Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2005 07 31 - 08 27 poliarinis Jenisėjus - GYVENIMAS ŠIAURĖJE Spausdinti Siųsti el.paštu
Šeštadienis, 02 vasario 2008
Mindaugo Gudo dienoraštis

Įvadas

Tai pasakojimas apie tai, kaip aš (Mindaugas) ir mano draugas Raimis išsitrenkėme kažkur į Taimyro pusę. Jeigu kalbėti abstrakčiau – į Sibirą, kažkur už poliarinio rato, kur tėvelis Jenisėjus į Arktį savo vandenėlį gena. Ir ne tik apie tai kaip mes trankėmės, bet ir apie gyvenimą, kokį pamatėme tenai... Kaip suprantu, čia reikėtų paaiškinti koks velnias mus nešė į tą „galerą“ – tokio pobūdžio klausimėliai iš tautiečių lūpų neretai nuskambėdavo (nelabai suprastas būdavo tas pasakotojų entuziazmas).



Tiesą sakant, man ir pačiam šis klausimas kildavo ir vis dar kyla. Juk prieš akis pakankamai aiškiai stovėjo galimų vėsokų vasaros atostogų, meškų vizitų į palapinę perspektyva, o ką jau kalbėti apie legendomis apipintas Sibiro uodų armijas. Žmonės kalba, kad anksčiau ten „nemokamai vežė“, o mes čia savo noru važiuojame (ir mokame). Mėginu prisiminti šios aferos užuomazgas. Viskas regis prasidėjo tuo, kad Raimis pateikė tokį kelionės pasiūlymą, apeliuodamas į mane kaip į patyrusį turistą – atseit žmogų, kurį verta imti su savimi. Matyt mano savimeilė buvo labai jau paglostyta, kad iškart sutikau. Vėliau jau ėmiau galvoti... O galvoti, kaip turbūt numanote, buvo apie ką... Juolab, kad artėjant prie „terminų“, save laikančių kietais turistais žmogelių dvasia ėmė šlyti, kol galų gale iš garbingo dydžio potencialių keliautojų armijos likome tik dviese... Visi drasūs ir pasiryžę buvo tik prie alaus bokalų. Kaip pastebėjau esu labai inertiškas ir nelankstus tipas, kuris labai nemėgsta keisti savo išankstinių planų, kad ir kokią „kiaulę“ išorinės aplinkybės pakištų (dabar ta kiaulė – kad mes tik du). Nusprendžiau važiuoti. Jau antrą kartą taip darau – pirmąkart tikrai nepasigailėjau, vadinas, nepasigailėsiu ir dabar. Net piktas pasidariau – kodėl mano planus, svajonių ar troškimų išsipildymą turi apspręsti kiti žmonės (jų buvimas arba nebuvimas)? O į Sibirą, kai geriau pagalvojau, tikrai norėjau. Mano smegeninei tai kažkoks magiškas žodis, kažkokia mistinė teritorija. Čia buvo ištremtas mano tėvas, pasakojęs apie tankiausias gūdžiausias taigos girias Taišeto apylinkėse, kaip ilgus kilometrus eidavo miškais į mokyklą ir į turgų, kaip reikėjo saugotis ant medžių tupinčių ir ant kaklo užšokti tykančių lūšių, o taip pat ir po taigą klaidžiojančių pabėgusių pavojingų kalinių. Mane traukė ir tos žemės ekstremalumas – sausi žiemos speigai iki –40 - -60 ºC, karščiai vasarą, amžinas įšalas ir daugelis kitų dalykų. Ypač įdomi pasirodė šiaurė – poliarinis ratas, poliarinė diena, poliarinės pašvaistės poliarinę naktį, tokioje  aukštoje platumoje sau analogų pagal dydį ir užterštumą neturintis  Norilsko miestas. Keistas jaudulys ėmė vien pagalvojus apie galimybę prisiliesti prie Eurazijos upių tėvo Jenisėjaus – jaučiu silpnybę gamtos dydybei, galybei, erdvei ir stichijai. Akis taip pat ėmė temdyti įsivaizduojamų spurdančių gausybės žuvų vaizdelis. Galiausiai, Sibiras ne tik laukinės tikros ir netgi baugiai pavojingos gamtos poligonas, bet ir teritorija, persmelkta žiaurios istorinės tikrovės – gulagų liekanų, žuvusiųjų palaikų, kančių ir kitų Josifo atributų.



Sudarėm kelionės planelį – tikslas pasiekti Igarkos miestelį, esantį kelis šimtus kilometrų į šiaurę nuo poliarinio rato ant Jenisėjaus upės kranto. Ten Raimio dėdė gyvena – tikėsimės rasim... Iki ten nusigaut nelengva – reikia važiuot transibiro traukiniu iki Krasnojarsko (3 paras), o tada arba skrist, arba plaukt „žemyn upe“ 1744 km – sausumos kelių su Sibiro šiaure Rusijoje nėra. Aišku mes norime plaukti. Tačiau buvo viena problemėlė – bilietai jau sezono pradžioje buvo pilnai išpirkti, o juos nupirkt galima tik Krasnojarske – jokie rezervavimai ar internetinė prekyba čia negalioja. Be to, plaukiojimo kompanija “Jeniseiskoje parachodstvo“ nuo 2005 m. iš 5 keleivius gabenančių laivų paliko tik 3... Mat Taimyro tigras kompanija „Norilsko Nikelis“, turintis pagrindinį Jeniseiskoje parachodstvo akcijų paketą, didžiausią dėmesį skiria įmonės produkcijos išvežimui ir savo miesto aprūpinimui reikalingais jam produktais, ypač besiruošiant žiemai. Matyt iš žmonių vežimo pajamos yra menkos, arba paprasti žmonės čia Rusijoje mažai kam rūpi.. Kita galima problemėlė iškiltų, jeigu pasirodytų, kad Igarka uždaras miestas, norint patekt į kurį reikalingas leidimas.  Kažkodėl niekas nieko nežino. Anksčiau Igarka lyg ir priklausė Norilsko sričiai (ir Raimio dėdė į Lietuvą skrisdavo per Norilską), o tai jau pasienio zona, kur viskas labai sugriežtinta (turbūt bijomasi, kad koks žmogelis per Arktį į užsienį nelegaliai nenupėdintų). Vėliau Igaka buvo priskirta Krasnojarsko kraštui ir sienos lyg ir atsivėrė, tremtiniams ir jų palikuonims taip pat. Turint omenyje Rusijoje informavimo priemonių informacijos sklaidos ypatybes, niekas tiksliai ir nežinojo, kaip yra dabar iš tikrųjų. Kaip matote, Rusija yra labai sudėtingas „objektas“ planavimo atžvilgiu – reikia pasiruošti galimoms improvizacijoms. Sulūrėm planą B – Baikalą (kaip vėliau paaiškėjo čia tik aš kūriau tą planą - Raimiui tik viena buvo galvoje...- Igarka). Tai bus mūsų (mano?) improvizacija, jeigu kažkas neišdegs su Igarka. Sakyčiau psichologiškai visai nebloga „atsarga“... Žiūrėsim kur mus velnias nuneš.


Dalyviai                  
Lukošas (keliautojas lenkas)      Mindaugas Gudas (Aš)      Raimundas Žukovskis (Raimis)


Linksmasis autobusiukas. Liepos 31 d.
11:40 atsiduriu Vilniaus autobusų stotyje ir atrandu susinervinusį Raimį – mat jau 10 minučių vėluoju. Tėtis pripleškina nuotraukų – mes paklusniai pozuojam. Galiausiai, 12:00 pajudame Maskvos link.
Jeigu kas planuoja važiuoti į Maskvą autobusu kaip mes, turiu perspėti – jeigu esate didelis kaip aš, gerai pagalvokite ir įvertinkite savo „galimybes“ Pavyzdžiui, mano kojos buvo tiesiog per ilgos priešakinės sėdynės atžvilgiu – teko sėdėti seksualiai išsiskėtusiam. Atėjus nakčiai priekinė sėdynė atsilenkė atgal... Pridėkime dar tai, kad sėdynės, į kurią remiuosiu, atlošas per trumpas, kad galėčiau naktį atremt galvą atgal. Taigi, toje sėdynėje sėdėjo ilgakojis liūdnojo vaizdo riteris (pasiryžęs užkariauti Sibirą). Kaip žinia, pas žmogų dar užsiliko niekam nereikalingas rudimentinis uodegos kaulas, apie kurio ezistavimą dažnai pamirštama. Po šio pasivažinėjimo aš jį prisimenu dažniau. Dar kartą įsitikinau, kad pasaulis nepritaikytas dideliems žmonėms. Raimis irgi skundėsi. Be reikalo – jis tiesiog neįsivaizduoja ką reiškia būti mano kailyje. Kančias kiek palengvino prieš miegą parodytas Maskvietiškas filmas apie tokį „karliką“, kuris pagaliau nusprendė kažko imtis, kad susirastų sau trokštamą moterį. Esmė ne tai, kad ši tema gali būti aktuali mums viengungiams. Svarbiausia - Rusijos koloritas, Maskvos dvasia - viskas ko reikia važiuojant į Rusiją.

Maskva. Rugpjūčio   1 d.
Maskvoje buvome anksti ryte (7 val.). Tik išlipę pradėjome maltis po Metro. Bagažą palikome Jaroslavlio stoties saugojimo kameroje. Tuomet užlėkėme užvalgyti į kažkokią vieną iš daugelio stoties rajono kafe – iš negausaus pasirinkimo užsisakėme koldūnų. Po kelių minučių gavome žinią, kad „oficiantė“ koldūnų nerado parduotuvėje... Vėlgi tai labai įdomiai ir linksmai nuteikė. Mes lietuviai labai jau naivūs, jei tikėjomės, kad maistas čia gaminamas. Raimis savo atsiminimuose šį atvejį taip apibūdino: „08.35 sėdime stoties Moskva Jaroslavskoje kavinėje. Diadia Miša užsisakė koldūnų. Po kiek laiko ateina padavėja ir sako: „Va, pas mus koldūnai baigėsi, o parduotuvėje irgi nėra“. Pasakė, nusisuko ir nuėjo prie kitų klientų. O Diadia Miša valgyti tai nori! Palaukė, kavytę pagurkšnojo, nuėjo ir paprašė omleto. Nu tada kiek ir užkando.. Kavos kaina 30 rub, omleto – 45 rub.“ (supraskite, Diadia Miša tai aš).
Pavalgę nulėkėme priduoti dokumentus į registracijos punktą, kad mus priregistruotų. Šioje šalelėje reikia per 3 dienas nuo sienos kirtimo būtinai kažkur prisiregistruoti. Kadangi 3 paras teks važiuoti traukiniu, tai galim nespėti. Juolabiau, kad Krasnojarske nežinia kur rasti analogišką punktą... Labai įdomi sistema – reikalavimas yra, tačiau tą reikalavimą įvykdyti labai nelengva, nes velniai žino kur tie punktai yra.
Pridavę dokumentus binzinėjome ir laiką užmušinėjome, Maskvą apžiūrinėjome. Raimis taip ją aprašė: „Maskva graži, gražūs ir žmonės. Mirguliuoja spalvos, keičiasi malonūs kvapai, bet yra ir akivaizdūs kontrastai. Automobiliai nuo prabangių iki senų „žiguliukų“, tarp žmonių pasitaiko vienas kitas benamis, bet valdžia, matyt,  nenori gąsdinti turistų, todėl į centrą vargšų neįleidžia“. O  aš va kitaip pasisakysiu - man ne tokia ji ir graži – labai jau viskas čia platu ir galinga, jaukumo ne per daugiausia. Piteris su savo architektūra ir kultūros palikimu, įtariu, daug labiau patiktų. Bet va labai kažkaip krito tos gražios rusės mergaitės – mitas, kad Lietuvoje moterys gražiausios. Beklajojant radome knygyną, kuriame vieninteliame buvo literatūros ir žemėlapių apie mūsų planuojamus aplankyti kraštus.  O kelionė į tuos kraštus vos neužsibaigė nė neprasidėjusi – vos buvome įleisti į traukinį... Kodėl? O todėl, kad mūsų gudruolės lietuvės bilietų pardavėjos (traukinio bilietus pirkome Vilniaus Geležinkelio stotyje) neįrašė į bilietus mūsų pasų numerių (neleistina Rusijoje!). Laimei, jauni „palydovai“ mus praleido. Taigi, tęsiame kelionę toliau, tikėsimės pavyks nusigauti į šiaurę – netikėtumų čia sulaukti galima visokių. Plackarte susipažinau su savo kaimyne (sėdėjome atskirai), žiūrėsim, bendrausim. Raimis, regis, taip pat kažkokią kalbą su bendrakeleiviu užmezgė. Jo kaimynė senutė Zoja Michailova, gan mielai jam šypsojosi, važiuoja i Novosibirską. O kaimynai, beje, prieš mus truputį „susimovė“. Kai kirtom kažkokią didelę upę pasiteiravome jos pavadinimo. Labai užtikrintais balsais jie patikino, jog tai KAMA, nes kątik Jaroslavlį pravažiavome. Atidžiau pažvelgę į žemėlapį sužinojome, jog tai visgi VOLGA... Raimio lūpos tuoj pat išleido žodį „Gėda“ (lietuviškai). 

Transibiro pašnekesiai. Rugpjūčio   2 d.
Jau brėkštant kiekviename sustojime vis girdėdavome rusus kažką besiaiškinant per stočių garsiakalbius – rusai tokiu būdu tarp savęs kažką aiškinasi, perduoda parėdymus... Kam tie vidiniai telefonai? Vakariečių išmislas.
O kai atsikėlėme, labai daug ko ir nenuveikėme – voliojomės gultuose, skaitėme medžiagą apie Sibirą (Krasnojarską, Jenisejų, Norilską, Igarką ir t.t.). Žvilgsnis neretai nukrypdavo ir į „straipsnines“ rusikes gražuoles – jų čia netrūko, o mes gi ne mediniai viengungiai. Bet mėginome susikaupti ir galvot apie savo kelionės tikslą.
Turėjome įdomų pokalbį su viena moteriške iš Murmansko, važiuojančią atostogų kažkur pas giminaičius. Murmanskas – didžiausias pasaulio didmiestis už poliarinio rato, panašioje platumoje kaip ir Norilskas (pastarasis kiek šiauriau).  Tačiau skirtingai nei Norilskas, Murmanskas yra gerai sujungtas su kitais šalies regionais – yra su „žemynu“ jungiantis geležinkelis,  netoli Piteris, o ir Maskva sąlyginai arti. Tai iš esmės jūrų uostas (karinis ir kitoks), dėl jo ir išdygo šis miestas. Amžinas įšalas čia yra, tačiau pasak pašnekovės statybos čia nebuvo kažkuo ypatingos (nebuvo naudojami poliai ir kt.). Pats didžiausias privalumas, jos nuomone, yra tai, jog čia galima vaikščioti pelkėmis ir nesibijoti jose prasmegti, kadangi apačioje yra kietas įšalas... Ji taip pat pažymėjo, kad miestas pasižymi dideliu oro drėgnumu, dėl ko čia ir yra labai šalta... (ne tiek temperatūra čia lemia šaltį, kiek drėgmė). Įdomus faktas, kad Murmanske net 90 % vaikų nešioja akinius – matyt miesto šiaurinė padėtis ir gyvenimo sąlygos šiaurėje čia kažkaip prisidėjo. Vaikams beje duodamos papildomos mokslo atostogos poliarinės nakties metu.
Mano kaimynė iš Sankt-Peterburgo nieko nešneka apie politiką, nes jos esą nesupranta. Dėl to, matyt, ji ir negali apsispręsti, ar optimistiškai, ar pesimistiškai žiūrėti į Rusijos ateitį. To priežąstis gali būti ir ta, kad ji nebaigusi aukštųjų mokslų, o dirba paprasčiausia suvirintoja. Kita vertus, dirbti suvirintoja moteriai irgi įdomiai atrodo – lyg ir vyriškas tai darbas, bet Rusijoje matyt tos darbų pasiskirstymo pagal lytis ribos labai prasitrynusios (ypač prasitrynė po antrojo pasaulinio..). Ji tik pakartojo seniai žinomą frazę „široka moja strana rodnaja“ (plati mano gimta šalis), reiškiančią, kad šalis tokia didelė, kad čia neįmanoma įvesti tvarkos... Jeigu dabar ją sunku įvesti, tai kas dėjos senais laikais, kai reikėjo, pavyzdžiui, paprasčiausiai užtikrinti tokios didelės teritorijos sienų apsaugą. Kai kažkada Rusijos tolimuosiuose rytuose valdomos žemės vietinis administratorius paprašė iš Sankt-Peterburgo atsiūsti kariuomenės, kad padėtų saugoti sieną nuo galimos agresijos iš Kinijos (ten vyko kažkokie puldinėjimai), tai atsakomajame laiške paaiškinta, kad kariuomenė galėtų „ateiti“ ne anksčiau kaip per metus.

Transibo palydovai. Rugpjūčio   3 d.
Šią dieną nieko įpatingo nenuveikėme – gulinėjome, skaitinėjome ir bendravome tarpusavyje ir su bendrakeleiviais. Palydovai vaikinai mums čia kažkodėl pasiūlė sex laikraščių... Beje, jie labai susidomėjo mūsų valiuta, tad pardavėme jiems keletą geležinių litų. O patys išsitarė, kad gyvena toliau į rytus nuo Krasnojarsko - Ačinske, kur yra švari gamta, oras, ir jie net nenori pagalvoti apie Maskvą. Tačiau jų išvaizda išdavė, kad negyvena jie turtingai. Vienas iš palydovų buvo Kornikov Igor Sergeevič (dabar nebeatrenku kuris). Buvom sustoję Omsko stotyje. Čia lynojo, buvo malonu pasivaikščioti po tokiu dušu, turint omenyje važiavimo sąlygas traukinyje (tvanku, menkas vėdinimas ir pan.). Net nebesivilkom „maikių“, plikinėjome, kad, taip sakant, prakaitas jų „neužraugtų“.

Krasnojarskas. Rugpjūčio   4 d.
Šiandiena atvykome į Krasnojarską – ten, kur mums reikia išlipti. Prieš čia atvykstant, neblogai prisijuokėme su kaimynais Krasnojarskiečiais. Kai sužinojo kur mes trenkiamės, labai pasibaisėjo (moteris) ir pasakė, kad ten mus iškart suvalgys uodai. Šį teiginį dar palydėjo žodžiu „užas“ (siaubas). Aš labai padėkojau už palaikymą. Jau buvau skaitęs, kad ten „kamary kak vorobji“ (uodai kaip žvirbliai). Prie viso to, pasidomėjome kaip ten meškos ir kokias elgesio normas jos pripažįsta. Žodžiu, dėl viso šito visiems vagone pasidarė labai linksma, o mes „žvengėm“ iki nukritimo iš savo šitokio žygio. Susiruošė mat du durneliai Sibiro užkariauti ten, kur niekas nevažiuoja dėl labai jau suprantamų priežasčių.
Išlipant iš traukinio kaimynams ir palydovams įteikėme mažus lietuviškos vodkos buteliukus „Lithuanian vodka“. Na o palydovai užtat įteikė du rulonus tualetinio popieriaus – taip sakant „doroga dolgaja“ (kelias ilgas). Na o Krasnojarskiečiai patarė labai nesibičiuliauti su vietiniu jaunimu – turbūt tai kažkuo pavojinga.
Krasnojarske palikome daiktus stoties saugojimo kamerose iki vakaro. Iš stoties pasigavome mikroautobusą, važiuojantį pro mums reikiamą „rečnoj vokzal“ (upinė stotis). Kai paklausiau ar važiuoja į „rečnoj port“ (upinį uostą), iš manęs juokėsi visas mikro autobusas. Čia, matyt, labai skiriasi. Ten kaip ir įtarėme paaiškėjo, kad bilietų laivu į Igarką jau seniai nėra (jau prieš kone pusmetį išpirkta). Na mes per daug nesusijaudinome, kadangi į kelionę buvome linkę žiūrėti lanksčiai – jeigu neišeis į Igarką, į Šiaurę, tai šausime, pavyzdžiui, į Baikalą... Raimiui aišku būtų laikinai užklupusi didžiulė depresija, nes jis buvo labai jau pasiryžęs pamatyti savo Igarkoje gyvenantį dėdę, o ir kuprinę prikrovė tonas mėsos lauktuvėm, kad vos paėjo. Tačiau mes anksčiau laiko nepasidavėme – susiradome tą laivą prie krantinės, besikraunantį rytojaus kelionei į šiaurę, ir iš jūreivių sužinojome, kad galime bandyti patekti į jį atėję  6 valandą ryto. Galbūt gautume vietą ant suoliuko ar ant žemės už 1100 rublių (4 klasė!).
Vaikštinėdami Jenisėjaus pakrante užtikome viešbutį-laivą „Mojak“  - tik 70 Lt už naktį liukso numeryje... Kadangi visus kitų viešbučių kontaktus įsigudrinau užrakinti saugojimo kameroje, nusprendėme nesiblaškyti ir imti šį viešbutį, juolab kad tai visai šalia mūsų išplaukiančio laivo, į kurį turime anksti ryte suspėti – strategiškai puiki vieta.
Vieta gal ir strategiškai puiki, bet LIUKSAS privertė atsidaryti visus mano „stalčius‘.Nėra televizijos, dušas sukombinuotas su tualetu aplinkoje, panašioje į bendrabučių ar fizinio persirengimo mokykloje patalpas. Langas duše skaidrus, ir praeinantys žmonės gali stebėti ką įdomaus ten veikiu. Tarp kitko, ir stebėjo, praeinančios mergaitės, kai aš užmiršau apie tą langą. Tegu, cypt nepradėjau. Tik visokius rankšluoščius ėmiau kabinėti ant to lango. Kambariai iš fanieros, tvankūs, langai neatsidaro, viskas sena ir išklerę. Bet čia Rusija – visa tai tik eilinį kartą linksmai nuteikė – viską įamžinau nuotraukose.
Vakare sėdėjome šalia viešbučio lauko barelyje. Užsisėdėjome kiek per ilgai, ir apie 2 valandą nakties mus išprašyti atėjo darbuotoja Irina. Jai nepavyko – įsikalbėjome ir susipažinome. Ji labai pasibaisėjo mūsų pasirinkimu t.y. viešbučiu „Mojak“ – maldavo kitąkart susirast kitą, arba jai paskambinti – ji ir viešbutį gerą surastų, ir ekskursiją gerą pravestų, labai nenorėjo kad mes išsivežtume tokį viešbutinį Krasnojarsko įspūdį. Prašė tokio įvaizdžio Lietuvoje nereklamuoti. Mes pažadėjome, tačiau... neištesėjome.
Irina teigė, kad dirba tokioje nekokioje vietoje siekdama užgrūdinti charakterį, užmegzti reikalingus ryšius, sužinot ko nereikia daryti ir tą patirtį panaudoti kuriant savo verslą. Jos draugas negali pakęsti šios vietos ir to fakto, kad ji čia dirba.   Irina, be kita ko, pasirodė esanti ne nacionalistė ir nepatriotė – mano, kad Rusų mentalitetas yra niekam tikęs, ypač valdžios, kuri sukuria nekokias sąlygas mentaliteto raidai. Todėl ji norėtų išlėkti iš čia kur į Kanadą, tik labai bijo dėl savo anglų kalbos žinių (kaip ir visos moterėlės) – atseit negalės taip gerai savęs išreikšti. Įkišau savo trigraštį, pareiškęs jog tai nonsensas.
Pajaučiau, kad seniai bekalbėjau rusiškai. Pasakiau Irinai, kad ryt išvykstame „v šest oclock“ – visai liežuvis susipynė. Tai jai pasirodė be galo juokinga. Štai tada ir ji bandė parodyti, kad moka angliškai. Apskritai čia žmonės labai jau didžiuojasi savo anglų žiniomis, jei bent kažką moka, net jei realiai jų žinios apgailėtinos. Vienas  girtuoklis pristojo ir ėmė kažką angliškai sukti – nelabai aš supratau, ką jis čia mala. Atsikratėme jo šiaip ne taip – prisidengėme Raimį prispaudusia bėda – žmogus net šokinėjo nuo noro nusilengvinti.
Šiaip šią dieną dar spėjome sužinoti ir Lietuvių bendruomenės Krasnojarske pirmininko Rasiuko telefono numerį, tačiau susisiekti su juo nebeužteko laiko. Tą sužinojome užsukę į turistinę firmą, kur aiškinomės dėl galimybių gauti leidimus patekti į Norilską. Sužinojome, kad už tai tektų pakloti po 900 eurų… Vadinasi paklausa iš užsienio yra, kad tokios kainos, o tie draudimai labai palankiai veikia turistinių firmų, o galbūt ir milicininkų, karininkų ar valdininkų kišenes. Minėtos turistinės firmos moterėlė iš pradžių atrodė labai „grozna“, pasiruošusi mus pasiūst kuo toliau. Tačiau vėliau įsikalbėjus staiga tapo labai maloni, organizuota – suskambino ir sužinojo mums daug reikalingos informacijos. Ją man regis pralinksmino tas pats mūsų komiškas žygis, kuris juokino ir traukinio keleivius. Galbūt palankiai paveikė ir tai, kad esame iš Lietuvos. Tik įdomu, kad firma neturi kompiuterio – matyti tik seni masyvūs sovietiniai stalai su stovais parkeriams ir daugybe popieriaus.
Dar vienas šios dienos laimėjimas – nusipirkome lėktuvo bilietus iš Igarkos į Krasnojarską, 22 dienai, o taip pat ir bilietus traukiniui Krasnojarskas-Maskva 23 dienai. Bet nusprendėme nelengvai – variantų buvo daug, vieni labiau taupo laiką, kiti pinigus ir pan. Prie langelio pirmyn atgal suvaikščiojom daugybę kartų – juk sužinojus variantą reikia apsitarti. Aplinkiniams toks lakstymas, regis, vėl suteikė juoko. Ot būtų juokinga, jeigu mums rytoj nepavyks prasibrauti į laivą – turėsime avia bilietą  iš Igarkos, į kurią negalėsime patekti...
Dienos citata (užrašas ant sienos): “Kto neimejet štangi, tot ne mužčina“ (kas neturi štangos, tas ne vyras).

Žemyn upe. Su daina. Rugpjūčio  5 d.
Po sakyčiau gana kukloko 2-3 valandų miego 5:20 atsikėliau... Nuėjau pakelti Raimio – žiū sėdi kaip įbestas ant lovos kažkokiu kiauru tuščiu žvilgsniu, į nieką nereaguojantis... Jo, bičas, matyt tik ką atsikėlė ir kol kas dar nelabai ką suvokia. Keisčiausia, kad durys atrakintos. Palikau jį, tegul atsigaivelėja.
Na ir štai – 6 valandą jau mes laive prie kasų. Dar mums nepriėjus iki savo eilės prie bilietų laivas pajudėjo nuo krantinės. Maršrutas – Krasnojarskas-Dudinka. Abu mus užplūdo nerealus džiaugsmas, vis tik mes pralindome į laivą! Ir... plaukiame į poliarinę šiaurę, galingiausia Sibiro upe! Avantiūros, jaudinančio nuotykio atmosfera tvyrojo aplink – retai kada jaučiau tokį jausmą keliaudamas. Negana to, atsiplešiant nuo krantinės iš laivo garsiakalbių pasigirdo pakilus, uždegantis ir patriotinis tarybinių laikų maršas... Padvelkė sovietine praeitimi, ir, ne tik man, bet ir jaunesniems rusams tai išspaudė šypseną.
Nusitempėme daiktus į viršutinį denį, pasiklojom kilimėlius šalia sienų, apsidairėm, ogi žiūrim – Vladimiras stovi – tas pats „dėdė“, kuris Krasnojarske geraširdiškai padėjo išsirinkti gerą degtinę... Stovi su tokia jūreiviška kepure, jau ėmiau manyti kad koks kapitono padėjėjas. Gal ir ne tokios jo pareigos, tačiau iš to, kaip su juo bendravo kiti, bei kaip pats čia jautėsi, sprendžiau, kad tai kažkoks svarbus asmuo. Tačiau šis asmuo atrodė labai geranoriškas, visko pripasakojo, buvo smagu pašnekėt. Klausiau tų jo istorijų ištempęs ausis – idomu gi ką vietiniai pasakoja.
Praplaukėme upę-intaką, ant kurios kranto stovi Železnogorsko miestelis, garsus požemine radioaktyvaus kovinio plutonio-239 gamykla bei panaudoto branduolinio kuro perdirbimo ir saugojimo aikštelėmis. Gyvenvietė šiems tikslams įkurta šioje vietoje atsižvelgiant į didžiausią nutolimą nuo TSRS sienų. Toliau praplaukėme rimtą Kazačinskio slenkstį – teko vadovautis tinkamas plaukimui vietas žyminčiais plūdurais. Laivai, kurie plaukia prieš srovę (atgal), pasitelkia į pagalbą laivelius buksyrus, kurie užtempia laivus aukštyn reikiama trajektorija naudodamiesi upės vaga pratiestu trosu (patys jie jau nesugeba praplaukti). Vagos nuolydis čia 1 m/km, kur ji, kirsdama skersai nedidelius kalnus, susiaurėja iki 350 m.
Bet čia ir „lafa“ – sėdžiu, guliu ant denio pasitiesęs kilimėlį, stebiu Jenisėjaus krantus, skardžius – tikras kruizas! Bet šitaip viskuo besimėgaujant gerokai nusvilau – jau užkaitino tai kaip už tėvynę. Ir čia Sibiras? Čia vadinasi plaukiu į šiaurę? Ant įkaitusių medinių grindų neįmanoma vaikščioti basam. O vakar Krasnojarske, kai valkiojomės po miestą, temperatūra pasirodo buvo pakilusi net iki +38 ºC... Na karštoka man buvo vakar, bet kad tokia temperatūra tai neįtariau.
Jau kaip reikiant vakarėjant priplaukėme jaudinantį dienos „hitą“ – vietą, kur pabėgusi nuo Baikalo pas Jenisėjų įteka (išteka..) Angara – vienintelis Baikalo ištakas – labai šaltas, galingas, greitas ir žydrai skaidrus... Jeigu pažiūrėtume grynai moksliškai-hidrologiškai, tai čia greičiau Jenisėjus įteka į Angarą, nes Angara šioje vietoje yra ryškiai vandeningesnė. Nuo šios vietos Jenisėjus tampa ramesnis (lėtesnė srovė), gilesnis, o jo rytinis krantas tampa kalnuotas (čia prieina Vidurio Sibiro plokščiakalnio šlaitai), tuo tarpu kai vakarinis krantas iki pat žiočių išlieka lygus, žemas ir pelkingas. Angaros vanduo dar daugelį kilometrų teka išilgai dešinio kranto nesusimaišęs. Tikrai dydingas vaizdas atsivėrė praplaukiant šią santaką. Aplinkui tvyrojo tokia dydinga prieblandoje paskendusi ramybė. Angaros dešinieji krantai buvo statūs-skardingi. Prieš pat santaką pamatėme gyvenvietę Strielka – ji tarnauja kaip Angaros plukdomos medienos surinkimo ir paskirstymo centras – sukrauta į baržas mediena plukdoma arba į pietus (į Krasnojarską), arba į šiaurę (į Igarką). Paplaukę kiek šiauriau pralenkėme tokią gyvenvietę kaip Lesosibirskas – taip pat medienos perkrovimo-paskirstymo centras bei uostas, aptarnaujantis reikalingais ištekliais Norilską (iki čia dar prieina geležinkelis).
Apskritai diena buvo labai maloni, tačiau naktis – visai kita istorija. Apie vidurnaktį ėmė lyti... O mes prisiglaudę prie sienos, virš kurios tik pusės metro stogelis išsikišęs... Ant liežuvio galo ėmė kauptis įvairūs rusiški žodeliai. Abu su Raimiu turėjome tokius kareiviškus storo brezento apsiaustus – po jais ir palindome, susivyniojome. Tačiau pamiegojome ne per ilgiausiai – kažkada naktį pramerkiu akis, o aplinkui šviesos, krūva žmonių ant denio, triukšmas, visi vos netyčia neužlipa ant manęs... Pasirodo, tik ką buvome sustoję Jenisejsko miestelyje (įkurtas 1619 m.) – tai kadaise buvo kone Rytų Sibiro (tiksliau – Jenisejsko gubernijos) centras, per kurį ėjo visi prekybos keliai. Jį buvo palietusi ir vadinamoji aukso karštinė. Vėliau su juo ėmė labai konkuruoti Krasnojarskas, ypač kai per jį buvo pravestas vadinamasis Sibiro traktas (kelias). Pastarasis šią kovą galutinai laimėjo, kuomet buvo nutiestas Transibiro geležinkelis (XIX amžiaus pabaigoje). Dabar Jenisejsko šlovingą praeitį mena tik plačios gatvės, kai kur stūgsantys didingesni statiniai, bažnyčios. Miestas, pralaimėjęs konkurencinę kovą, ėmė sparčiai „nykti“. Bet tai iš esmės yra šiauriausias miestas išilgai Jenisėjaus, iki kurio dar yra sausumos kelias (galima ne tik atplaukti, bet ir atvažiuoti). Visos kitos pakrantės gyvenvietės šiauriau, kurių tikrai netrūksta, su pasauliu sujungtos tik upe... (tolimoje šiaurėje – ir aviatransportu).
Negana to šurmulio, neužilgo mūsų laivas (teplochodas „V. ČKALOV“) susitiko su analogišku laivu „MATROSOV“, kuris plaukė tuo pačiu maršrutu, tik į priešingą pusę (grįžinėjo). Abu laivai „pasisveikino“ susikabindami šoniniais bortais.

Gyvenimas „ant Jenisėjaus“. Rugpjūčio   6 d.

Sakyčiau, kuo toliau, tuo geriau – persikraustėme į kajutę! Čia mums padėjo ne kas kitas, o jau mūsų draugelis Vladimiras – jis persikraustė į geresnę, o mums paliko savąją. Reikėjo tik primokėti dar 766 rublius.
Vladimiras, pasirodo, yra iš Norilsko, dirba Norilsko Nikelyje, ir yra kaip supratau gana stipriai pasiturintis žmogus. Kurgi nebus – tai labai turtinga įmonė, ant kurios laikosi visas Taimyras (nekalbant jau apie patį Norilską), visas poliarinis Jenisejus, visa laivininkystė jame... Juk mes plaukiame laivu, kuris priklauso šiai įmonei... Pastaraisiais metais įmonė vis mažiau finansuoja keleivių pervežimus, kaip nuostolingus (dėl to čia jau prieš pusmetį bilietus išgraibsto). Daug labiau įmonei „apsimoka“ finansuoti krovininius pervežimus – taip išvežama produkcija, iškasenos, atsivežamas kuras, maistas, detalės ir pan. Gyventojai iš esmės jiems yra našta – jų Norilske daugiau negu reikia įmonei. Pačiame mieste, jeigu gerai pamenu, yra apie 120 000 gyventojų (kaip Panevėžyje), o su aplinkinėm satelitinėmis nikelio ir kitų polimetalinių rūdų kasyklas aptarnaujančiom gyvenvietėm gyventojų susidarys virš 200 000. Kadangi be šios įmonės čia iš esmės daugiau nėra kur dirbti, „perteklius“ turi rimtų socialinių-ekonominių problemų. Pagal sovietinį modelį įmonė tiekia karštą ir šaltą vandenį, apšildo butus, rūpinasi kelių ir visa kita miesto infrastruktūra, jai priklauso autobusų parkas ir t.t. Jiems reikia gyventojams ir maistą pristatyti... Taigi, šiais kapitalizmo laikais šis modelis įmonei yra labai brangus, tad nenuostabu, kad ji mėgina mažinti išlaidas socialinėms paslaugoms ir ragina Rusijos Vyriausybę skatinti gyventojų išsikėlimą iš čia. Gyvenimas šiaurėje labai brangus. Juolabiau, kad geresnio gyvenimo vilčių kupini čia „šniūrais“ ėmė plūsti žmonės, ypač iš Kaukazo, Kazachijos ir pan (atlyginimai įmonėje ryškiai didesni nei kitur Rusijoje dėl pačios įmonės stiprumo, bet ir papildomų išmokų už gyvenimą sunkesnėmis šiaurės sąlygomis). Šios įmonės lobistų dėka Norilskui pavyko gauti uždaro miesto statusą. Tai reiškia, kad nei vienas negali čia patekti be specialaus leidimo (be jo net bilietų neparduoda), tačiau kaip ji gauna – velniai juos žino. Yra aišku ir nuomonių, kad Rusija papraščiausiai nenori, kad kiti pamatytų kokios prastos čia gyvenimo sąlygos... Ne tik socialinės-ekonominės „pertekliaus“ sąlygos (apie gamtines-klimatines net nekalbu), bet ir ekologinės... Čia visiškai nepaisoma jokių gamtosauginių standartų – teršiami vandenys, o labiausia – oras, kuomet pačiame mieste esantys kaminai išmeta tiek daug nuodingų dūmų, kad pastovios atmosferos stratifikacijos sąlygomis susiformuoja tirštas smogas... Miestas stovi įduboje tarp kalvų, tad kai nėra vėjo, teršalams kauptis susidaro labai palankios sąlygos. Neveltui sergamumas kvėpavimo takų ir kitomis ligomis čia be galo didelis. Gerai būtų, kad tai būti tik lokalinė tarša, tačiau realybėje taršos paliesti plotai išsikeroja kone 500 km ar didesniu spinduliu (jei atmintis nepaveda), stipriai parūgštindama dirvožemius, vandenis (ypač ežerus), išnaikindama gyvybę (nudžiūna pušys, dingsta vertingos žuvų rušys).
Bet žmonės iš šio „pragaro žemėje“ sunkiai važiuoja... Tai ne tik dėl to, kad jie priprato būti čia Šiaurėje, sentimentai laiko (tos nuostabios šiaurės pašvaistės), ar dėl to, kad čia daug išlaikytinų pensininkų, kuriems kažką keisti jau kaip ir neatrodo prasminga. Esmė ir tame, kad persikėlimui reikalingi didžiuliai pinigai (naujam butui, transportui ir pan.), kurių tie „pertekliniai“ žmonės neturi... Plius, kas jų laukia ten „žemyne“? Kur jų draugai, artimieji? Taip iš esmės šie žmonės, net ir tie kurie labai norėtų iš čia išvažiuoti, užstringa atšiaurioje ir visų užmirštoje šiaurėje... Tiesa, pasaulinis bankas ir Rusijos vyriausybė pradėjo finansuoti tokius persikėlimus, kažkoks progresas jau vyksta, tačiau juos perkelia tik kažkur piečiau tame pačiame Sibire (Krasnojarske ar kt.), dažnai kur nėra labai palankios sąlygos darbui ir gyvenimui, ypač turint omenyje tai, kad apskritai Sibire yra per daug žmonių, dėl ko didžia dalimi ir Rusijos ekonomika buksuoja. Įdomu tai, kad net jeigu žmonės yra perkeliami į „žemyną“, jie neretai sunkiai suserga ir.. miršta. Tiesiog kūnas nebesugeba persiorientuoti prie „normalių“ sąlygų. Be to, pats gyvenimas šiaurėje, manoma, yra labai nesveikas dalykas, nes išsireguliuoja bioritmai (poliarinė naktis, poliarinė diena), šviesos režimas, didesnės ultravioletinės spinduliuotės dozės, pats šaltis ir drėgmė savo daro. Organizmas greičiau „išsinešioja“, pasensta. Prie viso šio komforto dar pridėkime uodus ir ypač vadinamąsias „moškes“ ar „maškara“ – vasarą gruntui virtus į pelkę panašiu dariniu jų čia būna ypač gausu, ir žmones jos nukamuoja tikrai ne juokais. Na ir psichologiškai čia sunku – poliarinių nakčių metu kelis mėnesius tvyro pastovi tamsa, dėl ko regione tarp žmonių labai paplitusi depresija. Nenuostabu, kad tokios sveikatos problemos kyla, nes tai neatrodo labai tinkamas kraštas gyventi žmogui....
Atskiro žodžio nusipelno klimatinių sąlygų aptarimas. Temperatūros žiemą čia būna dažniausiai iki -35 ºC. Atrodytų lyg ir ne taip jau ir daug kaip Sibire (Oimiakone Jakutijoje užfiksuota žemiausia šiaurės pusrutulyje -72 ºC temperatūra). Mat savo daro buvimas netoli Arkties vandenyno, kuris, kad ir po ledu, šiokią tokią šildomąją įtaką daro. Paradoksalu, tačiau piečiau temperatūros gali būti ir žemesnės (vandenynas tolsta, kontinentalumas didėja). Ir šiaip Sibirui būdinga, kad čia žiemą temperatūros žemėja ne tik platumine kryptimi einant į šiaurę, bet ir į rytus (dėl kontinentalumo) iki tam tikros ribos (kol nepradeda jaustis Ramiojo vandenyno įtaka). Pietinė kalnų grandinė (Himalajai, Altajus, Pamyras ir pan.) neleidžia prasiskverbti šiltesniam orui iš pietų, ir turime žiemą tikrą šaldytuvą, kuriame susikaupia visas šaltas oras. Tokiame šaldytuve iš esmės yra visa Rusija, bent jau ta už Uralo iki Amūro ir Čiukčijos, Magadano šiaurės rytuose (visas Sibiras). Bet grįžtant prie Norilsko, nors ta temperatūra ir neatrodo ekstremaliai žema, tačiau čia mėgsta siausti stiprūs vėjai... Kaip žinia, pučiant vėjui, žmogus jaučiasi esąs daug žemesnėje temperatūroje, negu ji faktiškai yra, nes yra nupučiamas aplink odą sušilusio oro sluoksnis. Tai labai sunkina žmonių gyvenimą. Dar pridėkime supustytas didžiules sniego pusnis, kurios ne tik kad paraližuoja  kelius, bet ir pirmus ar net antrus „chruščiovkių“ aukštus užverčia.  Siekiant kažkiek minimizuoti šią problemą, miesto planuotojai, mano didžiai nuostabai, visgi kažkiek atsižvelgė į šias sąlygas. Pavyzdžiui, namus statė ilgus lenktus, suformuojant užuovėjinius vidinius kiemus, o pačių namų fasadus išdėstė statmenai vyraujančiai vėjo krypčiai, tuo išvengiant galingų skersvėjų gatvėse. Tiesa, to nebuvo pradiniuose planuose, tačiau atsirado pastačius pirmuosius kvartalus, ir pamačius, kas iš to gaunasi... Tačiau pilnai klimatinėms sąlygoms miesto nepritaikė, kadangi pastatai blokiniai – tokie patys, kaip ir bet kur Sovietų Sąjungoje... Įsivaizduokite, kiek reikia kuro, energijos tokiems pastatams apšildyti, kurie šiluminio laidumo atžvilgiu yra kiauri kaip rėtis... O šiais laikais, kai viskas brangu ir viskas skaičiuojama, atplukdyti tonas naftos Jenisejumi yra didelė prabanga... Bet pabandyk nutraukti šildymą – visi išmirs. Tai Sibiras, kur šiluma gyvybiškai svarbi. Užtat ir nebeatrodo keista, kad Norilsko Nikelis apkarpo savo socialinio palaikymo programas, kai viskas taip nepigu, tai verslo įmonė kaip bebūtų... Nekeista, kad nori gyventojus iš čia iškraustyti. Šitoks didelis miestas, pats didžiausias miestas tokioje platumoje (Murmanskas didžiausias  miestas už poliaračio, tačiau Norilskas yra šiauriau; už Norilsko šiauriau yra gyvenviečių, bet jos palyginti labai nedidelės). Kaip galėjo šauti kam į galvą tokį statyti čia? Dėl tokių atšiaurių sąlygų Kanada, pavyzdžiui, įkurdavo tik sezonines gyvenvietes be jokios rimtos infrastruktūros, kurios aptarnavo žemės išteklių eksploatavimo darbus vasarą. O Sovietai užsimanė tai daryti ir žiemą, išklojo cementą ir... įvilioję gausiom subsidijom žmones, juos, pasirodo,  pasmerkė čia įstrigti „iki gyvos galvos“.
Dabar tasai sovietinis palikimas, sakyčiau, kaip reikiant nuodija Rusijos ekonomiką. Ne tik dėl šildymo, produktų pristatymo kaštų. Bet kokia veikla šaltyje yra brangesnė ir mažiau efektyvi. Pavyzdžiui, žmogus fizinį darbą dirbdamas krintant temperatūrai darosi vis lėtesnis, jo darbingumas mažėja, o kai labai šalta – išvis neįmanoma dirbti. Jeigu paimtume techniką, tai tokiose atšiauriose sąlygose ji daug dažniau genda, daug išlaidų jos atnaujinimui, taisymui. Mat plienas, ypač jei turi daugiau anglies, prie pakankamai žemų temperatūrų tampa trapus... Kai šalta, tai ir kuro sąnaudos varikliuose žymiai padidėja. Kartais rusai šalčio problemą sprendžia labai įdomiai – variklio negesina visą žiemą, kad neužšaltų, nes paskui nebeužves... Tik kuro spėk pilti. O jeigu jau variklis užgeso, neretai tenka po mašina kurti laužą... Dar įsivaizduokime, ką reiškia išgavinėti išteklius sušalusiame grunte, kuris toks būna nebūtinai žiemą – kelių metrų gylyje šiaurėje visada yra vadinamasis amžinasis įšalas – sušalusi žemė su ledo sluoksneliais. Pridėkime dar didžiulius nuotolius ir tolimus transportavimo kaštus, ir bet kokia produkcija iš tokių kraštų tampa labai brangi ir dažnai nekonkurencinga. Tokios vietos ekonomika be subsidijų dažnai yra pasmerkta žlugti, o gyventojai... Toks modelis gal tiko Sovietų ekonomikai kai kaštai buvo nesvarbūs, bet ne dabartinei santvarkai. Galbūt „Norilsko Nikelio“ produkcija yra labai paklausi, kad net padidinti išteklių išgavimo ir apdorojimo kaštai vistiek daro įmonės veiklą labai pelninga. Tačiau tokių įmonių šiaurėje yra nedaug. Vietinės tokių miestelių, kurie yra viduryje nieko (in the middle of nowhere), realizavimo rinkos, dėl mažo gyventojų skaičiaus, mažos perkamosios galios, didelių atstumų iki kitų gyvenviečių ir infrastruktūros nebuvimo, yra labai mažos, tad ir ekonomika čia negali klestėti... Per daug Rusija dabar turi gyvenviečių, žmonių atšiauriąjame Sibire, o tai didelė našta jos ekonomikai.
Taigi, Vladimiras vienas iš tų laimingų žmonių, kuriems gyvenimas šiaurėje yra pakankamai saldus ir sotus. Kaip tik šiuo laivu plukdomas jo Mersedesas – pakrautas priekyje su visom kitom turtingųjų mašinom. Kaip sako Vladimiras, šias mašinas įkelia į laivą su kranu, viena kita kartais pliumpteli ir į vandenį. Net keista atrodo, ar ne per didelis vargas (ir net rizika) tampyti savo mašiną pirmyn atgal, kad galėtum Krasnojarske pasivažinėti sava mašina... Tačiau kitaip nei laivu į Norilską tų mašinų ir nenugabensi – kaip jau minėjau, nėra jokio sausumos kelio iki ten. O važinėjimo galimybės ten irgi ne pačios erdviausios – Norilskas, bei tarpmiestinis kokių 80 km ilgio kelias, jungiantis šį miestą su Dudinka – didžiuliu upių/jūrų uosto ant Jenisėjaus pakrantės. Tai iš esmės esminis Sibiro jūrų uostas (neskaitant Tolimųjų Rytų uostų Ramiojo vandenyno pakrantėje bei Murmansko, kuris jau nėra Sibire), vartai į pasaulį per Arkties vandenyną. Šylant klimatui šio uosto svarba, matyt, tik didės. Tęsiant temą apie transportą šiaurėje, pažymėtina, kad Dudinką su Norilsku jungia ir šiauriausias pasaulyje geležinkelis... Atrodytų, kas čia tokio, tačiau reikia turėti omenyje, kad toje platumoje yra amžinas įšalas, o tiesti geležinkelį (jau nekalbant apie kelius ir namų statybą) yra labai brangus ir techniškai labai sudėtingas uždavinys...
Apie tokius probleminius dalykus šiaurėje norėjau labiau pakamantinėti Vladimirą, tačiau jis nebuvo labai kalbus šia tema, ir visos jo kalbos rodė, kad jam ten gyventi gerai ir jokių problemų jis nemato. Esu girdėjęs, kad dažnai šiaurėje, o ypač Norilske, žmonės nenori pripažinti problemų – tai galbūt per daug skaudu, ir jie gyvena saviapgaulėje... juk kur jiems dėtis? O Vladimiro atveju gali būti ir taip, kad kai gyveni turtingai, tai viso kitko ir nesinori pastebėti, nes patogaus gyvenimo tikrai retai kam norisi atsisakyti... Net jeigu tai gresia problemomis sveikatai (kaip minėjau, ten labai daug išmetama visokių „nesveikų“ dujų, labai didelis sergamumas kvėpavimo takų ir kitomis ligomis).
Apskritai pajutome kažkokį Vladimiro palankumą mūsų atžvilgiu – gal tiesiog pasirodėme kažkuo įdomūs ir egzotiški? Gal norėjo linksmiau laiką praleisti? Kaip ten bebūtų, bet šiandien mes buvome pakviesti į jo erdvią kajutę, o ten su juo ir su jo žmona biskutį sugėrėme. Vodkelas. Na ir pripasakojo jis mums istorijų. Viena iš temų buvo aišku mus jaudinančios meškos – juk pirmąkart grūdamės kažkur į laukinius taigos/miškatundrės miškus kažkokiame Dievo pamirštame užkampyje už poliarinio rato... O ten juk yra pavojų. Pasakojo atvejį, kai meška ne pro duris užėjo, o per sieną įėjo, ir dar krosnį „nafik“ lauk išnešė... Arba kaip normalų beržą su letena kaip degtuką perlaužia. Pasak jo, esmė yra nepalikti šalia savęs maisto, dvėselienos ar ko nors panašaus. Kitu atveju bus kaip jo pažįstamiems „girtuokliams“ – sulaukę „svečių“ išsiblaivė akimirksniu. Tai labai stiprus gyvūnas – nei bėgt, ne nert, nei į medį lipt – niekas nepadės. Geriausia – krist „negyvam“. Dar bandė pasiūlyti labai realų būdą – atstatyti nusmailintą medinį kuolą, kad meškinas atsistojęs ant dviejų kojų pasismeigtų. Dar realiau – peiliu po mente durti... Atseit kitur nieko gyvybiško nepradursi. Net kaukolės neperšausi. Dar pasiūlė kepurę išmesti į viršų, tuo trumpam dėmesį nukreipiant, o pačiam staiga dumti. Kažkoks žmogelis taigoje ėjo namo ir pamatė kažką ant kelio sėdint. Labai apsidžiaugė, manydamas, kad bus koks pakeleivis (naparnikas), vis linksmiau ir saugiau bus pareiti. Kai tik prisistatė į vietą, tai ne pasilinksmino, o pridėjo į kelnes – „naparnikas“ buvo lokys. Žmogelis bandė po truputį trypčiodamas trauktis atatupstas atgal, tačiau stresas, matyt, buvo nemažas, nes kaip paaiškėjo, jis trypčiojo vietoje... Laimei kad lokys tik vangiai pasižiūrėjo į šį keistuolį ir nukiūtino savo reikalais. Nesusidomėjo.

Rusų gėrimo ypatumų temą papildant, Vladimiras prisiminė atvejį, kai pagėrę ruseliai transportuodami upe naujas brangias mašinas sugebėjo pamesti baržą su visomis mašinomis... Galiausiai ėmė patarinėti, ką daryti, jei pagautume eršketą. Atseit kol jis negavo oro reikia su kuvaldra jį pritrenkti, kitaip su savo kaulinėmis ataugomis gali netgi suplėšyti ranką... Ar tik ne perdeda mūsų didžiai gerbiamas pašnekovas?:)  Galiausiai gavome kvietimą atvykti švęsti Naujųjų metų prie -56 ºC... Būtų originalu. Tik būtų nelabai malonu atskristi ir „likti ant ledo“ tokiame šaltyje.
Bevaikštinėjant po denį mane užkalbino kažkoks pagyvenęs vyriokas iš Turuchansko, esančio vos vos žemiau poliarinio rato ant Jenisėjaus kranto. Tai tipiškas senų gerų laikų nostalgijos užsikrėtusių žmonių atstovas. Jo teigimu, Lietuva atsiskyrė nuo TSRS tik todėl, kad Lietuvos valdžia to norėjo, bet tik ne žmonės – pastarieji norėjo toliau draugiškai gyventi tautų draugijoje – ir su kazachais, ir su rusais ir su kt. Kalba jis, žiūri į mane ir tarsi laukia patikinimo, kad kalba teisingai. Aš jam atsargiai išdėsčiau, kad mes labai mėgstame rusus ir Rusiją, tačiau atsiskirti visgi norėjo ir žmonės, nes norėjo patys tvarkyti savo šalį ir t.t. (kiek galima stengiausi vengti okupacijos temos eksploatavimo, nes visgi buvau ne savo teritorijoje, ir dar uždaroje erdvėje...). Atrodo, lyg viską išaiškinau, jis su manim sutiko, toliau gražiai kalbame, tik žiūriu, kad  nepastebimai jis vėl ėmė lygiai tuos pačius sakinius berti (beveik žodis žodin), tarsi kas iš naujo plokštelę būtų uždėjęs...  Vėl viską išaiškinau, vėl jis su viskuo lyg sutiko, tačiau po kiek laiko vėl ta plokštelė. Kai jau trečią kartą jam viską išaiškinau pasistengiau tą pokalbį kažkaip užbaigti, nes ketvirto karto jau nenorėjau. Įdomu, čia sklerozė, ar jis per daug išgėrė? Ar aš nepakankamai aiškiai kalbu rusiškai?
Vakare susipažinome su tokiu 23 metų avantiūristu lenku, geografijos-biologijos studentu iš Krokuvos universiteto. Vardu jis Lukošas. Tasai Lukošas čia į Sibiro glūdumą atsibastė visiškai vienas... Ir dar rusiškai labai silpnai šneka (pardavėjos išeidavo iš kantrybės – sako nieko nesupranta, ir mes jam padėdavome), nors suprasti tai lyg ir neblogai supranta (beveik kaip šuo:). Toks vienas jis atsirado dėl panašios priežasties kaip ir mes – tiesiog draugai, su kuriais buvo sutaręs keliauti, atėjus laikui papraščiausia pasiplovė. Įdomus sutapimas – jis taip pat planavo išlipti Igarkoje. Iš ten keliautojas turėjo iliuzijų nusigauti iki Kureikos – kiek piečiau Igarkos esančio dešiniojo Jenisejaus intako, kur kadaise tremtyje sėdėjo pats Stalinas. Tačiau iki ten nuo Igarkos minimum 100 km, ir jokio kelio... Drąsu. O ten nusigauti jis norėjo todėl, kad tikėjosi pramušti kelią iki Putorano plokščiakalnio – labai nuošalaus, atšiauraus, laukinio, bet labai gražaus gamtos kampelio su kriokliais, upėmis išraižytais plokščiakalniais ir kt. Jis manė, kad galima įsigyti kokią nors motorinę valtį ir su ja pakilti į aukštupį, kuris prasideda Putorane. Mums pasirodė kiek utopiška mintis, bet gal? Jis buvo pasiryžęs netgi paaukoti šias atostogas informacijos surinkimui apie patekimo į Putoraną galimybes, jeigu jau nepavyktų jo pasiekti šiame žygyje. Jis studentas, jis gali taip galvoti, tačiau mums dirbantiems prarasti metus atrodo didelė prabanga. Pamąstėme, kad bet kokiu atveju naudinga pažintis – gal čia kažką susikooperuosime, o gal ateityje kokią tarptautinę ekspediciją suformuosime? Šis žmogelis yra buvęs prie Baikalo (labai patiko), tad liko apsėstas iš esmės vien Sibiru.
Plaukėm mes šiandien ir grožėjomės Jenisejumi, pagalvodami ir apie tai, kaip mes puikiai žvejosime Igarkoje – tikrąjame Sibire, kur žuvys turi kibti ir ant pliko kabliuko. Tačiau vienas denyje sutiktas rusas, išgirdęs apie mūsų tokias viltis, pasistengė nuleisti mus ant žemės. Jis suskubo paaiškinti, kad esame naivūs, jei norime kažką pagauti Igarkoje. Pasak jo, jei norime pajusti tikrąją pikantiškąją sibirietišką žvejybą, reikia išlipti daug anksčiau, kur nors tarp Nižniaja ir Podkamenaja Tunguskomis, pvz. ties Jarcevo gyvenviete. Paaiškinau, kad mūsų tikslas nėra grynai žvejyba, nes kitu atveju taip ir padarytume kaip jis sako. Iš kur aš galėjau žinoti, kur čia reikia lipti? Mintyse pamąsčiau, kad visvien kažką pagausime, negali būti kad nieko, juk tai visgi Sibiras... Kas dar įstrigo į atmintį – žmogelis paklausė, ar žinome, kad Igarkos tuojau išvis neliks... Pasidarė įdomu. Nelabai spėjome išsiaiškinti kas ir kodėl, tačiau atsirado nuojauta, kad ten kažkas yra negerai.
Kita pažintis – moldavas su žmona. Jis jau metus šinkuoja pirmyn atgal iš Maskvos į Turuchanską, pardavinėdamas visokias drapanas. Pasak jo, Moldavijoje nėra kas veikti – tai silpna ir neturtinga šalis, o štai Rusija – visai kitas reikalas. Rusija – tai pinigai. Išreiškė norą, kad Moldavija susijungtų su Rusija. Įvairiausio plauko žmonių čia plaukia – pavyzdžiui, vienas gana jaunas ukrainietis dvasininkas (su vaiku!), arba moteris medikė, ir abu į Norilską traukia... Įdomu ir su jais pakalbėt buvo.
Galiausiai, tęsiant pažinčių temą, mane užkalbino tokia tamsiaplaukė rusė ale gražuolė – siūlė kortomis sulošti. Ji čia vakar man kažką mojavo, o aš iš to netikėtumo ir nesupratau, kad taip tiesiogiai man galėtų mojuoti (tokiais atvejais žmonės dairytis atgal ima). Kai pradėjo traukti per dantį, kad kaip čia taip gali būti, jog jos kerams nepasiduodu, pradėjau gaudytis. Žodžiu, gavosi taip, kad dėl savo nepaslankumo ir nesupratingumo lyg ir praleidau kažkokią progą:) Vis iš to rusių temperamento nepažinimo, mat kai ji metėsi ant kitų vaikinų rusų, tai tuoj draugystės užsimezgė, tik va kiekvieną vakarą vis su kitu draugu už rankučių susikabinus vaikščiojo. Čia jos greitos ir konkrečios, problemų nedaro. Atidžiau apsižvalgęs pastebėjau, kad pažintys tarp lyčių čia labai intensyviai mezgasi – laivo denis tarsi kurortinių romanų scena.
Bebendraujant praplaukėme Jenisėjaus-Obės kanalo pradžią – upę Didysis Kasas. Toks kanalas pradėtas statyti jau 1872 m., ir žadėjo būti didingiausiu Rusijos hidrotechniniu statiniu bei transporto arterija, jungiančia rytų ir vakarų Sibirą. Realiai prakasti reikėjo tik 7,8 km – visur kitur kelias ėjo upėmis, kuriose buvo numatyta įrengti per tris dešimtis šliuzų. Realiai pastatyta buvo 14 šliuzų rastinėmis iki šiol puikiai laikančiomis sienomis. Visa šio projekto bėda ta, kad XIX amžiaus pabaigoje buvo nutiestas transibiro geležinkelis – rimtas konkurentas kroviniams. Dar blogiau tai, jog valdžia „pataupė“ – pritaikė kelią tik mažo tonažo laivams, kas reiškė ilgą didesnių laivų perkrovimo darbų procedūrą – nepatrauklus reiškinys krovinių vežėjams. Rezultatas – šis 370 km ilgio (Garsiojo Sueco kanalo ilgis – “tik” 161 km) vandens kelias yra miręs kelias.

Šiandiena buvome sustoję dvejose gyvenvietėse – Jarcevo ir Vorogovo. Ant Jarcevo kranto pamatėme užrašą, skelbiantį, kad gyvenvietei 400 metų. O sustoti šiose gyvenvietėse, su kuriomis susisiekimas įmanomas tik upe arba sraigtasparniu, tikrai vertėjo. Krito akis, kad laivą švartuoja (virves užmetinėja, riša) moterys... Tuo tarpu kai vyrai su chaki uniformomis stovi ir žiūri. Viena mergina per tą darbą į upę pametė tik ką iš laivo jai atmestą laišką – gal nuo vaikino... Prisišvartavus prie pontoninės krantinės išvydome iš abiejų tako, vedančio nuo prieplaukos į gyvenvietę, pusių išsidėsčiusį turgų. Atrodė, tarsi priimtų kokią svarbią delegaciją – ištiesto raudono kilimo tik betrūko. Išlipę didžiuliame įtikinėjimų pirkti triukšme nusipirkome sūdytas aukšlės dydžio žuvytes, vadinamas „moiva“. Nusipirkome vieną dėžutę, antros neėmėme – Vladimiras pardavėjoms paaiškino: „U nich v Amerikie etovo nie iediat“ (Pas juos Amerikoje šito nevalgo). Tik mūsų ČKALOVas atsišvartavo nuo krantinės, visas turgus staigiai susikrovė į mašinas ir visi akimirksniu išsivažinėjo. Taigi, šitaip žmonės prisitaikė uždirbti pinigus – kone vienintelis būdas, regis. Ant krantinės palikome keletą tikrų rusiškų „starovierų“ – su didžiulėmis ilgomis barzdomis, kaip tie kazokai iš filmo „Baubas“.
   
Vakare, praplaukę Osinovskio slenkstį (vaga susiaurėja iki 700 m), išvydome labai gražias uolingas salas, apšviestas ryškios besileidžiančios saulės. Net iškilmingą muziką laivo didžėjus iš savo kubriko paleido. Šį vakarą Jenisėjus nepaprastai gražus – aplink kalniukai, uolos, tikra bekraštė gūdi taiga... Tai visiškai laukinės vietos. Vladimiras kaip dažnas plaukiotojas šiuo maršrutu šiose vietose yra matės slankiojančias meškas. O taiga iki šios vietos buvo šviesesnė (ją sudarė pušys, beržai, maumedžiai), o dabar kiek tamsesnė (pušis ir maumedžius daug kur pakeitė eglės). Bet ne visur – ant tų uolų nemažai kedrų, kurių šakos laiko milžiniškus konkorežius... Klausiau Vladimiro, kokia upė Rusijoje skaitoma gražiausia. Jis vienareikšmiškai teigė, kad tai „Batiuška Jenisey“ (Tėvelis Jenisėjus). Pasak jo, tai vandeningiausia Rusijos upė – jos vidutinis metinis debitas sudaro apytiksliai 20 000 m3/s (vos ne 100 kartų daugiau nei Nemuno...). Ir iš tikro, kai apsidairai – upė kone 3-5 km pločio, srovė palyginus tikrai greita, upė gili, tad pratekantys vandens kiekiai čia turi būti tikrai įspūdingi... Tačiau Jenisėjus nėra ilgiausia upė (nusileidžia Obei, Amūrui ir Lenai). Vladimiras vis gyrė upės švarą – tuo ir nesuabejojau, toks tamsus bet skaidrokas vanduo. Prisiminiau internete vieną klausimą diskusijų formume, kur viena planuojanti valtimi Jenisėjumi nuo Krasnojarsko plaukti mergina domėjosi, ar galima tiesiai gerti vandenį iš upės. Vietiniai iš jos pasijuokė, ir to daryti labai nesiūlė. Na Krasnojarsko apylinkėse, matyt, tikrai neverta. Įdomu kaip upės kokybę paveikė branduolinė industrija, išmėtyta po Krasnojarsko apylinkes po žeme – išleidimai tikrai buvo. Tačiau tokioje tolimoje šiaurėje vanduo tikrai turėtų būti peaskiestas ir apsivalęs. Australai, plaukę valtelėmis per visą upę, rodos, išliko gyvi. 
Dieną ne kartą teko sėdėti denyje ir tarsi meditacijoje atsipalaidavus stebėti praplaukiančius vaizdus, upę, jos pulsą. Neretai gamtos ramybę sudrumsdavo praplaukiančios baržos, stumiamos laivų buksyrų. Baržos dažniausiai būdavo pilnos medienos rastų – medienos industrija kaip ir senais laikais, taip ir dabar gyvuoja. Tačiau kartais praplaukdavo baržos, pilnos metalo laužo. Matyt šiaurėje sunešiotas plienas išvežamas lauk. Man tie praplaukiantys laiveliai gal ir įdomūs buvo, tačiau ne tiek kiek vienam rusui. Ties kiekvienu laivu jis šaute iššaudavo iš savo kajutės su didžiuliais žiūronais ir vis komentuodavo kas tai per laivas, kokio tipo, kokios jo charakteristikos ir taip toliau. Kartais apsimesdavau, kad ir man labai įdomu.
Vakare Jenisėjus ramus, tačiau dieną virš jo buvo pakilusi audra. Pūtė stiprus priešpriešinis vėjas iš šiaurės, kuris eidamas prieš srovę sukėlė beveik jūrinio dydžio bangas... Laivas netgi pradėjo laikytis arčiau kranto. Gerai kad vėjas pūtė iš priekio, o ne iš šono, nes nežinau kaip šis plokščiadugnis laivelis sugebėtų neapsiversti... Mums gryžus Lietuvon, gavome žinią, jog lygiai toks pats laivas apsivertė Dudinkos uoste, nes buvo perkrautas kroviniais... O šitas laivelis irgi jais atrodo perkrautas – ne tik kad mašinos, bet visi bortai apstatyti kopūstų ir kitokių daržovių, produktų dėžėmis... Šitaip „za odno“ (tuo pačiu) bandoma nušauti du (ir daugiau) zuikius – atvežti žmones, o tuo pačiu ir trūkstamas šiaurėje daržoves bei kitą maistą. Grįžtant prie audros – mes labai pasigailėjome, kad neuždarėme savo kajutės liuko („iliuminatoriaus“) – nespėjau net sumirksėt kaip davė į šoną banga ir visą kubriką (kajutę) apipylė. Raimis atspirko tik sušlapusiais akiniais, nes visą kūną spėjo pridengti spintos durelėmis. Aš tai lovoje tuo metu gulėjau, tai permerkė... Tada atėjo vaikinas su „lomu“ ir užsuko „langines“. Nelaimei, viena jų buvo virš mano galvos, tai ant jos (galvos) tą lomą jis ir užmetė (išsprūdo). Kai štormas baigėsi, vaikinas taip pat operatyviai negrįžo. Bet užtat operatyviai atėjo valytoja, kuri visas kajutės balas ir „susėmė“. Tai dabar dūstam ir kaistam.... Labanakt. 

Poliarinio rato belaukiant. Rugpjūčio   7 d.
Išeinu ryte gerai nusiteikęs į denį, tikėdamasis saulutėje pasikaitinti kaip driežas, o ten – migla. Ir visai ne rūkas, nes jaučiasi lyg degėsių kvapas. Įsižiūrėjęs į miškus tolumoje pamačiau dūmų stulpą. Gaisras taigoje.
Per pietus kaip visad stovėjome eilėje prie restorano – laukėm kol atsilaisvins stalai. Prie vieno iš stalų sėdėjo estai – jie traukė į Norilską paminėti lageriuose žuvusių tautiečių, net didelį medinį kryžių su savimi vežėsi. Atsilaisvinus stalui prisėdome prie šiek tiek pagyvenusios moteriškės iš Dudinkos. Užsimezgė dialogas. Ji užsiminė, kad čia šiaurėje moterys išeina pensijos anksčiau, jau 50-ies metų – tai dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų. Ji tik patvirtino, kad sveikatai šiaurės klimatas labai atsiliepia, ypač ten būdingi staigūs temperatūriniai ir slėgio pokyčiai, o taip pat ir magnetinės audros. Kadangi šie veiksniai tokie svarbūs, oro prognozėse apie juos kalbama, visad pridedant informaciją apie orų poveikį sveikatai, atsižvelgiant į įvairias žmonių rizikos grupes (širdininkai, senukai ir pan.).
Kodėl ji atvažiavo į tokį atšiaurų kraštą? Todėl, kad tuo metu už darbą tenai gerai mokėjo (ir dabar algos čia ženkliai aukštesnės, tačiau su sveikata ir produktų kainomis nėra taip gerai...). Atvyko dar būdama visai jauna. Ir netruko iš vietinių sužinoti baisių dalykų, kaip tremtinius čia atvežė ir paliko ant plikos žemės, rudenį... Nuo šalčio, bado, nusilpimo mirė gausybė, išgyveno stipriausieji. Kaliniai (tremtiniai) ir statė miestą. Dar Vladimiras pasakojo, kaip kažkas ekskavatoriumi kasė žemę ruošdamasis statybos darbams, ir atkasė labai gerai išsilaikiusius ir tikroviškai atrodančius žuvusiųjų lageriuose lavonus (amžinas įšalas gerai viską užkonservuoja). Nuo patirto šoko žmogelis mirė vietoje. Anot jos, mes pabaltijiečiai dar nešiojame savo atminime mirusių tremtinių atminimą, jais rūpinamės (kapinėmis, palaikais ir pan.), o rusų tremtiniai Rusijoje niekam visiškai nerūpi... (ypač valdžiai). Apie tai, kas čia dėjosi, niekur Rusijoje nerašoma. Žinios eina per žmones iš lūpų į lūpas. Apskritai, kas liečia politiką, žmonės apie tai yra neigiamos nuomonės arba be nuomonės. Jie paprasčiausiai ja nesidomi, nes nemano, kad gali kažką pakeisti. Jau rinkimų įvykimo riba nuleista nuo 50 iki 20 % (tiek turi dalyvauti žmonių). Moteriškė teigė, kad dabar viską valdo oligarchai, visus išteklius jie ir išgauna, išžvalgo ir t.t. Tarybiniais laikais, anot jos, bent tvarka buvo, buvo kam pasiskųsti. Tiesa, dar spėjo pridurti, kad ji tikrai ne iš tų, kuri gailisi, kad TSRS žlugo. Kai pagalvoju, jos žodžiuose yra tiesos. Dar prasitarė, kad jų, rusų, Pabaltijys nemėgsta... Mėginau visą tai paneigti, šventai tikėdamas, kad taip nėra (galbūt tik praeityje taip buvo), jau tik ne Rusijos žmonių, bet neatrodė, kad būčiau įtikinęs. Ji dar atkreipė mūsų dėmesį į pasirodžiusius pirmuosius „moškių“ pulkus. Mūsų džiaugsmą, kad nekanda, ji greitai nusodino, piktdžiugiškai nusijuokdama ir pažadėdama, kad dar pamatysite... Čia moškės nepalyginamai bjauresnės nei „žemyne“ – palenda po oda, sukelia žiaurias kraujosrūvas. Uodai irgi ne ką geresni – skirtingai nuo „žemyno“ giminaičių jie negaišta laiko visokiems zyzimams. Tai konkretūs uodai – puola iškarto ir kiša savo straublį po oda be ceremonijų. Atsisveikinant moteriškė palinkėjo mums sėkmės, gero poilsio, gerų įspūdžių. Kažkaip melancholiškai skambėjo jos balsas visą tą pokalbį, tarsi žmogaus, kuris jau niekuo nebetiki, viskuo nusivylęs, pavargęs nuo gyvenimo, kuriam jau daug kas yra „dzin“... Na gal ne taip blogai, tačiau po pokalbio tvyrojo šiek tiek slogi melancholija.
Apie 10 valandą vakaro prisišvartavome ties buvusio geologų miestelio Turuchansko krantinėmis. O šiaip istoriniu požiūriu tai įdomus miestelis – jį įkūrė 1660 m. vienuoliai, pastatę čia vyrišką vienuolyną ir iš peties užsimėmę versti į „teisingą“ tikėjimą vietinus – Turuchanskas tapo pravoslavybės ir jos misijos šiauriniame Jenisėjuje centru. Net ūkinė veikla labai aktyvi buvo – supirko čia šiaurėje krūvą žieminių, o pagrindinis verslo-eksporto produktas – druska... Tuo pat metu per visą savo istoriją tai buvo ir tremties vieta (net garsusis Josifas čia pabuvojo). Dabar Turuchanskas čia įgavęs didelio regiono centro statusą, tačiau realiai jis primena tik didelį įmigusį glūdumos kaimą su žieminiais rąstiniais namais (įmonių čia nėra). O pakrantėje pilna ant „rogių“ stovinčių medinių apskardintų mažų namukų. Nelabai supratau kas čia per objektai, ir kam jie reikalingi. Pasirodo, tai paprasčiausiai sandėliukai, kuriuose gyventojai laiko visokius rakandus... Mat, dėl amžino įšalo namai neturi rūsių. Darosi įdomu. Taip pat šalimais mėtosi kateriai – pakilus vandens lygiui taip ir nuplauktų... Susidaro įspūdis, kad čia pilna „chlamo“. Laivas čia stovėjo visą valandą (derama pagarba regiono centrui), tad per tą laiką sulakstėme iki netoliese stovinčio vyrų vienuolyno (tas pats, ir dar veikia) – įdomus rentinys, atrodo įspūdingai ir gerai prižiūrimas. Netoliese pirmyn atgal zujo akmens anglies prikrauti sunkvežimiai – krovė šią iškaseną, kurios turtais pasižymi Turuchansko regionas, į baržą. Visas kelias buvo grynai juodas.  O aplinkui jau buvo gera prieblanda, kurioje matėsi tolumoje paskendusi Podkamenaja Tunguska (čia ji įteka į Jenisėjų), stačiais šlaitais tokia, apaugusi gūdžiais miškais. Kitoje pusėje – platusis Jenisėjus... (mes kai įplaukinėjome įsigudrinome supainioti upes – Jenisėjus tapo Tunguskos intaku; štai ką daro degtinė). Tai dar sustiprino gilios gilios glūdumos įspūdį, o pati gyvenvietė priminė kaimelį Dzūkijos gilumoje, skirtumas tik tas, kad šis kaimelis ne tas žodis, kaip nuo visko atkirstas... Ta proga pamėginau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu dabar nespėčiau į laivą ir čia užstrigčiau? Iki laivo buvo koks pusė kilometro atstumas, nejučia ėmiau judėti link jo...
Sėdime ant denio, jau 12 valandų, naktis, o iki galo nesutemsta – tik stipri prieblanda. Jaučiam, kaip Šiaurė alsuoja. Už 4,5 valandos kirsime poliarinį ratą! Apėmė džiaugsmingas jaudulys, kaip kad būna laukiant nutinkant kažkam svarbaus, džiaugsmingo ir nepatirto.

Igarkos siurprizai. Rugpjūčio   8 d.
Apie 1 valandą nakties pagaliau sutemo. O prašvito ryškiai anksčiau nei įprastai. Atsibudau 4:30 – kaip tik tuomet, kai kirtome poliarinį ratą. Jau buvo visai šviesu. Jau kuris laikas jautėm, kad šiaurė artėja, o šiandien ypač. Temperatūros jau nebe tokios, kaip pirmą dieną, kai padus nuo įkaitusių grindų galėdavai nudegti. Atsirado kažkoks žvarbus vėjas, dangaus spalva ir debesys pasikeitė, lyg būtų koks ruduo... Žmonės labiau laiką leido kajutėse ar vidiniuose koridoriuose, bet ne lauke ant denio.
Vladimiras ėmė gundyti plaukti tiesiai į Dudinką, o ten jau kaip bus taip bus. Tačiau kiti žmonės mus įspėjo, jog tai ir pasienio ruožas, ir tik prisišvartavus laivui įlipa milicija, tikrina dokumentus. Nusprendėm nešvaistyti laiko, o tai žiūrėk dar Raimis neaplankys savo giminaičių per tokį incidentą, ir tas mėsas plius tampys. Sutarėme, kad trečiadienį vakare iš Igarkos paskambinsime Vladimirui į Norilską, o jis pabandys suorganizuoti mums leidimą į Norilską. Jau ėmėme planuoti kaip mes Raketa iš Norilsko plauksime Lamos ežeru, kuris, pasak Vladimiro, yra labai gražus, švarus, jame daug žuvies, o jei nepasiklystume – šonuose rastume krioklių. Tik štormų tame ežere kartais pasitaiko neblogų – visgi aplinkui nėra vėją sulaikančių medžių, čia tundra...
Ir štai 12:00 nuo borto išvydome Igarką... Įplaukėme į tokią mažą Jenisėjaus atšaką, juosiančią salą, dar vadinamą „Igarkskaja protoka“. Ši protaka garsi tuo, kad yra labai geras užutekis nuo Jenisėjaus audrų, o ir gili – virš 10 metrų. Iki šios vietos Jenisėjaus vagos gylis neretai siekia iki 70 metrų (aukščiau – retai daugiau nei 20-25 m), todėl ši vieta strategiškai buvo labai patogi steigti gyvenvietei. Mat dėl tokio gylio iki čia dar galėjo iš šiaurės atplaukti okeaninio tipo laivai. Taigi, pastačius gyvenvietę, Igarka tapo medienos apdirbimo, perkrovimo ir eksporto į užsienį centru. Mediena iš kone viso Jenisėjaus baseino buvo plukdoma žemyn iki Igarkos, čia iškraunama atliekant pirminį apdorojimą bei perkraunama į okeaninius laivus. Pastarieji šiaurės keliu Arktimi išplukdydavo medieną po pasaulį.

Šioje protakoje ir švartavomės. Igarka nuo borto pasirodė, tiesą sakant, baisokai... Atsisveikindami su Vladimiru ir kitais buvusiais bendrakeleiviais pajuokavome, kad štai prasideda mūsų „Ssylka“ (tremtis). Krante mus pasitiko milicija – patikrino dokumentus. Iš laivo jie parsivedė kažkokius girtus žmones, kuriems buvo paskirta 1000 rublių bauda.

Užsiropštę ant statoko Jenisėjas kranto-terasos susiradome pagrindinį kelią, kuriuo patraukėme į vadinamojo 1-ojo mikrorajono, kuriame gyvena Raimio dėdė, paieškas. Tai, ką pamatėme beeidami, tikrai paliko įspūdį. Vienas iš jų susijęs tiesiog su prisitaikymo prie vietinio klimato įpatumais – išvydome visas komunikacijas (vandens tiekimo, karšto vandens tiekimo, kanalizacijos vamzdžius) viršuje, pakeltas virš žemės... Užbėgant už akių, net mūriniuose ar blokiniuose pastatuose lubos išvagotos vamzdžiais... Bet vamzdžiai, esantys lauke, ne pliki, o apsukti lentelėmis (apjuostos vielomis) ar kokia nors stiklo vata ar kita šilumos izoliacine medžiaga. Visa tai paaiškinama amžinu įšalu, kuris čia plyti visur – jeigu vamzdžiai būtų po žeme, tai karštas jais tekantis vanduo galėtų lengvai patirpdyti įšalą trąsų vietoje, ir vamzdžiai deformuotųsi bei sutrūkinėtų. O jeigu ir pavyktų tą šilumą izoliuoti, tai vistiek įšalas paviršiniame sluoksnyje tai atitirpsta, tai vėl sušala, ir to pasekmėje atsiradęs grunto nestabilumas privestų prie tų pačių rezultatų. Izoliacinė medžiaga aplink vamzdžius reikalinga tiek sumažinti šilumos nuostolius šaltuoju metų laiku, tiek ir apsaugoti vamzdžius nuo didžiulės griaunamosios-aižomosios šalčio jėgos. O šalčio čia tikrai netrūksta. Jau grįžęs į Lietuvą kažkada žiemą internete pasidomėjau orais Igarkoje. Maža nepasirodė – buvo -59 ºC. Negana to, čia beveik visąlaik žiema, išskyrus mėnesiuką grynos vasaros (kartais ir iki +20 patraukia) ir kokius 2 mėnesius vėsaus rudeniško-pavasariško oro. Tokios sąlygos nulėmė ir dar vieną mums į akis iškart kritusią keistenybę – visi mūriniai namai pastatyti ant betoninių polių... Tie poliai dažnai apkalti medinėmis lentelėmis, todėl neiškart krenta į akis, tačiau kai pamatai kokio dydžio namas ant tų kojelių stovi iš tikro nejučia lūpa atvėpsta. Poliai įkalti giliai į amžinai įšalusį gruntą, kur jie įšala labai tvirtai ir amžiams, o tarp žemės ir namo fundamento („dugno“) paliktas metrinis oro tarpas užtikrina, kad įšilusios „grindys“ neatitirpdytų grunto, o namas neišvirstų. Šitokiu būdu pastatytas visas Norilsko miestas – statybos amžino įšalo zonose technologijų srityje Rusijai nėra lygių. Kurgi ne – bet kokia kita šalis taip pat pirmautų, jeigu turėtų tiek normaliai statybai netinkamų plotų ir tokias gamtos užkariavimo, apgyvendinimo ambicijas.   
Kiti pakelės įspūdžiai buvo kur kas liūdnesni. Dar prieš važiuodamas į šią kelionę kažkur internete buvau suradęs keletą skaitmeniniu fotoaparatu nufilmuotų filmukų be garso, kuriuose buvo matyti vaizdai iš Igarkos. Kai juos pamačiau, nenorėjau tikėti, kad tai Igarka, nusprendęs, kad čia matyt kažkas kitka. Juk Igarka tai ne toks jau ir mažas miestelis, turėtų ir atrodyt panašus į miestą. Tačiau tai iš tikro buvo Igarka. Tik centrinėje gatvėje ir keliuose mūriniuose mikrorajonuose yra kažkokia danga, dažniausiai – blokai, visaip išsikraipę, ir tai dar ne visur esantys. Namai aplink – sukrypę medinukai su storu aptrupėjusiu tinko sluoksniu. Nemaža dalis tiesiog sugriuvę, sudegę, kurių liekanų (tiksliau - tikro „laužo“) niekas netvarko. Kiek „rimčiau“ atrodo blokinių-mūrinių namų rajonai (jeigu tokiems namams apskritai vieta šiaurėje). Tačiau ir čia yra didžiulių sukrypusių, sutrūkinėjusių ir todėl apleistų namų, kurių dalis visai nauji... Matyt, kažkur patirpo įšalas, kažkur padaryta klaida, o klaidų, kaip sako vietiniai, šiaurė neatleidžia.
Kiek „pablūdinėję“ pagaliau radome reikiamą namą, butą ir ... Raimio dėdę su žmona (teta Klava). Dėdė (Mečislovas) iš netikėtimo kiek apstulbo, kad mes tokį didžiulį kelią įveikėme – jam tai dabar sunkiai įsivaizduojama, o Lietuva atrodo labai labai toli. Giminės pas jį nebuvo nusigavusios niekada. Taigi, džiaugsmo jam buvo labai daug, ypač matyti savo jaunąjį giminaitį Raimį. Ta proga buvome priimti šiltai, rusiškai – vodkė liejosi laisvai. Prie mūsų prisijungė ir dėdės kaimynai - vyras Anatolijus, kadaise čia atsikraustęs iš Kursko anomalijos regiono, bei jo žmona Pėja – tetos Klavos sesuo.
Pasidomėjome kaip jie čia gyvena. Išgirdome, kad gyvena jie, jų žodžiais tariant, „cherovai“. Kadaise šis tremtinių išaugintas miestas klestėjo – turėjo didžiulį medžio apdirbimo kombinatą ir labai užimtą uostą, būdamas savotiškais Sibiro medienos vartais eksportui šiaurės jūrų keliu į vakarus, medienos centru. Visur vyravo pakili nuotaika su visomis tomis sovietinėmis agitacijomis dirbti, propaganda apie komunizmo statybą, šviesią ateitį ir pan. Žmonės čia veržėsi uždarbiauti, nes atlyginimai buvo dideli (priedai už sunkias šiaurės sąlygas) – jų tarpe buvo ir Mečislovas bei jo kaimynas (o aš jau galvojau, kad štai sutikau tremtinį). Žlugus TSRS rinkos ekonomikos sąlygomis medienos eksportas šiaurės keliu tapo per brangus (reikia ledlaužių žiemą, o kur dar kiti su atšiauriomis sąlygomis susiję kaštai). Jei anksčiau krovininiai laivai šiltuoju laikotarpiu netilpdavo Igarkos protakoje, tai dabar stovi vos vienas-du laiviukai. Logiška, kad miesto ekonomikos ir viso gyvenimo širdis – medienos perdirbimo kombinatas, bankrutavo... (visai neseniai, gal nė metai nepraėjo). Kadangi Igarka iš esmės sukurta tarnauti kombinatui, visų gyventojų gerovė tik nuo jo ir priklausė (dauguma čia ir dirbo) – tipiškas sovietinės miesto-įmonės statybos strategijos, masiškai taikytos Sibire, pavyzdys. Pasekmė – miestą ištiko panašus likimas kaip Didžiasalio (tik daug blogiau). Žmonės ėmė masiškai iš čia bėgti (kas galėjo sau tai leisti – dažniausiai jaunesni), net jeigu tą labai sunku padaryti be pakankamo kiekio pinigų (jų aišku nerasta). Kaip sako Mečislovas, daugiausiai išsikraustė jaunesni darbingo amžiaus žmonės, o jaunuoliai, kurie čia liko – niekam tikę. Didžiausią dalį dabar čia sudaro pensininkai ir kiti vyresni žmonės – žmonės, kurie nekuria jokio produkto, ekonomikos, kuriuos reikia išlaikyti, o išlaikytojai traukia į žemyną... Rusijos valdžia su Pasaulio banko parama sukūrė žmonių iškėlimo iš Šiaurės paramos programą, iš esmės taikydamasi į „nenaudingus“ pensininkus. Dalis jau išvažiavo ir iš Igarkos...  Taigi klestintis miestas tapo merdinčiu, kuriame labai aktyvus kriminalinis elementas... O juk Igarka kadaise buvo ir labai aktyvus oro uostas ant vandens (regis, niekur kitur toks novatoriškas transportas taip plačiai nebuvo taikomas).
Dėdė Mečislovas, linksmumo dėlei, sugalvojo apsimesti, kad nevisai žino, kokia pas juos situacija ir kas su Igarka bus. Aš parodžiau jiems iš interneto ištrauktą straipsnį apie Igarką ir planus apie jos pensininkų iškėlimą – jie atrodė lengvai nustebę, kad mes čia tiek žinome. Buvo iškelta versija, esą mes turbūt priklausome KGB. Mečislovas pasijuokė, kad dabar Igarkos bedarbius gyventojus išlaiko kaip tik pensinikai, o ne darbingo amžiaus žmonės – pensininkai dabar pagrindiniai maitintojai...
Šiame „vakarėlyje“ pakalbėjome ir apie energetiką, vandens kokybę – mano specialybiniai klausimai juk. Igarka elektros energiją gauna iš dviejų Jenisėjaus šiauriniame regione pastatytų hidroelektrinių, sudarančių elektros tiltą. Viena jų, esanti arčiausiai Igarkos, 1975 m. pastatyta ant Kureikos upės – tai buvo rusams didelis laimėjimas, nes pastatyta pirma HES amžinąjame įšale, kas buvo labai sudėtinga. Suformuotos Kureikos užtvankos aukštis siekia net 65 metrus (Kauno HES – 25 m). Galingumas – 600 000 kWt (Kauno HES – 100,8 MW). Dėdė ir Anatolijus teigiamai žiūrėjo į HE kaip energijos šaltinį. Tačiau prasitarė, kad labai suprastėjo Kureikos ir netgi Jenisėjaus vandens kokybė, nes nauja užtvanka užliejo didžiulius miškų plotus, viskas ėmė pūti. Tai labai panašu į tai, kas šią vasarą atsitiko Lietuvoje, Virvytės upėje, kur žemiau vienos naujai įrengtos HE neišvalius dugno užtvankos išduso daug žuvų (įtarėme, kad dėl pūvimo ištekančiame vandenyje neliko deguonies).  Taigi, Sibire beveik patvirtinta mūsų teorija:) Vis dėlto, per daug rimtai į dėdės pasakojimus žiūrėt gal ir negalime, neturėdami duomenų, juolab kad kiek įtartina, kad Kureika galėtų pastebimai įtakoti galingojo Jenisėjaus būklę...
Užsiminus apie Kureikos HES, negalima nepaminėti įdomaus fakto, jog ties Kureika esančiame kaimelyje 1914-1916 m. (dar prieš revoliuciją) tremtyje (mažame žvejų namuke) sėdėjo tas pats dėdė Josifas (Stalinas). Tas nebuvo praleista pro ausis – 1950 m.  čia atvyko 200 Norilsko kalinių-statybininkų, kurie per 2 metus vietoj tos trobelės surentė tikrą gigantišką memorialinį 14 m. aukščio 40x50 m. matmenų mūrinį pastatą su sodais-dvarais priešaky, o viduje pastato buvo tasai „vado“ žvejo namelis, kur jis sėdėjo su knygom. Atrodo jis (pagal stilių) panašiai kaip koks pergalės kinoteatras ar profsąjungų rūmai, tik tiek kad jis kažkur vidury laukinių miškų, išnyrantis ir stebinantis praplaukiančius Jenisėjumi laivų keleivius. Tačiau 1961 m. metais kažkas aprišo prieš pastatą stovintį įspūdingų matmenų Josifą ir prigirdė Jenisėjuje... O štai 1996 m. pastatą nusiaubė gaisras, tad dabar stovi kaip koks baugus vaiduoklis... Mes plaukėme pro tą vietą, tačiau naktį, nieko neįžiebsi.
Anatolijus baigiantis mūsų „vakarėliui“ pažadėjo pažiūrėti, ar ryt pavyktų mums ką nors įdomaus suorganizuoti. Dėdė apgailestavo, kad nespėjome su poliarine diena – ji tokiu metu jau trumpesnė t.y. saulė jau nusileidžia už horizonto. Jei būtume atvykę kiek anksčiau, saulė nenusileistų taip žemai – tarsi pakibtų virš horizonto ir vėl imtų kilti. Sako, vietiniai mėlynanosiai neretai nebesusiorientuoja kada naktis ar diena. Tačiau nors ir kiek pavėlavome, naktis tikrai šviesi – kortomis lošėme iki 4 valandos ryto, tačiau net tada pilnai sutemę nebuvo...Horizonte šviesa su 1-ojo mikrorajono betoninių namų siluetais, o kambary – tik šiokia tokia prieblanda. Pakvipo egzotika…

Vasios diena. Rugpjūčio   9 d.
Ryte saldžiai besnūduriuojant ausis pasiekdavo „Majako“ šaukiniai, tokie seniai girdėti, bet tokie nostalgiškai artimi, primenantys gilią vaikystę. Atrodo, čia niekas nepasikeitė nuo sovietmečio, pasijutau tarsi sugryžęs 15 metų atgal... Bet tokius visokius „pasijautimus“ greitai išsklaidė griausmingas dėdės „podjom“! Nespėjome apsitrinti akių tuoj buvom susodinti aplink balta staltiese patiestą stalą, o kad valgių neprailgtų laukti šiame baltame fone išdygo vodkes ne pats mažiausias butelys... Velniava, nespėjome atsigauti po vakar, o čia jau iš pat ryto nauja injekcija. Ir nelabai išeina kaip atsisakyti. Tik prasižioji, o dėdė tik „nu nu, davai po malenku“. Ir taip ryte 4-5 stopkikes (pabrėžiu – kiekvieną rytą). Nesakau, kad nepralinksmėjome, tik va taip papusryčiavus tenka sliūkinti nusnausti (mūsų organizmai dar neužgrūdinti), o nusnaudus žiūrėk jau ir pietūs ant stalo nešami, ir ką jūs manot mums patiekia užsigėrimui? Taigi, šitaip kyla grėsmė ir vakaro sulaukti niekur nosies neiškišus ir nieko doro nenuveikus. Jeigu taip visomis dienomis tai žiūrėk teks parsivežti įspūdžiuis iš vienos Igarkos „chruščiovkės“ buto.
Bet šį bei tą visgi nuveikėme. Mes su Lukošu buvome labai iniciatyvūs – išlėkėm pašliaužiot po miestą niekaip nesulaukę grįžtančio Raimio iš parduotuvės (vis ta baimė nieko nenuveikt). Bet tos iniciatyvos neišėjo niekam į naudą – nei mums keliauninkams, nei dėdei. Kažkaip sumąstėm baigt tą reikalą su Norilsku – arba dabar susiorganizuojam leidimus, arba ne. Pirmas taikinys – Igarkos miesto administracija, mat ten dirba mere lietuvių kilmės moteriškė, tokia KIGIENĖ. Pamąsčiau, kad va tautietį išskėstomis rankomis sutiks, reikalai geriau „slys“. Pas merę mes nepatekom, o dėl savo problemos mus nukreipė kažkur į policijos komisariatą. Vienas „diadia Stiopa“ geranoriškai mus nukreipė į pasų poskyrį. Kai atsidūrėme ten sekretorė pasiūlė palaukti vadovo, kažkokio svarbiojo Vasiljevičiaus Ivanovičiaus ar kažko panašaus. Tasai po netrumpo laiko atėjo (pagal priėmimo valandas jau seniai turėjo), plačiai atvėrė duris ir, mums prišokus, svariu balsu pakvietė vidun. Nespėjus mums dorai išdėstyti, ko norime, Vasia (tarkim jis taip vadinasi) pareikalavo mūsų pasų, migracinių kortelių, ėmė klausinėti pas ką apsistojome ir pan. Paaiškėjo, kad mes esame be būtinos čia registracijos, ir jei dar bent dienelę kitą būtume uždelsę būtume turėję kažkokių didelių problemų – taip supratome iš Vasios teiginio, kad nesant registracijos „miery prinimajetsa nemedlenno“ (imamasi priemonių nedelsiant), galima net deportacija iš šalies su draudimais vėl įvažiuoti 5 metus! Apie Norilską net nesileido į kalbas – negalima ir viskas, reikėjo tvarkytis kažkur kitur tik ne čia. Taigi, rytoj liepta ateiti čia tvarkytis registraciją ir atsivesti patį dėdę... Jokie apeliavimai, kad tai pagyvenęs žmogus ir jam sunku vaikščioti nepadėjo – Vasios žodis šventas.
Išėjus iš tos įstaigos viskas staiga papilkėjo, netgi šlapdriba iškrito, vėjas šaltas papūtė – visai tiko mūsų nuotaikai. Raimis ir dėdė taip pat nenudžiugo. Dienos pabaigą nusprendėme pragiedrinti žvejyba, tik va pagavom lygiai nulį. Priekyje tik matėm platųjį tevelį Jenisėjų. Čia nėra jokių meldų, akmenuota, uolėta, gilėja staigiai, net neaišku kaip ir gaudyti čia reikia. Kažkaip nyki man šiandien Igarka pasirodė... Aplink kažkokios pelkės, krūmokšniai, visokie dratai mėtosi, visur žmogaus pėdsakai matosi. Tikra tremties vieta.
Vienas linksmesnių šios dienos faktų – tai, kad mane dėdės žmona praminė „Badišachu“ – atseit labai panašus, bet nepanašus į užsienietį... Ar tik nebūsiu įsigijęs dar vienos pravardės?

Igarka pirtyje. Rugpjūčio   10 d.
Ši diena buvo gana šilta (13-15 ºC), saulėta. Visai kita nuotaika. Juolab, kad ir registraciją sėkmingai sutvarkėme. Ir šiaip nemažai lakstėme – tai į paštą, tai į prieplauką. Tai vis dėl to Norilsko – niekaip nenorėjom pasiduot ir surasti galimybes ten nusitrenkti. Sakom, plaukiam iki Dudinkos, ir jeigu ten neįleis, grįšim atgal... Pašte susiskambinom su Vladimiru, tačiau tasai dar nebuvo nieko išsiaiškinęs dėl tų leidimų kaip kad žadėjo, sako paskambinkite rytoj 9 valandą vakare. O skambinimas čia dar toks senoviškas ir linksmas – reikia prie langelio pasakyti telefoną, sumokėti iš anksto atitinkamą sumą už planuojamą kalbėti laiką, ir laukti kol tave pakvies užsukt į vieną iš telefono būdelių. Mes laukėm ir sulaukėm – pranešimas pranoko visus lūkesčius – staiga kažkas užrėkė per tokį senovišką sovietinį lauko garsiakalbį“: „Narilsk, 2 budka“ (Norilskas, 2 būdelė). Mūsų kompanija mažumėlę krūptelėjo iš netikėtumo (pastebėjimas – garsiakalbis stovėjo 20 m2 patalpos kampe), net nesusigaudė iš pradžių, kad čia mums. Vėliau pripratom – paštelis tapo savas. Šis apgriuvęs pastatėlis, kai pagalvoji, juk yra Igarkos ryšys su pasauliu – kone svarbiausias objektas. Jame dvelkė bent kažkokia civilizacija ir „šiluma“. Įsisvajojom, kad gal ir internetą rasime, bet moterėlės iš pradžių nesuprato apie ką mes kalbame. Nukreipė pas kažkokius pašto viršininkus. Buvome informuoti, kad čia internetas yra arba privatus, arba naudojamas tarnybiniams tikslams, o viešai neteikiamas.
Vakare turėjome gerą pramogą – ėjome į visuomeninę pirtį! Aš tokią atsimenu kažkur toli toli užkištą smegenų vingiuose, nes šiais laikais tokių kaip ir neliko... Tokia didžiulė patalpa prieš pirtį, paklota mažomis tamsiomis plytelėmis bei aprūdijusiais dušais iš fizinio lavinimo persirengimo kambarių sovietinėse mokyklose, su akmeniniais-betoniniais suolais-gultais, aplinkui daug bliūdų vandeniui pasemti ir apsiprausti. Čia pirtis būna kartą per savaitę – vieną dieną skirta vyrams, o kitą – moterims (taip išeina 2 kartus per savaitę iš viso). Tokia tvarka būna, jeigu netikėtai nedingsta elektra. O pirtis buvo nebloga, nors ir ne kažkokia ypatinga. Susirenka pailsėti „tremties“ žmogeliai, seni ir jauni. Mūsų bendrakeleivis lenkas Lukošas pirmą kartą pirtį pamatė, o ką jau kalbėt apie kaitinimąsį joje. Lenkijoj turbūt tai nėra tradicija. Abu su Raimiu trynėm rankas, sakom, parodysim, ką reiškia tikra pirtis - vanojom lenką iš peties. Tik va kai jau mums nuo karščio ausys lankstėsi ir sąmonė ėmė kraustytis lauk, jis sau ramiai toliau tupėjo... Teko eit lauk patiems.

Įšalęs lietuviškasis „Zombių miestas“. Rugpjūčio   11 d.

Šiandiena pagaliau „kirtome“ Igarkos ribas – atsidūrėme miške! Mat su visa šeimyna (mes trys keliauninkai ir dėdė su žmona) nusprendėme pagrybauti. Netgi aš pasižymėjau – radau riebų raudonikį. Labai toks įdomus čia miškas – vieni beržynai. Beržai liauni, plonais kamienais, 5-6 metrų aukščio, o apačioje – asiūkliai. Vietos tikrai nestokoja pelkių, kurios kaitaliojasi su tvirtos žemės salomis, bet uodai laimei nusprendė šįkart mūsų nevarginti. Kadangi mano sėkmė su raudonikiu buvo vienkartinė, dėmesį nukreipiau į gausias mėlynių atsargas po kojomis. 
Bet ne raudonikis ir ne mėlynės šio pasivaikščiojimo vinis. Kai vienu metu pakėliau savo akis nuo uogų ir grybų, pamačiau... kryžių. Taip galima ir išsigąsti. Galvoju, gal čia koks ženklas, man asmeniškai. Bet atidžiau pažiūrėjus, tų kryžių pamačiau visur aplink – visi tokie sukrypę, kur ne kur apjuosti analogiškai sukrypusiomis tvorelėmis... Taigi, vidury miško „užsirovėme“ ant kapinių. Tačiau tuo staigmenos nesibaigė. Tas kryžius, su kuriuo susidūriau, turėjo lietuviškus užrašus (jau tikrai ženklas, galvoju). Kai ėmiau apžiūrinėti kitų antkapių užrašus, aptikau, kad dauguma jų lietuviški... Su vardais, gimimo, mirties datomis, ir netgi neretai pažymima, kad palaikai parvežti į Lietuvą. Galiausiai aptikau ir granitinį paminklą ant kalnelio su Gedimino stulpais, kur lietuvių ir rusų kalbomis užrašyta, jog tai lietuviškos kapinės... O lietuvių čia palaidota 517…  Kažkoks keistas jausmas užplūdo, matant tokį kreivų lietuviškų kryžių vaizdą prieblandos aptemdytame miške, kai didelė dalis kryžių ir aptvarų su visais kapais tiesiogiai mirksta pelkinėse balose, dalis kapų tamsokame miške, dalis šviesiame beržynėlyje. Tarsi pajunti tą visą Sibiro represijų dvasią, tačiau gamta tuo pat metu lyg abejinga – kapinės apželinėja mišku, amžinas įšalas varto kryžius, kol galiausiai apskritai panaikins šį istorinių įvykių ir žmonių atminimą. Tiesa, matosi, kad kažkada seniai teritorija buvo patvarkyta, medžiai surinkti į krūvas, bet tai tikriausiai padarė lietuviai, kurie atvyko į Igarką 1989 m. Būtent tada buvo išsivežta daugelis palaikų, tada ir minėtas paminklas pastatytas. Gryžęs į Vilnių kaip tik turėjau progos susitikti su buvusiu tremtiniu Igarkoje - Kazimieru, kurio paskolinta videomedžiaga  man leido pamatyti šios ekspedicijos veiklą tvarkant lietuviškas kapines.

Taigi, bent man tai buvo netikėti atradimai, tačiau kaip paaiškėjo dėdė sąmoningai atvedė mus čia grybauti, kad lyg ir iš niekur atrastume lietuvių kapines, nes dar iki šios jis gerokai prisibijojo skleisti viską, kas susiję su lietuviška prapoganda (matyt tarybinių laikų bauginimų ir draudimų atgarsiai). Juolab kad dabar jis čia likęs visiškai vienas, o kadaise turėjo daug draugų lietuvių. Nors pagal amžių dėdė atrodo pakankamai tvirtas (visgi 70 metų), bet prieš penkioliką metų jam buvo operuotas vėžys (Lietuvoje) ir prognozės dėl ilgo ir laimingo gyvenimo buvo kuklios. Bet žmogus nepasidavė ir gyvena lyg niekur nieko. Tik viešnagės metu nesyk užsiminė, kad netoli tos dienos, kad atguls čia (būtent čia – Lietuviškose kapinėse miške) kur nors ant kalnelio...
Po šio įsimintino pasivaikščiojimo laukė dar viena įdomi kelionė – į amžino įšalo muziejų. Toks vaizdas, kad šiuo metu Igarka tik juo ir garsi, nes muziejus įtrauktas net į UNESCO sąrašiuką. Pakeliui į jį dėdės kaimynę, kuri mus ir lydėjo, pakamantinėjau apie Igarkos situaciją. Pasak jos, miestas tuštėja, griūna, vaizdas aplink nykus, o aplink tvyro begalinio liūdesio atmosfera. Buvusios šlovės, klestėjimo, optimizmo neliko nei kvapo. Dėdės daug draugų išvažiavo, ir toliau važiuoja. Senbuviai  pradeda jaustis čia vieni, be draugų, o širdyse – pabaigos nuojauta. Nemažai pensininkų pasinaudojo jiems skirta perkėlimo į „žemyną“ programa, tačiau dėdė Mečislovas niekur nenori keltis. Iš esmės jau laukia mirties, čia... Ta liūdesio, buvusios šlovės ir gerovės ilgesio, nostalgijos ir gyventojų meilės šiam miestui dvasią labai gerai perteikė užrašai ant medinių autobusų stotelių ir namų sienų: „Moja Igaročka“ (Mano Igarka), „Igarka – Moja gordost“ (Igarka – mano pasididžiavimas“) ir panašūs. Kita vertus, mūsų sutikti jauni vietiniai vaikinai turbūt manė kitaip, bent jau sprendiant iš užduoto klausimo „Čto vy delajete v etoj dyrie?“ (Ką jūs veikiate šioje skylėje?). Geras klausimas, kai giliau pamąstai:)
O vaizdai tikrai čia nykūs – teko dar kartą pačiam tuo įsitikinti, kuomet autobusas kursuodamas muziejaus link pervežė per visą miestą. Senesnės jo dalys („medinės“) pilnos apleistų apgriuvusių pastatų, o pietinė dalis, kuri kadaise buvo vienas iš tremtinių rajonų, apskritai sugriuvusi – matosi tik krūva „malkų“ – tikras laužas. Neįsivaizdavau, kad šitaip gali atrodyti miestas. Dabar daugelis gyventojų persikraustė iš senosios Igarkos į naujuosius cementinius mikrorajonus, kur esame apsistoję ir mes. Senoji Igarka buvo medinė tikra ta žodžio prasme – net šaligatviai ir važiuojamoji miesto kelių dalis buvo medinė. Net dabar kai kur šalia Jenisėjaus, tarp krūmų ir žolių pasitaiko atkarpos tokių lentuotų takų liekanų. Tasai medžio kombinatas daug malkų t.y. lentų „priskaldė“... Net dirvožemis kai kuriose vietose primena smulkių pjuvenų sankaupas. O pastatai kurgi negrius, jei jau niekas jų nebeprižiūri, mažai kas begyvena juose. Tačiau ne tik tame reikalas. Daugelis medinių pastatų tik atrodo seni. Taip juos priverčia atrodyti atšiaurus klimatas ir amžinas įšalas, dėl ko pastatėlis greitai nusidėvi ir „apšempa“, ypač jei dar ir priežiūra būna menka. Į kokį medinį pastatą bepažiūrėk - iškart pamatai kad jis kreivas. Vienas pasviręs į vieną šoną, kitas į kitą, trečias į priekį, o ketvirtas – atgal. Tai tas pats kaip girtas miškas, kuris pasitaiko kaip tik šiauriniuose ant amžino įšalo augančiuose miškuose, kur medžių šaknys yra „seklios“, nesugeba giliai prasiskverbti, o įšalo išsipūtimai ar patirpimai medžius išsukioja visomis įmanomomis kryptimis. Tik čia gal geriau tiktų pavadinimas „girtas miestas“. Be to, kad nameliai su visu fundamentu pakraipomi, atšiaurios žiemos bei atšilus patirpęs gruntas deformuoja ir patį namuką – dažniausiai įdumba namo vidurys (lyg namas balną turėtų), tačiau griežtų dėsningumų čia nėra – „nusileisti“ gali ir kuris nors šonas ar šonai.
Su Igarkos klimatu susijęs ir kitas reiškinys – vasarą Igarkoje nebebūna karšto vandens. Per visą labai ilgą, tamsią ir speiguotą žiemą vandens tiekimo trąsų vamzdžiai taip apgadinami, kad visą vasarą vyksta jų remontas. Ir ne tik vamzdžių, bet ir visos kitos gyvybiškai svarbios infrastruktūros bei įrenginių. Kiek teko vartyti vietinių laikraščių pas Mečilsovą, viena pagrindinių temų – kaip sekasi pasiruošti žiemos sezonui – kiek kuro atsargų atvežta, kaip sekasi remontiniai darbai, o viena esminių vis įvardijamų problemų – atsarginių dalių, detalių (zapčasteij) trūkumas. Chebrytei elementariai trūksta visokių varžtų, o ką jau bekalbėti apie sudėtingesnius dalykus. Detalių paieškos vykdomos sąvartynuose, sugriuvusių namų ir panašiose vietose. Kartais atveža „laužo“ laivais, tačiau susidaro toks įspūdis, kad Krasnojarskui (ar šiaip žemyninei Rusijai) giliai „dzin“ tie Igarkiečių vargai ir poreikiai – kaip skundžiasi miesto gyventojai ir valdžia apie detalių (ir bet ko kito) trūkumą, taip ir skundžiasi, o „žemynas“ kaip neveža jų, taip ir neveža... Pastaruoju metu Igarkai kyla daug problemų dėl jų katilinės – po kiekvienos žiemos ją, kaip ir vamzdžius, remontuoja. Blogiausia tai, kad  tai vienintelė katilinė, nėra jokių atsarginių, tad jei ji žiemą sugestų, gyventojams, matyt, tektų numirti. O jos techninė būklė kaip tik tokia, kad didelio pasitikėjimo tikrai niekam nekelia. Ir katilinė susiduria su atsarginių dalių stoka...
Vaikštinėjant po „girtą miestą“ pastebėjau kone kiekvieno medinio namo sienose kyšančius šlangelius, ir kartkartėmis iš jų bėgantį vandenį. Tai, pasirodo, Igarkos kanalizacijos sistemos dalis – vanduo iš virtuvės ir vonios eina tiesiai gatvėn. Kiek žinau ir žmonių gyvybinės veiklos produktai nėra valomi – varomi tiesiai į upę (Jenisėjų). Nors neretai ir deklaruojama, kaip viskas valoma.

Na ir socialiniai pastebėjimai apie žmones. Važiuojant autobusu į muziejų kažkoks girtuoklis pradėjo kalbinti Lukošą, ilgainiui šiek tiek pradėdamas iš jo tyčiotis (tik gal jis nelabai to suprato). Galiausiai net kažką pasakydavo ir Mečilsovo kaimynės, kuri mus lydėjo, adresu. Tame tarpe kažkodėl užsiminė apie „litovcus“ (lietuvius), kuriuos „zarezat nado“ (išpjauti reikia). Na visus mus tai aišku ėmė nervinti, svarsčiau kad gal nežinomoje vietovėje reikia duot durniui kelią ir neįsivelt į nemalonumus, tačiau Raimiui tokios kalbos per daug didelį pasipiktinimą sukėlė, tad jis priėjo prie to žmogelio ir ėmė su juo žodžiuotis. Sužinojęs, kad mes lietuviai, dar labiau ėmė plūstis. Dar garsiai užklausėme, ar čia visi taip blogai apie lietuvius mano? Tačiau visi žmogeliai tylėjo it žemes pardavę.. Kai vakare mus užkalbino kažkokie jauni vyrukai, garsiai sudvejojome ar pasisakyti iš kur esame po tokios autobusinės istorijos – gal lietuvių čia niekas nemėgsta? Juolab, kad vaikinukai atrodė pakankamai grėsmingai, apibraižytais kreivais veideliais, o vienas su kitu sveikinasi „zdorova banda“ (Sveika, grupuote). Visgi pasisakėme kas tokie, ir jie užtikrino, kad viskas čia tvarkoje su lietuviais, kad neturi jokių konfliktų ir neigiamų nuomonių, sugyvena labai gerai. Netgi parodė kur anksčiau buvo dar vienos lietuviškos kapinės – ant jų dabar pastatytas didžiulis mūrinis 2-ojo mikrorajono daugiaaukštis... Su Raimiu pasvarstėme, kad gal tasai išpuolis susijęs su pavydu, kad darbštieji lietuviai čia labai gerai tvarkėsi? Šiandiena buvome praėję pro vadinamąjį lietuvišką kaimelį (litovskyj posiolok), rajoną Igarkoje, kuris anksčiau buvo vienas tvarkingiausių ir prestižiškiausių, kur lietuviai laikėsi drauge, vystė amatus – pasižymėjo kaip tikrai neblogi amatininkai.  Vaikinukai mus kvietė kartu išplaukti į Jenisėjų pažvejoti – kaip supratau nelegaliai, tačiau esant tokiam pragyvenimo lygiui jie priversti taip daryti. Pasiūlymas gal ir viliojantis, tačiau ta jų išvaizda ir tai, kad jų nepažįstame baugino – kur ten tuose laukiniuose tyruose mus kas ištrauks iš bėdos? Bendraudami stengėmės išlaikyti draugišką gaidą, nes jų nuotaika jautėsi gali būti labai kaiti... Bet faktas, kad mes tikrai labai išsiskiriame iš vietinės minios – vaikinai iškart tai suprato. Gal čia mūsų drabužiai kitokie, ir elgiamės kažkaip kitaip, o ką jau kalbėt apie akcentą (ypač Lukošo:). Vaikinai informavo, kad tai pats „kriminališkiausias“ Rusijos miestas, tad tikrai labai stebėjosi, ką mes čia veikiame – radome kur turistauti. Ūmai saugumo jausmas ėmė „braškėti“...

Bet visus tuos „neigiamus“ šios dienos potyrius pilnai kompensavo amžino įšalo muziejus. Muziejuje nusileidome į požemines patalpas, „išskaptuotas“ amžiname įšale – tai kadaise buvo viena iš Igarkos įšalo mokslinių tyrimų stoties laboratorijų. Ši stotis egzistuoja ir dabar, o įkurta ji buvo 1936 m., po to kai 1929 metais įprastinėmis technologijomis pastatytas Igarkos miestas ėmė masiškai griūti. Stoties tikslas buvo ištirti įšalusių gruntų atsparumą ilgalaikei apkrovai ir pasiūlyti kažkokias kitokias statybos technologijas. Ne veltui rusai pirmauja statybos ant įšalusių gruntų srityje, juolab kad net 60 % Rusijos teritorijos (14 % pasaulio sausumos) užima amžinas įšalas. Nusileidus į tuos požemius išvydome sienas, kurias sudarė sušalusi žemė su ledo linzių tarpsluoksniais, kaip koks sluoksniuotas pyragas. Tai štai kaip tas amžinas įšalas atrodo. Arčiau žemės paviršiaus šie ledo sluoksniukai vos matomi, o apačioje (10 m. gylyje) storis išauga iki 10-15 cm. Toks įšalas kaip Igarkoje yra kiek retesnis, nes toks grynas ledas išsiskiria tik molinguose ir priemolinguose persotintuose drėgme gruntuose. Tokiems tuneliams neprireikė ir jokių atraminių balkių ar kitokių konstrukcijų. Įdomu kaip čia bus šįlant klimatui. O klimatas ir čia ištiesų šyla, o įšalas, kaip parodė moksliniai tyrimai, po truputį tirpsta. Igarkos įšalas apskritai jautrus temperatūros aukštėjimams, nes jis yra pakankamai šiltas -0,1 - -0,4 ºC temperatūros (siekia iki -1 ar -2 ºC maksimum). Rusai tokį įšalą vadina „vialyj“. Be to, 20 km spinduliu aplink Igarką įšalas sudaro ne ištisinį masyvą, o atskiras salas. Toks vaizdas, kad prieš griūvančią Igarką susimokė ne tik visi makroekonominiai-politiniai procesai, bet ir klimatas – kai čia viskas atitirps, tai ir betoniniai nameliai sugrius kaip kortų kaladėlės. Bet dabar muziejaus personalas tokiom tendencijoms priešinasi ir sugriūti muziejui neduoda. Žiemą pastoviai vykdoma ventiliacija įšalusiu paviršiaus oru, o lankytojų grupės dydis ir buvimo laikas (apie 10 minučių) griežtai ribojamas. Jie čia net tokius terminus naudoja kaip „šalčio atsargos“ – atseit jei ilgai šaltį pūsi, tai šaltis susikaupia, ir jei šildysi taip lėčiau atitirpinės. Tačiau ne tik  klimatas ar lankytojai pagalius į ratus šiam gamtos paminklui kaišo. Pasirodo, pro muziejaus šoną plaukia žmonių buitinės nuotekos ir tirpdo tą įšaliuką... Negana to, šalimais einanti ore pakibusi šiluminė trasa nėra gerai izoliuota ir pasenusi. Galiausiai, kažkoks gretimais esantis namas Nr.5 tiesiog pila šiltą vandenį ant žemės per savo „šlangas“, o kanalizacija – duobė po namu. Bet rusai nebūtų rusais jei nerastų išeities – namas buvo nugriautas, gyventojai iškraustyti, o aplink muziejų padarytas drenažas, apvedantis nuotekas. Šiluminė linija buvo geriau izoliuota. Be viso to, priskaldė chebra Jenisėjaus ledo „blokelių“ ir apstatė vienos kameros sienas – tegu vėsina. O ir šiaip jie naudoja sienų padengimo šalto vandens ir sniego mišiniu praktiką, kad apsaugotų sienas nuo išorės poveikio ir jas šaldytų. Net specialią kamerą parodė, kuri tokia balta kaip šaldytuvo šaldiklis – joje laikė maistą karo metais. Ir Seno Šalčio kambarys yra – čia senis būna žiemą, kuomet skirsto dovanas prieš vykdamas pas vaikus.

Apskritai čia tokia gaivi vėsa, ilgiau pabuvus jau ir oda ima šiurpti, visgi iš vasaros nusileidau. Temperatūra čia apie -5 - -6 ºC – žemesnė nei įšalo. Giliausiai nuėjome iki maždaug 10 m. gylio nuo žemės paviršiaus. Igarkos aplylinkėse įšalas gilyn nusidriekia iki 34 m. Toliau šiaurėje ir giliau į rytus link Jakutijos, įšalas „sustorėja“ iki 500 ir net 1000 metrų. Įdomu tai, kad giliau įšalo sluoksnio besidriekiantis neįšalęs gruntas tam tikrame gylyje neretai atsimuša į dar vieną įšalo sluoksnį – tai senovėje buvusio atšiauraus klimato liekanos. Sunku net įsivaizduot, koks turėjo būti šaltis ir tokio klimato laikotarpio ilgis, kad gruntas tiek giliai sušaltų, o jo gilesnių sluoksnių atšilimo laikotarpis nesugebėtų atitirpdyti. Atšilimui pasibaigus dabartinis kiek vėsesnis klimatas vėl paviršių užšaldė, tad liko toks tarp dviejų įšalusių grunto horizontų „atšildytas“ sluoksniukas.. Įšalas yra užkonservavęs nemažai reliktinių objektų. Pavyzdžiui, pamatėme „įmūrytų“ medžių, kuriems sukako kokie 50 000 metų. Nenuostabu, nes pačio Igarkos įšalo amžius siekia 50 000 – 100 000 metų. Vaikštai po tuos koridorius ir jauti ledinį amžinybės alsavimą. Super. Geologinė istorija tai ne žmogaus istorija...  Čia buvo eksponuojamas ir senovinis 50 000 metų amžiaus ledas iš apsinuoginusio storo gryno ledo sluoksnio Jenisėjaus slėnio šalaite, maždaug 130 km į pietus nuo Igarkos. Ši vieta vadinama Lediniu kalnu (Ledenaja Gora). Tai labai skaidrus, žydras, grynas švarus ledas – be jokių burbuliukų. Iš tokio galima spręsti apie ankstesnį klimatą ir kt.
    Atskiras muziejaus kompleksas skirtas Stalino keliui Salekhard-Igarka, dar vadinamam mirties keliu. Jo statyba vadinosi „Stroika No 503” (Statyba Nr. 503), kuo pavadinta ir pati ekspozicija. Visa esmė, kad šiam projektukui buvo mestos grandiozinės pajėgos tremtinių ir kalinių forma, kuriems darbo ir atšiaurių sąlygų per maža nepasirodė. Žmonių prie šio kelelio žuvo labai daug, tarp jų ir lietuvių. Mat Stalinas truputį savo kabinete pastrategavo ir sumąstė, kad sujungti Obės ir Jenisėjaus žiotis geležinkeliu yra labai gera mintis – padidins mobilumą šiaurėje, labiau apsaugos šiaurinę sritį nuo galimos priešo intervencijos iš Arkties, „a za odno“ ir gamtinių bei žmogiškųjų resursų transportavimui ir įsavinimui sąlygas pagerins, Sibirą įsavins. Tik va numirė nelaiku. Didžiai gerbiami „draugai“ valdantieji, kurį laiką pasitampę savo nerįžtingume ką čia su tuo keliu daryti, galų gale metė projektėlį velniop. Kur nemesi (nors ir labai gaila – tokia kaina jau sumokėta), jei žmonės ir režimas palaisvėjo (nebepriversi taip už dyką dirbt ir gyvent ten), statybos tokioje žemėje techniškai labai sudėtingos – bolševiko kišenė nebeišnešė. Ir reikmė pasirodė abejotina. Sumąstėm, kad reikės mums šį keliuką surasti, pasimalsime toje laukinėje miškatundrėje dar...
Taigi, muziejus yra tikras Igarkos pasididžiavimas ir vienintelis likęs socialinis kultūrinis traukos centras, juosiamas griuvėsių... Jo misija be kita ko tapo ir gyventojų dvasios palaikymas tokioje sunkioje miestui situacijoje. Kaip muziejaus valdžia įdomiai išsireiškė – padėti išlaikyti gyventojuose „žmogiškąjį pradą“. Jaučiasi didelis apmaudas. Dažnai rusai niekaip negali suprasti, kaip tokį miestą galėjo ištikt toks likimas. Juk turi upių uostą, turintį jūrinio uosto charakteristikas; turi sėkmingai pastatytą patikimą oro uostą, kuriuo kaip atsarginiu naudojasi Dudinka ir Norilskas – pastaruosius aptarnaujantis Alikelio oro uostas dažnai užgriūnamas prastų meteorologinių sąlygų, o čia – net 360 dienų per metus palankus skraidymui oras (liotnaja pogoda); pagaliau, tokį unikalų ir turistams patrauklų gamtinį-istorinį UNESCO muziejų turi. Jame ateities kartoms planuojama saugoti užkonservuotą informaciją apie dabartinį gyvenimą – tiesiog ant padėklo pateikti istoriją. Į tai žiūrima kaip į didžiulį privalumą pavyzdžiui prieš amerikiečius, kurie „tą istoriją“ užblombuoja šaltų azoto dujų pilnuose cilindruose ir įkasa į žemę, pastato šalia paminklą su ateities data, kada glima viską iškapstyti. Vietiniams čia atrodo, kad visa ta prasta Igarkos situacija yra kažkieno nekompetetingumo ir cinizmo išdava (turbūt valdžios sluoksniuose). Sunku aišku vienareikšmiškai nurodyti tas priežastis, tačiau pasvarstyti, ar tai nėra rinkos ekonomikai nepritaikyto planavimo ir miestų bei įmonių išdėstymo pasekmė, vietiniai, atrodo, net nebando. Sovietinio planavimo padarinius dabar reikia srėbti. Kita vertus, darosi vis akivaizdžiau, kad visiškai nereguliuojama laisvoji rinka yra, tiesą sakant, blogis (čia mano nuomonė). Po komunizmo griuvimo šis „blogis“ užgriuvo Rusiją visu svoriu, nes laisvąjai rinkai kelias atvertas sugriovus visą senąją institucinę ir teisinę struktūrą, nesukūrus jokio adekvataus naujo pakaitalo. Įsigalėjo betvarkė, laukinis kapitalizmas, kuris be reguliavimo ardo socialinę visuomenės sanglaudą, didina turtinę nelygybę, varguomenės sluoksnį. Rusijoje ilgą laiką neatsirado tvirtos valdžios, kuri galėtų pakoreguoti laisvosios rinkos veikimą taip, kad be laisvosios rinkos teikiamos naudos ekonomikai nauda būtų ir socialinei aplinkai. Gerbiamas Putinas atėjo kaip „griežta ranka“, man regis, gal kiek ir patvarkė šiuos reikalus, tačiau ar tai tik nebus kosmetiniai pataisymai?
Vakare po visko nusliūkinome atsipalaiduoti į vietinį geriausią Igarkos barą pas Lukošo pažįstamą barmenę (susipažino žaltys laive). Išlenkėme keletą bokalų, simpatiškas merginas apžiūrėjom – prašė ateiti rytoj, atseit bus daug jaunimo ir linksma labai. Idomu, gal tai tas linksmasis jaunimas su palamdytais veideliais, kurį sutikome?
Namuose teko spręsti galvosūkį kur ryt pasiduoti. Paskambinome Vladimirui į Norilską ir paaiškėjo, kad norint gauti leidimą ten įvažiuoti reikia jo iškvietimo, po kurio visi formalumai sutvarkomi maždaug per mėnesį. Taigi, čia taip išeina informacija ateičiai, o šiai dienai informacija aiški – Norilskas mums rodo špygą. Rytoj niekur mes neplauksime, nes Dudinkoje iškart pasiųs atgal, o gal ir kur nors į priekį. O apie priekį irgi pasvarstėme – kiek šiauriau yra tokia gyvenvietė Potapovo, kur į Dudinką plaukiantis laivas sustoja. Iš ten galėtume nuropoti iki Putorano plynaukštės pradžios, nes čia ir reljefas pasirodė palankesnis – aukštesnis, mažiau pelkių, eit lengviau (tos pelkės tai tikra nelaimė turistiniam ėjimui). Tik va kapot tektų mažiausiai 100 km, o kur dar grįžimas. Jei nespėjam į laivą plaukiantį atgal, nespėjam ir į lėktuvą, žodžiu „žiemojam“ Sibire. Geriau pagalvojus, kad reljefas aukštesnis dar nereiškia kad pelkių nebus, juk įšalas tai visur... Šitie kai kada ir utopiniai svarstymai supykdė Raimį, kol galų gale susibarėm ir nebešnekėjom visą vakarą. Turbūt vadinamasis „rožos sindromas“ prasidėjo. Dar vienas variantas – žvejot su „ugolovnikais“ (nusikaltėliais), kaip praminėm sutiktus vaikinus. Arba padaryt žygį link aplinkinių upelių į šiaurė ir į pietus, paieškot Stalino kelio, pažvejot pakeliui. 

Imam Graveiką. Rugpjūčio   12 d.
Viešnagė „Zombių mieste“ tęsiasi. Šiandien nusprendėm keliauti į šiaurę link Graveikos upės, ja nusekt iki Jenisėjaus ir pastarojo pakrante sugrįžti. Taigi, Potapovo variantą atmetėme. Ir atrodo neveltui, nes kai kažkada grįžęs namo paskaitinėjau tokią anglų keliautojo knygą apie Sibirą, aptikau, kad Potapovo apskritai yra reto lygio irštva, vietiniams galėjome tapti nebloga „mėsa“. Bet nors ir turėjome šiandieninės kelionės apmatus, neturėjom jokio detalesnio žemėlapio ir jokių vietinių žinių. O jų visgi mes norėjom, tad patraukėm į tą pačią amžino įšalo stotį. Tačiau ten mums jokių žemėlapių nepatiekė, nes jie slapti, kaip ir viskas Rusijoje. Tik viršininkas gali savo nuožiūra nuspręsti duoti, tačiau visagalio viršininko nerasta. Jo, viršininkai Rusijoje yra visko esmė. Gal ir biedni, bet galingi. Vienok, žmonės stotyje buvo lengvai nustebę, kad atsitrenkėm į šį Dievo ir visų kitų pamirštą kraštą, iš taip toli, o svarbiausia – nieko čia nepažįstam ir ruošiamės dar kažkur patys keliauti. Ta proga žmogeliai susimilo ir davė koordinates žmogaus, kuris galėtų mums kuo nors padėti. Tasai nurodytasis žmogelis buvo Genadijus, kuris mus į svečius pasikvietė. Parodė savo susuktą video medžiagą apie tai kaip jie žygius valtimis Jenisėjumi darė ir kaip savos gamybos visureigiu žvejoti link Sucharichos upės keliavo (65 km visos dienos kelio klampojimo nuo Igarkos). Štai čia ir supratome, ką reiškia „daug“ Sibiro uodų – vos galėjom įžiūrėt mašiną ir žmonių kontūrus nuo tirštumos. Nereikia galvoti, kad žvejai lyg niekur nieko išlindo ir ėmė žvejoti – sėdėjo kaip visi normalūs mirtingieji užsidarę visureigyje. Čia romantika ir baigiasi, netgi sibiriakams. Laimei, papūtė vėjas, tad visgi išlindo ir visai padoriai žuvies prigaudė. Ta upelė pasirodė tikrai graži, skardinga, veržli. Lyg ir užsigeidėm ten važiuoti, bet labai jau kainą didelę užsiprašė, tad apsiribojom tuo, kad Genadijus vakare mus nuvežė iki karjero (toliau normalus kelias baigiasi), ir netoliese ties Graveikos upe mes įsirengėme stovyklą. Planuojam 3 dienas keliauti upe žemyn iki Jenisėjaus ir galiausiai iki Igarkos. Gavom taip trokštamą detalesnį žemėlapį.
Pakeliui į karjerą Genadijus papasakojo apie regiono energetinę sistemą. Ją sudaro 2 hidroelektrinės – Snežnogorsko ir Svetlogorsko (ta pati, kur ant Kureikos upės pastatyta). Pirmoji pastatyta ant Chantaikos upės (debitas 600 m3/s). HES galingumas čia siekia 441 MW. Kaip supratau, tai irgi didžiulis rusų pasididžiavimas, nes, viena vertus, tai šiauriausia HES pasaulyje ir dar amžiname įšale, o kita vertus – 7 jos turbinos įmontuotos tiesiog į uolą, atseit čia nėra analogų pasaulyje. Šios dvi HES sudaro didžiulėmis elektros trąsomis sujungtą energetinį mazgą, aprūpinantį reikalinga elektra visą Taimyrą ir Igarkos rajoną. Ypač tos elektros reikėjo „Norilsko Nikelio“ gamykloms. Tačiau čia buvo visa plati grandiozinė vizija kaip reikiant įsavint ir išvystyti šį šiaurės regioną, bet naujomis postsovietinėmis sąlygomis regionas taip vystytis „nepanoro“. Viso to išdavoje dabar gaminamas elektros energijos perteklius, kai kurios turbinos stovi išjungtos be darbo. Beje, Snežnogorsko (Chantaikos) HES suformavo didžiulį vandens rezervuarą, vadinamą Chantaikos ežeru (110 km ilgio, gylis – iki 387 m). Visokios tokios užtvankos (kaip ir Krasnojarsko) Sibire neretai sukelia rimtų problemų žiemą – jeigu jos neužšala (kaip kad Krasnojarsko) tai nuo jų papūtęs vėjas sausame ir didžiuliame speige gyvenančius žmones užgriūna persotinta drėgme. Susidaro nemirtingas didžiulio šalčio ir drėgmės derinys – žmonės pajaučia tokį šaltį, kad maža vėlgi nepasirodo (čia visur visko per maža nepasirodo). Kalti tie fizikos dėsniai, kai drėgmė padidina šaltį arba karštį, kurį jaučia žmogus, nors termometras rodo tą pačią absoliučią temperatūrą. O jeigu dar prisideda trečias ingredientas vėjas, tai išvis būna taip sakant „Šakių rajonas“ arba „Raguvos miestelis“.
Miegot nuėjome gal tik 1:30 nakties, pabrėžčiau – baltos nakties. Ko tai išsireguliavo visas ritmas... Ir taip nerealiai tylu... Bet man nesimiegojo. Ne tik dėl to, kad šviesos pašvaistės matosi. Gal ir todėl, kad tai pirma naktis vieniems laukinėje miškatundrėje kažkur toli toli už poliarinio rato, Sibiro glūdumoje. Bet labiausia turbūt dėl to, kad kažkodėl akys ir ausys labai didelės pasidarė – visur meškų ieškojo... Genadijus minėjo, kad šiose platumose yra didžiausių pasaulyje zuikių, kurie yra labai smalsūs ir nebaikštūs (bolshoi i očen liubopytnij zajec). Matyt tos ausys ir akys bandė ir šiuos padarus užfiksuoti, nes jautė, kad šiuo metu turbūt jų savininkas nelabai apsidžiaugtų ir juos sutikęs. Pabuvau sargybiniu, taip išeina.

„Skaly“. Rugpjūčio   13 d.
Anksti ryte prabudęs (vadinasi miegojau) išgirdau kažką lauke vis minint tokius žodžius kaip lydeka (ščiucha) ir kiršlys (charius). Pasirodo prie upės stovėjo kažkokie sibiriakai ir žvejybinius reikalus aptarinėjo, mat pro mūsų palapines ėjo kaip ir keliukas. Ant jų pečių buvo kažkokios keistos geležinės kuprinės – forma kaip plokščio katiliuko, tik didesnio. Matyt čia vieni uogavo, kiti grybavo, o treti gal net ir žvejojo.  Ką gi daugiau Igarkiečiams veikti vasarą, kai geriau pagalvoji. Deja „chariusu“ ar „ščiuchu“ mes nepagavome. Žodžiu nieko nepešėm. Tiesa, pešiau akmenį – mano blizgė liko Graveikoj amžiams. Na o pats žygis buvo ne iš lengvo pasivaikščiojimo serijos – klampojom po tą pelkėtą žemę kaip už tėvynę, braukėm kojas per besipinančius žemakrūmius (keružius, „kedrovij stlanik“ sąžalynus). Blogiausia, kad upė atrodė panaši į kažkokį pelkingą kanalą, apaugusį nendrių sąžalynais, tarsi būčiau išsiruošęs paklampoti ne Sibire, o Lietuvoje, išsirinkę pačią neišvaizdžiausią vietą. Nusivarėme nuo kojų, peršlapom kelnes ir batus, o Genadijaus žadėtų uolų („skaly“) nė kvapelio, net neatrodo, kad čia toks darinys apskritai galėtų būti. Ne pačių švelniausių žodžių jau nebetrūko, visi dalijomės įspūdžiais apie nepakartojamą laukinę Sibiro gamtą. Ypač džiugus pasirodė faktelis, kad dėl tokių vaizdų nusitrenkėm kone 7000 km.
Vienok, bebambant iš kažkur išdygo Genadijaus „Skaly“. Tiesą žmogus sakė, nes vaizdas pasikeitė – upė iškart tapo sraunesnė, akmenuota, atsivėrė malonios akiai panoramos, aukščiausi skardžiai, uolos. Raimis tuoj šoko gaudyti žuvų ir slieko pagalba prigaudė neblogų „chariusų“. Man aišku ne tik azartas, bet ir savigarba neleido nepagaut, tad puoliau spiningaut – tikėjausi „rimtesnio“ grobio. Rezultatas – nei to grobio, nei to tvisterio. Raimis susimilo ir įteikė plūdę. Bet nuo to žuvys pas mane neėmė plaukti. Bet turiu pasakyti, kad nebuvau toks beviltiškas – šiandien kažkurioje upės atkarpoje bespiningaujant kažkokia žuvis griebė mano tvisteriuką – pats mačiau. Net visą guminę uodegą nukando. Po tokios traumos jis ėmė plaukt ne kaip – virto tikru gumos gabalu. 
Tai va, sėdim prie laužo, džiovinamės, ir planuojam daugiau nuotraukų padaryt, nes iki šiol gamtoj (Igarkos apylinkėse) beveik nei vienos nuotraukos nepadarėm. Bus gėda grįžt be kažko sibirietiško.

Klaidžiojimai. Rugpjūčio   14 d.
Gana greitai šiandiena praėjome skardžių zoną ir vėl patekome į kemsynus. Praėjome šviesius miškus (maumedynai, kedrai ir eglės), kur buvo daug uogų (ypač girtuoklių). Tačiau teko brautis ir per labai tankius beržų sąžalynus, tikras vargas. Pasijaučiau ne tik per aukštas, bet ir per storas. Raimis sugebėjo su visais pririnktais grybais iki pusės prasmegti kažkokiame žolėmis užsėptame griovyje – ir tai dar dugno nepasiekė. Aš irgi smegau, tik mano kojos ilgesnės... Atrodė ėjimui galo nėra, o ir upelė kažkaip keistai vingiuoja, kartais net neaišku kur. Mums ta upelė ir Jenisėjus kairėje (jo nematėme, bet manėme, kad jis ten yra) buvo kaip koks orientyras, užtikrinantis, kad čia nepasiklysime. Net nenorėjau galvot, kas būtų jei čia pasimestume – turbūt ne tik pilnos kelnės kažko. Čia ne Pabradės miškelyje pasimesti. Vardan to susiorientavimo  užsiropštėme ant kažkokios kalvelės, apaugusios labai tankaus beržyno. Akys liko sveikos, bet nieko aplink visvien nematėme. Prasidėjo laipiojimai ant laibų berželio kūnelių. Niekas nenukrito, ir tolumoje išvydome ryškiai spindinčio Jenisėjaus platybę. Iškart pasidarė linksmiau, ta proga prasukome dėdės Mečislovo lauknešėlį, berods „Belaja vodka“. 

Kaip sakoma, beveik su daina nužygiavome iki Graveikos žiočių. Bet tada tai mums nepasirodė upė, verta Graveikos vardo – vandens čia tekėjo vos ne dvigubai mažiau, negu kad aukštupyje... Kurgi tas vanduo galėjo dingt? Paprastai upė einant link žemupio tik vandeningesne tampa, ir jokiu būdu ne mažiau vandeninga. Negi Igarkos miestas tiek vandens nusiurbia (Igarkai iš šios upės tiekiamas geriamas vanduo). Kažkokie nepatiklūs buvome, todėl, lengvai tą tėkmę perbridę, patraukėme toliau į šiaurė – „tikrosios“ Graveikos link. Sparčiu žingsniu ėjome 1,5 valandos. Keista, jokių upių. Staiga išvydome lyg ir upės slėnį – jojom kaip arkliai vandenį pajutę. O prijojom kažkokį upeliuką susną. To jau buvo per daug, o ir saulė virš Jenisėjaus ėmė rimtai leistis, piešdama nuostabias raudonas panoramas. Susiradom kažkokią užuovėją ir pastatėm palapines. Šalia miškelyje aptikome tuščią medžiotojų namelį. Stovėjo jis kaip koks vaiduoklis taigoje – viduje pilna buities daiktų, tarsi žmonės bet kada gali ateiti. Net savotiškai nejauku pasidarė.

Prieš miegą dar apžvelgiau Jenisėjaus slėnį – pakrantės apaugusios tik žole, o medžių juosta prasideda daug aukščiau. Be to, vis skirtinguose aukščiuose nuo vandens guli „nuskaptuoti“ (turbūt ledonešio) stori medžių kamienai, o taip pat ir supjaustytų rastų rietuvės. Tai rodo, kad Jenisėjus tikrai pavasarį pasvyruoja, pakildamas net iki 20 metrų, ties kiekvienu pastovesniu savo lygiu palikdamas išmestus/išverstus rastus (lokalius ar atplukdytus/atplaukusius). Tai taip pat rodo, kad čia yra žmonių – supjaustytų rastų rietuvės išdygsta tose vietose, kur Jenisėjus palieka tuos rastus – tingi žmogeliai juos visus tempt į namus.

Taigos medžiotojas. Rugpjūčio   15 d.
Dienelė buvo išties puiki, įdomi, su visais reikalingais Sibirą apibūdinančiais atributais. Nepaisant to, kad tik atsikėlęs jaučiausi pavargęs ir nesuprantantis ką čia veikiu. O viskas taip gerai patapo dėl to, kad susipažinome su netoli mūsų stovyklavietės gyvenančiu medžiotoju Sergejumi, jo žmona Valentina bei jų šuniu laika „Šaman“. Žmogelis prieš mūsų akis išskrodė didžiulį leisgyvį eršketą – nupjovė nugarinius ir šoninius kaulinius „dyglius“, pelekus, kartu su uodega ištraukė stuburo smegenis (Vizyga) – tai nuodingoji žuvies dalis. Čia ir paaiškėjo, kodėl jas skrodžia gyvas – jeigu žuvis numirs su nepašalinta „vizyga“, tai iškart taps nuodinga. Pagauna žmogelis eršketą ir numeta į gretimo upeliuko užutėkį, kad dar gyvastį palaikytų, kol jis prisiruoš doroti. O mes vakar iš to užutėkio vandenį gėrėm... Susižvalgėm, ir visiems kaip tai kaklą ėmė veržti. O erškėtas gajus gyvis – nupjauta galva dar ilgai savarankiškai žiopčiojo. Kaip savo akimis įsitikinome, kuo erškėtas didesnis, tuo storesnis jo riebalinis sluoksnis (patikėkit, jis tikrai ne pats ploniausias). Gaudo šią karališką žuvį tinklais arba ant vėgėlės, tačiau priešingame negu esame mes Jenisėjaus krante. Įdavė mums tą žuvį ir juodųjų ikrų dovanų. Prisakė viešai nerodyt, nes „prirodnadzoras“ (aplinkos apsaugos inspektoriai) gali pagauti. Taigi, brakonieriauja tas geros dūšios žmogus, bet sunku kažką blogo jam ir pasakyti, nes supranti, kad kito pragyvenimo čia nėra – tik žuvis, medžioklė, grybai ir uogos... Tai va, stovim du lietuviški aplinkosaugininkai su draudžiama žuvimi ir ikra rankose ir... dedamės į kuprinę... Vieną kartą paragauti norisi. Sako Sergejus, kad žuvies dar yra – daug gamtinių resursų išparceliuota, bet žuvies laimei dar yra, ir kaip supratau - nemažai.
Patiems irgi teko pajusti žvejybos skonį, mat Sergejus su savo laika Šamanu nuvedė prie vieno iš gausybės taigos ežeriukų žvejybai „ant ešerių“ (na okunia). Tik užmečiau ir 42,5 cm ilgio lydeka ant kablio sėdi! Deja, greitai atėjo pabaiga, kuri buvo kaip visada – sekančiu metimu užkabinau ne lydeką, bet povandeninį rastą. Jokios gelbėjimo opreracijos, kurioms sukurti kūrybingumo lyg ir netrūko, nepadėjo – dar vienas tvisteris liko Sibire amžiams. Teko likusį laiką praleisti lapnojant mėlynes, girtuokles ir voliojantis ant žemės. Raimis tai apibūdino trumpai: „Pagavo lydį ir guli patenkintas“. Na taip, jis negulėjo, darbavosi iš peties – atžingsniavo su penkiais 20-30 cm ilgio ešeriais, irgi „patenkintas“.
Grįždami tokie „patenkinti“ užsukome pas Sergejų į trobą. Valentina pagamino pietus – eršketų sriubą, o antras – eršketų mėsa ir, berods, ikrai. Kaip jie sako, ką turi, tuo ir vaišina. Buvo tikrai labai skanu ir labai sotu – aukštuomenės pietūs Sibiro gryčioj. Bevalgant mano ausis pasiekė įdomus Valentinos klausimas: „Ar mes nesame pažįstami?“. Kaip tai nesugebėjau savo puodynėje tokios informacijos atkasti. Pasirodo, aš panašus į kažkokį vietinį žmogelį, kurį ji vadina „byč“. Sunerimau, kad tai reiškia kažką angliško. Ne, tai nėra kažkas angliško, tačiau tikroji reikšmė ne ką geresnė. Kaip ji paaiškino, „byč“ yra buvęs inteligentas (byvšij inteligentnyj čelovek). Negi taip matosi? Kai mes užėjome, Valentina akimirkai dvejojo, ar bartis ar sveikintis:) Taigi, kol kas esu pakrikštytas „badišachu“ ir „byčiu“. Kas toliau?
Kitas sibirietiškas štrichas – Sergejus ištraukė meškos, kurią pats nudėjo, kailį. Su tuo nudėjimu susijusi istorija irgi verta dėmesio. Valentina ir Sergejus žiemą neretai sugrįžta į savo blokinius namus Igarkoje, tačiau visvien užsuka į savo laukinius gryčią, ypač Sergejus. Kartą grįžinėdami atgal į savo trobą pastebėjo, kad jų šunėkas ko tai nesustodamas loja prie gryčios. Kažką tas lojimas matyt „užkniso“, ir pasirodė gauruotas naguotas darinys – meškos letena... Ji bandė nubraukt trukdį t.y. šunį. Bemojuojant letena buvo užuostas ir Sergejus, tad išlindo ne tik „lapa“, bet ir pati „Miša“. Ji iškart stojo ant užpakalinių kojų ir pasileido link nepageidautino dvikojo – matyt, nudobimo tikslais. Bet nereikia pamiršti, kad to dvikojo medžiotojo būta – meška greit buvo nukauta. Truputį apsišovė. Bet savo tvarką troboje įvesti suspėjo. Durys jai trukdė, tad buvo išsviestos „nafik“, kaip rusai sako. Viduje buvo viskas išvartyta, maistas apvalgytas, visos sienos ir grindys ištepliotos miltais. Žodžiu, lepečkojė buvo įpusėjusi irštvos („berlogos“) žiemai įsirengimo darbus, o čia kažkas drįso ją  trukdyti.
Pakilnojome Mišos kailį, prisifotkinome, buvome labai patenkinti. Tai gal jau devinta meška, kurią Sergejus sumedžiojo. Pasak jo, šiose vietovėse lokių nėra tiek daug, kaip kad kiek piečiau-tikrojoje gūdžioje taigoje, tačiau ir čia bėdų gali sulaukti. Jei jau susitikai Potapičių, staigiai nusiimk striukę ir iškelk virš galvos – atrodysi didelis ir vertas baimingos pagarbos, jei kelių nevirpinsi. Tada gal ir nepuls. Tik vertėtų lėtai trauktis atgal, kol nepersigalvojo. Dar prieš išleisdamas mus į mišką žvejot Sergejus tarstelėjo, kad žmonių vorelėje ima paskutinį – spėkit kas tada ėjo paskutinis? Tačiau aš aukštas, tad jo nuomone, gal manęs meška ir nepasirinktų. Paguodė. Tai atsargūs ir gudrūs gyvūnai su labai gera uosle – labai sunku jas sumedžioti. Nebent „užsirauna“.
Jo, žmogelis čia įdomiai gyvena. Turi dar vieną trobą kažkur už 50 km giliai miške, tai taip ir trankosi bekraštėje pelkėtoje girioje dienų dienas. Gerai, kad dar žmoną turi, ir kaip retą supratingą, o tai visai kaip vilkas čia staugtų. Nors jis ir patyręs klajotojas, net jam atrodo viskas gana klaidu, čia labai lengva pasiklysti – pilna pelkių ir ežerėlių, kurie visi labai panašūs (pasiklydus matyt tenka atradinėti 10 skirtumų, kuriuos geriau jau atrasti). Jei pažiūrėtum žemyn iš paukščio skrydžio (ką mes, beje, padarėm vėliau skrisdami namolio), tai vandens pamatytum daugiau nei sausumos...  Negana to, Sergejus prasitarė, jog čia magnetinio poliaus kryptis nuo tikrojo (geografinio) skiriasi net per 19 laipsnių - einant didelius atstumus galima kaip reikiant į šonelį nuvanot. Viena moterėlė kartą taip ir padarė, tiesa netyčia – norėjo tik pagrybaut ir pauogaut – patenkint didžiąją moterų aistrą. Tik vargu ar pasitenkino, nes pasiklydo. Ją tik po kelių savaičių surado kažkokioje trobelėje – moterėlė ne tik kad nekaip atrodė, bet ir sulaukėjo – nuo žmonių bėgo, lyg jų jau nepažintų ir bijotų... Psichikai tokie dalykai nieko gero neduoda. Išties, pasiklydimas čia labai rimtas reikalas, nes į jokį kelią ar gyvenvietę neįkirsi. Belieka pasikliauti tik pačiu savimi, savo orientacija pagal gamtos ženklus. Beje, žmona Valentina surado įdomų būdą informuoti miškuose sėdintį vyrą, kad metas grįžt namo – tereikia į radiją užsakyti sveikinimą...  Sutartą laiką kiekvieną dieną Sergejus įsijungia „Majaką”, ir jeigu skamba grupės Liube daina nuo Valentinos, vadinasi reikia traukt pas žmoną. Majakas transliuojamas ilgosiomis bangomis, tad signalas sklinda labai labai toli. Taip ir įsivaizduoju mūsų medžiotoją žiemą, poliarinės nakties metu gūdžioje taigoje beklaidžiojantį – vienoje rankoje „Majakas”, kitoje šautuvas, o prie kojų ištikimas draugas laika Šamanas. Tarp kitko, sakyčiau, labai šarminga, romantiška ir paslaptinga, o kartu ir gūdu...
Valentina džiaugėsi, kad užsukome, nes jiems čia labai trūksta įvairovės. Prieš keletą metų jos sūnų nužudė narkotikų prekeiviai, tad ilgą laiką ji buvo užsidariusi nuo visų, pastoviai verkdavo, kol nusprendė daugiau nei savęs nei kitų nebevaryti iš proto ir gyventi toliau. Pasikeitėme adresais, nusifotkinom, sakė būtinai atsiųs nuotrauką. Bepaliekant Sergejaus kambarį už akių užkliuvo... Putino nuotrauka. Gerai, kad nepradėjom reikšti nuomonių apie politiką. Atrodo, rusai apie Putiną mano labai gerai, ne taip kaip mes, “europiečiai“. Turbūt sukuria griežto prezidento įvaizdį, kuris suvaldys oligarchus ir apgins jų teises, grąžins Rusijai jos galybę. Čia gal tik man juokinga, kai Putinas demonstratyviai reikalauja pasiaiškinti prieš televizos ekraną visokius ministrus dėl netvarkos, vaizduoja rimtą vadovą, visų sričių žinovą...
Judant namolio Sergejus parodė namelį ant rogių – tokius žiemą žvejai traukia ant Jenisėjaus ledo, juose sėdi, šildosi ir žvejoja. Tačiau kartais įlūžta su visu namu – šioje vietoje gylis 25-36 metrai, o ties Igarka duburiuose iki 72 metrų – nelabai pareisi dugnu. Bet ne tik žiemą žvejai į bėdą pakliūva. Štai vienam nelaimėliui variklis štormo metu įsuko tinklą, o bangos greit užpylė valtį. Turbūt gyvenime žmogus nebuvo šaukęs garsiau – miškai aidėjo kone 10 km spinduliu. Šis triūsas nenuėjo ant nieko – bėdžius buvo išgirstas ir išgelbėtas kitų žvejų. Neabejoju, kad juokinga žvejui nebuvo – Jenisėjus čia daugiau nei 3–5 km pločio, o ką reiškia audros šioje upėje pats spėjau patirti (kažkaip nesijuokiau).
Laimei, šiandien upė buvo rami. Sergejus nelauktai pasiūlė mus parplukdyti su kateriu  iki Igarkos – nesitvėriau džiaugsmu. Tik atsiplėšus nuo kranto pastebėjau, kaip staigiai gylėja upė. Vanduo buvo skaidrus ir tamsus, geltonai-rusvai švietė ryški besileidžianti saulė, pro šalį lėkė plačios Jenisėjaus platybės. Igarkoje pasiūlėm Sergejui pinigų už paslaugą, tačiau panašu, kad šiuo gestu mes jį įžeidėme. Pinigų nepriėmė, o mums neatstojant paklausė, ar mes norim jį įžeist. Paaiškino, kad ten, kur prasideda pinigai, draugystė baigiasi... Stovėjom pasimetę, žvilgsniais lydėdami lėtai tolstantį Sergejų ir jo katerį. Vieni kitiems pamojavome rankomis - turbūt  jau niekada nebesusitiksime...

Vėl „po malenku“. Rugpjūčio   16 d.
Diena skirta poilsiui ir naujų žygių planavimui. Vėl grįžome į rusišką tvarką – iš ryto, per pietus ir vakare po 3-4 „stopkes“ tenka susiverst „po malenku“, kaip dėdė Mečislovas sako. Na ką, o po to ant šono „pailsėt“... Aš žygyje dėl to ir skubėjau antibiotikus išgert, kuriuos dar Vilniuje išrašė aptiktiems Laimo ligos sukėlėjams išnaikinti, nes nuo dėdės „šlapiųjų pasiūlymų“ neapsiginsi. Kita vertus, atrodo jau imame ir priprasti prie tokio ritmo, net „treba“ („reikmė“) atsirado.  
Planuojame šturmuoti Mirties kelią 503 – tą patį Stalino kelią, sujungiantį Europinę Rusiją su Taimyru (čia jei apibendrintai kalbant). Kaip žinia, šis kelias taip nieko ir nesujungė, o jo liekanos kur ne kur prasimuša iš gamtos džiunglių slėptuvės ir pasirodo kaip vaiduokliai. Gal ir barakų liekanas pamatysime.
Vakare, kaip Raimis taikliai pažymėjo, buvo tikras intelektualinis vakaras – visi įsikniaubę kažką „intelektualaus“ veikė – Raimis kažką rašė, Lukošas rusų kalbą studijavo (padėk jam Dieve), o aš apie „Statybą Nr. 503“ (Stroika No 503) skaičiau...

Žvalgyba. Rugpjūčio   17 d.
Iš pat ryto pavalgę su Lukošu išsiruošėm prieškelioninei žvalgybei – Stalino kelio pradžiai surasti. Mat nusprendėm išvengti Genadijaus paslaugų – vyrukas už nuvežimą iki kelio pradžios užsiprašė ryškiai per daug. Nusigavę iki senosios apgriuvusios medinės Igarkos dalies sutikome tokį senuką su milicijos stiliaus kepure, batais, lazdele ir 2-4 dantimis. Jis maloniai sutiko mums parodyti, kur tas kelias prasideda, netgi nuvesti ten nusprendė. Ėjom jo lėtu žingsniu pirmyn ir atgal apie valandą. Kita vertus, kaip 73 metų pilietis, tai jis eina gana greitai. Igarkoje jis gyvena jau 40 metų, tačiau nėra tremtinys. Jeigu gerai išgirdau, tai žmogeliui teko paviešėti psichiatrinėje ligoninėje, turbūt tie sunkūs laikai davė savo. Jo juokas kartais būdavo toks staigus, netikėtas ir gan kraupokas. Tačiau jis visgi mums buvo labai malonus, tiek kelio dėl mūsų sukorė. Galingas diedukas. Atvedė prie elektros linijos trasos Snežnogorskas-Svetlogorskas ir sako, kad čia kelio pradžia. Kiek suabejojome, tačiau, kai parodė kažkokį stulpą, kuris pasak jo žymi kelio pradžią, lyg ir sutikome. Tuo tarpu virš mūsų galvų elektros linijos skleidė keistus žaižaruojančius garsus. Vedė žmogus mus per Igarkos griuvėsius, pro kažkokią buvusią karvių fermą, o paskui ir buvusią kažkokių smulkių kailinių žvėrelių, gal sabalų (pescy) fermą. Taigi, matosi,  čia mėginta gaminti vietinę maistinę produkciją ir būt labiau nepriklausomais, tačiau vėliau suprasta, kad tokiomis gamtinėmis sąlygomis tai yra utopija. O visas kelias, kuriuo žengėme, buvo grynai iš senų pjuvenų, kartais net klimpti tekdavo.
Vakare nubėgome į pirtį išsiperti – juk pirties dienos, kuri būna kartą per savaitę, nesinori praleisti. Taigi vėl tapome labai švarūs – galime ir pas mergas eiti, bet turime kitą planą - ryt lįsime į pelkes... 

Stalino pėdsakais. Rugpjūčio   18 d.
Diena tikrai praleista pelkėse... Dar daugiau – visąlaik mus draugiškai „tapšnojo“ lietus, ir visa tai būnant ant eiklių kojų nuo ryto iki vakaro. Tokios šlapios ir pelkingos žygio dienos dar gyvenime neturėjau.
Rytas prasidėjo kaip visuomet – įsilašinom 3 „staparikus“ vėl kažkokios kitos vodkės rūšies (čia jų daug – dėdė vis naujas neša), užkandom ir trumpam nuvirtom ant šonelio pailsėt. Na o po to į kelią...
Pasiekus mišką, kur yra hipotetinė Stalino kelio pradžia, sutikome kažkokias moterėles, kaip ir dera aistringas uogautojas ar grybautojas. Sužinojusios, kur mes einame (o ėjome mes link „Čiornaja reka“ upės į pietus), ėmė lyg niekur nieko pasakoti apie ten dingstančius žvejus, medžiotojus, nes pasak jų ten driekiasi meškų takas (medvežja tropa), kuriuo mamos kaip tik vasarą vedžioja savo vaikus ir yra labai piktos... Kažkaip linksmai jos tai pasakojo, įdomu kokiu tikslu – kad mums linksmiau būtų? Aš kai ėjau kiek labiau priekyje, tai man išties buvo linksmiau, nes nelabai ir girdėjau ką jos ten kalba. O su Raimiu kas kita – jis viską girdėjo labai gerai, kažkoks suakmenėjusiu veidu visąlaik ėjo, ir ko tai nebūdingai dažnai keikėsi dėl lietaus, šlapynių, oro. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl mano nuotaika tokia gera, ir kuo toliau, kuo oras bjauresnis ir kelnės bei batai šlapesni, aš visas linksmėju. Tiesą sakant ir pats negaliu dorai paaiškint, tačiau išties man viskas ėmė darytis tikrai juokinga – taip atsitinka, kai blogiau jau būt negali:) Ta prasme šlapia kiaurai viskas – įmirkusios ir apsunkusios kelnės jau maunasi žemyn, grasindamos atidengti tokius pačius įmirkusius triusikus (čia gal derėtų sakyti „kelnaites“?), batai kliurksi ir vanduo beveik per viršų pro aulus pilasi beeinant, tęsti toliau? Atrodo, nuo to mano juoko visi pralinksmėjo ir oras jau tapo nė motais – tiesiog tvyrojo nuotykio atmosfera. Šitaip be sustojimo ėjome visas 7 valandas. Drožėm per proskyną, kuria ėjo minėta elektros linija, kuri virš galvos leido tuos keistus ir nejaukius žaižaravimo garsus, o ant stulpų  švytėjo raudoni užrašai, perspėjantys neiti po linija... Taip čiut kupreliu nepasidariau, mat stengiausi per daug „neišsikišti“ (turint omenyje mano ūgį) ir netapt kokiu laidininku, jei drėgmėje pramuštų nelaidų oro sluoksnį.  Blogiausia, jog nemačiau jokio Stalino kelią primenančio ženklo... Turbūt kažkaip ne taip einam, apgavo mus diedukas, ar ką?  Einant šia plačia proskyna jautiesi tikroje tundroje, kur sausas kalniukas tuoj keičiamas šlapia dauba, o kartais atsiveria platesnės nuostabių spalvų įmirkusios pievelės. Tik kartą einant aukšta su žmogaus ūgiu žole ir krūmynais kiek atsiskyriau, ir užtikau eilę išgulėtų vietelių. Tuoj galvon šovė žodis „meška“... Taip ir įtraukiau kvapą, ėmiau nejučia dairytis kur mano bendrakeleiviai, norėjau pas juos.
Kai pagaliau priėjome Juodąją upę (Čiornaja reka), Raimis ir papasakojo ką iš moterėlių girdėjo. Vat tada tas mano linksmumas kiek priblėso. Ypač akys ėmė veržti akiduobes kai brovėmės per miškus išilgai šios upės, kur kaip tik ir turėjo braidyt lepečkojės. Mėginome ir švilpauti, ir dainuoti. Dainuoti siūliau Raimiui, tik jis sako, jog ne tik kad dainuot, bet ir kvėpuot bijo. Bet dainavo. Lietuviškai, rusiškai. Lukošas nelabai giedojo – gi nemoka tų kalbų. Kai priėjome pievą su masiškai išgulėtomis vietomis, jau ir didelį peilį į kišenę įsidėjau – atseit kažkuo jis galėtų padėti. Siūliau chebrai susitarti, kad kas beatsitiktų neišsilakstyti į visas puses, nes tai gryna pražūtis kažkuriam vienam iš mūsų. Raimis apibendrino: „Jūs tik niekur nebėkite kol aš nepabėgsiu“. Vėl prisiminiau Sergejaus žodžius, kad meška ima paskutinį. Spėkit kieno galva buvo visąlaik persisukusi?
Šitaip atsargiai bebraidant atsirėmėme į... spygliuotos vielos tvoros liekanas... O už jų išvydome apgriuvusių barakų, kuriuose gyveno Stalino kelią statę kaliniai-tremtiniai, vaizdelį... Čia  tai atradimas – pagaliau kažką tokio, ką norėjome, aptikome – istorinės represinės praeities dvelksmas tiesiai prieš mūsų akis, kažkur užmirštame pasaulio kampelyje, poliarinės taigos glūdumoje. Nedaug paėję aptikome ir patį Stalino kelią – abejose upės pusėse matėsi iš supiltų pylimų išsikišusių bėgių liekanos – turbūt čia kadaise buvo tiltas. Tačiau pats pylimas toliau nuo upės krantų taip tankiai apaugęs mišku, kad visiškai neišsiskiria iš bendro fono, o ką jau kalbėti apie bėgius – visi paslėpti samanų, žemės, šaknų. Gamta atsikariavo savo pozicijas. Toliau į pietus už upės kelias pasiekia Sucharichos upę, kur buvo Genadijus su savo visureigiu. Pakeliui galima pamatyti pamesto garvežio (ano meto lokomotyvo) liekanas... O dar toliau kelias atsiremia į Jenisėjų – čia kadaise buvo įkurtas dirbtinis Ermakovo miestelis, kur bazavosi kaliniai-tremtiniai statybininkai. Praktiškai tai buvo didelis lageris. Gyvenvietė taip išaugo, kad nebetilpo į slėnį, kuris čia buvo siauras ir netiko didelei gyvenvietei kurti. Sąlygos gyventi tikrai buvo labai prastos, visur buvo nešvara, išmatos ir pan. Čia buvo sprendžiama Jenisėjaus problema – kaip kelią nutiesti per upę? Tiltą statyti labai brangu, tai gal keltais kilnoti po vagoną? O gal žiemą nutiesti per ledą laikinus susukamus bėgius, kaip kad buvo daroma su Baikalu, kai vienu metu ledu riedėjo traukiniai? Kol buvo svarstomi variantai ir „išmušinėjami“ pinigai, Stalinas numirė. Statyba buvo pamesta. Kai tik taip atsitiko, tai ir visa gyvenvietė staiga ištuštėjo – neliko nei vieno žmogaus. Dabar tai tikras vaiduoklių miestelis – sako net skalbiniai palikti kabo, tarsi gyvenimas sustojo laike, tarsi žmonės vienu metu staiga viską metė ir paliko kaip yra. Panašiai kaip Pripetės mieste Ukrainoje po Černobilio avarijos, tik tiek, kad čia viskas iš medžio. Na iki ten mums jau per toli – savom kojom nežinia kada ten nuklampotum, o dar grįžt reikia.
Čia ir įsikūrėme – kiek palypėję į kalniuką, kur atsivėre visa panorama į miškatundrės tolius, upę, Stalino kelią. Tuojau pat sukūrėme laužą ir ėmėme viską džiovintis. Lukošas nusiplėšė visus drabužius ir nulėkė link upės šokinėdamas tai ant vienos, tai ant kitos kojos - labai juokingai krypavo. Dar ir savo ilgus plaukus pasileido. Atrodė kaip Tarzanas. Upė tai nėra gili, nedidelė, tačiau graži – vanduo tamsus, teka per tokias skersas juodas uolas. Vienu metu pakilo didžiulis „moškių“ būrys – gyvenime su tokiu nebuvau susidūręs. Prilindo visur į akis, gerklę, nosį, tuoj užsimoviau tinklelį. Jau buvau sunerimęs, pro akis prasisuko Genadijaus rodyti videovaizdeliai. Laimei, šis antplūdis greit baigėsi.
Artėjo naktis, ir lokių temos buvo gvildenamos ir analizuojamos vis aktyviau, detaliau, su aidinčiu juoku, sumišusiu su nerimu. Gulėsiu juk šone, šalia krūmų. Ir štai tau atradimas – Lukošas yra „Mišų specialistas“, rašęs net kursinį darbą apie jų elgesį... Mes čia jaudinamės, o jis matyt sau ramiai eina, nes kažką žino. Sako dienomis jos žolėse miega, o naktimis vaikšto... Sako Rusijoje jos yra „nechorošo“, suprask -  piktos, ne tai kaip kitur. Tik kažkodėl jis visai nesijaudino. Gal todėl, kad vasarą 40 % jų raciono sudaro visokios uogos ir pan., jie sotūs, o naktį juk mažylių nevedžios, kad užtikę mus imtų juos ginti. O ir patys nevaikštinėsim juk. Tačiau Raimis dar apie vilkus žiniomis pasidalino. Jie praėjusius pro jų teritoriją stebi – gal net dabar kur už krūmų stovi, tačiau jie neišsiduoda, ir pastebėt jų nelabai įmanoma. Dėl tos priežasties atgal tuo pačiu keliu negrįšim. Kažkokia keista čia gamta – tylu tylu, jokio paukštelio, žvėrelio, net išmatų jokių nematėm, kai tuo tarpu Lietuvoje tai nėra toks retas dalykas. Sėdim prie laužo, žiūrim į pritemusias tylias tolumas, paslaptingą laukinį kraštą, persmelktą žiaurios istorinės praeities, po kurį dabar braidžioja vilkai, meškos, o šiandien ir mes... Labai specifinė atmosfera, negaliu žodžiais apibūdinti, bet man labai patinka. Kur mes nusitrenkėme? Net pačaim sunku patikėt.
Naktis buvo rami – jokių specifinių nerimą keliančių garsų, tačiau miegas visvien galėjo būti ir geresnis. Tos meškos, vilkai, represijų „tvaikas“ savo įspūdį darė. Net ėmiau įsivaizduoti, kaip čia plevena tūkstančių žuvusiųjų vėlės... Nebloga vaizduotė?

Stalino bėgiai. Rugpjūčio   19 d.
Taigi, naktį „išgyvenome“:) Raimis tik atsikėlęs išlėkė žvejot, tačiau kažkodėl labai ilgai negrįžo. Nebūčiau aš jei nepradėčiau kurti sąmokslo teorijų – ar, pavyzdžiui, jo neaplankė gauruotas šeimininkas? Jau mąsčiau, kaip čia reiks jo ieškot, o jis ėmė ir sugrįžo. Sakė ir pats apie meškas galvojo, kai upės krantu vis tolyn nuo stovyklos tolo. Įdomu, ar dainavo – jei taip, tai turbūt negarsiai, nes negirdėjom.
Žygiuoti link Igarkos pradėjome kitu keliu – tai buvo gana neblogas ėjimui kelias, kuris visąlaik ėjo šalia arba pačiu Stalino keliu. Tokiu keliu ir pagerėjusiu oru ir tempas buvo neblogas – Igarką pasiekėmė tik per 4 valandas.
Pats Stalino kelias kaip jau minėjau buvo visiškai apaugęs ir paslėptas, tačiau kartais kur ne kur išlįsdavo koks rentinys, koks medinis ar betoninis karkasas per užmirkusią vietovę ar upelį, koks kuolas įsmeigtas į pelkę, bėgių likučiai (ypač ties upeliais išlenda iš po žemių), ar elektros/telefono mediniai sukrypę stulpai, kartais net su vielos likučiais... Įsivaizduoju, kad pastatyti kaliniams tai, ką jie pastatė, turėjo būti labai sunku – atvežti iš kažkur akmenis ir smėlį, iš jų supilti pylimus, sukalti kuolus pelkėse, padaryti statinius per upelius, atkentėti muselių debesis, šaltį žiemą ir pan. Ir dar nei gerai apsirengę, nei gerai pavalgę, muštruojami – mirčių intensyvumas buvo didelis, ir niekas labai jų nevertino, tiesiog atveždavo naują kalinių siuntą. Svarbiausia, kad darydami tokį grandiozinį projektą valdžia nusprendė pataupyti, tad pilnai nepritaikė jo atšiaurioms šiaurės sąlygoms – po kiek laiko amžinas įšalas tuos bėgius gerokai išvartė ir iškraipė, ir jie tapo netinkami normaliam naudojimui... Tiesa, patys bėgiai nebuvo prasti -  jų sudėtyje buvo mažiau anglies nei paprastai būna bėgiuose, tuo užtikrinant mažesnį plieno trapumą šaltyje.

Tik grįžę į Igarką lėkėme į pirtį, tačiau pirties nerasta, nes Igarkoje dingo... elektra. Čia dažnas atvejis, nes vis ką nors taiso, ruošiasi žiemai. Tada su pyragu užsukome pas medžiotoją Sergėjų į jo butą Igarkoje – sakė galite užsukti, ten jums duos Putorano žemėlapį (Lukošui tas labai rūpėjo). Duris atidarė girtas ir agresyviai nusiteikęs Sergejaus anūkas – kažkoks kontrastas ir nesusipratimas, kaip stipriai gali skirtis kartos? Jau Valentina klausė ar buvome Igarkoje, ir kad turbūt matėm „vse prelesti“ (visas grožybes). Turbūt visai nedžiugina jų padėtis Igarkoje, gal todėl vis lekia į savo namelį laukinėje gamtoje.
00:30 išėjome išlydėti Lukošo į laivą plaukiantį į Krasnojarską – jam jau reikėjo grįžti, kad spėtų kirsti Rusijos sieną iki vizos galiojimo pabaigos. Mes dar turime laiko, nes skrisime į Krasnojarską lėktuvu. Išėjome visi – net dėdė Mečislovas išsijudino, nors jau ir sunkiau vaikšto. Užlipom ant prieplaukos, ir paklausėm budėtojo kodėl niekas neatplaukia. Atsakymas Lukošą „lengvai“ nustebino – jis tik ką išplaukė... Pasirodo, Lukošas kažkaip ne taip tvarkaraštį nusirašė. Dabar vaikinas turi bėdą - reikės kažkaip kitaip iš čia išsinešdinti laiku. Raimis gryžinėdamas visiškai tylėjo. Kaip vėliau prasitarė, buvo be amo ir kartu vos tvardė juoką, kad Lukošas, toks pareigingas visokių tvarkaraščių sudarinėtojas (ypač ieškant kelių į Putoraną) nesugebėjo teisingai užsirašyti laiko NAMO – svarbiausio dalyko. Dėdė paguodė; „Nu ne zazemujete ved, vsio budet xorosho“ (na neužžiemosite juk, viskas bus gerai). Pažiūrėsim :) 

„Divannij den“. Rugpjūčio   20 d.
„Divannij den“ (Sofinė diena) – sėdėjome namie, skaitėm, valgėm, gurkšnojom, miegojom ir vėl viskas iš naujo. Dar bandėm Lukošui padėt surasti kokį ekstrinį variantą – pavyzdžiui, kokį lėktuvo bilietą suorganizuoti. Deja, viskas šeštadienį čia uždaryta. Kaip viena praeivė pasakė: „bezpolezno“ (beviltiška). Labai taiklus pastebėjimas.

Lukošas išplaukia. Rugpjūčio   21 d.
„Divannij den 2“. Šiandien labai lijo, bet paskutinį kartą nuėjome į pirtį. Lukošas, tiesa, nėjo – ruošėsi rytojaus ryto kelionei su „teplochodu“ – gal kažkaip ir suspės iš Krasnojarsko pasiekt Rusijos sieną per tas 3 paras, nepažeisdamas vizos terminų... Jeigu ne, tai žiūrėk gaus draudimą 5 metams patekt į Rusiją ir visi jo svajonės Putoranai nuplauks. O jie tikrai galėjo nuplaukti su visu laivu be... Lukošo... Dėdės kaimynė dėl visa ko paskambino į upių uostą ir sužinojo, kad laivas išplaukia šiąnakt 00:30... Prieš tai kitaip sakė, nes ne į tą langelį pažiūrėjo. O ką - tai Rusija. Lukošas kaip bitutė ėmė suktis ir kuprinė akimirksniu tapo pripildyta. Išlėkėm jo lydėti. Pakeliui nusipirkom alaus. Pardavėja iškart paklausė iš kur mes. Mus vėl greit identifikavo kaip užsieniečius. Palangoj, sako, atostogavo. Apie Igarką tepasakė – išliks tik 1 ir 2 mikrorajonai (mūriniai rajonai, kur ir mes apsistoję), į kuriuos keliami gyventojai iš senosios medinės Igarkos.
O alų tvarkėm jau prieplaukos laukiamąjame, „išleistuvės“ visgi. Kažkaip įsilinksminom, blevyzgos liejosi laisvai. Taip laisvai, kad iš kažkur išlindęs milicininkas tiesiu taikymu patraukė link mūsų – pareikalavo pasų. Pasijutau esąs įklimpęs į žinote ką – pasą palikau pas dėdę. Tai neleistiniausia klaida Rusijoje. Eksprontu išpyliau kažką panašaus į „aš tik lydžiu (provožaju) draugą“ – kažkokią beviltišką nesamonę. Mano nustebimui, paėmė tik Raimio ir Lukošo pasus ir nusivedė kažkur, o aš likau sėdėt ant suoliuko... Bet viskas baigėsi gerai abiem (milicininkas, pažiūrėjęs į pasus, pasakė tik tiek „A, čia jūs?!), o tai reiškė, kad Lukošas visgi išplauks..
Mums garsiai bešnekant kažkokia netoliese sėdinti mergina ilgai klausė, ypač kai rusiškai kalbėdavome. Kai tik tema užėjo apie Norilską ir aplink jį ošiančius miškus (planavom Putorano paėmimą), mergina staiga prakalbo ir paaiškino naivuoliams, kad ten tikrai nėra jokių medžių. Sužinojome, kad „Norilsk Nickel“  kombinatas tikrai ne juokais teršia orą – jau priplaukus Dudinką ima ašaroti akys, o ką jau kalbėti apie patį Norilską, esantį už 90 km į rytus. Jeigu vėjas pasisuka iš šiaurės ar šiaurės rytų, tai Igarkoje visos bulvės pajuoduoja ir kiti taršos ženklai pasirodo. Nemažai čia spygliuočių dėl to nudžiuvo, ypač viršūnės ir ypač kedrų. Džiūstant baloms lieka gelsvos apnašos nuo rūgštaus lietaus.
Paklausėm merginos, ką jaunimas Igarkoje veikia. Atsakymas trumpas ir aiškus – geria. Gyventojų čia nebe 8000 kaip kadaise, o viso labo tik 5000. Pajuokavom, kad jei nespėsim į lėktuvą, tai mums Raimio dėdė jau numatęs darbo. „Oho kokie greiti, jūs tuoj randate, kai mes vat niekaip“ – besišypsančios merginos atsakymas.
Ką gi, Lukošą sėkmingai išleidome – tiesiog švytėjo vaikinas iš laimės – įlipo jis pagaliau į tą laivą, nuplauks kažkur.  Kai „teplochodo“ švyturiai visai išnyko Jenisėjų apgaubusioje tamsoje, nešini alaus buteliais patraukėme lėtai namo. Dar ir dėdė nemiegojo, taigi iki 3:30 vis šnekučiavomes ir darėm „po malenku“. O gurkšnojom gi ne bet ką - Žagarės butelį, kurį dėdė atsivežė iš Lietuvos prieš 15 metų... Paskutinė naktis Igarkoje juk. Maloniai pasėdėjom. O ir naktis jau tamsi, ne taip kaip tik mums atvykus. Ruduo atlekia šuoliais, bevilkdama paskui save poliarinę naktį. Kažkada užvilks...   

Ate Igarka. Rugpjūčio   22 d.
Ryte viską susidėjome į kuprines, pavalgėme, „padarėm“ 3 pusrytines „stopkes“, ir į miestą reikalus tvarkyti. Nesutvarkėm nei vieno. Genadijaus neradome, tad pasiskolintą žemėlapį gražinome nuleisdami jį į pašto dėžę – tikėsimės jis ją tikrina. Pašte bandėme paskambinti Irinai iš Krasnojarsko, mat žadėjo mums padėti su geresniu apgyvendinimu, ekskursija ir pan. Neprisiskambinome, nes pašto nekompetetinga darbuotoja, drįsčiau teigti, pasakė, kad tokio numerio nėra. Pasamprotavo, kad „apgavo jus ta Irina“.  Ir Sergejaus neradome – taigi ir Putorano žemėlapio negavome.
Su dėde Mečislovu atsisveikinome stotelėje – nėjo jis su mumis iki kelto, turbūt nenorėjo jokių atsisveikinimo dramų... Nujaučia matyt, kad Raimis čia daugiau nebeatvažiuos, kad niekada jo jau nebepamatys. Kaip supratom, daug džiaugsmo atnešėm savo vizitu, turbūt dar daugiau liūdesio paliksim už savęs...
Oro uostas keistas, net nepagalvotum, kad čia tokia rimta įstaiga – kažkoks medinis namelis medinėmis grindimis, „izba“, kur į kiekvieną patalpą einant reikia perkelti kojas per slenkstį, o man dar ir galvą palenkti. Buvau daugelyje oro uostų, bet tokiame ir pasimečiau – visai neaiški man čia buvo sistema. Nepaisant to, į lėktuvą sugebėjome įsėsti, tik va fotografuoti lipant nieko neleido. Šiek tiek baisoka mašina – vidus kaip kokiame autobuse, atlošiamų staliukų nerasta, o maistą padavinėja stiuardesas... Bet tai tik įdomūs pastebėjijmai – jokių „kančių“ dėl to nejautėme, tai juk Rusija. Gaila, kad dangus pasitaikė gana debesuotas, tad retai kada galėjom pažvelgti į Sibiro plotus. Tais retesniais atvejais, kai kažkas matydavosi, išvysdavome daugiau vandens nei sausumos – visur pro žalią miško šydą jis mirguliavo, žėrėjo, o Jenisėjus ir kiti intakai kiek tik pažvelgsi išraityti nesuskaičiuojamais vingiais, protakomis ir salomis. Kiek piečiau, arčiau Krasnojarsko, vandens ryškiai sumažėjo – čia matyt amžinas įšalas jau baigėsi, drėgmė taip nesulaikoma, šilčiau, tad ir garavimas didesnis.
 Krasnojarsko oro uoste mus išleido ne kokioje nors salėje, kur galėtume ir pernakvot ant kokio suolo, o tiesiog lauke... Tad sėdom į pirmą pasitaikiusį taksi ir patraukėm į miesto centrą, kur suradome pigų, tačiau jau geresnį viešbutį nei anąsyk. O vairuotojas buvo tikras lakstūnas – laikė >100 km/h greitį, visus „belekaip“ lenkė, o diržo prisisegti neleido (atseit nereikia). Mano visų kūno dalių raumenys buvo kiek sutraukti. Be to, tas tipas visai nesileido į pasakojimus apie savo miestą, gyvenimą čia, Rusiją ir pan. – kažkoks nervingas.
Vakare dar nuėjome į tą pačią prieplauką ir... sutikome Iriną. Tik šalia ji prisėdo su drauge Marina. Pastaroji studijuoja psichologiją, dirba kadrų atrankos srityje. Sako labai mato žmonėse visus tuos psichologinius procesus, niuansus, todėl visą tai matant sunku laisvalaikiu atsipalaiduoti. Labai nori išmokti anglų kalbą, kad gautų darbą Maskvoje (svajonių mieste?). Ta proga ištisą vakarą čiauškėjo savo laužyta anglų kalba. Raimiui tai nėra įprasta bendravimo kalba, kaip kad man lenkų, tad įtariau jį imant nuobodžiauti. O Marina kažkodėl iš manęs išpešė visus kontaktus, na atsilyginau ir aš. Graži mergaitė, tamsi, tamsios didelės akys, tik juokėsi kiek nenatūraliai. Gal čia mes atrodom lyg turtingi užsieniečiai? Išreiškė norą atvažiuot į Lietuvą, tai Raimis tik paprašė, kad ir draugių atsivežtų.
Marina ir Irina yra labai geros draugės nuo 5 klasės, tačiau prieš kokius 3 metus  mergaitės buvo labai susipykusios, ir kelis metus viena su kita nešnekėjo! Pasidomėjau ar tik ne dėl kokio vyruko susivaidijo. Irinos atsakymas buvo gana aiškus – dėl vyrų esą pyktis neverta, nes jų niekada netrūks. Pasak jos, nors statistiškai moterų yra daugiau nei vyrų, realiai yra priešingai… Prie gretimo staliuko sėdėjo, kaip ji sakė, „jos buvęs“, tačiau jis to dar nežino… Esą jis dabar labai pavyduliavo matydamas ją sėdint prie mūsų – taip „biesinasi“, kad atrodo tuoj ims ir ją sudraskys. Garsiai su Raimiu pasvarstėm, ar ją ar mus greičiau čia sudraskys – kažkaip labiau tikėtinas antras variantas… Po visų tų potyrių ir pastebėjimų apie Sibiro ir apskritai Rusijos moteris, nutariau dar pasidomaut apie ruses kaip apie moterų tipą. Pasmalsavau, kodėl ji jį palieka. Pirmosios išvardintos priežastys tarkim suprantamos ir tipiškos – nepadeda buityje, tik alų geria ir pan. Toliau buvo įdomiau. Viena priežasčių buvo ta, kad jis jai padovanojo katiną… Pradžioje nieko nesupratau, tai paprašiau paaiškinti (žiūrėk dar pats kam katiną padovonasiu, ir žiūrėk kokios pasekmės). Pasirodo, tai didžiulė klaida ir neatsakingumas dėl to, jog, kaip jis gerai žino, ji tiek užsiėmusi, kad retai namie būna, tad kaip ji pasirūpins gyvūnu. Galėjo tiesiog gėlę padovanoti. Logiška, ką? Tik vyrams Rusijoje turbūt reikia atlikti kiekvieno veiksmo galimo poveikio draugei vertinimo procedūrą. Apskritai mano įspūdis čia apie moteris toks – gražios, temperamentingos, „agresyvios“, konkrečios, savo vertę žinančios (ar aukštai vertinančios), dėmesiu pertekusios ir negailestingos „klaidoms“.
Merginos, beje, labai juokėsi iš mūsų meškų baimės – turbūt įsivaizduoja, kad ten koks turistinis regionas, kur net neleistų eiti jei vaikščiotų meškos. Irina apskritai miesto žmogus, nelinkęs lįsti į ekstremalesnes sąlygas į gamtą. Kai paminėjome norą patekti į Norilską išvis pasibaisėjo. Sako žmonės žiemą ten nevaikšto – sėda į taksi, nes šaltis nežmoniškas.  

Krasnojarsko HES. Rugpjūčio   23 d.
Tik atsikėlę išlėkėme į Divnogorską ir šalia esančią didžiulę Krasnojarsko HES – visa tai į pietus nuo Krasnojarsko, link Jenisėjaus aukštupio, Sajanų priekalnėse. Tik pavažiavus autobusu kiek piečiau iškart atsigavo akys nuo vaizdingų kalvų, uolų, slėnių. Bet prieš HES lankymą labai užsimanėme užkąsti. Tai lyg ir labai neambicingas ir lengvai patenkinamas noras, tačiau tik ne Divnogorske. Visą valandą ieškojome kokios nors CAFE – be šansų. Arba nėra, arba uždaryta. Vietiniai po mūsų klausimų dėl artimiausios CAFE kažkaip suglumdavo – čia turbūt mažai kam reikia tokių įstaigų? Pasidavėm – pasitenkinau šokolado batonėliu.
Tuo visos problemos nesibaigė. Manėm nusigaut iki HES bus paprasta – teko galvot dar kartą. Maršrutinių autobusų ar šiaip reguliarių autobusų link HES čia nerasta. Belieka taksi. Tik kad niekur jos nesimato... Pasirodo, tokios oficialios taksi čia kaip ir nėra. Reikia tik žinoti, kur stovi privatūs vežėjai ir su jais tartis. Tik va jie neturi jokių išskirtinių ženklų. Tai taip ir blaškomės po miestelį. Jeigu šiaip nori būti po miestą pavėžintas, turi bet kokiai važiuojančiai mašinai pamojuoti ranka – už 10 rublių (1 litą) bet kur nuveš. Čia tokia įprasta praktika tarp vietos gyventojų, tad ir visuomeninio transporto nereikia.
Vieną tokį „častniką“ (privatininką) visgi suradome, ir už 150 rublių mus suvežiojo iki HES ir atgal. Krasnojarsko HES yra antra pagal galingumą HES Rusijoje (6108 MW) – nusileidžia tik Šušenskoje elektrinei, kuri pastatyta dar piečiau ant Jenisėjaus (užtvankos aukštis – 240 m, galingumas – 6400 MW). Krasnojarsko HES turi 12 turbinų, o užtvankos aukštis – 124 m. Tačiau kai privažiavom, man nepasirodė tokia aukšta... Visgi kaip vandens specialistui ši elektrinė mane traukė – dėl jos išsižadėjau Krasnojarsko stulpų („Krasnojarkie Stolby“) parko aplankymo, kuris yra vienas esminių lankytinų vietų tose apylinkėse. Juolab, kad ir ant 10 rublių kupiūros ši HES puikavosi – vadinasi rusai ja didžiuojasi. Ne veltui 1959 m. būsimoje užtvankos vietoje buvo nuleistas pirmas akmuo, su užrašu „Pasiduok, Jenisėjau!“ („Pokorys Jenisej!“). Didingai skamba? Net kosmonautai į šį reikalą buvo įtraukti – pirmąjį betoną užtvankos pagrindui išliejo ne kas kitas, o pats didžiai gerbiamas Gagarinas. Taigi, Jenisėjų jie „pavergė“, švęsdami šią pergalę prieš gamtą 1971 m., kai paskutinė turbina buvo prijungta prie elektros grandinės. Jo, sovietai mėgo skambius šūkius ir gamtos pavergimą. Nedaug trūko, kad Jenisėjus būtų išprievartautas „ženkliau“, pavyzdžiui, pasuktas tekėt į pietus dykumoms ir stepėms laistyti. Dabar gi pasitenkinta užtvanka, už kurios susidarė 380 km ilgio ir 2000 km2 ploto rezervuaras. Užlieti ištisi kaimai. Tarp statybas vykdžiusių žmonių buvo ir tų pačių kaimų gyventojų, kurie rengėsi savo rankomis užlieti savo gimtas vietas, savo šaknis. Kai kurie sugebėjo nesuvest galų ir nesuprast, kad tai ką jie daro panardins jų namus... Žmonės čia kartais pašneka, kad net iki šiol karts nuo karto vis kas nors išplaukia iš to dugno – pavyzdžiui, koks negyvėlis iš užlietų kapinių. O viską užliejo čia be jokių dugno išvalymų – kas žino, gal ir dar dabar po vandeniu stovi „nameliai“. Be abejo, HES gamina nemažai nekainuojančios energijos, sulaiko potvynius – lyg ir saugo Krasnojarsko miestą, nors pavasarį nuleidžiamas perteklinis vanduo suformuoja iki 8000 m3/s debitą (Nemunas – iki kokių 1100 m3/s). Tačiau tas saugumas turi ir antrą lazdos galą – jeigu užtvankėlė sugriūtų, tai miestukui visai nieko gero. Štai kodėl mūsų neleido prieiti prie pat statinio, o juo labiau ant užtvankos užlipti – saugosi nuo galimų diversijų, sprogdinimų. Užtektų man per arti prieiti, ir rizikuočiau susidurti su į kaktą patiekta kulka.

Vanduo Jenisėjuje šioje vietoje iš tiesų vėsokas, mat paduodamas iš rezervuaro dugno, kur jis nėra sušildomas vasaros saulės. Štai kodėl karštą vasaros dieną Krasnojarske sėdint Irinos kavinėje šalia upės jaučiasi stipri vėsa, net oda kartais šiurpsta. Atseit dėl to Jenisėjuje nelabai kas maudosi, o man kažkodėl pasirodė kad „laisvai“ išsimaudyčiau. Kita vandens savybė čia – didelis skaidrumas, tačiau kartu jis tamsus... Galbūt dėl to, kad labai staigiai gelmėja. Apžiūrėjęs kitą upės krantą išvydau įrengimus laivams iš apačios į viršų užvilkti – tam naudojami iškloti nuožulnūs bėgiai. Laivai būdavo užtraukiami trosais. Gana unikalus darinys, tik dabar jau nebenaudojamas.
Na ką – viską apžiūrėjome, beliko viena smulkmenelė – sugrįžti į Krasnojarską. Tačiau Rusijoje smulkmenėlių nebūna – tik didelės problemos lygioje vietoje. Divnogorsko autobusų stotyje prie kasos eilė didžiulė, turgus irgi atitinkamas, o mūsų planuotam 11 valandos autobusui bilietai prieš nosį buvo parduoti, paskui ir vėlesni, kol galų gale pavyko nugriebt bilietus 11:25 laikui. Mums gi reikia žūt būt suspėti į traukinį Krasnojarskas-Maskva 13:48... Kažkaip suspėjome į geležinkelio stotį, netgi taksi iš viešbučio užsisakėme, vien tik tam, kad sužinotume, jog traukinys išvyksta 13:48 Maskvos laiku... Taigi dar 4 valandas laukti, o mes jau paskutinę vakarienę viename priestotiniame CAFE buvome surengę... Ta proga vėl patraukėme į centrą, aplankėme Iriną, jos kabakėlyje vėl užkandome. Paskui pasileidom ieškoti kokių knygų ar suvenyrų apie Krasnojarsko kraštą – nuorodų prašėme ir iš Irinos, ir iš kitų sutiktųjų. Geriausia ką suradome – ezoterinis knygynas... Atrodo Krasnojarskas visiškai nepasirengęs turistų antplūdžiui.
Nors suvenyrų ir knygų negavom, bet užtat savo lietuvišką savimeilę paglostyt gavom. Mažiausiai 2 žmonės, su kuriais išsikalbėjome, labai gyrė Lietuvą, jos kultūrą, savitumą, žmones ir, aišku, krepšinį. Kažkodėl buvo pažymėti geri lietuvių muzikinantai – buvau nustebintas, nes pats toli gražu taip nemanau. Čia gal todėl, kad mus giriantis žmogelis kartu grojo su draugu iš Lietuvos Norilsko baruose. Jis, beje, prisiminė Druskininkų kurortą, Šiaulius, Klaipėdą... Be pagyrų, gavome ir kitų vaizdų – pavyzdžiui, kaip namą dažantys darbininkai vieną lentos, ant kurio stovi, galą atrėmė ant Vladimiro Iljičiaus (Lenino) galvos. Štai kur pagarba. Šitaip man besistebint užvertus galvą pravažiuojantis taksistas ėmė garsiai juoktis iš to vaizdelio.
Į traukinį įsėdome sėkmingai, prieš tai pasižiūrėję spektaklį, kaip milicija ilgam išsivedė šiek tiek išgėrusį žmogų, kuris, beje, nė kiek netriukšmavo, o tiesiog snūduriavo atsilošęs į laukimo salės kėdę... Net neatrodė, kad girtas, bandė teisintis kad tiesiog pavargo, bet matyt jam baigėsi blogai – Rusijos koloritas... Įlipę pasijutome neturį ko valgyti, pavakarieniavome traukinio restorane – šykščiai bet „šikarnai“ – už 200 rublių.  

Transibiru namo. Rugpjūčio   23-26 d.
Traukinyje nieko labai naujo neįvyko – tiesiog akimis palydėjome Krasnojarską ir daugiau sėdėjome paskendę savo apmastymuose, besiruošdami vėl sugrįžti į įprastą savo pasaulį, už savęs palikdami vasarą, mįslingą, laukinį, skurdo bei istorijos tragiškų grimasų persmelktą Sibirą. Lyg ir džiaugiausi grįždamas, nes kažkiek ir pavargau nuo keliavimo, kita vertus -  gal net dar labiau gailėjausi, kad viskas pasibaigia.
Maskvoje nuo pat ryti iki vakaro teko laukti autobuso į Vilnių. Ką ryškiausiai atsimenu – kai tėvelis mažą vos paeinantį vaiką girdė alumi... Čia Rusijoje turbūt taip pienas pakeičiamas.

Pabaiga. Rugpjūčio 27 d.
Ryte atsiduriame Vilniuje. Mūsų pasitikti atvažiuoja broliai. Atsisveikinam ir išsiskirstom po namus. Baigta.

Panaudotos nuotraukos – Mindaugo Gudo ir Raimundo  Žukovskio.

Trumpa kelionės santrauka:
Autobusas Vilnius-Maskva (2005.07.31-2005.08.01)
Traukinys Maskva-Krasnojarskas (2005.08.01-2005.08.04)
Laivas Krasnojarskas-Igarka (2005.08.05-2005.08.08)
Laikas Igarkoje ir jos apylinkių miškatundrėje (2005.08.08-2005.08.22)
Lėktuvas Igarka-Krasnojarskas (2005.08.22)
Traukinys Krasnojarskas-Maskva (2005.08.23-2005.08.26)
Autobusas Maskva-Vilnius (2005.08.26-2005.08.27)
Bendra kelionės trukmė: 2005.07.31-2005.08.27

Apytikslė kelionės kaina: viso labo 2500-2700 Lt (tiksliai ir neskaičiavau).



Komentarų (12)
1. 2008-02-04 16:28
 
Geras aprasymas net atsispauzdinau su tokiu pasimegavimu perskaiciau
 
Linas
2. 2008-02-06 13:57
 
Liuks aprašymas
 
Liudas
3. 2008-02-06 18:44
 
puikus aprasymas. nezinau ar kada nors ten nuvaziuosiu, bet susipazinti bent jau skaitant verta.puikiai rasai!
 
rolas
4. 2008-02-10 00:34
 
Skaiciau du kartus. Sakyciau, jau laikas butu teksta nesti leidejams i redakcija.
 
Skautas Petras
5. 2008-02-27 16:27
 
:grin :upset :roll tiek daug visko bet nieko ko as ieskojau :?
 
gabija
6. 2009-03-22 20:18
 
Koks retas humoras!super nuotaika ilgam laikui liko.A2i8 :zzz
 
Jasonas
7. 2009-03-24 17:42
 
ko gero, su tuo paciu Lukasu teko pernai lipti i Rysyj - unikalus jaunikaitis... o tamstu keliones aprasymas, ech, sentimentai....
 
Daliuke
8. 2009-07-24 21:17
 
Labai džiaugiuosi šituo aprašymu,skaičiau daug kartų.o vis vien įdomu.Aš pati gimusi Sibire,gal todėl taip įdomu.Ačiū. :) :zzz
 
Dalia
9. 2010-08-10 15:23
 
idomiai labai parasyta, su didziuliu malonumu 1 karta skaiciau ir dar kelis kartus skaitysiu :)
 
regina
10. 2010-08-27 11:08
 
Nuostabi kelionė, o aprašymas tikrai vertas plataus publikavimo. 
Jei dar nėra spausdinamos autoriaus knygos, tai jam tikrai laikas pradėti jas rašyti.
 
Mantas
11. 2012-01-06 23:56
 
Puikus aprašymas, dėkui už nuostabias įžvalgas, pastebėjimus ir perteiktą nuotaiką. Fotografijos kiek mažokų išmatavimų, momentais norėjos detalių daugiau išvyst, bet tekstams akomponuoja puikiai. Mano planas buvo prieš kelis metus palėkt į Podkamennaya Tunguska, kiek išeina kukuruzniku užmeta ir toliau katamaranu iki Jenisėjaus, tad čia radau geros informacijos, jei staiga tas planas realizuotųsi. Ačiū darkart.
 
Martynas
12. 2012-06-07 22:39
 
Aciu uz idomu straipsni, ypac apie Igarka, nes as ten gimiau ir vis dar svajoju nuvykti apziureti , iki siol vis nerasdavau laiko , dabar noreciau nuvykti su savo sunumis , ir ieskau informacijos, kiek tai galetu kainuoti, kaip rasti lietuviu bendruomene, jei imanoma, parasykite koki kontakta, su pagarba jums
 
Emilija

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Sekmadienis, 26 liepos 2009 )
 
< Atgal   Kitas >