Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2005 Altajus Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 11 rugsėjo 2006
TRUMPAI

Sample Image

Žadintuvas prikelia naujai šlapiai dienai. Išsirangę iš palapinių lendame į varvančius rūbus, iš batų pilam vandenį ir bandom į juos patalpinti išbrinkusias ir pūslėtas kojas. Kokios mielos dabar atrodo tos išprievartautos stiuardesių šypsenos, prieš savaitę mūsų grupę lydėjusios pro pensijinio amžiaus IL-86 duris Barnaule… Altajus mus šaukė. Tuomet susispaudę kaip silkės kampuotame autobusiuke įveikėm 800 km ir tai atrodė varginanti pradžia. Tačiau besiblaškančių karvių nusėtas kelias buvo tik maža įžangėlė į trijų savaičių klajones Rusijos- Kazachijos- Mongolijos pasienyje.
Esu paskirtas į atsakingas remontininko pareigas. Remontuoju batus, kuprinių sagtis, prieš kelias dienas remontavau Liną- grupės milžiną, nukritusį ant asmeninio peilio. Siuvinėjau jį didžiabule adata, o jis tik šypsojosi... Šiaip visi turi kokias nors pareigas, išskyrus Petią. Šį draugišką rusą aptikome trečią žygio dieną. Jis vienas ėjo šturmuoti Beluchos- aukščiausios Altajaus viršukalnės. Dabar mūsų jau devyni.
Penktą žygio dieną popiet priartėjam prie ledyno. Atėjo didžioji akimirka. Apsiginklavę katėmis, ledkirčiais ir virvėmis pradedame kopti. Veidai kupini džiaugsmo ir nerimo. Viskas likimo rankose...Ledinė siena, pilna plyšių ir karnizų, darosi vis statesnė. Sukam ledsraigčius, kabinam virves. Judam lėtai, bet aukštyn. Tačiau po 4-5 valandų, įveikę du trečdalius ledyno, tampam plyšių įkaitais. Prasidėjęs lietus sukelia akmenų griūtis, aplink mus ritasi pavieniai akmenys. Pradeda temti. Tolesnis kopimas darosi perdaug rizikingas. Pasukam atgal. Mažytė klaida- ir aš krentu… Pasisekė- pataikiau ant aikštelės. Viltys įkopti galutinai išblėsta. Penkis iš mūsų laiko vienas ledsraigtis. Laukiam, kol nusileis Petia. Horizonte po truputį tolsta Tania, Rolas ir Tadas. Sekasi gi jiems šiandien vienok… Kuprinių nebuvome nusiėmę jau šešias valandas, bet jos pečių nebespaudžia. Komandos draugai mirkčioja ciklopais rodydami kelią žemyn. Susirišę viena virve šokinėjame per plyšius kol galų gale pasiekiame mažą akmenim is nusėtą aikštelę ledyno viduryje. Ji šianakt taps mūsų namais. Nusimetę visą mantą gulamės ant ledo. Po mano nugara čiurlena upelis. Riedantys akmenys užmigti nebetrukdo.
Ryte vyrauja slogi nuotaika, tik vadas vis dar bando pralinksminti lūpine armonikėle. Pažvelgus į Tanią apima totali neviltis. Ji ypatingai išgyvena vakarykščią nesėkmę ir Rolo sprendimą daugiau nebekopti. Bet vėliau viskas stoja į senas vėžias.Komanda šypsosi ir juokauja, Tadas vėl ir nuolat pasakoja apie kankinančias problemas su apatiniu trikotažu ir visi nekantriai laukia naujo išbandymo – plaukimo katamaranais 4 kategorijos Katunia.
Penkias dienas, likusias iki bazinės stovyklos, oras išsilaiko stabilus: pastoviai lyja. Pagaliau nusileidus prie ežeriuko mus džiaugsmingai pasitinka Petios sesuo ir ta proga gauname sriubos su bulvėmis! Na o jau kitą dieną, purvu nuklampoję 35-40 km prieiname pirmąjį kaimą.
Katamaranų gamybai vadovauja Rolas - jis yra vienintelis žmogus, suprantantis apie plaukimą kategorinėmis upėmis. Mes-“grybų” kompanija- uoliai vykdom jo nurodymus. Vakarop darbo vaisiai džiugina akį. Taip, šitie du daiktai turėtų plaukti...
Atsisėdęs į katamaraną atsidustu: eiti jau nebereikia, yra laiko apsidairyti ir stebėti begalinio grožio vaizdus. Virš galvos ūkauja sakalai, akimis godžiai ryjame kalnuotą krantą, lepinantį vis naujais reginiais. Nemunas- pareiškia Tadas. Bet jis neteisus. Po kelių valandų ši rodos rami upė pradeda šėlti. Įplaukus į “Kemskij proryv” slenkstį, bangos pakyla iki 3-4 metrų. Mūsų didelis 5 metrų laivas visai nebeatrodo toks didelis. Vadas, plaukiantis priekyje, mojuoja rankomis ir rodo kito kranto link. Bandom pasukti laivą, bet upė stipresnė. “Bačka”!!! Vandens ir oro srovė iš po uolos- mus apsuka ir pakelia ant bangos keteros. Beviltiškai irkluojam atgal, tačiau katamaranas su visa įgula atsistoja vertikaliai ir upė mus sučiulpia kaip kokį čupa-čupsą. Sukamės po vandeniu. Vargais negalais išnyru. Pamatau plūduriuojančius kolegas.Gyvi! Antrą “bačką” imam be laivo. Srovė vėl mus panardina, vėl suka, tačiau po kiek laiko vėl pasiseka ištrūkti. Tėkmė tokia stipri, kad net irklas nepadeda išplaukti į krantą...Bet likimas mums gailestingas. Po puskilometrio šiaip taip išropojame ant beveik vertikalių uolų. Bendražygiai nusiveja apvirtusį laivą. Tačiau kelias link jų komplikuotas: vėl šokti į upę arba užsiimti alpinizmu su irklais rankose. Antras variantas šiuo metu atrodo priimtinesnis- taigi ropojame uolomis, kabindamiesi į akmenis ir skurdžius krūmelius. Spygliai lenda į rankas, galvoje sklando padrikos mintys. Likom be nieko: be laivo, be mantos, be maisto, be kolegų...Linas negti be paso ir bilietų.
Vakare pasiekiame bendražygius. Kaip mes džiaugiamės pamatę laužą ir krūvą išdžiaustytų mūsų daiktų! Rimantė įpila degtinės. Daug kartų. Bet manęs ji kažkodėl neveikia. Vėliau sužinom, kad tam pačiam slenkstyje prieš dieną žuvo du rusai.
Ryte stovykla ruošiasi vangiai. Apspangę kolegos šlitinėja į visas puses, bet veiksmas nevyksta. Sunku prisiversti vėl lipti į laivą, vėl pradėti plaukti...
Kasdien įveikiam vis naujus slenksčius. Prieš rimtesnes kliūtis einam žvalgybon, po kurios grupė dažniausiai pritilsta ir oru pasipildo liemenes. Bet vakarais, po dienos plaukimo susėdę prie laužo stebim juodą žvaigždėmis nusėtą dangų ir mėnulio pilnatį kalnų fone. Klausom naktinių paukščių ir upės šniokštimo. Ir iki pilnos laimės trūksta tik keptų bulvių ...
Paskutinė diena ateina nepastebėtai.Nakvojam oro uoste. Gera čia- šilta, nelyja. Ir alaus yra. Pasidžiaugę civilizacijos malonumais saldžiai užmiegame ant grindų.
Sibiro avialinijos nemėgsta bagažo. Ryte ant savęs kabinam ir dedamės viską: kalnų batus, megztinius, striukes, kaikurie net šalmus prigriebia. Atrodom įtariai. Ypač Linas, kai paduoda prie laužo išdžiovintą pasą ir sulipusius bilietus. Sumokam už viršsvorį ir keliaujam link senuko IL 86. Keliaujam į Maskvą. Keliaujam į Lietuvą.
Tomas Baltušis
This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it




GRUPĖS DIENORAŠTIS
DALYVIAI:
Rolandas  - vadas, vadasas, Rolas, Akela kuris nieko nepagavo….
Tatjana  - medikė, maistininkė, ekstremalė-savižudė, mazgų specialistė, „o gal ten užlipam?“
Tomas  - remontininkas (remontuoja viską, netgi žmones)
Povilas (PB)  - puodininkas, „aš ne specialistas...“
Tadas - primusų specialistas, anekdotų pasakotojas, pastovus klimato palatkej gadintojas, “triusikai vel lenda man į subine…”, praglotas (viska valgo kas valgoma ir nevisai valgoma...)
Livija  - dienoraštininkė, непайду я на “Белуху”, „noriu plaukti…“
Rimantė -  „jėga...ir aš noriu!“
Linas - didysis žmogus-ilgasis peilis, remonto objektas, „čia bobų darbas...“
Piotr - свой, „aš silpniausias šitoj grupėj...“

05 07 31 Barnaulas Ką gi, bazė “Высотник”, 05 07 31 vakaras.
LIVIJA:
Ryte Bernaule sugebėjau tik iškilmingai užrašyti miestą ir data, tuom viskas ir pasibaigė. Važiuojant autobusiuku rašyti nelabai išeina…
Niekaip negaliu susikaupti. Aplink šurmuliuoja chebra – mokosi naudotis virvėm. Užmatė, kad pradėjau rašyti, tai liepia ir nuo jų ką nors parašyti, o patys tai tingi… tai aš ir nerašysiu, parašys patys.
Rašau tarpais. Dabar jau sėdžiu palatkėj susipakavus į miegmaišį ir pasiruošus miegoti. Aplinkui brazda jau kiti. Atvažiavo dvi nuo mūsų atsilikinėjusios “gazelės”, tad jų keleiviai šiuo metu stato palatkes ir irgi ruošiasi miegoti.
Kaip jau minėjau anksčiau, dabar esam apie ~700-800 km. nuo Bernaulo, bazėje pavadintoje “Высотник”. Kodėl ji taip vadinas dar nežinau, nes nežinau koks čia aukštis. Bazė labai faina ir civilizuota, net nesitiki, kad esi kažkur už n1000 km nuo Lietuvos ir ruošies eiti į kalnus. Kalnu kol kas dar nemačiau, nes atvažiavom jau sutemus, o iki tol vis protarpiais parpiau autike ir manau nemažai pražiopsojau. Aišku, uolos ir kiti kalnu atributai jau buvo matyti nuo pusiaudienio :).
Ne ne, neparašysiu šiandien aš normalaus dienoraščio. Trys paros nuolatinio judėjimo ir beveik nemiegant daro savo. Negaliu surikiuoti minčių ir jų aiškiai išdėstyti. Geriau einu miegoti. Rytas už vakarą protingesnis.

2005 08 01 Apie 7 km už “Высотник’o”,
LIVIJA:
Rašau dienoraštį per pietus, kol dar turiu laiko ir jėgų, o be to mes su Linu esam kitos dienos budintieji, tad šiaip ar taip, mano eilė rašyti.
Ko gero reik truputuką parašyti apie kelionę iki čia:
07 09, 12°°val. išvažiavom iš Vilniaus autobusų stoties. Apturėjom jau įprasta patapusia 18 val. Kelionę autobusu. Miegoti ten vietos nelabai yra. Bet kas kaip sugeba, tiek ir numiega. Beje, nuo Vilniaus prasidėjo tris paras trukęs subinių plokštėjimas… Po įprastų muitinės procedūrų rusų pasieny, nesusidūrę su jokiais nesklandumais, apie 5-6 val. ryto buvome Maskvoje. Ryžskij stotyje išsikrovėm kupres, čia manęs laukė staigmena. Visas mano rankinuko priekis buvo apibėgęs neaiškiu skysčiu. Patikrinus pasirodė, kad tai arba kažkieno šampūnas, arba muilas. Man bebaigiant tvarkytis Povkė pradėjo sakyti, kad ir jo kuprei nemažai kliuvo, ups… tai jo feiris  ir išbėgo. Kaltininkas rastas! Dabar plaudami puodus naudosim jo (dažniausiai jo :)) kuprę, nu ir jei labai reiks – mano :D! Daugiau nuotykių nebuvo. Užsimetėm rankinukus ir biški linkstančiom kojom nuvažiavom į Povilėckij stotį, kur saugojimo kameroj palikom daiktus. Laiko iki lėktuvo – visa diena. Per ją įvyko Ekstrymo (turistiniu prekių parduotuvė) šturmas kur chebra pirko kas kates, kas bachilus, kas kitokius naudingus daiktus. Likusį laiką pasivaikščiojom po miestą ir vieningai nusprendėm: grįždami eisim kultūrintis, o ne šopintis.
Vakare išmovėm pasiimti daiktų, o iš ten jau sėdom į elektryčką, kuri nugabeno mus į oro uostą.
Pirmas darbas kurį padarėm atvažiavę buvo kuprinių svėrimas. O jau čia mūsų laukė siurprizas: iš namų išvažiavau su 38 kg sveriančia kuprine. Kitų rodikliai irgi buvo ne ką prastesni: Tania – 37,5 kg., Rima – 34 kg., Tomas – 37,5, vadasas Rolas – 37, Linas- 37, Tadzia – 28 (bet jo gondola jau buvo supakuota į rankinį bagažą) ir galiausiai rekordininkas Povilas – 42 kg. Niu, bet jis buvo priglobęs ir truputuką Rimos krovinuko.
Reiktų prisiminti, kad į lėktuvo bagažą ima 20 kg., o rankinis apie 5 kg…Niu… o ką daryti su likusiais? Išeitis yra: likusius reik apsirengti, susikišti į kišenes ir panašiai. Taip ir padarėm. Susirengėm viską ką turėjom, į rankinį bagažą sudėjom praktiškai puse mantos ir pan… mano aprangą tada sudarė: maikė, golfas, marškiniai ilgom rankovėm, puloveris, pūkė. Pūkės kišenėse 1,6 kg sūrio, puloverio kišenėse kava + 2 kelnės. Prisiminus, kad lauke ~ +28-30°C…į mus labai linksmai žmonės žiūrėjo, kartais klausė iš kur mes tokie. Su nuimtu svoriu kuprinės svėrė nuo 21 iki 26 kg. Darėm ką galėjom. Rankinis bagažas svėrė apie 10-15 kg. Taip apsirengę, braukdami prakaitą nuo kaktų, nuėjom registruotis. Pasvėrus mūsų kupres, pasvėrus pora rankinukų iš rankinio bagažo, kurį irgi reikia sverti, registratorė pareiškė, kad jau turim 70 kg. perviršį (ir tai dar ne visi daiktai), tex mokėti 6300 rublių ~ 630 lt. Bet mūsų berniukai taip gražiai šypsojosi, kad įkalbėjo ją nueiti nusiplauti rankų kartu su Rima. Bagažas mums kainavo tik varganus 300 lt. Ir mes, ir registratorė likom patenkinti…
Šaukia pietų, tad pabaigti tex vakare (jei pajėgsiu, nes vakare pradedu budėti)

2005 08 01  FROM PAQAS WITH
POVILAS:
Pirmoji žygio diena.
Viskas prasidėjo anksti.
Nepatikėjau, kad reikia keltis, kuomet šlykštusis žadintuvas išrėkė 6:30.
Gerai jau gerai, keliuosi… Sukūriau ugnelę, sukabinau katilus… Po pusryčių sujudo stovykla ir suskubo pakuotis…  Maistelį ir kitus daiktus dalinomės ko gero iki kokios 12-12:30 h.
Pridavę “atliekamus” daikčiukus saugoti lagery, sušokom į traktoriuko priekabą ir nudardėjom…
Nuvežė mus pasak paskalų, kokius 7 km. šlykščiais keliais. Toliau (aišku pavalgius) teko kėblinti pačių kojytėms. Sutikom ir lietuvaičių… Jie gyvatės jau žinojo apie mitinį mūsų “4+4” žygį!!!  Tebūnie… Ėjom dar ir ėjom. Nei greit, nei toli, nei aukštyn…ne itin patikimų šaltinių duomenimis, nuropojom iš viso ~20-25 km. Ir jau dienai baigiantis, (~ 19:00) kai jau norėjom visi sustoti baisiausiai gražioje (tarsi pasakų šalies pievutėj su vandeniu ir sausainių namuku…) laukymėje… bet kur tau, žiaurusis galvažudys VADAS privertė (aišku apgaulės būdu) ropoti mus toliau… ir vedė jis mus klaidžiais ir vingiuotais takeliais…Blia… ir aišku, kad pabėgo! Nulėkė į tankmę ir dingo… IR NĖR! IEŠKOM, IEŠKOM…CHUI! Nu ir gerai… pamėginom į kairę, į dešinę, į viršų, ir prasimušėm viršui į takelį – gerą – elitinį… nu ir išėjom į padorią aikštelę ir laukėm to niekdario vado… Ėjom ieškoti… ir aišku radom… :) tada kūrėm laužą, virėm srėbalą, statėm palatkę ir ilgai ir laimingai BUVOM! VA.

2005 08 01 Pirmadienis
Rimantė - būūūūūū!
Visi čepsi…valgo… o man neduoda… va kokie jie…bet man kažkas netoli skrandžio vyksta ir užuodus tą keistą sriubos kvapą norisi eiti į krūmus.
O visa tai prasidėjo dar iš ryto… na kaip iš pat ryto…kai atsibudom su Povilu budėti, vos vos išslinkom iš palapinės ir keikėm visus knarkiančius aplinkui. Va tada aš dar nežinojau, kad mano diena baigsis ne kaip visos kitos.
Jau gerokai po pusryčių pajutau, kad skrandyje kažkas dedasi, bet kaip visada nelabai kreipiau į tai dėmesio. Na darbo buvo daug…tai kažkaip nerūpėjo, o va baisiausia prasidėjo po to, kai traktoristas ar kas jis ten bebuvo, išleido mus vidury kalnų. Skrandyje spazmai, galva sukasi neaišku nuo ko, ar nuo saulės, ar šiaip. Žygio pradžia…vos paeinu… vis tikiuosi, kad praeis ir stengiuosi nepasiduoti. Bet skrandis pasakė ne… ašaros akyse…paeiti negaliu, o eiti reikia, juk chebrytė sava, negalima pavesti. Pakirto kojas pamačius atropojantį vadą. Supratau…atidaviau kuprinę net nepagalvojusi apie tai, kad gėda…vos bepastovėjau ant kojų… :(. Aplinkui pasidaro tamsu, bet žinau, kad reikia eiti, eiti, eiti…, nesustoti… pasidaro šviesiau… Povilas ištikimai stebi kas vyksta su manimi… keista, Linas taip pat slenka iš paskos…. Man dar blogiau, kad priverčiu kitus rūpintis manimi… šaltas vanduo…darosi šviesiau, bet vis tiek norisi visus pasiųsti toliau ir apsisukus dingti iš akių… Bet susitvardau… ašaros akyse… stengiuosi, kad niekas nematytu, atrodo pasisekė…einu toliau… Randam vado numestą kuprinę, atsistoju prieš ją ir suprantu, kad linksta kojos… neviltis. Bet staiga gerasis Tomas puola imti kuprinę ir organizuoti jos nešimą. Ašaros vėl akyse…dėkinga iki mirties… Bėgu kiek galiu į priekį, kad tik nestabdyti. Kalbuosi su vidumi, bandau, įtikinti, kad viskas jam turi praeiti. Mane pasiveja išraudęs Povilas, chebra. Jis tempia mano kuprinę VIENAS! ! ! Viskas, užtenka, reikia eiti, kelti kojas…eiti… Pasilieka Tadas su Linu…manoji geroji priežiūra…kantriai laukia kiekvieną kartą kai sustoju, puola duoti vandens…jaučiuosi kaip įnoringa mergaitė :(, skrandis atrodo išgirdo mano įsakymus jaustis geriau…pavėsis… ačiū dievui karštis nebeverčia žiūrėti į du takus prieš save…atsigaunu…einu, vejuosi tuos kurie neša mano kuprinę… jau viskas, galiu eiti su ja! ! ! vėl sutraukia skrandį, bet aš einu, matau juos! ! ! Susitinkam… prašau atiduoti kuprinę, visi keturi apstoję neleidžia tokios tempti, pasiima puse daiktų ir aš einu… atrodo pasibaigė kančios…einam ir einam…tada prasidėjo blogai nes skauda kojas.
O va dabar sėdžiu ir bandau nejudėti…viską skauda. Visi ratu tik ką įspūdingai gėrėme mano siurprizą su raudonom lempom. Tai va, atrodo gyvensiu. Tania dar davė vaistu, na žiūrėsim kaip ten bus rytoj… Pabandysiu eiti su pilna kuprine – tipo kaip visi. Labai nenoriu visų pavesti…svarbiausia išsilaikyti… viskas… Malonu sėdėti tarp nuostabių žmonių.

LIVIJA:
Tos pačios dienos vakaras.
Jei neaišku apie ką aš, žiūrėkite ankstesnį textą.
Taigi, užsiregistravę ir patenkinti visi kulniuojam į laukimo salę, rankinis bagažas važiuoja vežimėliu, bo sveria jis beveik tiek kiek ir į bagažo skyrių priduotas. Priekį matos dar vienas šlakbaumas. Ramūs prieinam ir girdim: viską nusirengt, nusiimt batus, apsimauti vienkartines plastmasines kojines ir sudėjus daiktus į vonelę eiti prie kitų vartų. Reikėjo pamatyti Tadzios veidą kai jis paklausė:
- Viską nusivilkti??? :) apsauginio lūpos biški trūkčiojo kai pamatė kaip mes apsirengę. – ir viską iš kišenių išimti? – VISKĄ??? Nu ką padarysi…nusirengėm, palikom tik vieną pagrindinį sluoksnį. Su visom vonelėm nudrožėm prie kitų vartų. Ten voneles teko praleisti pro rentgeną, patiem praeiti pro metalo detektorių, o apsaugininkai dar gerai aptikrino visus. Teko išsitraukti iš kišenių viską. Servetėlės, cigaretės ir visoks šlamštas iš kišenių irgi ėjo pro rentgeną. Niu, bet mes tą kliūtį įveikėm pakankamai sėkmingai ir pagaliau lėktuvas…Liuks! 4 h skrydžio per kurį pamaitino, pagirdė ir nuskraidino į Bernaūlą. Tiesa, stiuardesė labai juokės kai pamatė mūsų daiktus ir kaip mes nusirenginėjam (aš ir antras kelnes nusimoviau). 5 h Bernaūlo laiku, 2:50 Maskvos mūsų jau laukė “gazelė” su vairuotoju. Susikrovėm visas manatkes ir išvažiavom į savo 700-800km kelią į “Высотник’ą”. Daugiau apie tai nėr ką rašyti. Važiavom pakankamai ilgai ir beveik patogiai. Žiauriai nusėdėjom subines, pavargom ir vėlgi beveik nemiegojom. Vienžo, buvo sunku. Bet po kelių sustojimų ir ilgų valandų “gazelėje”, jau naktį atvažiavom į bazę. Valio! ! ! Mūsų kelionė prasideda.
Nu, o apie šiandieną nerašysiu. Buvo kas rašė… Džiaugiuos, kad kol kas chebra turi entuziazmo rašyti.
Nu psio. Jau vienuolikta, o ryt vėl budim. Kelsimės pirmi, bus nelengva diena.

P.S. Skauda nugarą…kuprinė vis dar sunki, nors plaukimo dalį palikom bazėje…

Labanakt!

2005 08 02 Kažkur prie ežero
Привет литовцем от Новосибирских! ! ! (кстати хозяевам дневника). Спасибо вам за то, что вы такие добрые и хорошие! ! !
От Людмилы

05 08 02
PB:
Kol nieks nemato ir neturiu ką veikti, tai saku brūkštelsiu eilutę minties… :)
Kaip tikri matrasininkai sustojom prie ežero apie puse septynių… ir gera, ir smagu maudytis (aišku ir šalta irgi).
Šiandien susimastėm, kad geriausias Dariaus siurprizas būtų diktofonas su anekdotų įrašais “…chebra anekdotas!…” :)
Tikimės gero oro ir laivų!

LIVIJA:
Pavargau, žiauriai pavargau… Labai džiaugiuos, kad turim laisvą vakarą. Diena buvo l. sunki, bet vakaras tai liuks. Kaip išsireiškė Rima: “tikros atostogos”. Anksti sustojom, išsimaudėm ežere. Vanduo tai SIAUBINGAI šaltas, bet ką padarysi jei visas esi padengtas druskos sluoksniu. Aš net galvą išsiploviau, nors dabar Tadzia sako, kad atrodau kaip su dredais :). Niu, bet man dzin, kadangi neturim veidrodžio ir aš nematau kaip atrodau, įsivaizduoju, kad atrodau gerai… Tikiuos nieks manęs tokios nenufotkino…
Šiuo metu mūsų stovykloje atidarytas nuostabus siuvimo atelje. Iš pradžių atelje šef buvau aš, bet šiuo metu siuvyklai vadovauja Linas (aš siuvau kačių dirželius, linas kuprę). Taipogi atidaryti lošimo namai. Chebra įnirtingai pliekia kortom ir visai nesijaudina, kad ryt tex keltis 4:30. Ką tik vadas paskelbė, kad visi eitume miegoti. Šit! Šeštai yra užsakyti katamaranai, jie pergabens mūsų mantą per ežerą, o mes be savo naštos eisim ~7 km. O paskui su kupre reiks nueiti maždaug tiek kiek ir šiandien. Bus truba. Įtariu dienoraščio ryt nerašys niekas… reik pripažinti, kad jau šiandien diena nebuvo iš lengvųjų, o dar tik antra žygio diena… Tikiuos, kad vėliau priprasim prie svorio ir bus biški lengviau, nes dabar tikrai sunku. Aš jau svajoju apie tai kaip pasilieku prie ežero ir patenkinta čia stovyklauju. Bet įtariu man tas fintas neišdegs :). Vadinas anksti tex eiti miegoti ir pustyti padus.
OK. Duosiu biški parašyti Linui. Atrodo įkalbėjau jį aprašyti šiandieną. Reik duoti jam sąsiuvinį kol neapsigalvojo :).

P.S. Šiandien vakarienei buvo fantastiška bulvių košė su tunu. Fantastic! Vadasas su Tania parodė aukštą klasę.

2005 08 02
LINAS:
Nu va ir mane privertė imtis kūrybos. Livija rašyti už mane nesutiko... Sėdžiu priėdęs košės besedkoje (pavėsinėje prie Kučerlos ežero), nuo tuliko ir arklių neša šu... kvapas (smarvė), na prie pastarųjų mes pripratome, kaip žinia arkliai čia pagrindinė transporto priemonė.
Šiandien mes baigėme budėjimą (aš su Livija). Ryte vos spėjau išplauti puodus, visi jau pakilo eiti, teko bet kaip sukišus kupriaką vytis. Kaip ne keista po vakarykščių vargų man ėjosi neblogai, raumenų nebeskaudėjo, mėšlungis nebetraukė, galėjau normaliai pasižvalgyti. Vaizdai nerealūs, Kučerlos upė pranoksta visus lūkesčius. Mano akimis labai srauni ir plati, jėga neišpasakyta. Tai ji išsilieja kaip Neris tai susiaurėja kaip Vilnelė, bet tada jau veržlumas žodžiais nenusakomas, reikia važiuoti ir pamatyti pačiam.
Šiandien Rimantė pasitaisė, ėjo kaip prisukta, bet Tania visai sugriuvo, du trys žingsniai ir poilsis, pasikvietęs vada atėmiau kates tik per prievartą. Šiandien sutikome tokį vaiduoklį, visas juodas (įdegęs) inventorius senoviškas savadarbis, su svarsčiko (suvirintojo) akiniais, apsivilkęs megztini tokį baltą pūkuotą nors saulė plieskė kaip reikalas, kvėpuot nebuvo kuo. Na, o turistų ir visokių nešikų su arkliais ir be arklų čia pilna kaip autostradoj, takas siauras, kai prasilenkti reikia žiūri, kad nenudardėtum kur nuo šlaito į upę. Iki pietų svajojome prieiti Kučerlos ežerą, bet saulė mums to daryti neleido 13:00 stojome pietų, aš ėjau pasitikti Livijos su Tania ir kaip visad būna prasilenkiau. Paėjęs supratau kad jų nebesusitiksiu tai pabėgėjau gerą galą apžiūrėti krioklio (mes jį praėjome labai greitai) na tai gal ne krioklys , bet vanduo krenta, lekia nuo kalno kokį 700 metrų (čia iš akies) 70 laipsnių šlaitu. Kriokimas didžiulis, upė irgi galinga, tikrai jau ne upeliukas, gal Vilnelės pločio, apžiūrėjęs parlekiu atgal, visi džiaugias, kad manęs nereikėjo eit ieškot ir arbata kaip tik jau užvirė. Po pietų kažkodėl jėgos mane apleido, buvo sunku, o Tania kaip tik atsigavo, matyt iš manęs jėgas išsiurbė.
Artėjant prie Kučerlos ežero upė visai pasiuto, nuolydis labai didžiulis, neapsakoma jėga kriokia. Mes einame vos vilkdami kojas ir štai kontrastas, lekia pašėlusi upė tiesiai iš ramaus ežero. Vaizdas tikrai puikus, be to mes ežero taip laukėm pasirodant... Bet tai dar ne Kučerlos ežeras, tai mažesnis Kučinek ežeriukas. Atsipūtę (Kol Rolas pririnko kedro riešutu) neužilgo priėjome ir Kučerlos ežerą, dabar ir sėdim prie jo. Įsitaisėme labai geroje vietoje, kur vietiniai su arkliais stoja ir išviete salia. Taigi kvapas tikrai ne koks, bet mums jau tas pats.
Prie šio ežero yra turbazė aptarnaujanti planinius turistus. Susisiekimas su ja galimas trim būdais: malūnsparniu, arkliais ar kaip mes - pėsčiomis. Tai va, Rolas su Tania nuėjo į turbazę susitarti, kad su katamaranu už tam tikrą mokestį perkeltu daiktus į kitą ežero galą, bet nieko nepešė nes katas buvo išplaukęs. Po skanios vakarienės teko eiti dar kartą, ši kartą ėjo Povkė ir Rolas, nešėsi pinigus ir susitarė, tik teks irkluoti patiems ir dar parvaryti jį atgal. Taigi ryt keliamės 5 val. ir į kelią. Visi jau guli, aš tik vienas rašinėju, o Tadas dar kažką palatkėj burbuliuoja, o ryt laukia sunki diena...

2005 08 03
ROLAS:
Ankstyvas rytas, 5.00.
Kaip paaiškėjo, naktį daugelį kamavo nemiga. Tik neaišku dėl ko? Susipakavom savo daiktus ir nuvariau aš su Povke, sutartam laikui pasiimti žalio laivo. Aišku labai nustebom pamate jį ir ypatingai sužavėjo irklų didumas. Visa laimė, kad turėjom pasiėmę mentį, nes buvo tik vienas į irklą panašus daiktas, kitą teko susimeistravot.
Susikrovėm po ilgų diskusijų daiktus į laivą...

05 08 03 Prie Kučerlos ežero galo. ~8-9 h ryto.
LIVIJA:
Prieš akis super vaizdas. Į ežerą įtekanti upė, bet man ko tai nelinksma. Numatytas maršrutas lenkia lakiausius mano vaizduotės vingius.
Šiandien kėlėmės anksti. 5 h visi ant kojų, susikrovėm kuprines ir pridavėm jas vadasui su Povke į katamaraną. Įsimetėm į skrandžius šokolado ir išbėgom į “lengvą”, 1,5h., žygį palei ežerą. Nežinau kaip mes būtume ėję jei būtų tekę eiti su kuprinėm. Jau be jų teko pabūti kalnų ožiais. O va mūsų grupės bernai – tikri arkliai. Spėti su jais šansų nėra. Tai mes, trys mergiotės ir ėjom kaip galėjom. Kai pagaliau atėjom į sustojimo vietą, ten jau buvo katamaranu atvežti daiktai, vaikinai ir pražiopsota pirmoji operacija. Pasirodo eidamas Linas suklupo ir peiliu prasirėžė ranką. Žaizda neplati, bet labai gili. Chirurgu sutiko pabūti Tomas. Kai mes atėjom, žaizda jau buvo dezinfekuota ir susiūta.  Tiesa sakant aš džiaugiuos, kad pražiopsojau šitą vaizdą.
Pašaukė arbatos, bet ko tai nesinori. Biški pykina, įtariu nuo į tuščią skrandį įmesto šokolado. Feeeee….bet valgyti tai reikia bo bus bida. Tai va, šiandien turim prisitraukti iki perėjos. Ryt jau numatyta nakvynė ant ledyno. Baigsis mūsų maikutės ir šortukai, trauksim šturmuotes ir kitus su tuo susijusius atributus. Ok, Tanios sušerti angliukai atrodo veikia. Einu prie laužo laukti pusryčių.

P.S. Linas žadėjo parašyti savo įspūdžius apie jam atliktą operaciją ir apie tai ar Tomas geras chirurgas :).

2005 08 03
LINAS:
Na parašysiu kaip pasipjoviau, o buvo taip: varau, varau aš per brūzgynus kojomis žemės neliesdamas, užsikabino virvelė už krūmelio, tas timptelėjo mano piktąjį peilį (ir kam aš jį galandau) tas, kad šovė iš makšties tiesiai man į kairę ranką. Reikia pasakyti sulindo giliai, visa laimė tik perpjovė raumenį ir ta išilgai. Nu ką, toliau aš bėgu iškėlęs ranką, kraujas varva, taškos ant akmenų, pralekiu vieną stovyklavietę, kitą, visi nustebę žiūri, viena ponička maniau nualps. Prie stojimo vietos kraujas jau nustojo bėgti, bet aš atrodžiau kraupiai, kelnės kraujuotos, ranka visa apibėgusi krauju, fotiką irgi teko valyti nuo kraujo. Susėdom su Tomu žiūrėti žaizdos, sakau Tomai siūk, na Tomas susiuvo, nuplovė žaizdą, čia ir Tania pasirodė su medikamentais. Ačiū sutvarkė ranką. Visiems manęs gaila net linksma žiūrėti, gražinau Rimantei jos maistą, verdam mano nešamas kruopas, naudojam mano cukrų, čia tai jėga. Kupriakas keliais kilais tikrai palengvėjo. Tik bijau, kad mano džiaugsmo neaptemdytu žaizda, tikiuos nesupūliuos.
Tam kartui tiek.

ROLAS:
(tęsinys) ir nukapliavom į kitą ežero galą. Yrėmės pusantros valandos. Kai kas tik spėjo pribėgti ir prišvartuoti laivą. Niekas labai didelio noro neparodė kapliuoti atgal grąžinti laivo ir bėgti dar syki. Teko vėl mums iš naujo pakartoti tą patį. Ir vėl mes tai padarėm per pusantros valandos. Parbėgom panašiai ir didelei mūsų nuostabai visi buvo išlūžę. Pusryčiai buvo išvirti. Kilimas iki viršutinio ežeriuko gan normalus. Sunkiau buvo pasikasti iki upės. Čia prasidėjo lietus. Vanduo upėj kilo akimirksniu, skendo iš rastų pagaminta perkėla. Ištempėm virvę. Nesimaudėm, bet perėjom į kitą krantą. Lietus ir toliau lyja. Ėjimas palei upę Koni-Airi galutinai komplikuotas, yra ganėtinai nemažas ruožas normalaus nuobiryno. Pagriuvinėjom, bet perėjom. Labai sukomplikavo ėjimą prasidėjęs lietus, akmenys pasidarė labai slidūs. Lietuj lyjant sustojom normalioj aikštelėj nakvoti. Nuvertėm, su Lino pagalba, padorų kedrą. Laužas pavyko normaliai. Kaip ir sušilom. Rytoj trauksim link Kapčialskos perėjos (1B).
Kad tik nelytu.

P.S. Laivo nuoma kainavo 95 lt.

05 08 04        19.00
Totaliai užsipi....s kami TADZIA: Išėjome anksti ryte. Visą dieną chujarinom ir chujarinom. Dabar sėdim ant perėjos kuri kažkada buvo 1B, 3200 Kapčialskaja vakarinė. Čia anksčiau buvo sniego.
Dabar visai nebeturiu jėgų. Niekam.
Kažkas pavogė šikną.
Kažkas bando mano kantrybę, nori, kad pakelčiau vėliavą. Eina visi šikt!

05 08 05
TANIA:
Sveiki gyvi. Po biški judam Beluchos link. Tam, kad neapeidinėti kalnagūbrį nusprendėm lipti per perėją Sypučij (1A, 2800 m.). kėlėmės anksti, bet išėjom kaip visada, po aštuonių. Ant perėjos buvom 11 valandą, sypucha ir uolos, lipom per uolas (visai patinka). Nusileidimas šūdiškas, Iš pradžių nuobirynas, o paskui status šlaitas apaugęs žole – slidu. Chebra nusikalė. Net mūsų vadas – arklys :) nebenori fotkinti (prastai). Pas Rimante parėjo kojos, vos nusileido, bet užtat šviečia saulė (paskutiniu periodu ji mus nelepino savo šiluma). Mūsų naujas komandos narys iš Rusijos Piotras puikiai prisitaikė prie mūsų. Labai draugiškas ir bendraujantis. Jis varys su mumis į Beluchą.
Po biškį tirpsta vaistai, aišku tai nelabai gerai,  bet užtat svoris mažėja :).
 
05 08 05 beveik 11 val. vakaro.
LIVIJA:
Sėdim visi prie laužo iš nuovargio ištįsusiais veidais. Visi vartom savo batus ir pončiakas. Pravalas. Šiandien tiek bridom per pelkes, kad galų gale pasidarė dzin kaip eiti. Tai ėjom tiesiai: upė, upelis ar pelkė, niekam jau neberūpėjo.
Šį vakarą žadėjau priversti dienoraštį rašyti mūsų naująjį, 9-ąjį, grupės narį Pėtia, bet bijau, kad tuoj visi griūsim miegoti bo kojų jau nebepavelkam, o ryt iš ryto jau reiks ant ledyno eiti. Kaip mes tai atliksim su šlapiais batais – aš neįsivaizduoju.
Nežinau ar Tania parašė, bet 9-ąjį narį mes turim jau trečias vakaras :), negaliu sakyti, kad diena, nes jis visai atsitiktinai buvo sutiktas prieš pora dienų atėjus į stovyklą kur nusprendėm stoti, nes labai lijo. Stovykloj voliojos kažkieno kuprinė. Vėliau atsirado ir žmogus. Kadangi lijo, pasiūlėm jam prisiglausti toj pačioj stovykloj. Jis ir pasiliko. Kažkaip natūraliai įsiliejo į grupę ir dabar jau yra “svoj”. Su mumis eis dar vieną dieną, o vėliau atsiskirs, bo dar tris savo grupės narius paliko prie Kučerlos ežero ir jam ten reikia grįžti. Bus liūdna kai jam reiks išvažiuoti.
Va, o dabar apie žygį. Senokai berašiau, tad biškį parašysiu apie vakar ir šiandien. Vakar labai sunkiai ėjom. Kėlėmės šeštą, išėjom 9, bet ir stojom tik aštuntą. Prie perėjos (Южная Кучерлинская 3220 m).  apie puse keturių papietavom kažkur aukštai, o tada ant ledo. Po akmenų ledas buvo beveik gerai. Užropojom ant perėjos 1B, pažiūrėjom kas kitoj pusėj ir pamatėm, kad ten perėja jau “50H”. prasidėjo masinis žvengimas ir paieška ar kas nepasiėmė parašiuto. Ten buvo vertikali siena ir 7 valandos vakaro. Pyyyp. Tadas aprašė savo jausmus ant perėjos anksčiau, tad mūsų nuotaikas jau būtų galima nujausti :). Bet biški pavaikščiojęs vadas rado nusileidimą. Nežinau kaip visi gyvi nusileidom, bet lipant veikė jau tik autopilotas, per ledyną perbėgom bėgom, o ant akmenų stojom vos suradom normalias aikšteles. Kai valgėm vakariene buvau jau be plionkės, o užmigti vis tiek negalėjau. Ryte kėlėmės laiku, išėjom normaliai, tik biški nutarėm kelia sutrumpinti, tipo neapeidinėti kalnagūbrio, o pjauti tiesiai per vieną perėjikę. Perėja 1A – tikra šūdienė. Byrantys akmenys, trupančios uolos ir akrobatiniai triukai su kupriakais prie prarajos krašto. Bijojau labai, labai. Kai tau iš viršaus rėkia: akmuo, o tu stovi ant “seilės” ir negali pasitraukti… Nu, bet užlipom. Perėjos aukštis 2800 m., pav. Sypučij. Paskutinį kartą buvo paimta 2003 m. Daug tokių durnelių kaip mes nepasitaiko. Kitoj pusėj pažiūrėjom, kad viskas OK. Nuobirynu leistis blogai, tai balansuodami ant byrančių ir važiuojančių akmenų traversavom ant žolytės, kuri atrodė taip nekaltai… O ten 60° statumo žolytės šlaitas. Įtariu (davė išgerti, tai pamiršau ką įtariu….) :) Buvo visko: ir ant šonų važiavom ledkirčiais užsikirtinėdami, ir ėjom, ir beveik šliaužėm (kol aš rašau, nuostabusis Tomas varto mano batus, o Pėtia kojines). Nusileidom kokį kilą, nemanau, kad mažiau. Viskas baigės laimingai, tik bijau, kad Rimantė pasitempė koją. Tiksliau ji tikrai pasitempė, bet tikiuos, kad viskas bus OK. Na, o paskui vis pažvengdami iš kelio trumpinimo temos, rovėm link Beluchos. Puse kelio džiaugėmės nuostabiai lygiu keliuku, tada prasidėjo pelkė. Neprarasdami vilties ėjom nuo kupsto ant kupsto, šokinėjom per upelius ir visaip bandėm išvengti vandens, bet tada takas dingo po vandeniu, o vietoj pelkės atsirado upė. Ėjom šlaitais ir darėm kas įmanoma, bet…o tada jau visiem buvo dzin. Ėjom tiesiai, nebekreipėm dėmesio į tai, kad einam upeliu ar ne. Teko kirsti ir pora tokių intakų, kad laikykis. Ėjom susikibę už rankų, kad kurio nenuplautu. Lipom į stačius šlaitus ir vėl užsiiminėjom akrobatika. Dabar visi žvengia, kad pratinamės prie vandens, nes antroj žygio pusėj juk nusileidimas Katūnia. Sustojom nakvynei 9 h. vakaro. Visi vieningai šokom ruošti stovyklos. Vaikinai išėjo malkauti, merginos šoko statyti palatkių ir tik kai viskas buvo paruošta, visi ėmėm nusiiminėti šlapius batus, kojines ir kitus šlapius rūbus.
Tai va, kol čia rašiau, dauguma liaudies sulindo į palatkes, reiks anksti keltis. Eiti bus nedaug, kokie 5 km., tik bijau, kad pora iš jų į viršų!!!
Psio, einu miegoti.

P.S.1 Ant Beluchos nėra sniego :(, kažkokia nesąmonė.
P.S.2 Neparašiau kaip ant akmenų apsiverčiau. Čia buvo vakar. Iš stovyklos išėjom lyjant. Iš dviejų kelių, viršutinio ir apatinio, pasirinkom apatinį. Einam sau ramiai per šlapius krūmus ir staiga kelias dingsta, o ten upė…
Pfiu, čia ne ta diena. Laikas miegot, jei jau dienas painioju tai jau chana…

05 08 06        Ankstyvas rytas
KAMI TADZIA:
Vakar paėmėm neplaninę 1A perėją. Kaip ir visos čia esančios perėjos, ji visus labai užpiso ir išvargino. Rima nikstelėjo koja. Nusileidome prie upės. Pavalgėme mėlynių.
Ėjome taku palei upę. Tempas didelis. Pasukome slėniu link Beluchos. Takas baigėsi upėje. Bridome per pelkes, upelius, po to upes. Viskas pochui. Vos spėjome iki sutemstant užkurti laužą iš visokių krūmų.
Šiandien ryte visa avalynė šlapia. Viską skauda. Matome Beluchą. Ledynas beveik visas ištirpęs. Reikės kilti morena. Bus sunku. Vakare reikia įrengti šturminę stovyklą.
                                          
O dabar vėlus vakaras
LIVIJA:
Diena buvo polnyj pzc. Tikiuos mano mama šito dienoraščio neskaitys, o tai užrakins mane ir raktą išmes. Skalalazai, alpinistai ir bepročiai. Tokia ledo siena, ir dar per lietų. Du kartus spėjau kiaurai peršlapti ir du kartus beveik išdžiūti. O lipimas buvo ypatingas pyyys. Kitais metais atostogaut važiuosiu į Turkiją. O į viršų ir neužlipom. Pirmasis Petios, Rimos ir Povilo ryšys, kuris žvalgė kelią, pasakė, kad priekį pakilimo nėra, o jau 8 h. Košmaras. Įvyko pagreitintas nusileidimas. Geriau nerašysiu kaip po nusileidimo stačia siena du ryšiai patapo vienu ir “nuskrido” žemyn. Per tai spėjau su ledkirčiu nosį prasiskelti ir pamatyti čiuožiantį kolegą. Vien žo. Jei anksčiau nebuvau stovėjusi ant kačių, tai dabar galiu ir pirmyn, ir atgal, ir skersai, ir išilgai, ir dantim įsikabinusi ir nagais… 
O dabar mes ant ledo! sėdžiu palatkėj ir bandau užrašyti įspūdžius, bet deja tai neįmanoma. Parašysiu kai pati bent kiek juos suvirškinsiu.
Labanakt!

 07 08 2005 г.                                         
Ф. Пётр:
«Вы отличная команда,
Удачи вам ребята!»

05 08 07
TANIA:
Lyja, visą dieną nesustojus lyja, jaučiu, kad išbrinksta visas kūnas. Šiandien ryte patraukėm atgal nuo Beluchos. Vakarykštis bandymas buvo netaiklus ir mes pasipraktikavę ledo laipiojime, (visi liko gyvi) pasistatėm stovyklą tiesiai ant ledyno, nes nulipinėti nebuvo nei laiko, nei jėgų. 
Šiandien jau aišku, kad į viršūnę nelipsim ir nesiversim į kitą slėnį, o grįšim atgal :( . taip, kad kalnų dalis kaip ir baigta. Baisiai liūdna, bet laikas ir oras prieš mus. Grįžtam atgal per tą pačią balą. Tikras vandens žygis. Nesuskaičiuojamai kartų bridom per upę (Katūnia). Nekenčiu vandens!!!

05 08 07 Stovykla po kedrais
LIVIJA:
Na ką, mano palapiniokai saldžiai parpia, o aš vėl rašau dienoraštį (nepamenu ar parašiau, kad gyvenu su Linu ir Petia. Dar pirmą vakarą mes su Linu įsikraustėm pas Petia ir toliau sau sėkmingai gyvenam). Vaikinai šiandien labai pavargo. Ir nenuostabu. Šlapios virvės, palatkės ir kiti daiktai, smarkiai prideda svorio kuprinėm. O man diena buvo viena iš lengvesnių. Kadangi nieko iš anksčiau minėtų daiktų nenešu, tai kuprinė sunkėja tiek kiek ji pati sušlampa. O mano daiktai maiše ir dar visi atskirai supakuoti. Dienoraštį saugau ypatingai :).
Šiandien grįžtam nuo Beluchos. Ryte per įvykusį pasitarimą nutarėm, kad kopti kitu ledynu gali būti ne ką naudingiau, o laiko jau nebeturim, tad grįžtam tuo pačiu keliu. Vėl šagalinam per pelkes ir upelius, bet mums jau viskas dzin. Batai dar nuo ano bridimo neišdžiūvo, tad ir šiandien nesaugojom. Ėjom kiaurai. Kelis kartus kėlėmės per upę. O nakvynei stovyklą rinkomės pagal tai ar yra aplink medžių. Bandėm džiovintis batus, kojines, bet reikalas beviltiškas. Iš apačios džiūva, iš viršaus lyja. Ką čia bepadarysi. Ryt vėl šagalinsim šlapiais batais, nors kai pamastai… džiovini, džiovini, o po valandos ėjimo batai vėl šlapi. Taip ir gyvenam.

P.S. Nežinau ar ryt tik prisitrauksim, ar imsim perėją.
Ir lietus mane už……

05 08 08  Ta pati stovykla po kedrais
LIVIJA:
Budintieji šaukia, kad eitume pusryčiauti, bet, kad šaukia ypač piktais balsais, įtariu, kad niekas nesikelia. Nu ir kaip čia lysi iš tos palatkės kai lauke pila kaip iš kibiro? Šlykštus oras. O dar pusryčiams mano nemėgstamiausia saldi avižų košė. Šlykštu…

05 08 08 prie perėjos “Kapčialskyj vostočnij”
LIVIJA:
Pagaliau sėdžiu palatkėj, man šilta, jau pamaitino ir dar žadėjo duoti kakavos. Mano palapiniokai jau lūžta, o aš sušilusi atsigavau. Petios primusas, užkurtas palatkėj, daro stebuklus. Palatkės viršui pakabinta virvutė ir ant jos sudžiauta visa kojinių kolekcija. Aromatas aišku superinis, bet sausos kojinės yra jėga. Nesvarbu, kad ryt tex mautis šlapius batus, bet bent kelias minutes apturėsiu sausų kojinių malonumą. 
O šiandien diena jau maniau man bus amba. Visą dieną lijo ir buvo siaubingai šalta. Eini kiaurai šlapias, daiktai šlapi, kuprinės sunkios. Batai šliupsi visą laiką. Per upes brendi beveik nesusimastydamas. Išsidžiovinti be šansų… Buvo jau labai blogai.
O dabar iki pilnos laimės liko tik kelnių klyną užsisiūti, o tai iš paskos einančiam vaizdų paduočiau… :).
Ok. Einu siūti kelnių.

05 08 08
PB:
IR ATĖJO ŠIKNA, IR ŠIKNA BUVO DIDINGA!
Sėdim palatkėj ir šlapi, ir sušalę. Perėjos nepadarėm – ji padarė mus…
Bėgom visą dieną, bėgom ne pavieniui, bėgom krūvomis…
Šalta. Lijo visą dieną su labai trumpom pertraukėlėm
Buvo bloga, dar vis vieluojam.
Grįžtam ta pačia perėja – prisitraukėm – ryt perlipsim.
Aš pasakiau HAU

05 08 08  Priedas prie kopimo Katūnės ledynu
ROLAS:
Tai buvo pats liūdniausias žygio rytas. Išlindau iš palapinės šaltą sekmadienio rytą, turėjau budėti. Svarsčiau visus įmanomus variantus kopimui į Katūnės ledyną. Išnagrinėjau visas padarytas klaidas, kurios sutrukdė kopti toliau. Buvo aišku, kad į Beluchą neįkopsim. Po vakarykščio bandymo beveik visi palūžo. Ir dar prasidėjo blogo oro maratonas. Buvo tikrai liūdna, kad mums tai neįveikiama. Laiko trūkumas pasidarė aktualus.
Tai buvo ne pats lengviausias pasirinktas maršrutas. Manau nuo Akemo ledyno yra geresnis variantas, nes rytiniai ledynai ne taip aptirpę. Katūnės ledynas visai aptirpęs, suaižėjęs. Jokio sniego, vien ledokritis su galingais plyšiais. Turint laiko ir esant geram orui įmanoma įlipti. Pavojus egzistuoja realus. Nežinau kaip bus ateityje, gal jis išviso išnyks. Nereikės nei kačių, nei ledkirčių, teks pasiimti laipiojimo batelius. Planetos globalinis atšilimas egzistuoja realus. Nemanau, kad ateitį kas nors gerės į geresnę pusę. Pagal turimus žemėlapius jis sumažėjęs trečdaliu.
Tai mes pasukome atgal, nors praplaukti Katūnios upe. Pamatėm iš kur ji išteka. Iš ledyno iškarto normali upė, tik iš daug trumpesnio.
Patariu nesvarstyti šio varianto, o pasirinkti Akemo ledyną kopimui į Beluchą.

05 08 08
ROLAS:
Noras buvo išeit kuo anksčiau. Kuo greičiau dasikasti iki Kučerlos ežerų. Rytas- ir vėl lyja, gerai lyja. Kaip visuomet, yra sunkiausia išlysti iš palapinės ir savo sušalusį, ir sudrėkusį kūną įkišti į šlapius drabužius. Ir dar supakuoti daiktus lyjant lietui.
Sėdim ant Kapčialskos perėjos. Malkų nėra, laužo nėra. O apačioj miškas. Bet iki jo 4 valandos kelio. Lyja ir lis. Reikia susikaupti ir judėti.

05 08 08
TANIA:
5:30 – lyja, 6:30 – lyja, lyja, lyja. Bet varyt vis tiek reikia. Viskas šlapia. Ką tik įkišau savo užpakalį į visiškai šlapias kelnes, nepakartojamas jausmas. Prieš tai su baisiais keiksmais apsirengė Rolas, tiesa sakant, net baisu žiūrėti į tokią egzekuciją. O prieky dar ledas.

05 08 09
RIMANTĖ:
Na va, laužas, šilta, laukiu kol Tadas susuks man cigariuką… ramu, laukiam grįžtančios komandos dalies. Jie pasiliko ant perėjos. Pabandė užlipti ant 2B perėjos su įranga. Ech… Mano svajonė leduku į viršų, stačia siena… bet kitą kartą gal ir man pasiseks, tam reikia daug, daug visko… neturiu nei jėgų, nei sveikų kojų, nei pakankamai supratimo ką reikia daryti… užtat sėdžiu čia, mūsų nakvynės vietoje (ten kur susipažinom su Piotru).
Valio!!! pagaliau pasirodo pirmieji veidai - Povkė! ! ! va ir vadas jau čia :). Nu va, visi krūvoj :). Pavargę chebra kaip ciuciai… Tai va, viskas gerai :) ir visas tas sunkus kelias iki čia per vandenis ir akmenis, per slidžias šakas ir t.t… Viskas dabar ramu… Chebra neužlipo… Bet neužlipo, nes kaip visada sumaišė oras… Blyn kaip jiems pavydžiu PAVYDŽIU! ! ! nu va, išbaidė visas minti… viskas, baigiu rašyti…gal vėliau…

05 08 09
TOMAS:
Mes vėl miško zonoje! Nuvertėm kedrą, džiovinamės viską: nuo batų iki apatinio trikotažo… Paskutinės kelios dienos nepaliko jokių šansų išsaugoti ką nors sauso. Po trijų dienų pasieksime kaimą – valgysiu viską ką gausiu… Bo mano pilvas jau spėjo sumažėti kokius du kartus. Ir kur jie čia mane užvedė… :)

05 08 09 FROM PB
PB:
Bu. Laužas. ŠILTA! Baisiai keistas jausmas kai nelyja, tai kažkas neįprasto! :) Šiandien  perkopėm… ė , nu gerai nuo pradžių: vakar išsitepiau kojas (kelius) baisiai deginančiu tepalu, tad visą naktį prabudinėjau iš skausmo… Visą naktį nelijo! Tik F*** - apie 5.00 ėmė pliaupti… Kėlėmės 5.30, tada 6.30… nuo tada šiaip taip užkūriau primusus ir apie 7.30 jau kunkuliavo srėbalas… Lyjant valgėm, lyjant dėjomės daiktus, lyjant ėjom, lyjant kopėm į perėją…Kapčialskyi Vastočnyi perėją dar kartą… nu ir Tanka pasiūlė, kaip ir netyčia, sulaipioti į greta esančią perėją (kokie 3A)…
Aš (PB), Tanka, Rolas ir Petia ropštėmės ledais…ilgai…bet…įsikabarojus kokius 200 – 300 m pasirodė, kad liko tik 4 ledo kabliai, o iki viršaus 500 m. Vo. Tad ėmėm karoblintis atgal…Jo, nulipti tai nulipom. Ale ir gera… :) nu puolėm vytis saviškių…per upes ir akmenis, per rastus ir pelkes… Nu ir pasivijom :)
AMEN.
Sėdžiu prie laužo, viskas gerai (vėl lyja – bo jau 1,5 h buvo sausa ir net saulė rodėsi).
LAUKIU ĖST.

2005-08-09
PIOTRAS:
Štai ir man teko įvykdyti savo pažadus. Tradicija yra tradicija ir ne man ją laužyti, kaip sakoma „ Į svetima vienuolyną su savo taisyklėmis nelenda“.
Nuo ko pradėti? Turbūt nuo pačios pradžios. Ir taip: viskas prasidėjo truputi ankščiau (jau praradau laiko jausmą), kai aš pertraukiau savo maršrutą ir pasislėpiau nuo lietaus po kedrų. Štai čia ir suvedė mane Altajaus takas su grupe iš Lietuvos. Mane priėmė kaip savą, nežiūrint į tai, kad aš nežinau jų kalbos ir visą laiką atsilikdavau vilkdamasis grupės gale. Mes kartu praėjome pakankamai sudėtingą ir įdomų maršrutą, kartu ėjome morenom, lipome ledynu, mirkome lietuje, kuriam aš iki šiol dėkingas už susitikimą su tokia šaunia komandą, mes miegojome vienoje palapinėje ir valgėme iš vieno katilo. Galima pasakyti ir daugiau, tarp jų aš jaučiausi kaip namie, nes kas tai yra namai? Tai ten kur tave laukia. O kada tu ateini paskutinis ir tave pasitinka sveikinimais ir puodeliu karštos arbatos, vieta prie laužo, tai tu jautiesi, kad atėjai namo.
Man buvo labai  sunku atsiminti visu vardus, nes jie skiriasi nuo rusišku, bet dabar aš jų niekada nepamiršiu.
Aš net žinau dabar, kad snieg (rusiškai) – tai sniegas, o arbata – tai arbata. Ir jei būčiau su jais praleidęs daugiau laiko, galbūt man pavyktu išmokti daugiau frazių.
Bet kaip dainuojama: „ Viskas kada nors baigiasi“, ir geri dalykai, kaip negaila irgi. Rytoj mes išsiskirsime, bet išsaugosime atmintyje ir fotoalbumuose mūsų veidus ir dienas praleistas kartų.
Aš važiuoju namo, o chebra eina toliau, plauks Katūne. Pavydžiu, geruoju, nes plaukti irgi labai įdomu, o siela reikalauja nuotykių pratesimo.
Sėkmės jums, linkiu įvykdyti planus, praeiti maršrutą, planuoti naujus, šturmuoti viršūnes ir ... ir paprastai gyventi toliau taip pat sąžiningai, teisingai ir gražiai. Tegu išsipildo jūsų svajones.
Sėkmės jums!

05 08 10
KAMI TADZIA:
Galų gale nusileidom nuo didžiųjų kalnų. Šikna nusileido kartu. Sėdim pas Petios draugus po tentu. Pavargome. Rytoj, pagal grafiką turim būti Tingūre. Tai neįvyks. Reikia dniovkes. Nenusimato. Šį vakarą nereikia budėti. Nors tiek. Gersime už gerą orą.

05 08 10
PB:
Nuolankus jūsų tarnas PB, jausdamas didžiulę pareigą tautai ir visai žemės žmonijai, rašau šalia linksmai spragsinčio laužo, po tentu į kurį barbena lietus, o šalia tyvuliuoja gaivalingai žalsvas ir nerimastingas Kapčialskij Nižnij ežero vanduo. Nuo laivų mus skiria viso labo ~ 1 padidinto bėgimo diena.
Mums verda valgyti! Super! Petios draugai rūpinasi mumis ir męs džiūgaujam. Šiaip dieną buvau piktas ant vado (“už viską”), bet dabar aš jau geras :)
ALELIUJA!

05 089 10 Apatinis Kapčialskij ežeras
LIVIJA:
Vėl sėdim prie Kapčialskij ežero. Tik dabar dar didesnė kompanija. Atėjom į Petios sesers stovyklą, o ten jau buvo 4 žmogai. Dabar mūsų 13. sėdim po tentu, tad šiandien lietus mums jau nebaisus. Nerealu. Vakarienės irgi nereikėjo patiems gaminti. Už visą laiką atbudėjo Petia. Apturėjome begalinį malonumą valgyti sriubą su bulvėmis. Tik kai pagalvoji kaip jie tas bulves atvilko iki čia…
Šiaip šiandien paskutinis vakaras kai Petia mūsų kompanijoj, ryt mes išeisim savo keliu, o jie savo. Bus keista, pripratom, kad esam devyni, gal reiks priglausti dar kokį prašalaitį? :) ne, ant katų nėra vietos.
O dabar apie ėjimą. Apturėjom eilinį žygį per upelius ir pelkes. Vakar jau nei batų nebedžiovinom, nei kojinių. Vis tiek tikslo nėra. Visi takeliai = upeliam. Per pelkėtas vietas brendi iki kelių. Unreal! Iš viršaus lyja, iš apačios vanduo… bet ačiū Dievui, šiandien dieną lietaus nebuvo. Prasidžiovinom daiktus. Jėga. Tik keliukas apie ežerą buvo š…inas, nes nemaža dalis keliuko apsemta patvinusio ežero, tad teko labai daug laipioti per medžius, akmenis ir kitokias nesąmones. Pavargau.
O dabar ramu. Pelkės perbristos, laužas dega, skrandžiai prikimšti maisto. Ko daugiau norėti?
Na o apie rytojaus bridimą per eilinius upelius, dabar aš negalvosiu. Geriau pasimėgausiu ramiu vakaru. Iki.

05 08 11 Vieta prie kajako (iki čia buvo atvežęs traktorius ir iš čia pradėjom eiti).
LIVIJA:
Polnij, polnij pzc. Atrodo, kad kiekviena diena sunkesnė už kitą. Šiandien apturėjom mini maratoną. 30 km toooookiu keliu. Ne takas jau ten, o šūdienė. Atėjom purvini iki ausų. Visi nusivarėm mirtinai (tuos 30 km paprastai praeina per 1,5 – 2 dienas). Kojas skauda nerealiai. Po tokio ėjimo jau nesinori nieko. Mirtinai reikia dniovkės, o tai pradedam po biški nukreizėti. Šiandien jau žadėjom pasiimti ledkirčius ir pas vietinius šamanus eiti ieškoti gero oro. Lietus jau mirtinai užkniso. Va ir dabar rašant dienoraštį, lauke pila kaip iš kibiro.
Upės patvinusios, takai taip ištižę, kad čiuožinėjam kaip čiuožykloj, gerai jei takas dar nenuplautas. Vienžo…
Norim saulės! ! !

05 08 12
PB:
Mes vėl alplagery!
Iš ryto maniau, kad kažkas ne taip – švietė saulė, tačiau dabar vėl viskas gerai - lyja! !  :)

P.S. man patinka lietus.

05 08 13 Высотник’as
LIVIJA:
Gyvatės, mane paliko saugoti daiktų. Nesvietiškai nuobodus darbas. Iš to nuobodumo net rašyti ėmiausi. Visi dabar montuoja katus, net Petia su sese (juos vėl sutikom alplageryje) sėdi ten. O aš už tvoros, blyn. Nu nieko, iš to piktumo imsiu ir iškepsiu porą batų. Aišku ne savo :), nors maniškiai tik tam ir tinka. Iki Lietuvos jie nebenukeliaus. Jau tris kartus kepti, deformuoti ir suplyšę. Palaikysiu juos dėl viso pikto iki Bernaūlo, o paskui, arba į laužą, arba į šiukšliadėžę. Beje, nemažai daiktų ir taip jau nuėjo į laužą. Tokio dalyko kaip kojinių skalbimas iš viso nebežinom. Nudėvėjai iki kiek įmanoma ir į laužą.
Valio! Atnešė ką veikti. Einu deginti virvučių.

P.S. Kol kas nelyja

Ta pati diena  - vakaras.
LIVIJA:
Lyja, bet kai lyja tik vakare, širdis neskauda. Chebra sėdi pirtyje, o aš nėjau. Nemėgstu aš pirčių. Man daug geriau paprastas dušas. Kaboke prisirijau salotų, tai dabar laiminga iki nukritimo.
Labanakt!

P.S. Šiandien galutinai atsisveikinome su Petia. Jis su saviškiais išvažiavo į Bernaūlą. Tikėkimės, kad dar kada nors keliai mus suves ir tai bus koks nors kitas tolimas kraštas! :)

05 08 14
PB:
Dienos vakaras.
H2O tai skystis. Skystis patalpintas į stiklinę yra zagironas. 3 l skysčio tai jau gerai. Kanistras vandens, tai dar geriau! :) Galima laistyti gėles… Vonioj vandens galima maudytis… Bet kai chujovina tučia vandens jabašina po polnoj programe ir dar sjabavajot bašniu! ! !
Istorija tokia – ridiskų katas ant 6 slenksčio, mažoj bačkoj apsivertė! A, baisu buvo… Mmmm…Jo. Ridiskos gyvos, viskas gerai…
Dabar prie laužo diskutuojam apie tai kaip ledu ėjom! Kvailystės, bevaisės diskusijos! :)
Geruoju minim Petia!
Jis mums geriausias!
Oras – super. Žvaigždės matosi! ! !
:) Aš myliu kalnus! Jie man geriausi!

ROLAS:
Plaukimas prasidėjo. Pradžia buvo gera. Bangos linksmos, nuo pusantro metro iki trijų. Pradėjom plaukti nuo Tingūro. Vanduo pakilęs. Srovė greita. Buvo linksma. Praplaukę pirmą pakopą “Akemskavą prarivą” supratau, kad tai yra ko mes atsargiai laukėm.
Pietūs. Skanūs pietūs.
Susikaupę pradėjom plaukti. Aukštas vanduo. Plaukėm be ypatingos žvalgybos. Kiek matėsi iš laivo. Ypatingai nieko nebuvo sudėtinga, manevruoti ypatingai nereikėjo. Reikėjo vengti bačkų, bangos kaip bangos. Bačkos galingos.
Iki šeštos pakopos praplaukėm be problemų. O šešta buvo lemtinga antram mūsų katamaranui. Nespėjo traversuoti į dešinį krantą. Teko eiti per centrą. O ten bačka. Nelabai supratau kas ten vyko, sekundžių dalys. Katamaranas atsistojo kampu ir overkylis. Po to tik galvos, katas iš paskos po kurio laiko. Dar viena bačka, tik dar galingesnė. Visi išplaukė į krantą. Manau įspūdžių daug. Laivas plaukia toliau. Pirmam katui, kuris dar ant vandens, neaišku kas darosi už kampo. Sutinkam dvivietį katą. Nieko toliau nėra, viskas paskendo. Vejamės laivą. Laivas nutolo. Buvo sunku, prisivijom po šešių kilometrų. Žmonės gyvi, laivai vietoj. Pradėjom skaičiuoti irklus – trūksta.
Uždegėm du laužus, kaip orientyrus. Viskas kaip ir tvarkoj. Įspūdžių daug, tikrai daug.
Vakaras ir daug dainų.

TOMAS:
Tai va, džiaugiuos esąs su jumis. Nenuskendau! ! !

TANIA:
Plaukimas yra jėga! Tikrai įdomus dalykas. Chebra sušlapo (Liva, Tomas, Tadas, Linas), tai yra, pilnai suprato kas tai yra bačka ir dabar švenčia savo išsigelbėjimą. Labai džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi. Visi gyvi ir sveiki, ir linksmi. Petios palikta degtinė padeda pergyventi nuotykį  “Akemo prorives”. Labai lauktas, bet tikrai netikėtai pradėtas ir baigtas, net nesupratau, kad tai “Akemo proriv”. Tikiuosi, kad dar sulauksim įdomių slenksčių (bet bačkų nereikia).
O dabar linksmas vakaras. Chebra dainuoja puikiai (ypač Liva ir Tomas). Kompanija tiesiog puiki.

LIVIJA:
Negaliu susikaupti (bet tai jau įprasta :)). Šiandien pradėjom plaukti ir jau apturėjom superinį overkyli. Įspūdžių virš galvos. Apsivertėm vienoj bačkoj, o didesniąją ėmėm plaukte… prisimenu tik tiek, kad tiesiai įėjom į bačką (nespėjom praplaukti pro šalį) ant keteros mus apsuko ir tada pamenu tik desperatišką mėginimą atsiiri atgal ir artėjančią vandens sieną…o tada vanduo ir bandymas išnirti į paviršių. Pasisekė, tada dar vienas panardinimas (ten buvo antroji bačka). Išnirusi apsidairiau kur katas ir mano irklas. Jį pačiupo Linas, tai aš ėmiau į krantą irtis. Dar šiek tiek mane tempė Tomas, bet jam buvo blogiau nei man, labai prisirijo vandens, tai surėkiau, kad paleistų. Nežinau ar išgirdo, bet paleido ir aš nuplaukiau savo hodu. Be galo džiaugiuos, kad buvau su gelbėjimo liemene. Jei ne jin…
Aš, Linas ir Tomas išlipom kairiam krante, kur uolos buvo oi kokios aukštos (labai pavydėjau Tadziai, nes jis buvo gerajame krante). Dar apturėjom ir laipiojimą uolomis, ir ėjimą per akmenis su sportbatukais, ir dar daug daug , kol suradom chebrą. Ačiū jiem, kad sužvejojo mūsų katą ir išdžiaustė daiktus bei sutiko mus jau su arbata. Beje, vieną irklą pamečiau, bet kitą radau :), ne mes vieni juos mėtom…

05 08 15
PB:
Dienos vakaras, arba aštuoniese čiobrelių saloje. (Romano pavadinimas yra – tegu rašo kiti!)

LIVIJA:
Šiltas ir ramus vakaras. Super. Plaukimas irgi beveik idealus. Lietus nelyja, šviečia saulytė. Beveik galima plaukti su maikute. Upė pakankamai rami, tik kartais paduoda bangų. Deja mes plaukiam pro šalį. Mano kato komanda po vakarykščio overkylio įgavo žiaurų baimės jausmą ir kiekvienoj bangelėj įžiūri bačką. Tad per bangas einam tik tada, jei nebėra kur dėtis. O aš noriu per bangas, Nemunu ir Lietuvoj galiu paplaukioti… Aišku antro overkylio ir man nebesinori, bet… na vadas ryt žadėjo porą gerų slenkstukų, pažiūrėsim kaip ten bus. Beje, po rytinio komandos persodinimo (Tadzia apsikeitė vietom su Linu) laivas pagaliau plaukia ten kur reikia. Ryšium su tuo pradėjau mažiau keiktis :).

ROLAS:
Plaukimą pradėjom praktiškai nuo santakos su Argutu. Ir plaukėm iki B.Jaloman. ruožas nesudėtingas, smagios rėvos su normaliom bangomis. Aukštas vanduo, greitis pakankami didelis. Nuplaukėm 55 km.

05 08 16
LIVIJA:
Nu va, dabar soti, su išlupinėtom rakštim (liko po užvakarykščio lipimo uolos sienom) ir patenkinta galiu parašyti dienoraštį. O rašyti yra apie ką. Šiandien ėmėm 6 slenksčius. Prieš pora iš jų nublanko net rytinis vadaso kato virtimas bačkutėj. Plaukėm ramia vieta, nenusimatė jokių netikėtumų, tik per vidurį kažkokia bačkutė. Nežinau kodėl prieš pat ją vadaso katas nusprendė traversuoti į kairę – nespėjo… įėjo į bačką šonu ir tvarkingai apsivertė. Trys pasikabino ant kato, o Rimantę mes pagavom ir parplukdėm į krantą. Net neįdomu, net gaudyti nieko nereikėjo, bet vaizdas buvo nieko :), o ir į mus jie nebegalės rodyti pirštais…mano kato bernai buvo labai patenkinti :D.
Tai va, o dabar apie slenksčius. Prie bangavimo mes jau pripratom. ~1,5 m bangos tai jau tik nedidelis pabangavimas, o šiandien toookių bangų turėjom… Pirmąjį slenkstį ėmėm iškart po pietų. Kol Tomas budėjo, mes ėjom žvalgytis praplaukimo. Praplaukimas buvo, bet jei į jį nepataikai – sumala į miltus… Ačiū dievui pataikėm, bet bangos ten buvo… paskui buvo 4 km ilgio slenkstis, bangavo gerai ir nuolatos, buvo ir neblogų momentų… Prašokom ir kitus likusius slenksčius, vadas pradėjo ieškoti intako prie kurio žadėjom stot, pasakė, kad viską prašokom. Šabaš slenkstis (turėjo būti galingas 5 k. slenkstis. Aut.pastaba) buvo ten kur paskutinį kartą stovinčios bangos buvo. Mes patikėjom, nes bangos tikrai geros buvo… atsipalaidavom, nusiteikėm ilsėtis, žiūrim vado katas prie kranto, stojam? Šalia stovi rusų moksleivių raftas (keliamoji galia apie 3,5 t, kai mūsų kato 1,5 t.), priekyje ūžia… pasirodo Šabaš mes neprašokom… Po žvalgybos grįžom susimastę, prieš mūsų akis slenkstį ėmė raftas. Atrodė kaip tarp bangų pasimetęs šapas, bida… o kaip atrodytume mes… Pasitarėm ir nutarėm, kad Šabaš apeisim kiemais.
Atplaukė lietuvių grupė :), atrodo 16 žmogų. Sakė Šabaš praskrido be žvalgybos, kaip jie dar gyvi, aš nesuprantu…).
Pirmą dalį ir apėjom, pasirodo yra ir antra pakopa (aš nežinojau). Nu banguoja priekį… Priplaukėm ir padiek mums Dieve, bangos 4 m ne mažiau. Uf, praplaukėm… o paskui ilgai ieškojom vietos sustojimui. Jau ruošiaus mušti vada, kad niekaip nestoja… ko tai jaučiausi pavargus…

2005 08 16
LINAS:
Prabėgo dar viena diena, aš vis kiekviena proga pagroju ant dambrelio, sakau vandens dvasias ar dievus apraminsiu. Klūpai visą dieną susirietęs ant to kato, kojas per kelius skauda, o čia slenkstis, sukūrys nėra kada ir išsitiesti. Jau visi keikiasi net Liva ir ta vis blyn, blyn.
Visiems šiandien (mūsų katui) džiaugsminga diena, vado katas apsivertė, sakyčiau nekaltoje vietoje, dabar sėdi susikrimtęs, kaip čia taip išėjo. Gelbėjimo darbai vyko lengvai, nes vanduo buvo ramus. Tik vėliau prasidėjo rimti slenksčiai, apie kuriuos dabar pagalvojus ima šiurpas.
Dar parašysiu apie mūsų virtimą ant Akemo 6 slenksčio. Pagrindinė klaida buvo mūsų nesusiplaukimas ir mano nepatirtis. Įplaukėme į bačką tiesiu taikymu, lyg ir peršokome, bet nuo bangos keteros patraukė atgal. Sako apsuko mūsų katą, bet aš net nepastebėjau, tik pajaučiau, kad jau irkluoju ore ir dar žemyn galva. Kai dėjau į vandenį su galva, gerai, kadakmuo giliai buvo. Įsikibau į katą, kitoje rankoje irklas, laikausi įsikibęs abiem rankom. Katas ištraukė iš vandens ir į antrą bačką panirau, burbuliukai aplink gražu, bet kai rovė katą iš rankų tai vos su pirštais nenuplėšė. Likau be kato ir be irklo, išnėręs apsidairiau, priplaukiau prie irklo pagriebiau ir link kato kapliuoju, deja katas buvo per greitas. Pamačiau priešais Livą besikapanojančią, šiaip ne taip išlipome į krantą , pas Livą akys kaip bulvės, išsižiojusi taip kad su malūnsparniu įskristum. Po kiek laiko pamatėme kitoje upės pusėje Tadą, vėliau Tomą, juos upė nunešė daug toliau. Tai tiek, ciklopas nuo vandens nebeveikia, jau tamsu nematau ką rašau.

LIVIJA:
Priėmėm ta 16 žmogų grupę į savo stovyklą, tai dabar pas mus kaip turgus… Biški per didelė grūstis…

05 08 17       
PB:
Dniovkė
Gera… voliojamės (paplaukę vos 1,5 h) smėlėtam paplūdimy, kūrenam pirtį, buvau pažiūrėti uolų piešinių – visai nieko! Žmogučiai ir kiti raguočiai. Valgėm skanių pietų – prisirinkom grybų, juos troškinom su svogūnais ir lašinukais, bei valgėm su ryžiais. Ir ta užgėrinėjom trofėjiniu alum (radau dvi 1,5 l soskes, kieno tai pamirštas upėj :)). Va. Gera gyventi. Tiesa, ryt reiks spustelt  ~80 km… Nu bet tai ryt. Dabar į pirtelę laikas ruoštis!

05 08 17        Dniovkė!
LIVIJA:
Pagaliau atostogos! Smėlėtas paplūdimys, tekanti upė ir kaitri saulė. Ko daugiau galima norėti per atostogas? Neapsakomai gera ir malonu. Nu bet jei teisybe pasakius, daugiau nei viena diena taip neištempčiau. Bet po ilgo kapliojimo visai malonu pailsinti skaudančius kelius. Aišku už šitą malonumą tex atidirbti ryt. Vadasas sakė, kad liko 2 slenksčiai ir ~80 km. Vakar nuplaukėm 70 km ir tai jautėmės oi kokie pavargę. Aišku, vakar beveik visą laiką buvo rėvos ir teko dirbti. Visiškai nebuvo laiko sėdėti ant kuprių ir atsipalaidavus žiūrėti į pro šalį praslenkančias uolas, bet buvo jėga. Nežinia kas bus rytoj. Va, o šiandien pagrybavom, pauogavom (mačiau net tris gyvates, šiaip dar niekad nebuvau jų sutikus miške), suvalgėm superinius pietus ir ilsimės, ilsimės, ilsimės. Laukiam pirties. Su Tanka bandėm šiaip nusimaudyti, bet sugebėjom tik įlysti ir iššokti iš vandens. Vanduo akivaizdžiai mums įrodo, kad čia ne Turkija :).

TANIA:
Nu ką! Nusprendė dvi merginos palaipioti. Nuspręsta, padaryta. Po pietų, aš ir Rimantė, išvarėm užkariauti šalimais esamą viršūnę. Atrodė visai nebaisiai. Truputi krūmų ir daug uolų. Į viršų lipti visai neblogai sekėsi, bet atgal nusprendėm lipti per kitą pusę, nes leistis nuo uolų Rima kategoriškai atsisakė, o aš jai pritariau. Koks buvo šūdinas nulipimas sunku papasakoti. Viršūnėje radom taką, bet po keliasdešimt metrų jis dingo. Teko lipti, kaip papuola, baisūs brūzgynai (visokiausi spygliuoti krūmai), teko ir šliaužti ant užpakalio ir keturiom.
Jo. Dniovkė!

RIMANTĖ:
Dniovkė buvo gal iki pietų, pakol su Tanka nenusprendėm palaipioti uolomis :).
SUPER! ! ! Į viršų viskas gerai :). Uolos…akmenys, viskas kaip turi būti…
Bet va leistis tuo pat keliu, tai jau savižudybė… ne vieną kartą mintyse prakeikiau save, kad nepasiėmiau virvių saugai, bet nieko… pasėdėjusios 10 min. ant viršūnės akmens, pradėjome ieškoti takelio (na apie jį girdėjom iš vado). Deja takelis vinguriavo tik tarp viršūnių ir paskui vos vos nusileidus dingo :). Buvo linksma keliauti spygliuotais brūzgynais pirmyn – atgal, ieškant kelio praeiti… va dabar tai tikrai bernai pasakys, kad kokios mes moterys – abi su Tanka apsibraižiusios iki ausų… O vos atlėkus į stovyklą puoliau prie vandens… Gerti! ! ! apie tai svajojau jau nuo pat lipimo į viršų :).
Dabar viskas ramu, guliu rojaus kampelyje ir beveik tingiu ką nors veikti…
Laukiu pirties…

05 08 18
LIVIJA:
Nu va ir baigėsi žygis, su juo ir atostogos. Liko tik išdžiovinti daiktus ir grįžti į Lietuvą. Iki jos visai nebetoli, tik kokie 4500 km :). Jau tamsu, bet valgyti dar negavom, ties ir sustojom visai neseniai… Plaukimas buvo ilgas ir sunkus. Turėjom nuplaukti ~80 km, bet manu padarėm ~90, nes tiltas kurio laukėm pasirodė ne Čamalo (miestukas iki kurio plaukėm) pradžioje, o viduryje, o tas Čamalas labai jau ilgas. Paskutinius 30 km teko atirkluoti, nes srovė ėjo sūkuriais ir neaišku į kurią pusę. Tai tais sūkuriais ir tampėmės.
O sūkurių šiandien buvo įspūdingų. Po pietų ėmėm vieną vardinį slenkstį, kuris ir įžymus tuo, kad pasibaigia superiniais sūkuriais, bet mūsų neįtraukė nei vienas, kažkaip praėjom neužkliuvę, tik girdėjosi kaip Tomas rėkia:
-Tadzia stabdyk! ! !
- Aš stabdau…
-Tadzia stabdyk! ! !
- Aš stabdau…
Ir tai suveikė… praėjom liuksiškai!
Tai va, taip ir plaukėm viens kitą keiksmais paskatindami :).
O dabar jau psio! Šildau skaudančius kelius, nugarą ir tikiuosi, kad duos ėsti! ! ! :)

05 08 18
PB:
Viskas. Perplaukėm.
Nėra jėgų. Pykstu dėl nieko. Laimė ir kartu neapykanta – išsekimo pasekmė (arba išdava…).
Nežinau ar džiaugtis ar verkti. Viskas baigėsi. Jei ryt bus transportas į Bernaūlą, mūsų niekas nebeturėtų sustabdyti – Vilnius mūsų! ! !
Noriu torto ir kopūstiniu blynų!
Eikit visi šikt kas sugalvojot kalnus kurie baigiasi! ! ! ! ! ! !


05 08 19        Vis dar savo sustojimo vietoj.
LIVIJA:
Daiktai jau išdžiovinti ir supakuoti. Šilta. Laukiam transporto, kuris turi nugabenti į Bernaūlą, bet busikas ko tai vieluoja… Ar tai mes ne toj vietoj stovim, ar tai jis ne ten nuvažiavo. Dabar tikrinam visus likusius Čamalo tiltus. Laiko iki lėktuvo dar turim sočiai, tad dėl kelionės į Bernaūlą dar nesijaudinam. Mėgaujamės saule ir aplinkine fauna. Aplinkui ganosi zuikis, karvių ir kiaulių banda. Gyvūnai visai nebaikštūs. Knisa, rausia aplinkui ir visai nepaiso mūsų buvimo. Mes čia esam įsibrovėliai ir visai jiems neįdomūs :).
Tai vot ,o poryt jau būsim Vilniuj, o aš mielai dar truputuką čia pagyvenčiau….



VADO EPILOGAS
(rašyta namie)


Altajus, kalnynas Rusijoje, Kazachijoje, Kinijoje ir Mongolijoje, tarp V. Sibiro ir Gobio lygumų.
Mūsų grupė apsilankė Centriniame Altajuje, Katūnės kalnagūbryje. Tikslas – aukščiausia Altajaus viršūnė Belucha (4506 m.) ir Katunės upė.
Pėsčiųjų dalis. Kelionė prasidėjo iš Tiunguro, bazė „Visotnik“. Labai buvau nustebintas servizu, kurį mums suteikė bazės darbuotojai. Visi  klausimai su kuriais kreipiausi buvo sėkmingai išspręsti. Bazėje kainos tikrai nėra didelės.
Maršrutas kurį mes norėjome atlikti: pakilti palei Kučerlos upę iki Kučerlos ežero, ežeras Orokol, upė Koni-Airi, rytinė Kapčialskaja perėja (1B), Rasypnaja per. (1A) (ėjimo eigoje įvykęs pakeitimas), upė Kapčial, upė Katunė, Katūnės ledynas, rytinė Belucha, TTK perėja (3A), B. B Berelskoje Sedlo (3A), Mensu ledynas, Delona perėja (2B), Akemo ledynas, ežeras Akemo ir per kalnagūbrį vėl nusileisti prie Kučertos upės.
Maršrutas, deja, nepavyko. Jis buvo blogai parengtas. Laiko mes turėjome tik jam praeiti ir užlipti į Beluchą. Neturėjome laiko nei poilsiui, nei dėl susiklosčiusių aplinkybių padaryti prastovą. Iki Katūnės ledyno prisitraukimas ilgas ir vargingas. Prastas oras.
Formuojant grupę daugiau dėmesio skyriau plaukimo maršrutui Katūnės upe. Didžiajai daliai grupės tai buvo pirmoji pažintis su kalnu upe. Labai mažai kas pasidomėjo maršruto sudėtingumu. Šokiravo Katūnės ledynas, kuris per paskutinius dešimt metų labai stipriai pasikeitė. Didelė dalis ledyno nutirpusi. Iš ledyno liko ledokritis iki pat TTK perėjos. Norint užlipti į Beluchą, reikia juo pakilti.
Dėl laiko stygiaus mes pradėjom kopti gerokai po pietų. Oras prastas, lyja. Buvo tikrai pavojinga. Esant geram orui ir turint laiko, juo tikrai galima kopti. Normaliam poilsiui vietos tikrai pakanka. Sunku apie tai rašyti. Lipdami mes kuprinių nenusiėmėm šešias valandas dėl laiko stygiaus ir noro užlipti iki Razdelnava Grebne balno. Likus 200 m. iki tikslo mes pasukome atgal. Nes išėjimo link jo mes neradome. Jau temo. Tarp ledokričio ir uolų tvyrojo galingi plyšiai, kuriuos pereiti buvo neįmanoma. Pastoviai kažkur ėjo ledo ir akmenų lavina. Nusileidom visai sutemus ir teko miegoti ant šlapio ledyno. Mes lipom kairiuoju ledokričiu. Geresnis variantas, jei būtumėm pasirinkę dešinį ledokritį. Bet tai irgi klausimas. Po šio bandymo buvo nuspręsta leistis žemyn ir keliauti link Katūnės.
Einant atgal oras buvo labai prastas, upės patvinusios, takai išplauti arba tikras purvynas.
Mes bandėm lengvesniu, bet ilgesniu maršrutu pakilti į Beluchos viršūnę. Bet kaip paaiškėjo iš vakarų pakilimas pasidarė sudėtingesnis nei iš rytų. Vien dėl stipraus ledynų tirpimo. Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į tolį gamtos reiškinį kaip klimato atšilimas. Tačiau šis žygis mano nuomonę stipriai pakeitė. Ledynas tirpsta ir labai sparčiai.
Atėjom vėl į tą pačią bazę Visotnik išsekę, pavargę ir be jokio entuziazmo. Kelionėje užtrukome dvylika dienų, vietoj vienuolikos. Truputi poilsio, pirtis ir vėl prie darbo – laivų statyba. Medžiagos laivo statybai aplinkui yra. Laivus surinkome tiesiog už bazės. Jokių pretenzijų mums niekas nepareiškė. Kita lietuvių grupė surinkinėjo laivus kitoj bazėj ir turėjo susimokėti už medieną. Ten vadovauja vietiniai, o Visotnik yra Piterio firma. 
Išplaukėm. Tą pačią dieną mūsų laukė slenkstis Akemskij prariv. Tai aštuonių pakopų slenkstis, kurio sudėtingumas 5 k. Vanduo aukštas. Techniškai nėra sudėtingas slenkstis, reikia vengti „bačkų“.
Vienam mūsų laivui „bačka“ buvo lemtinga. Įšokus į „bačką“, laivą apsuko, pastatė kampu ir apvertė. Viskas įvyko labai staigiai. Kitą „bačką“ ekipažo nariai praplaukė atskirai ir kas kaip. Laivas plaukė iš paskos. Gelbėjimo darbus atlikom pavėluotai. Įsitikinus, kad visi išplaukė ir saugūs, apžvalgius slenksčio pabaigą, pradėjom vytis apvirtusį katamaraną. Tai buvo varginantis užsiėmimas. Šešis kilometrus mes jį vijomės įnirtingai kapliuodami su irklais, o jis niekšas į jokį užutėkį neužplaukė ir neužstrigo.
Visiems susirinkus, kas iš kur, buvo daug, labai daug šnekų. Kitą dieną atlikom žmonių išsidėstymo antrajame laive korekciją. Kaip ir viskas susitvarkė. Nuo Arguto iki Ilgumenskij sl. esant aukštam vandeniui, pakankamai daug smagių rėvų su įspūdingom bangom (maždaug iki 3 m.).
Sl Ilgumenskij (5 km.) nėra labai sudėtingas. Svarbiausiu sėkmingai į jį įlysti. Patariu kairiąją puse ir traversuojant bangas (kurių aukštis siekia 4 m.) išlysti į dešinę. Žvalgyba būtina.
Sl. Kadrinskaja truba ir sl. Kaziurskij negalėčiau kuo tai išskirti. Jie mažai kuo skiriasi nuo pastoviai plaukiamų rėvų. Gal dėl to, kad plaukėm kai buvo aukštas vanduo. Esant žemesniam vandens lygiui, gal būtų šiek tiek sudėtingiau. Žvalgyba nereikalinga.
Sl. Šabaš (5 k.) susideda iš dviejų dalių, tarp kurių yra nedidelis ramus ruožas. Po žvalgybos pirmąją dalį buvo nuspręsta apeiti kiemais. Dauguma pripažino, kad neturi tam patirties. Yra keli praplaukimo variantai. Visų pirma reikia vengti galingų bačkų, kurios pasitinka slenksčio pradžioje ir grėsmingų bangų kairiame upės krante. Žvalgyba būtina.
Antroji dalis, labai linksma, galingos bangos (iki 4 m.). Ypatingai šoninės, kurios mus apgožė iš viršaus ir paliko visiškai šlapius. Mes praėjom per patį centrą. Žvalgyba nėra būtina.
Tarp Šabašo ir Teldekpenių daug puikių vietų su Katūnėj būdingom aukštom bangom. Tame ruože yra sl. Ajalskij. Jis nelabai kuo išsiskyrė iš praplauktų rėvų.
Sl. Teldekpen (4 k.) nėra sudėtingas. Upė sueina į savotišką kanjoną (vietomis iki 14 m.) Visas malonumas – galingi sūkuriai. Laivas praranda plaukimo pastovumą, mėtomas į šonus. Plaukiant prie žemesnio vandens lygio, jis man paliko didesnį įspūdį. Žvalgyba patartina dėl gražių uolų.
Čia mūsų žygis turėjo baigtis. Jau kitą dieną, ant tilto turėjo laukė vairuotojas. Bet tiltas pasirodė ne toks, kokį mums apibūdino. Mes nuplaukėm toliau ieškoti savo tilto. 
Sl. Čemalo vartai panašūs į sl. Teldekpen. Galingi sūkuriai, kanjonas, tik daug aukštesnės sienos. 
Žygį baigėm gerokai už Čemenko gyvenvietės, prie tilto, bet visai ne to. 
Vandens žygis truko 5 dienas, nuplaukėm 275 km. 
Kadangi tai buvo visiem, išskyrus mane, pirmoji pažintis su kalnų upe – įspūdį turėjo palikti. Kas yra „bačka“ visi suprato, ypatingai prie aukšto vandens. Net ir eilinėje rėvoje, kuri gal ir nepažymėta locijoje , mūsų pirmąjį laivą „bačka“ susiurbė ir po vandeniu apvertė. Ir kokios gali būti bangos. Prie aukšto vandens lygio ši upė tikrai turi velniškai daug jėgos. 
Visą vandens žygį buvo puikus oras, kurio mums taip trūko pėsčiųjų daly.
Mes norėjome būti pirmieji lietuviai atlikę tokį maršrutą, sulipti į Beluchą ir nusileisti Katūnės upe. Deja, nepavyko.

PABAIGA




Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 11 kovo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >