes Jordanijoje. Renkam finansininką, kuo baigsis - nežinau.

2008 03 04 15:35 SMS nuo Lino:
Pasitusinom Amane, varom į Heidano-Mujibo kanjonus. Oras šiltas, vakare vėsu. Atia civilizacija...

2008 03 07 16:01 SMS nuo Lino:
Praėjom Cheidan ir Mudžibu kanjonus. Pabuvom kaip pasakoje. Dabar prie Negyvosios jūros.

2008 03 08 17:43 SMS nuo Lino:
Atvažiavom iki Danos parko, bet mūsų tenais neleidžia. Taigi nutarėm rytoj važiuoti į Wadi Al Hasą, tai paprastas kanjonas, per dvi dienas praeisim iki miestelio As Sati, po to į Petrą.

2008 03 11 18:06 SMS nuo Lino:
Šiandien išlindom iš Hasa kanjono į Susi miestelį. Kanjonas nuostabaus grožio ir skiriasi nuo Cheidan ir Mudžim kanjonų, įspūdžių net per daug - atbunkam net nuo grožio. Tiesa nerašiau, kad vanduo kanjonuose šiltas kaip vonioje, nes teka iš karštų šaltinių. Dabar atvažiavome į Petrą, ryt varysime žiūrėt grožybių.

2008 03 12 17:32 SMS nuo Lino:
Šiandien aplankėme Petrą, viskas gražu, nors po kanjonų grožio nebe toks įspūdis, bet vistiek didinga. Apėjome beveik visą, ryt dar į Mažają Petrą planuojam. Visi nusivarėm nuo kojų, pavargom nuo žmonių kiekio, vėl noris į gamtą, kur nėra turistų šurmulio...

2008 03 14 10:45 SMS nuo Lino:
Jau varom į dykumą. Wadi Rum labai gražu, bet nėra vandens.

2008 03 17 13:56 SMS nuo Lino:
Gryžom iš dykumos nusvilusiom nosim, ištroškę ir išdžiuvę. Lena su Tanka net sriubai nebetinka, nebent dar Natašą kartu į puodą įmatus - liesa sriuba gautus. Mintys sukas apie atsigėrimą ir maistą.

2008 03 19 13:41 SMS nuo Lino:
Nusileidom iš Džebel Ram, palaipiojom per uolas, miegojom netoli viršūnės. Ryt mėginsim sudėtingesnį maršrutą.

2008 03 21 17:23 SMS nuo Lino:
Na va, Šaras mūsų neužmušė, pirštai nuo laipiojimo ištinę visų kaip sasiskos, o mano kaip sardelės. Buvo aukštai, buvo baisu, bet buvo gerai ir faina, lipom 5+, buvo atkarpų ir 6. Aš lipau su vibramais, Tanka su Auga lipo kedais, o buržujai Rolas su Šaru turėjo laipiojimo batelius. Ryt varom prie Raudonosios jūros nardyti.

2008 03 22 16:23 SMS nuo Lino:
Dabar esame Akaboje, panardėme tarp koralų, sėdim paskutinės rūšies restorane, laukiu žuvies.

Jordanija 2008 - kelionės dalyvių dienoraštis

Atskrendam anksti ryte į Tel Avyvą. Muitinė, pasų patikrinimas praėjo be didesnių kliūčių ir klausimų.Chaoso kaip ir nejuntama. Neaiškumas vienas, kaip ir iš kur judėti link Jordanijos. Taktika pasirinkta, judėti kažkur ir kažkaip!
Važiuojam električka, autobusu, tarpmiestiniu autobusu, taksi. Pastoviai klausinėdami kas, kur. Esminių problemų tikrai nejutome. Labai daug gyventojų kalbančių rusiškai. Jie kaip ir rusai labai paslaugūs ir natūralūs. Iškilus kažkokiam klausimui ar patarimui, visada rasi pagalba. Kaip jie patys sako jie čia rusai, o Rusijoje žydai. Ir svarbiausia juo išskiri iš bendros žydų masės. Kaip, atsakyti į šį klausimą negalių. Gal taip pat, kaip mus kažkodėl vadina rusais vakarietiškame pasaulyje. Tokia realybė. Ginkluotų kariškių netrūksta. Net gi pasakyčiau jie matomi visur. Moterys čia atlieka privalomąją tarnybą armijoje. Kažkaip stringa bendras vaizdas. Jauna moteris pasidėjusi automatą ant klubų. Klubų dydis dažniausiai būna toks, kad automatas padėtas ten guli. Vaizdingai apipasakoti šį siužetą galima tik taip.
Tiesą sakant kelionės metu per Izraelį lūžinėjau. Negaliu pasigirti matytais vaizdais. Bet ką mačiau! Nebuvo įspūdinga. Labai daug šiukšlių ir netvarkos. Valstybė jauna, miestai nėra seni. Tai kaip ir nėra senamiesčių, į kuriuos turistai traukia šniurais.
Štai mes ir pasienyje su Jordaniją. Žydai dar kartą tikrina. Klausinėja kodėl, kur ir kam važiuojam. Nusivedė Augą į šoną, bando išknisti to ką patys mes nežinom.
Rolas

Toliau Linas, Bet viskas baigėsi laimingai.Po patikrinimų, susimokėję įvažiavimo mokestį sėdome į autobusą vežantį už kelis čekelius porą šimtų metrų iki Jordanijos pasienio. Čia viskas man labiau patinka, nes visi nuoširdesni, tikriau šypsosi, aplinkui karaliaus portretai. O jie myli savo karalių. Nusipirkom vizas už 10 dinarų ir einam ieškoti kuo čia nuvaryti iki Ammano. Pasirinkimas menkas. Tik taksi ir dar niekas nesidera, tai nuvažiavom po 27 dinarus už mašiną. Atstumas apie 100 km. Teko imti tris mašinas. Atvežė tiesiai į viešbutį, kuris buvo Raimio išskaitytas „Lonely planet“ knygoje. Ammanas labai įdomus rytietiškas miestas, prekeiviai neįkyrūs, pamatyti irgi yra daug ko. Mečetės, bažnyčios. Viskas susigyveno viename. Daug policijos ir kariškių, net kariniai džipai su kulkosvaidžiais, visi kariškiai ginkluoti. Matyt bijoma Izraelio agresijos, nors paklausus atvirai nieko nesako, tipo žydai ir žmonės, bet politika jų nekokia. Moterys apsivilkusios įvairiai, yra visai europietiškai apsirengusių ir visai veidus užsidengusių, nors jų nelabai daug, bet geriausiai išsiskiria iš bendros masės.
Viešbutyje pakankamai buvo šilto vandens, kainavo neperdauginusiai, gavome ir pusryčius.
Linas

03 04
Taigi dar iš ryto pasitrynėm po miestą, prisipirkome maisto. Atsisveikinome su Povilu, Jurga ir Raimiu. Ir iš anksto suderintu taksi- mikroautobusu išvažiavome į Hidan slėnį. Vairuotojas niekaip nesuprato kur mes norime, reikalavo nurodyti kokiame mieste mes nakvosime. Kai pagaliau susišnekėjome, jis paprašė šalia  vairuotojo pasodinti mažesnius keleivius, suprask moteriškes. Mes taip ir padarėm, kad jam linksmiau važiuoti. Tanka tik labai laužėsi ir nėjo į priekį.
Privažiavus iki vietos, kur reikia sukti vairuotojas vėl pradėjo nesuprasti, klausia koks namas  ar ką, net nubėgo klausti šalia stovinčios mašinos vairuotojo. Ten vienas turtingas jordanietis supratęs mūsų bėdą nutarė parodyti mums kelią. Mes iš paskos. Privažiavome kempingą, kur jis apsistojęs, pamojavom jam ir toliau nuvažiavome. Vairuotojas stebėjosi ir vis klausinėjo ar toli dar liko. Galiu pasakyti GPS labai padėjo ir viskas atitiko kelių metrų tikslumu. Vairuotojui sumokėjome 60 dinarų vietoj sutartų 50. Tipo pridarėm streso.
Taigi prasidėjo lunatikų žygis. Pradžioje ėjome be žibintų, bet truputi nusileidus link kanjono teko įsijungti, kadangi gali ir nusiversti. Vienoj vietoj jau su Šaru norėjome kabinti virvę, bet Rolas atšaldė visų entuziazmą, sakydamas kur čia naktį žaisi, apraišus dėsies. Aišku jis buvo teisus, lengvai apėjome ir nusileidome į kanjoną. Virėm bulves su tūnu, aplink kvarkia varlės. Vieną visi filmavome, kol pradėjo iš visur lysti krabai, visai naminiai. Dar ir dygliakiaulių spyglių rado,             
Dabar gulim miegmaišiuose ant uolos, virš galvos šviečia žvaigždės, pučia švelnus šiltas vėjelis, aplink pilna cypsėjimo, kaukimo, švilpimo         
Linas

03 05
Tikros atostogos. Ilgai galvojome su chebra kokia šiandien diena, o tik antra išvažiavimo iš namų.
Viskas super, nerealu, jau net ir sunku nenustebti, kaip viskas gražu. Na iš eilės!
Žadėjom atsikelti pusė šešių, bet ne, kaip visada, norai belieka tik norais. Atsikėlėm tik šeštą, pusryčiai, daiktų pakavimas ir tik aštuntą pajudėjom iš vietos. Tiesa, apie nakvinę, miegojom be palapinių (mes jų neturim), oras superinis, bet arba per daug įspūdžių arba šiaip žemas spaudimas. Bent jau aš miegojau chrenovai (pasirodo ir kiti taip pat).
Einam kanjonu. Šilta, giedra. Kliūčių ruožas nesunkiai įveikiamas. Kažkur po pusvalandžio Lėna nusprendė, nėra čia ko ir įkrito į balą. Maudymosi sezonas atidarytas J. Rolas irgi nusprendė ilgai nelaukti ir kažką pastratėgavęs ant akmens, krito į vandenį su visa aparatūra. Vienžo linksma.
Jaučiuosi kaip žiūrėdama Discoverį kanalą. Ir vaizdai keičiasi, vienas už kitą įspūdingesni. Priėjom krioklį (iš apačios mažiukas krioklys). Virvės nusileidimas, kuprines atskirai nuleidžiam. Po valandos priėjom prie įspūdingo, didelio krioklio (kažkur 70m).Surandam apėjimą per dešinę pusę (ten turai yra), biški uolinio lipimo, pora pakabintų turėklų, nusileidimas nuobirynu prie nudegusių palmių. Surandam nulipimo vietą (ten dar kažkieno virvė), diulferiavimas ir mes ofigėnoj vietoj. Kanjonas susiaurėja. Sienos kažkur 50-70m, kaba lianos. Nueinam pažiūrėti krioklio, kurį teko apeiti. Это что тоб обалдеть.
Paskui per Discaverį rodė karštus šaltinius, jie išteka tiesiog iš sienų. Bristi per kanjono vandenį vienas malonumas, šiltas vanduo. Paskui buvo ilgas ėjimas per šliundras (nendrės). Šitos dalies galėjo nerodyti. Atrodo visiškas neprochod, bet Šaras ryžtingai varo į priekį ir pagaliau mes laisvėje. Išeinam prie kito kanjono, iš kurio teka karštas upelis. Einam apžiūrėti, kanjonas siauras, sienos aukštos, viršuje beveik siaura. Super vaizdai.
Sustojom nakvynei prie kanjonų susikirtimo. Pilnas servizas, karštas vanduo, oras fantastinis, ramu, žvaigždės. Pavalgyt ir miegot. Ate.
Viso nušutinom 14,5 km.
Tania

03 06
Bandymas atsikelti penktą ryto! Šaras atsibudo ir pranešė, kad rytas jau išaušo (jis vienintelis turėjo laikrodį, nes manasis po vakar dienos pasimaudymo, sustojo). Bet pasakė, kad nesikels. Nes tamsu! Švisti pradėjo 5.30. Tą proga pradėjom lysti iš miegmaišių. Palapinių neturėjom. Bent tiek palengvino mums mūsų sunkią rytinę dalį. Oras puikus ir sausas. Visai nejuntama rytinė rasa. Net batai, kurie buvo šlaput, šlaputėliai išdžiuvo. Vėl nusimato sunkūs pirmieji žingsniai link upės vidurio. Po to viskas paprasta. Jie būna šlapi ir saugoti nėra ką.
Nataša po nakvynės, po savo miegmaišiu rado skorpioną. Merginos tokią žinią pasitiko su išgąsčiu, vyrai su dar viena gera žinia. Likom nematę gyvačių!
7.50 pajudėjom. Užkarto įlindom į nendryną. Eiti buvo sunku. Kojos pynėsi, griuvinėjom. Ieškojom lengvesnio kelio upės vaga. Bet ir ji pasislėpdavo nendryne. Bandėm išlipti aukštyn ant uolų ir vėl leidomės. Per statu manevruoti! Keturias valandas skynėme kelią per visiškas džiungles. Per šliundras (Tankios žodis).
Slėnis pradėjo siaurėti ir statėti aukštos sienos. Atsirado viltis. Dėl saulės trūkumo augmenijos pradėjo mažėti. Ne vien vanduo reikalingas gyvybei palaikyti, reikalinga ir saulė. Taip mes įėjome į dar vieną įspūdingo grožio tarpeklį. Jie visi kažkuo skirtingi. Šis pasižymėjo savo spalvomis, kriokliais ir balomis. Pastarąsias teko ir perplaukti. Reikėjo ir virvių. Krioklių aukštis siekė 5-7 metrus. Maudynės nerealios. Gerai, kad vanduo šiltas. Manau, kad jo temperatūra arti 26 laipsnių. O gal ir daugiau. Vaizdai uch ir ach. Abejingu negali nelikti.
Išėjom iš Hidano tarpeklio. Santakoje su Mujib įkūrėm stovyklą. Jos aukštis 320m žemiau jūros lygio. Dar prasėjom aukštyn Mujib. Upė platesnė, tarpeklio sienos toliau nutolusio nuo upės. Ir vėl gražu. Lepina mus!
Rolas

Nu aš biški pridėsiu atbuline data.
O buvo taip….
Atsikėlėm 6.00. Planas – užlipti į kokia nors šalia esančią viršūnę ir pažiūrėti kaip kanjonas atrodo iš viršaus. O nakvojom Hidan ir Mujib santakoje.Lipti buvo lengva, uolos tiesiog kaip salėje. Užlipom į 80 m aukštį. J Vaizdai superiniai, matosi Negyvoji jūra. Viršuje vaizdeliai kaip Kamčiatkoje.
Toliau Hidanas susijungė su Mujibu ir kanjonas vadinasi Mujibu. Ir išeina prie Negyvosios jūros, ten mes ir varom. “Šliundryno”nėbėra. Ėjimas tai vandeniu, tai akmenimis. Paėjus kokį pusvalandį, įlindom į patį kanjoną. Stačios sienos, spalvų įvairovė. Einame vandeniu, kartais iki juosmens. Ši kanjono dalis jau kultūrinė, čia veda turistus, prie krioklių ir kriokliukų pakabintos virvės ir yra stacionarių taškų, kopėčių. Praėjo galingą krioklį. Kabėjo virvė, bet mes pakabinom savą ( свае оно как – то надежнее ). Išėjus iš kanjono tiesiu taikiniu papuolėm pas rendžiarius. Apsimetėm, kad nieko nežinojom ir aplamai netyčia pataikėm į kanjoną (nesvarbu, kad su aprašais ir kita įranga kabančia ant mūsų). Nuima po 50 JD nuo kiekvieno už gido paslaugas ir paleidžia.
Mes prie Negyvosios jūros. Vandens aplinkui nulis, kanjono vandenį jie įkišo į vamzdį ir kažkur paslėpė. Iškilo problema, o kaip gi išsimaudyti. Jūra tai koncentruotas druskos tirpalas. Šiaip kontrastas nerealus. Ką tik vandens turėjom iki ausų, dar visai šlapi ir dabar paėjus kokius 20 m – nieko, tuščia ir sausa.
Na toliau buvo tranzavimas iki Hot Spring šaltinių (čia šaliai jūrą). Šaras sugebėjo pasimesti, paskui atsirasti. Paskui  laukiam mūsų matrasnikų. Pagaliau visi kartu, jau tamsu, reikia ieškoti nakvynės. Atsiimam daiktus ir draugai mus pameta iki šaltinio, kurį matėm netoliese. Prie jo ir nakvojom. Jūros pakrantė tai pasienio ruožas ir vakare visus išvaro, postai ant kiekvieno kampo. Niu tokios Jordanijos chronikos.
Welcom to Jordan!
Tatjana

Išėjus iš kanjono.
Kol laukiam Raimio su chebra, mašina ir daiktais, čia prie Negyvosios jūros kvėpuojam ir geriam į save vietinės kultūros ir gyvenimo. Sprendžiant iš žmonių srauto prie jūros, pakrantė, viena populiariausių vietų kur vietiniai atvažiuoja. Pilnom mašinom nemokamai pasitūsinti – išsimaudyti, šašlo išsikepti, atsigerti coca-colos ir ant viso garso pasiklausyti vietinio popso. Suvažiuoja čia su visokio plauko mašinom – nuo vos važiuojančio laužo iki prabangių mersų ir pan.. Sutemus visi pradeda skirstytis, lieka  ištvermingiausi vietiniai ir mes. Jai Raimis ir kompani sutiks pavežti žemyn, bus super, jei ne – tuomet lipsim nakvoti į viršų. O ryte bandysim tranzuoti link Danos miestelio. Prie jūros pakrantės nakvot greičiausia nesigaus. Sutikti su mocu keliaujantys vokiečiai, sako, kad sutemus pasienio policija visus veja nuo pakrantės ir naktį ją taip pat tikrina. Vietinio gyvenimo apsupti, grožimės jūra ir laukiam chebros. Tiesa vietiniai be galo draugiški. Tiek tranzuojant, tiek laukiant chebros. Vietiniai siūlė colos, kavos, labai noriai bendravo. Nu viso, chebra atvažiavo.
Auga

03 08
Atsikėlę ryte po dienos nepavykusio tranzavimo, kur išsibarstėm, pradingom. Dienos tikslas buvo išsimaudyti Mirties jūroje ir važiuoti į Danos rezervatą. Pavalgėm pusryčius ir sudeginom savo laivus, kad atgal į upę negrįžti. Aš deginau savo neperšlampamą maišą (laivą) su giliom abejonėm, ar dar jų neprireiks.
Susikrovę, nusileidom kirtę kelią prie jūros. Ten įlindom į vandenį, jeigu jį galima taip pavadinti, tiksliau tai druskų kisielius. Nudeginom visas žaizdas ir nubrozdinimus po Mujib kanjono, padarėm kadrų kaip neįmanoma paskęsti. Kol maudėmės atėjo krantu kareivis su dideliu automatu, mūsų ar sienos saugoti. Pasisveikinęs po truputi prieidinėjo arčiau ir arčiau mūsų, įsitaisė ant artimiausios uolos už kokių 10 metrų ir įdėmiai į mus žiūrėjo. Tada pasidarė aišku, kad atėjo pažiūrėti besimaudančių panelių. Jis jas ir stebėjo. Natalija bandė slėptis už akmens, bet jis intensyvaus žvilgsnio neatitraukė. Nusisuko kareivis tik tada, kai su Linu nusimovėm maudymosi kelnaites. Išsigręžti. O visai pasitraukė, kai mes apsirengėm.
Aišku, mes nusiplovėme nuo kūno druskas įtekančiame į jūrą upelyje. Užlipome ant kelio per pomidorų laukelį ir mus užkalbino vietiniai. Susitarėm su vienu pomidorų sunkvežimio vairuotoju, kad nuvežtu į Al Karak. Jis pasiūlė 75 JD, nusileido iki 45 JD.
Važiavom linksmai po atviru dangum, atsistoję dėl geresnio vaizdo „kuzove“ (priekaboje). Bevažiuojant keliuose kontrolės postuose tikrino mūsų pasus ar tiesiog norėdami pasisveikinti.
Prie jūros pietinės dalies yra daug pomidorų, vynuogių ir truputi bananų plantacijų. Vandens nėra. Visur plastmasiniai vamzdžiai vandeniui.Vanduo nusukamas nuo jūros plantacijų link.
Al Karake paleidome sunkvežimį, pasigavom mikroautobusą, užsipirkom maisto ir nuvažiavom į Al Tafilah, ten pasiimam tris kitus mūsų piliečius iš autobusų stoties ir tuo pačiu autobusiuku nuvažiavom į Dana Nature Rezerve.
Čia tikėjomės praeiti Dana parką per tris dienas iki Petros. Bet iki kovo 15 dienos Danos parkas pasirodo buvo uždarytas. Priežastis, dėl oro sąlygų nepastatė Danos kempinguose palapinių turistams, dėl to ir uždaryti ir suprask kaip nori.
Mums čia viršininkas paaiškino, kad išviso tokio maršruto iki Petros nėra ir ten praeiti negalima, bet jie tokį maršrutą ateityje nori atidaryti. Mums pasiūlė iki Petros eiti kažkokiu aplinkiniu keliu (kur mašinos važiuoja), 60 km atstumas. Mums netiko! Dar pasiūlė nueiti kažkokiu aplinkėliu iki kažkokio viešbučio už 16 km., kuris randasi tarp keturių kalnų. Bet tai užimtu dvi dienas, nes reikėtu grįžti atgal ir tas maršrutas neina per patį parką.
Nutarėm pernakvoti šalia Dana Nature Rezerve pastato („ofise“) ir ryte mums pažadėjo sukombinuoti autobusiuką.
Naktis buvo labai vėjuota, nupūtė mūsų žemėlapius, bet juos ryte radome. Vieną iš jų šalia miegantys vokiečiai pagavo.
Šaras

03 09
Ryte vėjas nurimo.Pavalgėm ir išsidalinom žygio maistą. Rolas nubėgo fotografuoti drugelio. Vakar Rolas įlindo už tvoros į patį rezervatą fotografuoti driežo, tai jam parko darbuotojai pasakė, kad bauda būtu 100 US doleriai..Tai Rolas daugiau parko teritorijoje driežų neieškojo, tik gėlytes nufotografavo. Dabar su jaunu parko turizmo menedžeriu tarėmės, kad jis mums sukombinuotu autobusiuką. Važiuosim į Wadi al Hasa kanjoną.
Šaras

Tas menedžeris neranda transporto. Laukiam.
Pagaliau važiuojam. Turim nuvažiuoti iki Hamman Burbelta kaimelio nuo ten pradėti maršrutą., bet vairuotojas visiškai nešnekantis angliškai, nuveža mus į Hanromam Afr, prie karštų šaltinių. Ten nuo kiekvieno nuplėšė po 5 JD ir leido išsimaudyti karštose voniose (50-60 laipsnių karščio ). Vaizdelis baisus, visur šiukšlės, smirda. Fui! Greičiau iš čia. Afra kanjonas sueina su Hasa kanjonu. Varom žemyn iki santakos. Kanjonas gal ir gražus, bet tiek šiukšlių, kad labiau panašus į statybų karjerą ( кто в песчаный карьер – 10 litovcų ). Leistis pradėjom 12.00. Apie antrą valandą priėjom prie santakos, čia vandens procedūras ir pietus. Afra kanjonu teka šiltas vanduo, daug karštų šaltinių. Wadi Hasa jau geriau, šiukšlių nedaug ir krabų su žuvytėm padavėJ. Už krioklio sustojom nakvynei (16.00).
Tatjana

Na va sustojom nakvynei prie krioklio (Šaras). Kuris įkrenta kokius 5 metrus į minį kanjoniuką. Į kurį su kuprinėm nesileidom. Apėjom šį trumpa stačių sienų kanjoną iš kairės, nusileidę prie jo įėjimo ir nakvojom.
Tiesa prieš Apsistojant sutikom vietinius piemenis – ginkluotus beduinus su būrelių avių ir ožkų. Jie buvo gan teigiamai nusiteikę, kvietė miegoti arčiau jų, bet mes pasilikome savo vietoje.
Pavalgius ir sutemus visi ėjo krabų gaudyti.
Užmigom...
Sapnavom...
Atsibudom...
Rytas!
Šaras

03 10
Miegam be palapinių. Oras puikus. Ryto tenka laukti. Priežastis – anksti einam miegoti.
Vieta graži. Baltas tarpeklis. Atsikėlėm 05.30, išėjom 07.40. Jau susiruošus eiti, kuprinės jau buvo ant pečių, kai Linas pastebėjo savo džipijese įdomią įdubą – duobę. Imponavo jos gylis. Beveik jūros lygis ir dar kvadratinė. Deja užlipus ant kalno keteros Šarui ir Linui teko nusivilti. Pamačius tikrovėje ji pasirodė žymiai mažesnė ir ne kvadratinė.
Visa likusi grupė pajudėjo žemyn. Vaizdai lepina toliau. Taip galima tapti abejingu ir gražiausiom vietom žemėje. Visai neperdedu. Maudynės, karštų šaltinių baseinai, jau tapo kasdienybė. Prakaito pojūtis visai išnyko. Ir savo noru, ir nesavo maudynės tapo privalomos.
Vienom iš poilsių stabtelėjimų mus prisivijo Šaras su Linu. Greiti! Toliau judėjom visa draugiška komanda.
Priėjom gražų tarpeklį, panašų į tuos kuriuos matėm Hidane ir Mujibe. Skirtumas tik tas, kad nelabai susiaurėja, saulės daugiau pakliūna. Augmenijos žymiai daugiau ant šlaitų. Palmės, visokie paparčiai, lianos ir žolės. Nepraleidom ir šoninių tarpeklių. Bandėm jais lipti kiek mus domino ir leido nesinaudojant papildoma įranga.
Judėjom toliau. Slėnis išplatėjo, bet tarpeklio jausmas neišnyko. Ir staiga mus pasitiko raudonas tarpeklis. Tokio mes dar nebuvom matę. Pačioje pradžioje stūkso antikinius laikus primenanti uolinė skulptūra. Tai tikras gamtos kūrinys. Toliau žemyn raudonuoju tarpekliu. Užsukam dar į šoninį tarpeklį. Gražu! Nuvažiuokit patys ir pamatykit, nei čia parašysi, nei ką J.
Visą laiką kiek judėjom, Lino džipijesas rodė mūsų priartėjimą prie Safi tiesiąja. Ir kiek mes bejudėjom žemyn, jis rodė 9 km. Vietomis jis net didėjo. Įtarimas vienas – mes vingiuojam. Vaizdai nepakartotini, bet noras vis viena išlieka, kad atstumas mažėtu. Gal jau pasisotinom, bet ir nuovargis po šios dienos juntamas pas visus.
Žemėlapio gero neturėjom. Sunku pasakyti kiek nuėjom. Bet pagal laiką kelyje turėjom nueiti apie 15 km.
Sustojom 16.30. Šį vakarą susikūrėm laužą. Horizonte pasirodė musulmoniškas mėnulis (vaizduojamas ant mečečių).
Rolas

03 11
Kaip visada ankstyvas rytas. 5.30 mes lendam iš miegmaišių. Oras puikus.
7.40 dedam kuprines ant pečių ir išeinam link Safi. Darosi net pikta dėl gražių vaizdų. Labai jau staigiai foto juostos pleškinasi. Net skaitmenas turintys pradėjo dejuoti. Aplinkui raudonos figūrinės uolos. Einam ištisiniu raudonu tarpekliu. Brendam. Tako sauso nėra. Nors pagal aprašymus turėtume tik kartais sušlapti. Turbūt ne sezonas! Aptinkam didžiulę salę po uolom. Tikra teatro salė. Aidas geras, nors imk ir dainuok.
Šaltinių prisipilti geriamo vandens yra.
11.30 išlendam iš tarpeklio. Upė kaip jau įprasta kažkur dingsta. Negi leisi Negyvąją jūrą papildyti vandeniu, kai laukai laukia vandens. Į kaimelį išlendam. Žmonės nelabai pripratę prie turistų. Tai nėra vieta kur turistai masiškai važiuoja, tik atsitiktiniai asmenys. Žmonių odos spalva labai skiriasi nuo gyvenančiu kalnuose. Jie tamsesni. Bet nuoširdumas ir geranoriškumas tas pats. Čia angliškai šnekančių žymiai mažiau.
Pradėjom ieškoti transporto.
Rolas

Kaip mes ieškojom transportą! Įsivaizduojat pietiečius – arabus ir dar nemokančius angliškai. Kiekvienas sustoja, klausia kur važiuojam, po to siūlosi pavežti porą kilometrų iki kito buso ir taip kokius 5 – 10 kartus. Turgus! Paveža iki stoties. Vietiniai autobusai pigūs, bet jie mūsų neima, daug bagažo ir bando prastumti už didesnius pinigus mikroautobusus (apie 150 JD). Dvi valandas deramės su vairuotojais, vertėjas kompų mokytojas iš Karako.Galu gale pasamdėm public busą už 70 JD iki Petros, bet pakeliui jis dar išvežioja piliečius.
Važiuojam paliai pasienį, per dykumą, per perėją. Įdomus ir gražus kelias, busas užvažiuoja į kaimelius, kažką paimą, kažką palieką. Ekskursija tęsiasi apie dvi valandas. Mes Petroje 16.30. Surandam viešbutį už 12 – 14 JD (dvivietis kambarys) – Elgee. Dėl kainų visur reikia derėtis. Tai vargina, bet ekonomiškai naudinga. Pagaliau apsigyvendiname ir į miestą ragauti vietinio maisto. Su alkoholiniais gėrimais čia ne kas, mūsų chebrantai randa tik be alkoholinio alaus už didelius pinigus. Galiu pasakyti Wadi Musa nėra pigus miestas. Maistas, gėrimai ir kitos prekės čia brangiau negu Amane.
Prisivalgę ir po trumpos ekskursijos po naktinį miestą – miegot!
Nu vsio, poka!
Tania

03 12
Pajudėjom link senosios civilizacijos, taip vadinamos Petros. Viešbutį palikom 07.00, eiti nuo viešbučio 20 min. Bilietus pirkom dviem dienom, taip pigiau. Vienai dienai 21 JD, dviem 26 JD.
Pakliūvam į miestą pro gilų tarpeklį. Tai kaip ir vienintelis civilizuotas kelias į šį miestą. Aišku galima nusileisti stačiais šlaitais. Ir manau, kad tai galima atlikti nepastebėtam. Jai pagautu, pasekmės neaiškios. Bent jau mes nesiaiškinome.
Ryte mažai turistų.Tai ne taip vargina. Įdienojus jų tikrai per daug ir tai dar nesezonas. Tinginys vaikščioti gali pasisamdyti vedlį su asilu ar kupranugariu. Išskirtinai tuo naudojasi japonų turistai. Draugiškumas ima niršų. Kaip vienas, taip ir visi. Ir būtinai veidus nuo dulkių prisidengia nosinaite. Prekyba indiškais ir kinietiškais suvenyrais klesti. Parduoda kaip vietinę produkciją. Net ir senovinės monetos kelią įtarimą. Kurias parduoda atvirai, tai paslapčia, kad apsauga nematytu. Privalumas vienas – prekybininkai neįkyrūs.
Miestas turi žavesio. Tai dar nebuvo matyta ir sulyginti su matytais miestais neišeina. Iš išorės pastatai atrodo didingi. Tai apgaulinga. Įlindus vidun, įspūdis apie pastatų dydį staiga pasikeičia. Nematavom! Bet standartas 20 – 25 kvadratiniai metrai.
Sunku buvo vaikščioti. Karšta. Kaip ir atrodo vienos dienos pilnai užtenka. Pastatai turi panašumo vienas į kitą. Išsiskiria iš visos masės pastatų gal kokie keturi. Aišku jie nėra susikoncentravę vienoje vietoje. Atstumai iki jų ženklūs. Kaip ir pamatėm, pasivaikščiojom!
Rolas

03 13
Kadangi baletas į Petrą nupirktas dviem dienom – reikia atidirbti! Nutarėm pasivaikščioti į šoną, ten kur žymiai mažiau turistų. Kriptį nutaikėm link Gyvatės šventyklos.
Turistų nėra daug. Pastatų iš uolų išskaptuotų pakankamai. Čia skirtumas dar tas, kad beduinai gyvena. Nespręsiu apie gyvenimo sąlygas uolose. Bet jai jau čia gyvena, vadinasi tai pilnai įmanoma. Buitis kukli, vandens turi.
Užsukom į vieną beduinų būstą. Pakvietė išgerti arbatos. Pagrojo vietiniu instrumentu prie arbatos puodelio. Prasidėjo prekyba. Senovinės monetos ir aišku pigūs indiški papuošalai. Kaip ir iš mandagumo turėjom kažką nusipirkti. Prisipirkom karolių.
Pakilom link šventyklos. Įžiūrėti gyvatės atvaizdą buvo visai įmanoma. Uolų spalvos visai kitokios. Jos baltos, ne taip kaip likusioje Petroje. Po to pasukom link pagrindinio miesto. Stebėtinai daug keramikinių šukių. Galima įtarti, kad jos ne šių dienų. Specialisto Šaro nuomonė. Šiandien vėsiau ir turistų, ten kur vaikščiojom visai nėra. Vietinius beduinus priimi kaip čionykštės kultūros dalį. Tai kaip ir nuovargis mažiau juntamas.
Sugrįžom į miestą.Apsipirkom kažkiek maisto. Maisto kainos gerokai užkeltos, nei kituose miestuose. Planas buvo užsipirkti likusį žygiui maistą kažkur pakeliui. Bet šį kartą buvo sunku su tais arabais. Planas buvo gerokai pakoreguotas vietinio arabo. Kažkokiu būdu jis sugebėjo mus atvilioti į tą patį miestą ir maistą mums supirkti jam mokančius procentus parduotuvėse. Bandėm gelbėti padėtį, norėjom atsisakyti paslaugų. Bet rezultatas buvo toks ir ne kitoks. Būkit įkyresni, reikalaukit to ko norit. Jie vis vien norės tave apsukti. Bet tai buvo pirmas avėjas, kai mus pagavo arabas ir sutvarkė kaip norėjo ir už tiek kiek norėjo!
Mažoji Petra. Ji maža. Įėjimas nemokamas. Apžiūrėti ją užtenka pusvalandžio. Nieko naujo nepamatėm. Dėl bendro tikslo, jai jau čia, reikia pamatyti ir mažąją Petrą. Pastebimas vienas skirtumas, kad vidinės patalpos gerokai didesnės nei Petroje. Gamta žalesnė, daugiau augalų, medžių. Uolos turi baltą atspalvį. Nuo Wadi Musa miesto ji nutolusi 15 km.
Vakare atsibeldėme į Wadi Rum. Taip vadinamame Rum kaime apsigyvenome viešbutyje. Tai netipinis viešbutis, tai arabiškas ir dar dykumoje. Čiužiniai ant grindų. Viename kambaryje miegama po 5 -6 žmones. Kaina po 5 JD nuo galvos. Bet dušas yra. Bėga tai šaltas tai drungnas vanduo. Bendra virtuvėlė. Pro tvorą kyšo kupranugarių galvos (mes jas ryte pamatėm).Mus tikrai tenkino ši aplinka.
Išsikrovus daiktus iš mašinos ir jai nuvažiavus, paaiškėjo, kad snikerių nebeturim. O taip brangiai už juos mokėjom. Beveik 40 JD. Ir kas svarbiausia dėl jų kainos didžiausias triukšmas buvo kilęs. Dar ir kremas nuo saulės liko, mano cigaretės visai dykumai. Kai atvažiavom buvom patenkinti, kad pagaliau to arabo atsikratysim. O, kad daiktus sutikrinti, kažkaip pamiršom.
Transportas mums kainavo 130 JD, 20 JD iš tos sumos už nuvežimą į mažąją Petrą.
Rolas

03 14
Laukiam dykumos vado Lino!
Nakvynė praėjo ramiai, paryčiui pradėjo triukšmauti kupranugariai. Įprastas, ankstyvas rytas. Maršruto nagrinėjimas iš pat ryto. Viešbučio savininkas primygtinai siūlė savo paslaugas – kempingą ir daryti radialinius išėjimus iš jo kempingo. Gąsdino, kad labai sunku vaikščioti po smėlynus ir atstumai dideli. Mes aišku kūrėm savus planus ir visai nenorėjom prisirišti prie simboliškos civilizacijos. Galimas variantas ir su kupranugariais dykumą pravaryti.
Nieko nepešė iš mūsų viešbučio savininkas. Pasisamdėm tik du džipus, kad mus užmestu į dykumą.
Nutarėm maršrutą pradėti nuo Um Ad Dami viršūnės ir judėti link kaimo netiesiąja, o aplankant kai kuriuos gamtos stebuklus.
Palikom zabroskę važiuodami mašina kempinge. Apskaičiavę dienos maršrutą, kuprines palikom pakeliui. Buvom numatę grįžti nuo viršūnės tuo pačiu maršrutu. Pavažiavom iki kalno papėdės, beliko tik užlipti į ją. Tik jau su viena mašina, kita pakeliui sugedo. Senokos transporto priemonės, be žibintu ir veidrodėlių. Technikinė apžiūra turbūt visai nedaroma, svarbu, kad mašinos važiuotu. Derybų metu mes bandėm įrodyti, kad ir vieno džipo mums pakaks. Bet šeimininkas nesutiko, įrodinėjo, kad netilpsim. Bet mūsų praktika rodė visai kitą patirti. Nesiginčijom ir išvažiavom su dviem džipais. Bet davažiavom iki vietos su vienu. Transportas kainavo 65 JD už mašiną.
Išlipę iš mašinos pajudėjom link viršūnės Um Ad Dami (1840 m). Lipimas nesudėtingas, ilgai neužtrukome. Vaizdai gražūs. Kitoje pusėje Saudo Arabija. Saudo Arabijos pusė daugiau panaši į kalnus, o mūsų maršrutas - uolos ir smėlynai. Dygliuotą peliuką pamatėm.
Nusileidę nuo kalno patraukėm link paliktų kuprinių. Pirma pažintis su smėliu. Visai nieko. Eiti nebuvo sunku, kaip ir be kuprinių ir nebuvo karšta.
Nuėjome 9 km. Nakvynė kaip ir viso žygio metu be palapinių. Tik va – mėnulis pradėjo kankinti. Pilnatis artį!
Rolas

03 15
Kėlėmės 05.00 ryto. Pusryčiai. Išėjome 07.00. Kryptis buvo link Al Warga. Darėm lanką, praeinant tą uolų masyvą ir išlindus iš jo laikyti kryptį link kempingų miestelio (Sunset sites). Nakvynė buvo suplanuota kempinge, norint pasipildyti vandens atsargų. Na ir mūsų maisto atsargos buvo paliktos ten.
Vaizdai aišku ir toliau lepino mus.Tai ir nauja patirtis.Dauguma dykumoje dar nėra buvusi, išskyrus mūsų vadą Liną. Eiti nebuvo sunku, nekaršta. Kaip padariau išvadą, neverta eiti tiesiausiu keliu. Verta pamanevruoti, aplenkiant smėlynus. Arčiau uolų kietesnis pagrindas po kojomis. Žymiai lengvesnis atsispyrimas gaunasi, netaip vargina. Einant smėliu kojos kaip ir neklimsta, bet padai praslysta. Ir susidaro toks jausmas, kad praslysti.
Uolų įvairovė ir savo spalvomis, ir figūromis vis dar stebina. Kaip ir turėjom jau senai priprasti.Bet vis gi ne! Yra ir į kalnus panašių vaizdų. Tas masyvas daug tamsesnis, turintis juodą atspalvį. Aukščiu aišku nepasižymi.
Supratę, kad per anksti ateisim į kempingą nutarėm kirsti vieną iš uolų tarpekliu. Taip bandydami išsimušti į kitą slėnį (jai taip galima pasakyti). Aptikom gana gilų šaltinį. Kurio giliausia vieta buvo pusantro metro.Jo gylį išmatavome besimaudydami.Turbūt ankstyvą pavasarį visuose tarpekliuose aukščiau palipus galima rasti šaltinių.Pavirinus vandenį pilnai geriamas. Nevirintą gerti nerizikuočiau.
16.00 atėjome į kempingą. Nueitas šios dienos atstumas 24 km. Palapinių miestelyje yra vanduo, dušas. Miegant lauke, nesinaudojant palapine ir maitinimu kaina 7 JD žmogui.Dušas ir vanduo įeina į kainą. Aišku tu už vandenį ir moki. O jis to vertas. Gali įsikurti už uolos ir niekas tau nei žodžio nepasakys.
Kempingų šiame rajone tikrai netrūksta. Strategiškai vieta patogi, nėra didelis atstumas nuo kaimo.
Kaip ir visada miegot nuėjome gan anksti. Atšventėm Lenos gimtadienį, valgėm tortą.
Rolas

03 16
05.00 prabudome, pusryčiai ir į maršrutą. Prieš išeinant dar išgėrėme arabiškos kavos pas Muchamedą. Geras aromatas, kaip ir neįsivaizduoji savęs geriančio standartinę kavą.
Maršruto kryptis link uolinio tilto Um Frouth. Nuėjome greitai, radome nesunkiai. Arka verta dėmesio. Aukštis 15 metrų. Čia jau buvo apsistoję prancūzų turistai, kuriuos atnešė kupranugariai.Tai dar labiau papuošė šią vietą kupranugarių atsiradimas, tik aišku ne prancūzai. Jie per daug triukšmingi pasirodė. O mes viso maršruto eigoje ieškojome ramybės ir nepaliestos gamtos. Norėjome vengti mašinų judėjimo ir kempingų atsiradimo. Tai padaryti pilnai įmanoma.
Sekantis maršruto taškas – Burdah uolų masyvas. Gerokai palipus link viršūnės laukė dar didesnė ir įspūdingesnė arka. Patį masyvą ir vietą nuo kurios reikia šturmuoti maršrutą link Burdah  arkos, radome nesunkiai. Aišku padėjo tie patys prancūzai, kurie sėdėjo kalno papėdėje, prie maršruto pradžios.Pats maršrutas nesudėtingas, bet painus. Ant arkos mes užsiropštėm per vieną valandą. Maršruto eigoje reikia stebėti turus. Atsiveriantis vaizdas nuo arkos į aplinkines vietoves - nuostabus. Tai vaizdai kurie papuoštu bet kokią vizitinę kortelę Wadi Rum.
Nusileidę niekur toliau nėjome, nakvynės vietą pasirinkome čia pat. Nuėjome 19 km.
Pilnatis. Uolos nusidažė naktį balta spalva. Tai dar paįvairino mūsų kelionę. Prie tokio menulio žibintuvėlių kaip ir nereikia. Bet miegoti buvo sunku. Linas rado išeitį – miegojo su akiniais nuo saulės.Jai jau dieną jų nereikia, tai bent naktį praverčia.
Rolas

03 17
Naktis nerami, sunkiai daug kas miega. Sunku tai paaiškinti, bet nei vienos kelionės metu taip blogai nesu miegojęs. Pastoviai lauki ryto. Miegot eidavom apie devintą vakaro, gal tai priežastis.
Rytas pasitiko keistu rūku. Buvo daug spėlionių, kas lėmė jo atsiradimą. Tai drėgmės padidėjimu negalėjom traktuoti. Panašu buvo į dulkių rūką. Nors nei vėjo, nei audros nebuvo. Kas jas galėjo pakelti nuo paviršiaus, liko tik paslaptimi. Vaizdais mus stipriai apribojo. Bet įspūdį paliko, svarbiausia, kad kvėpuoti netrukdė. Ir visai nekaršta buvo.
Traukėm link Rum kaimo. Maršrutas ėjo šalia uolų masyvų Ar Rak‘a, Um Ishrin. Paliai pietinę jų pusę. Stebėtinai matėsi daug raudonų smėlynų.Viliojo jų aukštis ir grožis. Grožėjomės iš toli, nors ir matomumas buvo prastas. Tarp šių masyvų turėtu būti įdomu pasivaikščioti.
Skubėjom link kaimo, mintimis jau buvome apie rytdienos maršrutą į Jebel Rum viršūnę. Norėjome tiksliai išsiaiškinti maršrutą. Kaimą pasiekėm 12.30. Nuėjome 14 km. Kaime jautėsi daug didesnis karštis ir tvankumas nei dykumoje. Nebuvo juntamas joks vėjo gūsis.
Apsistojome pas tą patį Muchamedą, jo viešbutyje už 5 JD.Visi reikalingi civilizacijos malonumai. Dušas. Pasivaikščiojimas po kaimą. Aplankėm parduotuves. Maisto yra įvairiausio, tikrai nebuvo verta gadinti nervų Petroje. Ir jis pigesnis nei Petroje, bet kažkiek brangesnis nei kituose Jordanijos miestuose.Kiek supratome iš pokalbio su čekais, kurie jau čia sėdi ilgai, Akaboje maistas ir ypatingai alus yra gerokai pigesnis nei čia. Akaba turi ekonominės laisvės zona. Tai turbūt vienintelis Jordanijos miestas, kur galima laisvai nusipirkti alkoholinių gėrimų. Kituose miestuose, kuriuos mes pravažiavome parduotuvių su šiais gėrimais neaptikome.
Rūkas išsilaikė visą dieną. Nuo rytdienos mūsų grupė skyla į dvi grupes.Vieni važiuoja link Raudonosios jūros, kiti bandys laipioti uoliniais maršrutais.
Rolas

03 18
Rytas. Išsiskyrimo metas. Bet neilgam. Keturios dienos tai daug ar mažai?
Šešiese patraukėm link Viršūnės, keturiese išvažiavo prie Raudonosios jūros. Kaip buvom sutarę su Muchamedu dėl transporto, kad mus nuvežtu prie maršruto pradžios, dėja sklandžiai nesigavo. Palaukę gerą valandą prie vartų ir nieko nesulaukę, nutarėm patys pasiieškoti transporto. Vietoje buvo sunku ką nors suprasti, likusi jo žmona prie ūkio angliškai nešneka. Ir aš su Šaras nuvarėm prie informacijos centro. Ten renkasi vietiniai ir gaudo turistus, siūlydami įvairiausias paslaugas.Galima surasti bet kokią paslaugą, tik nepamirškit derėtis. Transportą susiradome greitai ir pigiau (30 JD ), nei Muchamedas prašė ( 50 JD ). Sugrįžus pas savus, visai nenustebom pamatę laukiančią mūsų žadėtą mašiną. Aiškino, kad reikėjo išsipirkti leidimus. O juos parduoda tik anksti ryte ir pareigūnas vėlavo. Ir save pristatinėjo kaip sąžiningą verslininką, mokantį mokesčius. Dauguma nemoka, tai jų transportas pigesnis. O mes visai sutinkam nemokėti mokeščių, kaip ir pripratę prie to! Teko mums sumoki už tuos leidimus, kad išvažiuojam į dykumą. Bet išvažiavom su Selim Abbu Amsallam ( tel. 0777225447). Jis mums patiko, tvarkingas ir malonus. Žinojo maršrutą, galėjo tiksliai mus privežti ir nukreipti teisinga kryptimi.
Maršrutas prasideda priešingoje kalno pusėje. Nuo kaimo pusės maršrutai sudėtingi, mes nutarėm jais leistis. Nueiti pėsčiomis užtruktum pusdienį. Mes to nedarėm, pasisamdėm transportą. Maršrutas gan populiarus ir daugumai vietinių jis žinomas.Atsiradus prie tako, aišku  pasidaro kur reikia lipti. Mes turėjo ir satelitinį žemėlapį.
09.40. Prisitraukimas prasideda uolų nuobirynu. Po 20 minučių prieinam prie uolų. Tada Turų pagalba einam maršruto link. Pakilimai, nusileidimai, ypatingos įrangos ir technikos nereikalauja.Viso maršruto eigoje turai.Pirma virvė buvo reikalinga nusileidimui nuo vieno išsikišimo uolos ant kito. Kaip ir balkonais galima būtu pavadinti.Kito kelio nesimatė. Netrukus priėjome pakilimą 4 kategorijos.Kabinome virvę, darydami saugos taškus (frendai, zakladkės). Virvės ilgis 20 m. Sunkiausia buvo pradėti lipti, labai jau siauras plyšys. Kaip ir lendi į jį, bet su kuprinę sunkoka, stringi su ja už uolų kraštų. Toliau maršrutas eina turų pagalba. Nebūtu jų, maršrutą būtu sunku atsekti. Tikrai pasiklystum ir iš trečios kategorijos maršruto gautųsi velnias žino koks. Priėjome paskutinę šios dienos virvę.30 m traversas. Tarpiniai saugos taškai padaryti stacionariai. Ėjome prasegdami virvę.
Išėjome ant plokštikalnio. Prasidėjo kauburėlių maršrutas.Turų pagalba judėjom link viršūnės. Pasiklysti ne sunku. Vaizdai nepakartotini, ir toliau mus stebinantys. Tai vėl kažkas naujo ir nematyto.Toks jausmas, kad kažkas pripylė skiedinio kauburėlius. Bet ganėtinai tvarkingai. Ir tarp tų kauburėlių mes ieškom sau kelio link viršūnės Jebel Rum.
Laipiojimo batelių šiam maršrutui nereikia.
17.30 pasiekėm viršūnę Jebel Rum (1750 m). Tai vienas iš kelių šimtų kauburėlių. Ant aukščiausio užpaišyta Jordanijos vėliava.
Saulėlydis per dulkių rūką. Įsimintini vaizdai. Viršūnė kaip ir neaukšta, bet graži. Vertėjo čia užsiropšti.
Pradėjom leistis. Sutemo. Sunku buvo atsekti maršrutą. Nutarėm nerizikuoti ir suradę tinkamą vietą nakvynei, apsistojome.Maisto daug neturėjom, nesinešėm nei primusų. Sausas maisto davinys, vanduo ir miegot. Naktis buvo šalta ir vėjuota. Miegantiem su vasariniais miegmaišiais buvo šalta.
Rolas

03 19
Šaltas ankstyvas rytas. Pūtė šaltas vėjas. Sunku buvo išlysti iš miegmaišio, tai vienintelė dar kažkiek šildanti vieta buvo šiai akimirkai. Laukėme saulės. Taupydami svorį daug drabužių nepasiėmėme. Buvo tikrai šalta!
Maistas sausas ir trys litrai vandens dviem dienom žmogui.
08.00 pajudėjom žemyn. Leidomės baltais kauburėliais, turai buvo gerai matomi.Nusileidimas nesunkus.Pagrindas po kojomis kaip švitrinis popierius. Galėjai stabiliai laikytis ant stataus šlaito be baimės, kad nuslysi.
Priėjome nusileidimą virvėmis. Pirmas nusileidimas 5 m virve.Pakabinti virvę taškas padarytas stacionariai. Netrukus priėjome kabinamų virvių seką. 15m, 10m, 40m. Nusileidę įlindome į tarpeklį. Yra šaltinis su baseinais. Praėjome uolomis nesušlapę kojų. Neilgas praėjimas iki paskutinės virvės. Maršrutas eina tarpekliu, kol neprieini ilgiausios virvės nusileidime nuo kalno. Jos ilgis daugiau nei 40 m. Nusileidus maršrutas eina akmenų nuobirynu. Prie kiekvienos nusileidimo virvės yra padaryti stacionarūs taškai.
Į kaimą išėjome 12.30.
Apsistojome pas tą patį Muchamedą. Rūkas išsisklaidė.Pradėjom kurti planą likusiom dviem dienom. Susiradom tą vairuotoją, kuris mus vežė paskutinį kartą. Koordinatės jo gyvenamosios vietos nurodė, kad ieškotume mėlyno džipo. Tokios spalvos mašinos šiame kaime tik dvi. Pas jį ir jo brolį. Jis nusimanė apie laipiojimo maršrutus.
Maršrutą išsirinkome. O kas laukia rytoj, bus matyt!
Rolas

03 20
Kovo 20 d. ketvirtadienis
Kėlėmės kaip visad anksti, košę virė vėl Rolas, mes kaip paršeliai tyliai džiaugėmės. Atsisveikiname su Nataša kuri išvažiavo į Akabą. 7 val. Ryte kaip sutarta atėjome pas Suleimaną į namus su daiktais, dalį daiktų palikome pas jį. Jis mus nuvežė į Sig Burrah kanjoną uoliniam laipiojimui, išleido šalia anglų laipiotųjų palapinės. Šaras apžiūrėjo maršrutus, mes nuo vaizdelio dėjom į kelnes, laipiojimo batelius pasiėmė tik Šaras su Rolu, o aš Tanka, ir Auga be jų. Aš tik su vibramais, bet ką darysi. Šaras lipa pirmas su apatine sauga, kabina virvę. Mes iš paskos kinkas drebinam, užlipam statmenu trūkiu sienoje (kriaku), padeda šoninė sienelė, pasirodo lengviau negu atrodė. Knygutėje parašyta 5+, tai visi didžiuojamės, bet Šaras sako nesąmonė tai 4. Užtvirtinimui dar kartą užlipam tą 25 m sieną. Jau sakyčiau užbėgam. Aplinkui prisirenka daug beduinų visi mus filmuoja, fotografuoja. Vienas gidas atsitempė turistus sako, kad čia jo draugai laipiotojai mes??? Nors matom jį pirmą kart.
Taigi einam lipti kitą sienutę, irgi sutrūkinėjęs kalnas ir viskas. Dar vienas kriakas be šoninės sienutės, iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, bet Šarui lipant su apatine sauga jau supratau, kad bus šakės. Vietomis nėra kur kabintis, jau galvojau nepralips, bet jis ėmė ir pralipo, teko lipti ir mums, Rolas su bateliais irgi užlipo greitai, viena vieta sunkesnė, tipo 6A visa kita 5+, aš mielaširdingai užleidau Tankai eilę, po ilgų mandagumo gestų ji sutiko lipti pirma, užlipo kažkaip. Atėjo ir mano eilė, lipu, lipu pirštai kažkaip patys prilimpa prie uolos, suteka mėsos į visus plyšelius ir nelygumus, vibramas netelpa į plyšį (kriaką), kojos pasukti neina, kur sunkiausia dalis, kur tik kojomis į plyšį reik sukišti ir stotis slystu Šaras prilaiko virve, tipo lipk toliau, na lipu ir taip kokį metrą ar pusantro kol užlipu iki vietos kur dar galima įkišti šiek tiek vibramą, o rankomis tai nėra kur imti, tada jau gerai, pasirodo ir taip lipti galima, užsikariu iki viršaus ir 40 m žemyn, pirštai sutinę, kaip sardelės. Rolas išvaro su fotiku žiūrėti apylinkių. Mes varom ieškoti rytdienos maršrutų, ką aš žinau su Tanka isteriškai juokiamės pamatę ten kur bandysim lipt, lygi siena siauras plyšiukas 5b vėliau stogelis po kuriuo reik prašokti porą metrų ir užsikabint už 6b ir tu pačiu 6b į viršų, nuotraukos atrodys gerai, bet kaip pralipti... Saulė kepina varom į šešėlį, ten jau grįžęs Rolas pasakoja apie gražius matytus vaizdus, dar vieną akmeninį tiltą, nuostabų kanjoną, kaimą, beduinus ir kupranugarius. Apie maršrutus mes sužinome iš anglų kurie mums paskolino ir knygą. Rolas kaičia primusą tai tiek.
Linas

03 21
Lendam iš miegmaišių. Šį rytą žadintuvo nenaudojome. Programa laipiojimas uolomis. Miegojome tarpeklyje.Iš viršaus nuo uolų visą naktį krito šalta oro srovė. Tai kaip ir vėsoka buvo miegoti. Bet rytas pranašavo karštą dieną. Maršrutą pasirinkome pavėsyje. Nes ant saulės vilčių laipioti neturėjome.Ir apie tai net nemastėme.
Maršrutų daug ir vaikščioti nėra toli. Pasirinkom 5+. Iki taško 30m. Pralipimas aiškus ir atrodo nėra sunkus.  Vienas blogumas, kad nesilaiko laipiotojai vieno virvės standarto. Geriau, kad visi laipiotojai laikytųsi 50 m virvės standarto ir saugos taškus įrenginėtu pagal ją. Bet yra kaip yra. Šaras pradėjo lipti su apatine sauga, darydamas tarpinius saugos taškus. Iki taško pralipo nesunkiai. Pasitarus buvo nutarta lipti iki sekančio taško su apatine sauga, darant tarpinius taškus. Palipus 10 metrų pasidarė aišku, kad saugos taško ten nėra.Mums iš atminties atrodė, kad jis ten turi būti. Vakar buvom vartę knygutę su maršrutais. Beliko lipti toliau arba palikinėti įrangą. Toliau maršrutas sudėtingojo. Atsirado 6 kategorijos etapų. Iki antro stacionaraus taško Šaras pralipo 55 metrus.Kad galėtu leistis reikėjo pririšti dar vieną virvę. Bet tarpiniai saugos taškai neleido praslysti virvių mazgui. Pradėjau aš lipti išiminėdamas tarpinius taškus iš maršruto apačios.O Šaras leisdamasis išiminėjo taškus iš viršaus. Antrą virvę tempiau iš paskos. Taip lipom kol išrinkom visus tarpinius taškus.Pradėjom leistis iki pirmojo stacionaraus taško. Nusileidom ant aikštelės.  Kaip ir viskas saugu ir gerai. Pradėjom ištempinėti virvę. Neapžiurėjus jos kritimo galimybės, virvė įkrito į plyšį ir užstrigo. Prieš tempiant ją žemyn reikėjo išimti iš plyšio per kurį ji slinko. Mes to nepadarėm. Ir va tau rezultatas!
Po pasvarstymo, pakabinom antrą virvę  ant pirmojo taško, kad kiti galėtu laipioti. O aš su Šaru kūrėm planą kaip atlaisvinti virvę iš plyšio.Teko Šarui dar karta užlipti su apatine sauga. Išlaisvinęs virvę jis ir nusileido naudodamas apatinę saugą, išrinkinėdamas taškus paskui save.
Viskas sėkmingai, palaipiojom.Karštis dykumoje pasidarė neįmanomas.Tik pavėsis gelbsti. Ir bendras nuovargis atsirado. Reikėjo poilsio.Dar bandėm pralipti vieną 5 maršrutą. Bet greitai atsisakėme dėl nenoro ir fizinių jėgų trūkumo.
Kaip ir žadėjo Selim, atvažiavo laiku. Mes pasisotinę dykuma su mielu noru pasitraukėme. Selim atvažiavo su 77 metų džipu, su atviru stogu. Trankytis po dykuma su tokia mašina daug maloniau nei su uždara.
Siurprizas. Kupranugaris pagimdė kupranugariuką. Tai atsitiko mums važiuojant per dykumą. Kiek supratom iš Selim, kad jis vietinis veterinaras. Po gimdymo mums leido arčiau prieiti. Kupranugariukas labai jau priminė dinauzoriuką ir garsais panašūs kaip per tuos filmus. Gal jie ir panaudoti kuriant filmus apie dinozaurus.
Kaime nieko naujo. Apsistojome pas Selim, jo namuose. Už nakvinę paėmė po 4 JD. Nors kaina buvo sakoma, kiek duosit. Dar pavaišino vakariene. Stebėtinai jie mažai valgo mėsos.
Taip ir baigėsi tikrosios Jordanijos kelionė. Liko dar Raudonoji jūra. Dvi dienos pležinimosi. Kaip nors!
Rolas

03 22
Įprastai keliamės penktą ryto. Tai yra Rolas keliasi ir daro visiem pusryčius :). Septintą atsisveikinam su šeimininku ir su public bus ( 3 JD ) varom į Aqabą. Devintą Aqabeje, o 9.30 Beduin Moon. Chebra laukia. Apsistojam. Galimas variantas nakvoti dviviečiuose kambariuose arba tiesiog pavėsinėje.
Tania

Vietiniai autobusai pigūs. Iki Raudonosios jūros mums kainavo po 3JD. Bet reikėjo palaukti kol susirinko visas autobusas. Autobusas išvažiuoja tik anksti ryte. Kitu atveju reikia samdyti autobusą arba taksi. Tai brangiau.
Prie Raudonosios jūros pliažai purvini. Tam reikia nusiteikti. Viską atperka povandeninis pasaulis. Koraliniai rifai visai šalia kranto. Belieka tik išsinuomoti maskę ir trubkę, ir visas povandeninis pasaulis po tavo pilvu.. Nuoma nėra brangi ir to pilnai pakanka. Užtenka keliems išsinuomoti vieną komplektą. Nes vis gi šalta ilgiau panardyti. Vandens temperatūra kažkur vos daugiau nei 20 laipsnių. Gal ir keistokai skamba, bet ilgiau panardžius darėsi šalta.
Po pietų važiavom į Aqabą, tai daugiau darėm, kad praleistume laiką ir pavalgytume. Valgėm kur valgo vietiniai. Atsargiai porcijos labai didelės. Nepatartina daug patiekalų prisiimti.
Aqaboje patiko vėliava – jos dydis. Nematavom, bet Žydai tikrai mato iš savo kranto. Yra viduramžiu pilis. O miestas turistinis, daug viešbučių, parduotuvių. Kas kažkiek nustebino, tai alkoholio parduotuvės. Visos kelionės metu jų visai nematėm, visas alkoholis prekiaujamas iš po prekystalio. O čia atvirai ir nevaržomai. Aqaba skaitomas laisvos prekybos miestas.
Rolas

03 23
Diena prie Raudonosios jūros. Didžioji grupės dalis į Izraelį išvažiavo po pietų, o Šaras, Tatjana, Auga ir aš nutarėm Izraeliu važiuoti naktį ir Tel – Vyvą pasieti paryčiui. Taip išspręsti nakvynės problema. Mūsų duomenimis autobusai iš Elato važinėja gan dažnai ir paskutinis prieš dvyliktą valandą.
Pavakarojom Aqaboje. Tai tikrai pigesnė šalis nei Izraelis. Ne pro šalį pasirūpinti būtiniausiais dalykais – geriamu vandeniu, galima ir užkąsti pasiimti , jai rukai – cigarečių. Ten gerokai brangiau.
Sieną mes perėjom pėsti, iki jos pavažiavom su taksi. Jordanijos pusėje įvyko netyčinis incidentas. Tikrinant pasus buvo išplėštas pagrindinis paso puslapis pas Auga. Kaip ir netyčia, ir be jokių problemų mus išleidžia iš šalies, bet kaip Izraelis pasitiks Auga su tokiu pasu! Popieriuko apie netyčinį puslapio išplėšimą jie nesutiko parašyti. Na ką bandom laimę. Priėmė mus su standartiniais, kaip ir sveiku protu nesuvokiamais klausimais.
Izraelio šį karta pasakojimais nekabinsiu, kaip ir tikslas šios kelionės – Jordanija, o Izraelis tik tranzitinė šalis.
Į autobusą kaip paaiškėjo mes nesopėjom, per vėlai atvažiavom. Naktį praleidom ant suoliuko parke. Naktį, arčiau ryto nes išvažiavom į Tel – Vyvą  Kuprines palikom stotyje, kažkokiame kabake. Saugojimo kamerų mes neradom. Gal ir saugumas to neleidžia. Kaip ir sprogdina. Ir išvažiavom į Jeruzalę. Transportas Izraelį ganėtinai pigus, lyginant su kitomis kainomis.
Rolas

03 24
Diena Jeruzalėje. Man miestas pasirodė per sunkus. Gal per daug skirtingų kultūrų ir religijų. O gal tiesiog ne tuo laiku ir nevietoje buvau!
Ką verta pamatyti, tai juodai baltą filmą. Tai žydų kvartalas kuris randasi ne senamiestyje.
Pastebėjimas – nematėm vokiškų mašinų.
Rolas

03 25
Finiš. Gaila, baisiai gaila. Dar keliaučiau ir keliaučiau. Bet... Auga su mumis neišskrido, pasimetus, pirmą kartą toks nesusipratimas. 3 – čia valanda nakties prasideda čekinas, išskrendam 6 – ą. Ką aš žinau? Dabar jokie patikrinimai yra juokingi. Tikra nesąmonė, suprantu skriaudžia, kariauja, bet mes, taikūs piliečiai čia ko dėti. Klausimai, klausimai...Bagažo tikrinimas net neatsimenu kiek kartų vyko. Tikrai daugiau nevažiuosiu į šią šalį.
Bet buvau ir maloniai nustebinta. Jeruzalėje važiuojam iš autobusų stoties į senamiestį. Kur lipti neaišku.Ir įlipo toks diedukas „božyj oduvančik“ J, ir klausia manęs ar čia ne 6 –as autobusas rusiškai. Na o toliau paprasta, viską paaiškino, kur išlipti ir kur nueiti. Na ir ką čia pasakysi.
Viskas baisiai brangu, visur tikrina, bet paklausus rusiškai kaip nuvažiuoti iki Jeruzalės apsaugietis paaiškina ir praleidžia be patikros... J
Panašu į Rusiją. Nesąmonės!!!

Pora žodžių apie žydus.
Karočia storom šiknom, truputi smirda, plius tvarka baisesnė nei pas arabus, tai šalis į kurią nesinori grįžti. Negaliu pasakyt kad viskas blogai, bet tikrai ten ne viskas gerai, ypač užkruša naglumas, kas pirmesnis tas gudresnis.
Linas

Na ką aš žinau? Daugiau į šią šalį nebenoriu, nei miręs, nei gyvas. Jai įmanoma, kitoje kelionėje aš ją apvažiuočiau 100 km spinduliu. Tai taip ir darysim!
Audrius – Povilas

Įspūdis apie Izraelį susidarė toks biški juodai baltas su daug skrybėlių ir automatų. Atrodė, visi jie ten paranojiškai įsitikinę, kad kiekvienas užsienietis kuprinėje nešiojasi kaip minimum dvi tris bombas ir ruošiasi sprogdinti kiekvieną stotelę.
Jurga

Kol nebuvau Izraelyje apie žydus galvojau blogiau.
Raimis

Žydu saugumas. Juos kažkas puola ir skriaudžia. Bent jau taip jie traktuoja įvykių seką. Pažiurėjus iš šalies, tiek daug ginkluotų žmonių nemačiau nei vienoje valstybėje. Peršasi išvada, kad jie patys savęs bijo.
Rolas




Komentarų (22)
1. 2008-02-29 10:59
 
ale grazu ten, ir silta musiau ;]]]]
 
pb
2. 2008-03-01 15:20
 
grazu tai tikrai, bet del silumos tai klausymas :), o kaip malonu daiktus krauti :)
 
tania
3. 2008-03-02 09:30
 
sekmes ten jums :)
 
rem
4. 2008-03-05 12:25
 
Smagu jiems. Atostogauja... Ech. Kada nors ir as taip. Saule, pliažas, alus...
 
SB
5. 2008-03-12 20:48
 
na mes praejom jau, Hidano ir Mujibo, o paskui ir dar Wadi Hassa kanjonus, vaizdai neapsakomi, Wadi Hassa ejom, nes Dana rezervatas buvo uzdaqrytas, nes sezonas dar neprasidejo. 
siandien apvaiksciojom Petra, vel kadru milijonas, bet ir nuo koju nusivarem. rytoj bus dar pusdienis petroje, paskui mazoji Petra, o paskui vaziuosim vakarop i Wadi Rum. ten 3 dienos laukia dykumoje, o paskui laipiojimai uolom - auksciausia vieta Jordane... 
pakolkas tai pats vaizdiskiausias zygis pasaulyje, kitaip nepavadinsi. iki 
Saras :zzz
 
Saras
6. 2008-03-19 09:51
 
eee silta ten pas jus...o pas mus pavasaris nenori ateit....ufff laukiu su ispudziais...gerai kad ten viskas jumi sekasi....
 
rimukas
7. 2008-03-23 16:07
 
Su šv. Velykom Jus. 
Nesumuškit kiaušių ant uolų :)
 
Saulius B.
8. 2008-03-25 17:06
 
Privetas chebrite, su Sv. Velikom! Iordanija super, dabar virshkinu.
 
tania
9. 2008-03-26 08:42
 
tu virskink virskink, bet nuotraukas tai siuskit ;]]] 
o pas mus ziema grizo!  
;]]
 
PB
10. 2008-03-26 09:11
 
niekaip negaliu susikaupt ir parasyt ko nors protingo ispudziai dar nesusiguleje... vis zydeliai i akis lenda
 
Linas
11. 2008-03-26 15:36
 
Sveiki visi sugryze, laukiam nuotrauku pasiziureti ka ten jus pralipinejot :) Ir ispudziu, bet juos geriau gyvai isgirsti.
 
Rasius
12. 2008-03-26 18:11
 
po tiek ispudziu dabar reikia atsigauti. po sio zygio bus l. sunku kazka ispudingesnio sugalvoti :cry
 
saras
13. 2008-03-27 09:39
 
geris ir grozis... 
tik nardymu nemachiau.. ;]]]] 
:eek  
 
p.s. fotkiu tai galima butu truputi pamazinti...  
 
:zzz
 
PB
14. 2008-03-27 16:52
 
sis albumas tai tik pirma dalis, bus dar dvi dalys. 
nespejau nei apkarpyti nei kitu daliu uzbaigti, nei pavadinimu surasyti. 
tikiuosiu iki savaitgalio galo viska sutvarkyti
 
Saras
15. 2008-03-27 16:55
 
Izraelis paliko gilu ispudi, mazdaug panasei, kaip kai sunkvezimis suvazineja kate arba suni, vaizdas negrazuz, bet demesi traukiantis, paliekantis ispudi... taip pat ir Izraelis...
 
Saras
16. 2008-03-27 17:08
 
Šarai, žiūrėk įžiebsi tarptautinį konfliktą... 8)
 
D.S.
17. 2008-03-27 19:27
 
Arabai gal ir keistoki, bet savi! O gamta tikrai Jordanijoje turi sava atspalvi. Sunkoka butu prisimint bent viena sava kelione ant tiek turininga ir ivairepusiska. 
Na, o apie Izraili geriau nei Saro komentaras nesugalvosi. Toks jausmas, kad jie patys saves bijo!
 
Rolas
18. 2008-04-03 12:33
 
Klausykit, gal kokiu ispudziu idekit, kol neuzmirsot :)))
 
D.S.
19. 2008-04-05 09:15
 
kaip tik rasau, bet pradzioj skaitysim Keliones ir pramogos. bus ir dienorastis. na dar mano nuotraukos laukia. kurios tikrai gavosi.
 
rolas
20. 2008-04-21 23:50
 
na trumpai sakant, nei filmavimas nei filmai nesigavo :sigh
 
Sarunas
21. 2008-04-22 11:50
 
na Sarai, aciu tau uz komplimentus :)
 
tania
22. 2008-07-31 17:10
 
gera kelione! (svarbiausia, kad sniego nebuvo...)
 
giedre

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Šeštadienis, 01 vasario 2014 )
 
< Atgal   Kitas >