Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2008 07 24 - 08 08 Fanai arba Pamyro - Alajus (Tadžikija). Samarkandas, Buchara (Uzbekija) Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 12 gruodžio 2007
Tadžikijos vizos anketa čia
Uzbekijos vizos anketa čia

Sample Image
 
Kelionė įvyko! Maloniai prašome susipažinti ir su jos ataskaita.  

Fanai 2008

Norai ir tikslą! Galiu užtikrintai pasakyti, kad lengvų kalnų nėra. Jai turi tikslą kažką nuveikti ir užlipti, lengva nebūna. Tokie jau tie kalnai. Važiuojant kalnų link, vis gi reikia turėti tikslą. Kitas reikalas jai tik noras pakeisti aplinka ar pamatyti kitą regioną. Kas svarbiau, sunku į tai atsakyti. Bet jau namuose manau reikia suprasti pasirinktos kelionės prasmę ir tikslą.

Fanai – tai Pamyro atšaka. Dar kitaip vadinama Pamyro – Alajumi. Kalnagūbris yra Tadžikijos teritorijoje. Pasižymi kalnai savo didžiule spalvų įvairove. Viršūnės virš penkių kilometrų susitelkusios viena arti kitos. Perėjos visos aukštos, dažnai siekiančios keturių kilometrų atžymą. Dar vienas išskirtinumas – nepaprasto grožio ežerai. Jie stebina savo vandens spalvomis, kurios dažnai keičiasi nuo saulės apšvietimo.

  

Jau antri metai likimas numeta mane į šį regioną. Kartu su manim išsiruošė į šią kelionę dar aštuoni tautiečiai ir „Čeburaška“. Geriausia skrydį organizuotis iš Rygos į Taškentą. Tai pigiausias ir patogiausias būdas pakliūti į Vidurinę Aziją. Vietinio transporto organizaciją patikėjau „Vertikalio“ alplageriui. Transportas su kiekvienais metais brangsta ir ženkliai. Tiesa jokių problemų Uzbekijos teritorijoje transportą susirasti kelionės metu. Taip galima sumažinti kelionės išlaidas. Tuo galėjom įsitikinti kai mūsų sutartu laiku nepasitiko atskridus lėktuvui Taškente. Iš Taškento 400 km važiavom į Samarkandą. Važiuojant pakelėse verta stabtelėti ir nusipirkti arbūzų ir dynių. Vaisiai ir šiaip pigūs, bet pakelėje vaisiai beveik nieko nekainuoja. Daugiau panašu į paliktus arbatpinigius už paslaugą. Arbūzo kaina vienas doleris.

Samarkandas. Apsistojome „Artuč“ alplageryje. Tai pigiausia nakvynė Samarkande. Po atviru dangum nakvynės kaina 3 eurai. Yra dušai, virtuvė. Kol administracija rūpinosi žygio maistu, kiti pajudėjo link miesto įžymybių. Pažiūrėti tikrai yra ką. Maisto užpirkimas standartiškai – Samarkando centriniame turguje. Nors taupant laiką pilnai galima apsipirkti šalia alplagerio esančioje parduotuvėje. Kuri yra vos išlindus į gatvę.

Keista bet Samarkande vakare lijo. Tai retas atvejis. Kiek pakoregavo nakvynės vietą. Statyti palapines tingėjom, o nuoširdžios šnekos su „Artuč“ darbuotoja, mums leido apsistoti kambariuose. Ir svarbiausia nakvynės kaina nepakito.

Ryte pajudėjom link Uzbekijos – Tadžikijos sienos( 40 km ). Deklaracijų pildymas. Reikia labai tiksliai nurodyti pinigų sumą. Keistoka, bet taip gali prarasti dalį pinigų, netiksliai nurodęs jų sumą. Išskyrus didelę eilę nieko ypatingo. Po mandagaus pasistovėjimo pradėjom šturmuoti ir tai padėjo. Tadžikijos pasienio postai ir muitinė gerokai skiriasi nuo Uzbekijos. Judėjimas leidžiamas tik pėsčiomis. Už sklandų pasienio kirtimą prašomas kyšis. Išprašė 40 dolerių už mūsų grupę.  Taip mes ir Tadžikijoje. Transportas mus pasitiko. Tadžikijos teritorijoje geriau transportą iš anksto susirasti, nes tinkamo šiom kelionėm jo nėra daug.

Vairuotojo pastebėjimu mes per vėlai kirtom pasienį. Kelionė gerokai pailgės dėl kelių, kurių niekas neremontavo po Sovietų žlugimo. Dabar jau nieko ir kiniečiai jau jį remontuoja. Tuo labai jaučiamas pasitenkinimas, kad kažkas pagaliau kažką daro. Ir ryšium su tuo kelias yra uždaromas viename ruože. Atidaromas tik vienai valandai dienos metu ir nakčiai. Atstumas kurį reikia įveikti 250 km., o važiavimo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.

Alplageris „Vertikal“. Oras puikus. Nors prieš tai laikėsi blogi orai. Administracija ta pati, veikla vyksta. Atsiskaitome už transportą. Patariu sumokėjus paimti raštelį už sumokėtus pinigus. Kažkaip susidūriau su nesusipratimu už sumokėtus pinigus ir jų sumą. Jie nepasižymėjo, o aš sumokėjau ir apie tai nepagalvojau, kad gali kilti problemų. Ir Samarkande atgal važiuojant reikėjo aiškintis. Registraciją tvarko alplagerio darbuotojai ir pasus paliekam iki mūsų kelionės galo.

Dviejų dienų žygis. Didžiąją dalį daiktų palikom alplagerio sandėlyje, pajudėjom su lengvom kuprinėm į radialinį žygį. Per Alaudin perėją ( 3730m. 1A ) traukėme link Kulikulon ežerų. Takas aiškus ir geras. Pakilimas prasideda nuo 2700 m. Pajudėjom 10.00, ant perėjos buvom 14.30. Nusileidimas daug greitesnis. Jai ne vienas šios dienos siurprizas ( plačiau bus aprašyta dienoraštyje). Stovykla įkurėme prie Bibi – Džanet ežero.  Kitos dienos ryte dar pasivaikščiojome prie Kulikulono ežero ir šalia esačių kitų. Po to patraukėme atgal link Vertikalio.  Kaip ir buvau numatęs Džonet perėję, bet po pokalbio su vietiniu supratau, kad neverta ten lysti. Tako nėra, vadinasi bus prastai. Fanų perėjos pasižymi dideliais nuobirynais (sipucha). Kažko techniško negausit, išskyrus velniškai daug vargo ir prakaito. Pasivaikščiojimams reikia rinktis perėjas su aiškiais takais. Tai perėjos 1A ir 1B kategorijos. Kur vaikšto asilas, ten ir turistam bus gerai.  Dar apačioje būtina pasirūpinti vandeniu. Perėjos sausos, šaltiniu beveik nėra. Aiškiu taku  pakilome į Laudan perėją (3630 m. 1A). Pajudėjom 11.30 , ant perėjos buvome 14.30. Nusileidimas ilgas, reikalaujantis įveikti dar vieną nereikšmingą perėją. Alplagerį pasiekėme 17.20.

Po radialinio pasivaikščiojimo toliau mūsų tikslas – aštuonių dienų žygis. Tikslas  - Čimtargos viršūnė. O norai priklausė nuo galimybių, užsispyrimo ir sveikatos. Labai buvo sunku įvertinti aklimatizacija. Man tikrai jos užteko, nes ką tik buvau grįžęs iš Alpių. Kaip kitiem? Tai klausimas. Bet pagal maisto naikinimo programą matėsi, kad viskas gerai.

Dienos žygis link Mutnaje ežero (3430 m ). Kilimas užtrunka 4 – 5 valandas. Takas aiškus, pagrinde einantis nestaigiai statėjant takui, reikia įveikti tris statesnius pakilimus. Labai gražus slėnis. Matosi beveik visos penketukstantinės viršūnės. Stebina kalnų spalvų įvairovė. Mutnaje ežeras visai kitoks nei prieš tai matyti Fanų ežerai. Jis tikrai drumzlinas. Šlaitai ir kalnų prieigos suteikia savotišką ir nepakartojamą reginį. Kitų ežerų spalvos pakeri, o čia jau bendro vaizdo visuma. Tai tikrai viena gražiausių šio maršruto vietų. Nakvynei vietų pakankamai.

Čimtrargos perėja (4500 m 1B ). Ilga ir varginanti. Jos nepatogumas tas, kad takas dingsta, tik paskutiniuose 200 metru pakilimo atsiranda. Pats lipimas per akmenų nuobiryną. Galima sutrumpinti maršrutą, pakilus pirmąjį statesnį pakilimą po dešinę matosi uolos. Ten vienintelis krentantis nuo uolų upelis. Juo galima pralipti. Techniniu požiūriu nesudėtinga. Taip galima sutrumpinti ėjimą gera valanda. Užlipus ant uolos – pasirinkimas maršruto improvizaciniu būdu. Kaip ir takas eina daugiau į dešinę. Bet patogesnis maršrutas daugiau į kairę – kaskadiniais uolų išsikišimais pereinančius į akmenų nuobirynus. Aukštis ir nestabilus pagrindas po kojomis labai išsekina. Dar iš ryto dvi mūsų bendražygės atsisakė tęsti pradėta maršrutą. Nerasdamos motyvacijos toliau vargti. Nepadėjo ir rimti argumentai ką galima veikti likusias 6 dienas. Taip mes likom septyniese. Nakvynei sustojome nepalipę iki perėjos. Pusantros valandos kilimo liko. Čia daug paruoštų stovyklaviečių. Aukštis ir nuovargis lėmė mano apsisprendimą nekilti iki perėjos viršaus.

Ankstyvas rytas. Šios dienos tikslas – perlipti Čimtrgos perėja ir nusileisti iki Pravij Zindan upelio priešais Mirali perėjos pakilimą. Po nakvynės dar vienas mūsų bendražygių panoro leistis žemyn. Kaip ir supratęs, kad aukštis jam persunkus. Gal daugiau laiko reikia praleisti aklimatizuojantis. Aukščius keisti nestaigiai ir aukštėjimo – žemėjimo tvarka. Visi kiti jautėsi gal ir nepuikiai, bet judėti tikrai galėjo. Pakilom mes ant perėjos. Nusileidimas dar bjauresnis ir jai pamastai dar apie neišvengiamą pakilimą atgal darosi visai blogai. Slenkantis akmenų nuobirynas. Statai koją vieną, kitą ir jauti kaip važiuoji. Ir neišvengiamai leisdamas akmenis žemyn. Pradžioje yra takas, po to jis dingsta akmenų nuobiryne (jis ir negali išlikti ). Nuobirynas tesiasi kažkur 400 m. Po jo atsiranda takas. Taip ir iki stovyklos. Stovyklaviečių pakankamai. Vakare sprendžiau Mirali perėjos ir Čimtrargos viršūnės šturmo planą. Jau buvo aišku, kad dar vienas iš mūsų bendražygiu šturmui nepasiruošęs. Priežastis labai mažas ėjimo tempas. Užsispyrimo ir noro tęsti pradėta darbą jam galima buvo pavydėti. Bet Mirali perėja labai ilga ( peraukštėimas nuo nakvynės vietos iki perėjos  1400 m ) ir stati ( vidutinis statumas 30 – 40 laipsnių ). Nakvynei kylant link perėjos galimybių nėra. Tik ant perėjos arba nesėkmės atveju nusileidus nuo ledyno. Faktai lėmė mano sprendimą. Vienas atsisakė savo noru. Gal dėl kompanijos ar neradęs motyvacijos vargti.

Keliamės penktą ryto ir septintą pajudam link perėjos Mirali (5000 m 2B ). Pusantros valandos nesudėtingo pakilimo iki ledyno pradžios. Ledyno pradžia pasitinka 45 laipsnių statumu. Pradžioje pasirinkta pakilimo vieta buvo neteisinga. Daug krentančių akmenų. Teko pasitraukti po vieno akmens kontakto su manimi. Pasitraukėm kairiau. Statumas tas pats, tik krentančių akmenų mažiau. Pakabinau pirmąją virvę pirmam pralipimui. Toliau šlaitas ne toks status. Ledas nėra kietas, katės gerai kimba su juo. Poilsiui ir kuprinės numetimui vietos reikia paieškoti. Tik nuėjusios lavinos kelias gelbėjo. Čia sniego gauburiai suteikdavo saugumo jausmą. Jau nuo pačio ledyno apačios matosi perėja. Kaip ir netoli atrodo. Bet kiek beėjome ji neartėjo. Žingsnių skaičiavimas ir nepadėjo. Perėja reikalaujanti susikaupimo ir ištvermės. Pirmieji pakilome 15.00, o paskutinis 16.30. Nakvynei vieta gera Mirali viršūnės papėdėje. Čia jau buvo įsikūrusi ukrainiečių grupė. Jie tą dieną šturmavo viršūnę. Stebėtinai ilgai užtruko, išėjo 5.00, o nuo viršūnės nusileido 17.00. Tai leido susimąstyti. Pagal mano planą  mums reikėjo po rytdienos šturmo dar ir nusileisti nuo perėjos. Priežastis ilgo darbo – gilus sniegas, kurį reikėjo praminti. Tai mums suteikė vilties greitesniam darbui. Ačiū Ukrainai!

Šturmo naktis. Atsikėlėme antrą nakties. Buitis vis gi ilga buvo. Link kalno pajudėjome ketvirtą. Užsidėjome kates, apraišus ir susirišome į ryšį. Pajudėjom trise. Dar vienas iš bendražygių išsisėmė po Miralį perėjos šturmo. Maršruto takas eina ilga Mirali perėjos briauna kol neprieini uolų. Pralipimas geriausias uoliniu kuluaru kuris randasi lendant į kairę nuo atėjimo. Pralipimas trečios kategorijos, didelių rūpesčių nesukeliantis. Lipau su simboline sauga, tarpinių taškų tiesiog nėra kur daryti. Visi akmenys juda, kur galėtum užmesti kilpą. Viršuje stacionarių taškų yra, padarytų iš kilpų. Vadovaujantis ataskaitomis dauguma grupių lipa kalno briauna. Bet kadangi daug sniego ir jau padarytas takas, mes pasirinkom tiesiausia varianta. Traversuojant kalno šlaitą. Esant tik ledui, turbūt pirmas variantas tinkamesnis. Staigesnis pakilimas ir mes beveik viršuje. Dar kelios viršūnėlės ir jau tikrai viskas. Čimtargos viršūnę ( 5487 m 2B ) pasiekėm 06.30. Nusileidimas tuo pačiu maršrutu. Ant perėjos buvome 08.30. Privalumas lipti naktį ir būti viršūnėje  paryčiui didelis. Nėra sekinančios saulės. Kuri bent jau mane išsekino leidžiantis. Nusileidę dar sugriuvom rytinio pogulio. Leistis privalėjom, nes benzino primusam neturėjom, o apačioje neturėjo primuso, bet benzino turėjo. Žemyn pajudėjom 13.00. Nusileidome nuo ledyno 15.20. Pavojingiausias etapas pačioje pabaigoje ledyno. Pavojus tas pats – skraidantys akmenys. Jų gausa kartais nemaloniai nuteikia, kuo greičiau dingti iš tikrai nuostabaus savo vaizdais slėnio. Prie paliktos palapinės su dar dviem bendražygiais mes buvom 17.10.

Grįžimas atgal! Pasitraukimas vėl per bjauriąją perėją - Čimtarga. Iš šios pusės akmenų nuobirynas dar bjauresnis. Buvo pamąstymu kilti ledynų, bet vėl nepaliaujamai krentantys akmenys sustabdė. Takas eina iki pat ledyno, po to improvizacinis būdas pakilti. Pasirinkta maršruto kriptis nėra svarbi. Tai du žingsniai pirmyn, vienas atgal. Pagrindas nestabilus, slenkantis. Po kaire yra uolų grandinė, bet iki jos reikia nueiti. Kažkurią dalį nuobiryno mes nukirtom, išlindę per uolas, padedant upeliui. Išlindom ant tako ir iki perėjos viršaus. Žvilgsniais palydėjom Energijos viršūnę ir laukiančius ryto, kad šturmuoti – Žygeivių grupę. Palinkėjom sėkmės ir žemyn iki Mutnaje ežero. Nusileidom 20.40.

Paskutinė žygio diena. Čia jau pasipylė lietuvių grupės. Turiada! Iki Alaudino ežerų nusileidom per 2.5 valandos. Čia ir apsistojome. Beliko surinkti likusius bendražygius. Kurie pasitraukė žygio metu. Mes juos radom alplageryje. Prie Alaudino ežero yra dvi tadžikiškos čiaichanos. Jau antri metai plovą valgom arčiau ežero ir nusivilti neteko. Čia tikrai švariai pagamintas ir geras maistas. Kainos nėra didelės. Būtent plovą čia verta užsisakyti, galima pastudijuoti ir jo gaminimo procedūrą.

Dvi dienos poilsio. Kaip ir susitaupė dienos. Minčių dar buvo kažkur užsiropšti, bet su norai buvo prasčiau. Kūnas reikalavo poilsio, tai ir nugalėjo.

Iš kalnų pasitraukėm vakare. Transportas kaip ir numatyta laukė laiku. Nusimatė ilga ir varginanti naktis. Mašinos gedimų ir netrūko. Padangos klijavimas, stabdžių remontas. Vairuotojai gabumais pasižymi. Remontas tiesiog ant kelio. Viskas naktį, esant dideliam nuovargiui. Pasienį mes pasiekėm 05.30. Pasienis pradeda dirbti nuo 07.00. Vėl ta pati procedūra. Kuprinės ant pečių ir pėsčiomis po visą pasienio ruožą. Eilinis kyšio reikalavimas iš tadžikų muitininkų už sklandų praėjimą. Išsipirkau su 10 dolerių. Uzbekijos pusėje deklaracijų pildymas, patikrinimas ir mes Uzbekijos teritorijoje.

Transportas vėlavo. Vėl grįžom į Artuč alplagerį. Visa diena po Samarkandą. Kitos dienos ankstyvą rytą išvažiavome į Bucharą. Miestas bent jau man daug įspūdingesnis už Samarkandą. Čia jaučiama viso seno miesto dvasia. Skirtingai nuo Samrkando, kur visi lankytini objektai išmėtyti po visą miestą. Dar pakeliui užsukome į taip vadinamą vietinių antrąją Meką. Ji atstatyta ne taip senai, bet įspūdis geras. Restauraciniai darbai atlikti pakankamai gerai. Krenta į akis, kad Uzbekijoje restauracija ir atstatymai senų pastatų vyksta labai sparčiai. Tuo galėjau įsitikinti Bucharoje. Nuo pernai pokyčių daug. Vakare pajudėjome atgal į Samarkandą. Susikrovę likusias kuprines pajudėjome į Taškentą.

 

Rolas

 

Žygio dalyviai:

Rolandas Žygas ( Alaudin per.1A , Laudan per. 1A, Čimtargos per. 1B, Mirali per. 2B, Čimtargos virš. 2B, Čimtargos per. 1B );

Marina Kutyriova ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A, Čimtargos per. 1B, Mirali per. 2B, Čimtargos virš. 2B, Čimtargos per. 1B );

Vytautas Purlys ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A, Čimtargos per. 1B, Mirali per. 2B, Čimtargos virš. 2B, Čimtargos per. 1B );

Tatjana Marčenko ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A, Čimtargos per. 1B, Mirali per. 2B, Čimtargos per. 1B );

Egidijus Kundelis ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A, Čimtargos per. 1B du kartus );

Vladas Kovarskas ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A, Čimtargos per. 1B du kartus );

Laura Vaišvilaitė ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A )

Vytautas Kastanauskas ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A );

Rūta Kastanauskienė ( Alaudin per. 1A, Laudan per. 1A ).  

 



Norintys išsamesnės informacijos gali susipažinti su 2007 metų kelionės dienoraščiu, bei keliomis kitomis žygių Fanų kalnuose ataskaitomis.

http://www.xgenomas.dublin.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=92&Itemid=27

http://www.xgenomas.dublin.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=58&Itemid=27
http://www.xgenomas.dublin.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=154&Itemid=27

Fanai 2008 dienoraštis. 

Liepos 25 diena.

Tai va sėdim mes su Rolandu dviese alplageryje „Artuč“ ir laukiame kol grįš mūsų keliauninkai. Au kur jūs? 21.00 – nieko. Ką tik stipriai palijo ir pasidarė vėsu. Šeimininkė mūsų pagailėjo ir leido pernakvoti kambariuose ( matyt prastai atrodom su Rolu ). Na kur gi tie mūsų draugai?  Norisi miego. Devintą valanda jau tamsu, + šlapia.

Dabar nuo pradžios. Atvažiavom į Samarkandą per pietūs. Pakeliui prisipirkom melionų ir arbūzų. Skonis pasakiškas – kaina juokinga. Skanu!!! Baisu daug prisivalgyti. Vdrug mano organizmas nuo tokios šviežienos labai nustebs ir padarys man staigmeną.

Alplageryje išsiskiriame: Aš su Rolu ir vairuotoju nuvarėm į turgų, o kiti kultūrintis ( iki šiol nėra ). Turgus nuostabus – tokių vaisių ir daržovių savo gyvenime nemačiau. Kvapai varo nuo kojų. Jeigu nekreipti dėmesio į antisanitarines sąlygas ( čia aš kaip mikrobiologas mąstau ) – viskas labai OK. Dėl kainų psichologija paprasta: atrodai kaip užsienietis – daugink iš fig znajet kiek kartų. Tai va, dieną praleidome turguje. Po to nuėjome apžiūrėti miestą. Labai savotiškas. „Vostok dėlo tonkoje“ Mano įspūdis – įvairių amžių ir santvarkų košė. Gyvent čia nenoriu, bet susipažinti labai įdomu. Pavalgėm nelabai skaniai, bet labai sočiai ir grįžom namo. Dabar sėdžiu ant kažkieno kuprės ir laukiu.

Rolas jau nuėjo prigult ir matyt jau pučia.

Kol kas tiek.

Marina

  

Liepos 26 diena.

Rytas. Staigiai, staigiai iš užimtų apartamentų. Sutartis brangiau už brangų miegą. Buvom įleisti į kambarius su sąlyga, kad išsinešdinsim kol nepasirodys alplagerio valdžia. Miegojom už tris, o ne už 15 eurų.

Laukiam transporto. Jis atvažiavo laiku. Bet sutartas laikas buvo per vėlus kaip paaiškėjo vėliau. Laukė eilės muitinėje ir kelio darbai, kuris dienos metu būna uždarytas ir tik valandai atidaromas. Viskas gerai, bet ne laiku.

Privažiuojam prie pasienio tarp Uzbekijos ir Tadžikijos. Eilė, kuri savotiškai juda į priekį. Be naglumo čia tikrai sunku prasiveržti Tadžikijos pusėn. Muitininkai kyšio nereikalauja, tik daug popierizmo. Sunkiausia stumdytis su vietine publika. Kuri kaip giminių ratas, kuri vieni kitus pažysta, vieni kitiems eilę užėmę. Tik užblokavę visą praėjimą savo kūnais ir kuprinėmis pasiekėm kažkokio judėjimo į priekį.  Įveikėm šią kliūtį.

Štai mes ir Tadžikijos pusėje. Tvarka ir vaizdinis reiškinys čia kitoks. Viskas paprasčiau, bet ir pasieniečius mes labiau dominam. Pasų surikimas – tvarka jau žinoma, tik neaišku kokio dydžio kyšis ( kitaip dar vadinama padėkos išraiška ) šiais metais. Kviečiamas vadas į budelę. Viršininkas aiškina subtilybes jų darbo, norint greitai ir be jokių problemų praeiti šį postą – turim susimokėti. Klausimas kiek. Vyksta žmonių paskaičiavimas, kad padalinus ant visų ne tokia didelė suma atrodytu. Ištaisius sudėtingą veido išraišką ir pritaikius nuolaidą, kad grupėje yra jaunų merginų jis ištaria 70 baksų sumą. Vyksta derybos. Prieinam abiem tinkamos sumos – 40 baksų. Suvokiu, kad galima buvo ir nieko nemokėti, tik neaišku koks maksimalus laikas prasėdėti ant kelio šalia viršininko būdelės. Kuprinės ant pečių ir judam link žadėto transporto.

Mašinų parkas nuo pernai nepasikeitęs – tas pats Sovietinis palikimas, tik vairuotojas kitas. Išdėstė savo pasipiktinimą, kad mes labai vėlyvi ir teks laukti kol kinai baigs dienos darbus ir atidarys remontuojamą kelia. Būsim vėlai vakare.

Kelias vietomis nieko, bet aplamai prastas. Vietiniai džiaugiasi, kad pagaliau kinai jį remontuoja. Nuo Sovietų žlugimo jo niekas neremontuoja. O tai pagrindinis kelias jungiantis Uzbekiją su Tadžikijos sostine. Po pilietinio karo šios šalys nedraugauja ir kelias neturi didelės prasmės. Afganų karo laikais tai buvo pagrindinis kelias tiekiantis ginklus ir humanitarinę pagalbą iš Sovietų. Griuvo, griuvo, kol kinai mainais į naudingas iškasenas nepradėjo jo remontuoti. Ne kažin kiek jį per metus suremontavo, skaičiuojant kilometrais. Bet darbai vyksta.

Praėjo didelės liūtys. Vietomis kelias išplautas. Prieš kelias dienas jis buvo sunkiai pravažiuojamas. Mums kaip ir sekasi, vis gi judam. Porą kartų buvom sustoję pavalgyti. Maistas nėra brangus ir man Vidurinės Azijos virtuvės maistas skanus. Pakelėje maisto užeigų pakankamai.

Pagaliau nusukam nuo pagrindinio kelio ir kylam į kalnus. Atstumas iki „Vertikal“ nėra didelis, bet kelias ypatingas. Jungiam abu mašinos varomuosius tiltus ir puškuojam aukštyn. Temsta. Čia kaimai atitrūkę nuo išorinio pasaulio, pilni autentikos. Tai prisiminimai iš pernai, dabar viso to mes nematom, tik jaučiam kelio ypatumus. Pavyksta užmigti ir staiga vietoje - „Vertikal“.

Stovykla pilna žmonių, įsikuriam ir mes.

Rolas

Liepos 27 diena

Puikus, saulėtas rytas ir mes „Vertikal“ alplageryje. Nieko naujo, pastatai tie patys, administracija ta pati ( kaip ir pernai ).

Susikraunam daiktus, susimokam už suteiktas paslaugas ir pajudam į mūsų šios dienos maršrutą. Didžiąją daiktų dalį paliekame sandelyje ( už tai mokėti papildomai nereikia ) ir pajudam į dviejų dienų maršrutą. Per Aludino perėją 3730 m. 1A link Kulikulono ežerų. Pajudėjom 10 val. Tempą laikėm nedidelį, į perėją užlipom 14.30 val.. Pūtė šaltas vėjas, sėdėti nesinorėjo ir patraukėm link Diušach ežerų.

Tempas ne vienodas! Gavosi dvi grupės. Judėjom vieni kitų matomumo ribose. Nusileidimas kaip ir aiškus, takas. Į pabaiga takų atsiranda vis daugiau. Čia intensyviai ganomi gyvuliai. Sunku atskirti tikrąjį taką, bet kryptis aiški. Mano vedama grupelė išėjo link numatytos nakvynės. Mūsų žvilgsnis buvo nukreiptas į viršų, stebėjome antrą grupę iš keturių žmonių.Ilgokai jų nesimatė. O kai ji pasirodė, mano dideliai nuostabai – jie buvo ant nuobiryno šlaito ir visai ne ant tako. Kaip po to paaiškėjo žvilgsniai jų buvo nukreipti visai ne į tą slėnį, kur bandė mus įžvelgti. Stebėjom juos, Laurą be perstojo mojavo lietuvišką trispalvę. Labai jau tautiškai atrodėm. Bet viskas buvo veltui. Buvom pamanę, kad jie mus pastebėjo. Tautiškumas ir trispalvė nepadėjo.

Palikom jau beveik įkurtą stovyklavietę su padaryta vakariene. Nusprendžiau pažiūrėti kur jie užstrigo. Užbėgęs ant uolos nuo kurios matėsi Bibi – Džanet ežeras ir mano dideliai nuostabai atsiskyrę bendražygiai judėjo tolyn. Sustoti ir apmastyti padėties jie nesiruošė. Supratau, kad reikia vytis. Subėgiojau savos kuprinės, likusiem pasakiau pakuotis daiktus, imti išvirtą košę ir trauktis link ežero Bibi – Džanet.  Išbėgau vytis dezertyrų.

Pradėjau vytis. Blogiausia buvo tai, kad jie nemanė sustoti. Nežinodami kur eiti, vis vien judėjo. Pribėgęs prie čeichanos ir paklausęs vietinio, supratau, kad jie juda link Kulikulono ežero. Maratonas tesėsi toliau.

Pasivijau prie Kulikulono ežero prieigų. Vidui jaučiausi kaltas, kad paleidau. Bet iš kitos pusės buvo pikta, kad jie judėjo ir nesustojo. Supratau ką tokiais atvejais paprastai galvojama apie vadovą. Pas juos pyktis dėl padėties turėjo būti didesnis. Bent jau nuovargis pas juos veide atrodė nežmoniškas. Be didesnių diskusijų atsitraukėm nuo Kulikulono ežero link jau iš naujo numatytos stovyklos. Vakaras ramus, gvildenti susidariusią padėti nebandėm, prie didelio nuovargio ir ant karštųjų didelės naudos neduoda. Kaip ir nieko neįvyko. Tik nuovargis duoda savo.

Patarimas. Nuklydus nuo tako, geriau grįžti į taką. Judėjimas taku daug patogesnis ir greitesnis. Supratus, kad atsiplėšėt nuo pagrindinės grupės – sustokit aiškiai matomoje aikštelėje, kuri iš tolo gerai matoma ir niekur nejudėkit. Taip daug paprasčiau surasti pasiklydusius.

Rolas

 

Liepos 28 diena.

Giedras dangus. Tik buvo sunku sulaukti saulės spindulių, kurie sušildytu sušalusį kūną.

Šios dienos pradžia prasidėjo nuo Kulikulono slėnio. Pasivaikščiojom be kuprinių. Daiktus palikome čeichanoje, ten dar kartą pavalgėme pusryčius. Vaizdingos vietos, akį stebino ežerų gausa. Slėnis apaugęs medžiais, kažkuo primena musiškas tujas. Tik jų kamieno storis ir šakų gausa kitokia. Pasimaudėm, vanduo šaltas, bet paplaukioti visai įmanoma.

Link perėjos Laudan 3630 1A pajudėjom 11.30. Takas aiškus ir geras. Be statesnių pakilimų. Ant perėjos užsiropštėm 14.30. Pusvalandį pietavome. Nuo perėjos gerai matosi visas Kulikulono slėnis. Tikrai gražu.

Nuo perėjos aiškus takas. Jis šiek tiek traversuoja į pietryčius. Dar kartą tenka užlipti į bevardę perėją. Taip taku žemyn ir mes „Vertikal“ stovykloje. Pirmieji nusileido 17.20. Nieko nepametėm ir niekas nepasiklydo.

Dviejų dienų aklimatizacinis išėjimas baigėsi, skaitysime, kad prie aukščio pripratome.

Rolas

 

Liepos 29 diena.

Alplageris „Vertikal“. Rytas saulėtas. Tikslas nueiti iki Mutnaje ežero 3430 m.

Stovyklą palikome 09.00. Takas aiškus, kuprinės pasunkėjo, išėjome 8 dienų žygiui. Apie ateities tikslus nerašysiu, nenoriu apsišaukti. Tik mintyse noriu išauti kontrolinį šūvį.

Prie Alaudino ežerų išsimaudėme. Sutikom Žygeivių klubo grupę, vadovaujama Irmanto. Dažnokai mes juos sutinkam, kelias kaip ir ne vienas, bet pinasi. Pradedam atsibosti J.

Toliau aiškiu taku link numatyto tikslo. Pakilimas nėra status, viena vieta kažkiek varginanti. Vaizdai nuovargį atperka. Maršrutas sausas. Paskutinė vieta kur galima nenuklydus nuo tako užsipilti vandens – Pjala ežerėlis. Jis tikrai panašus į puoduko dydžio ežerėlį tokių kalnų apsuptyje. Po to tikrai iki Mutnaje ežero vandens nėra. Einant šiuo taku matosi keturi penki tūkstantukai. Gerai matosi Mirali ir Čimtargos viršūnė ir jas jungianti perėja Mirali.  Kalnų spalvų įvairovė stulbinanti. Ją aprašyti nemoku ir nenoriu.

Mutnaje ežerą pasiekėm 14.50. Po ilgokai užtrukusių pietų pajudėjom link upelio kuris išteka iš Čimtargos ledyno. Čia ant akmenų nuobiryno yra išvalytų aikštelių palapinėms. Mes čia ir apsistojome nakvynei.

Laura bandė mus pagąsdinti, maniau, kad apalpo. O ji pusiausviros neišlaikė kildama į statų upelio šlaitą. Kuprinė kalta, atgal nutempė. Susižalojimų išvengėm ir tvarka.

Soti vakarienė. Vieta ta pati kaip ir pernai, žirnių košė kaip ir pernai, laikas panašus, tik metai kiti ir kompanija kita. Tatjanos gimtadienis. Kaip ir viskas.

Rolas

 

Liepos 30 diena.

Vakarykštės diskusijos tikslo nepasiekė. Buvau labai nustebintas kai dvi bendražygės nutarė leistis žemyn. Tokios eigos net nenujaučiau. Iš vakaro dar buvo pavykę įkalbėti nekvailioti ir tęsti pradėtą žygį. Mano motyvacija viena – nebus kas veikti likusias 6 dienas. Jų motyvacija, kad per sunku ir nenoras toliau vargti. Kalnų lengvų nėra. Tai vargas, kurį atperka tik pasiektas tikslas ir pamatyti vaizdai. Rytinės diskusijos panašios, tik kuprinė slegia pečius, duodanti suprasti, kad lengva tikrai nebus. Ir tai akivaizdu. Vytauto paaiškinimas susiklosčiusių aplinkybių buvo aiškus daugiau nei aiškus. Teko merginas paleisti ir tęsti pradėtą žygį jau septyniese.

Pajudėjom 08.30. Išsiskyrimo nesklandumų suderinimas, nereikalingų daiktų atsikratymas, maisto pasidalijimas ( kuris tokiais atvejais sudėtingas ) ir judam toliau. Ledynas lyginant su pernai metais labai aptirpęs. Šimtai metrų balto sniego nebeliko, matosi tik juodas ledas po nuobirynu ir nuosėdomis. Graudus vaizdas. Kalnai darosi sunkesni, kas bandė lipti per nuobiryną tikrai supras. O tirpstant ledui pabirusių akmenų atsiranda vis daugiau.  Pirmas pakilimas, išeinam ant tirpstančio nestataus ledyno. Paėjus 500 m. galima nukirsti nemažą dalį pakilimo į perėją Čimtarga. Po dešinę matosi upelis, jis pirmas ryškus upelis pakilus ant ledyno. Ten yra nesudėtingas uolinis maršrutas, iš principo upelio vaga. Juo užlipus išeinama tiesiai į pagrindinį perėjos maršrutą. Toliau seka nuobodus maršrutas per akmenų nuobiryną. Atsekti taką sunku. Jis kaip ir prasideda ir baigiasi. Lipom improvizuodami, ieškodami lengvesnių kelių. Lipu jau kelintą kartą, bet pasakyti teisingiausia kelią sunku. Akmenys iš po kojų slysta, judėti sunku, dar ir kuprinė slegia, na ir oro trūksta – aukštis veikia.

Labai nevienodai kilome. Vieni greičiau, kiti lėčiau. Kvaila perėja. Jai nuovargis nelabai veikia, tai vaizdai tikrai gražūs. Paprastai juos stebi tik nusimetęs kuprinę ir tai ne iškart. Tik po gero atodūsio. Apetitas dingo. Bandėm pietauti. Išskyrus studentą Vytautą nelabai kas galėjo pasigirti apetitu. Iki perėjos nedatraukėme. Mano paskaičiavimais pusantros valandos liko iki perėjos.Bet čia prasideda išvalytos nuo akmenų stovyklavietės. Vandens yra, mes ir stojame.

Aukštis 4300m. Judam kaip sulėtintam kine. Aukštis veikia visus. Tikėtina, kad nusileidus nuo perėjos bus geriau. Aklimatizacija tęsiasi pas visus. Reikia atlaikyti.

Vakaras gražus. Studentas ir toliau miega lauke.

Rolas

 

Liepos 31 diena.

Su orais nieko naujo. Saulėta diena nusimato.

Vytautas mus palieka. Aukščio poveikis jam nepakeliamas. Taip mes likom šešiese.

Išeinam anksti. Diena turėtu būti lengvesnė, likęs pakilimas taku ir laukia nusileidimas. Žinau, kad tako iš anos pusės nėra, jis pastoviai užberiamas naujais atriedančiais akmenimis. Bet nusileidimas yra nusileidimas, gąsdina tik neišvengiamas grįžimas atgal tuo pačiu kelių. Bet čia ateities planai, o dabar ateitis. Yra geras posakis. Kokia praeitis, tokia ir ateitis. Norint pakeisti ateitį, reikia pakeisti praeitį. Tiekto, einam toliau.

Pakylam ant perėjos Čimtarga 4500 m 1B. Gražu, oras geras. Po naktinio poilsio šį etapą įveikėm nesunkiai. Nutariu palikti vieną virvę ant perėjos. Tikėtina, kad vienos pakaks. Paslepiu ją po akmenimis toliau nuo tako. Tai bandom lengvinti savo kuprines.

Iš pradžiu einam taku. Po kažkurio laiko jį atsekti darosi vis sunkiau, galiausiai jis dingsta pabirusių akmenų krūvoje. Leidžiamės tiesiausiu keliu, akmenys iš po kojų slysta, slystam ir mes kartu su jais.  Apima ne jaukumas. Savotiškas saugumo jausmas palieka. Bandom manevruoti. Nelabai kas padeda. Pavienis akmuo pralėkę pro šalį. Vytautas užsideda šalmą. Teisingas žingsnis. Egidijus bando išeiti iš maršruto traversuodamas uolų grandinę. Viskas gerai, kol per tolį nenuėjo. Bandom susišaukti, paaiškinti, kad per tolį nuėjo. Atstumas savo duoda. Sunkiai girdisi. Vis gi pavyksta nurodyti nusileidimo vietą. Jo nusileidimo nuostoliai – suplyšo kelnės. Bet pats sveikas. Galu gale priėjome taką. Baigėsi „sipucha“ – atsirado ir takas. Judam link Upelio Pravij Zindan.  Nuo ten prasideda kilimas į perėją Mirali.

Vis gi užtrukome ilgokai. Tempas grupės nevienodas. Daug praleidom laiko laukdami vieni kitų. Apsistojome prie upelio, išvalytų aikštelių palapinėms pakankamai.

Sprendimų vakaras. Apklausiu kas pasiryžęs šturmuoti Miralį perėją. Vladas atsisako, visi kiti pasiryžę eiti toliau.Žinau vieną, jai eis kartu Ėgis, mes būsim priversti grįžti atgal nepasiekę tikslo. Jo tempas labai lėtas. O pakilimas iki perėjos ilgas ir tarpinių stovyklų nėra. Palikti vieno aš negaliu, nes nusileidimas sudėtingas. Primų sprendimą jo neimti į tolimesnį kopimą. Vienas kitą gerai supratom, prie to ir pasilikom. Vladas ir Ėgis lieka, o mes keturiese einam toliau. Patariau likusiem nesėdėti ir prasivaikščioti iki Allo ežerų. Iš čia nėra toli. Blogiausia, kad mes turėjom pasilikę tik vieną primusą. Kitas liko su likusią ankščiau kompaniją. Taip Ėgis ir Vladas liko be karšto maisto. Mes turėjom jį pasiimti, nes kitu atveju būtume likę be vandens. Ten tik sniegą tirpdant galima jo gauti.

Sugulėm anksti. Reikalas pailsėti. Kopimas nusimato ilgas.

Rolas

 

Rugpjūčio 1 diena.

Keliamės penktą ryto. Pusryčiai ir traukiam į maršrutą. Išeinam 07.00. Vladas su Ėgiu lieka. Išsiskiriam dviem dienom.

Kylame šalia upelio Pravij Zindan. Takas nėra labai ryškus, kartais pasitaiko turai, bet kryptis labai aiški. Slėnis siauras, po kairę po truputi ryškėję išskirtinio grožio uolų grandinė. Šlykštaus akmenų nuobiryno nėra, kartai atskirose vietose jo pasitaiko, bet neilgam. Pusantros valandos nesunkaus ėjimo ir mes stovim prie ledyno.

Ledynas nėra sudėtingas, plyšių nesimato. Didžiausias pavojus krentantys akmenys. Pradžioje noras buvo kilti dešiniąją, kaip ir ne tokia stati pasirodė. Bet pajutus pastovią akmenų ataką, supratau, kad tai velniškai nesaugu. Geriau supratau gavęs vieną akmenį paragauti. Gerai, kad neskausmingai. Pasitraukėm į kairįjį ledyno šoną. Ledyno kampas 45 – 55 laipsniai. Katės kabinasi gerai. Užlipęs pakabinau vieną virvę – pareikalavus bendražygiams. Jų noras buvo ir toliau kabinti virves. Mano manymu tai reikalo daryti didelio nebuvo. Toliau judėjom be virvių. Ledyno šlaito kampas beveik pastoviai vienodas – apie 50 laipsniu kampą išlaiko. Kuprines saugiai numesdavome pailsėti tik lavinų suneštame sniege.  Tikk ten jausdavomės saugiai ir leisdavome kojom pailsėti. Kaip ir plokštuma po kojomis atsirado.

Ilgas pakilimas, sekinantis jėgas. Lyg ir matosi perėjos viršus. Bandai skaičiuoti metrus. O jų kaip šimtas tai šimtas. Kaip ir viskas šalia ir žmones jau gerai įžiūrim. Paskubėti neišeina, o gal ir neverta skubinti įvykių. Tikrai buvo užknisę tie paskutiniai šimtas metrų kelis kartus.

Vis gi užsiropštėm ant Mirali perėjos 5000 m 2B. Pirmieji ją pasiekė 15.00, paskutinis 16.40. Atsisėdom, bandom akimis rasti patogią vietą palapinei, Viskas kas geriausia užimta ukrainiečių. Tiesa sakant gera stovyklavietė tik viena ir yra – po Mirali kalno šlaitu. Ukrainiečiai mums atėjus leidosi nuo viršūnės. Išsekę veidai, pilni įspūdžių. Jų pasakojimai šiek tiek gąsdino, ne kiek dėl maršruto, bet praleisto šturmui laiko. Išėjo į viršūnę anksti ryte, o leidžiasi mūsų akivaizdoje. Tai tikrai ne įtikėtinai ilgai. Priežastis – gilus sniegas. Mus tikina, kad mums bus lengviau ir iš anksto galim dėkoti jiems už atliktą valymo darbą. Mes tai padarėm, tikrai gero žodžio negaila. Kad tik padėtu. Iš nuimto raštelio jie buvo pirmieji šiais metais ant Čimtargos viršūnės.

Pasistatėm mes palapinę ant perėjos viršaus, šiek tiek įkišę tarp uolų.Vieta nėra labai jau gera, bet vėjas nejuntamas, vakaras gražus. Bus gerai, ne labai bus kada miegot – naktį keltis.  Miegojom keturiese. Tikrai ankštoka. Ką darysi – tautą išbarsčiau, o apgyvendinti juos reikėjo. Dabar turim, ką turim.

Rolas

 

Rugpjūčio 2 diena

Čimtarga

Žadintuvas praskambėjo 02.10. Vadinamas rytas puikus, nors pagal valandas naktis. Vėjo jokio. Nors debesys pradėjo traukti kalnus. Mūsų tikslas šiandien netik užlipti į viršūnę, bet ir nusileisti nuo Mirali perėjos.

Tirpdom sniegą, ruošiam vandenį. Buitis ilga ir kiek tu nesistengtumei. Šturmui pakilome 04.00. Išėjome trise. Tatjana atsisakė. Ją išsekino vakarykštis perėjos šturmas.

Nesunkiai pakilome sniegine ketera iki uolinio pralipimo. Užtrukome ne pilną valandą. Uolinės dalies pralipimas nesudėtingas. Priėjus prie uolos pasukome į kairę, kur radome uolinį kuluarą. Kabinom turėklą. Pralipau pirmas be jokių tarpinių taškų. Jų nelabai kur yra paprastai padaryti, prie viso to dar visi akmenys juda. Nesijaučiau nesaugiai, tai temdamas virvę ir iki viršaus nušutinau. Ten įrengiau stotį.  Šį etapą įveikėm nesunkiai.

Po to seka ištisinis snieginis maršrutas. Pradžioje jis nėra status. Palaipsniu jis statėja. Pralipus stačiausią atkarpą išeinama ant viršūnės plokštumos. Kur laviruoji viršūnėlių labirinte ieškodamas tikrosios ir aukščiausios. Pasivaikščiojimas linksmas. Mus vedė ukrainiečių pėdos link tikslo.

Viršūnę pasiekėme 06.30. Va dabar tikrai jau rytas. Pusvalandį pasidžiaugėm sėkme. Ir žemyn. Nusileidimas tuo pačiu išmintu taku. Jau vargino saulė. Jautėmės kaip katile. Tai tikrai atima daug jėgų. Geriau kai šalta. Palapinę pasiekėm 08.30. Kaip ir visai greitai suvaikščiojome.

Rytinis pogulis. Pailsėt noras buvo didelis suvokiant, kad dar nuo perėjos žemyn. Leistis turėjom bet kokiu atveju. Benzinas baigėsi, o tai reiškė, kad vandens neturėsim. Ir maisto neturėjom. O apačioj maisto yra, bet pas likusius primuso nėra. Ukrainiečiai ir paliko perėją, paprašėm, kad perduotu mūsiškiam apie mūsų planus.

Nusileidimą pradėjom 11.15. Žemyn ledynu. Sudėtingiau buvo prieš pabaiga. Saulė įšildė ledyną, vėl be perstojo skraidžiojo akmenys. Nepavojingiausia buvo stačiausioje ledyno dalyje. Bet ir nusileidus noras dingti iš šios dalies kuo greičiau. Dabar jau akmenų pavojus jautėsi ir išėjus ant nuobiryno. Baisiai atrodė matytas vaizdelis kai šalia Tatjanos praskriejo kumščio dydžio akmuo. Susipakavom kates ir kuo greičiau į saugų slėnį.

Pajutau nuovargį. Paskutiniai metrai buvo sunkūs. Nežinau kodėl bet leidžiantis pradeda pykinti. Kylant su šia sveikatos problema nesusiduriu. Priėjom paliktą stovyklą. Mūsų jau laukė Ėgis ir Vladas. Jie buvo vakar nuėję iki Allo ežerų. Mūsų sėkmę sužinojo iš žygeivių, kuriem pasakė ukrainiečiai.

Dienos pabaiga. Rytoj atgal jau žinomais keliais. Reiks vėl iš naujo įveikti Čimtargos perėją.

Rolas

 

Rugpjūčio 3 diena

Orai ir toliau mus lepina. Saulėtas rytas.

Kylame, dedamės ant savęs kuprines ir traukiame išmintais takais. Taku iki linksmosios dalies – „sipuchos“. Čia takas kaip ir pasibaigė. Strateguojam. Minčių buvo kilti ledynu, kuris dar neištirpęs po dešine. Ledynas nėra status, su kačių pagalba jis įveikiamas nesunkiai. Bet pašvietus saulei jis tapo pavojingas. Vėl tie patys skrajojantys akmenys. Sprendimas kilti akmenų nuobirynu. Nepasakosiu ką tai reiškia,bjaurumėlis tikras. Pasikankinus kažkurią dalį nutarėm trauktis link uolų grandinės, kuri eina kairiąją slėnio dalimi. Gal ir nieko gero, bet slystantys iš po kojų akmenys vilčių daug nepaliko. Pakilimą pasirinkom upelio vaga. Ėjimas ne iš geriausių, šokinėjimas nuo didelio akmens ant kito. Bet bent jau iš po kojų niekas neslenka. Jaučiama atspara.

Kildami išsibarstėm. Kryptis kaip ir aiški. Pastoviai į viršų. Perėja matosi gerai. Ir nežinau kaip tai atsitiko – Ėgis vėl atsirado ant nuobiryno. Laukimo momentas. Mes jau ant perėjos, o Ėgio vis dar nėra. Sėdim pusvalandį, jo vis nėra. Nerimo akimirka. Bandau susirėkauti su Tatjana. Jai dar kilimas nesibaigė ir pagal viską ji turėtu matyti padėtį ant uolų. Nesušnekam. Kažkas ne taip. Ten tirai buvo judančių akmenų, kurių dydis kartais stebino. Sėdėti daugiau negalėjau, nutariau leistis. Leidžiantis sutikau Tatjana, ji paaiškinti nelabai galėjo kur dingo Ėgis. Išlipau ant uolų. Upelio vaga, mūsų kilimo takas prasižiūri gerai, bet jo nesimato. Ir labai buvau nustebęs pamatęs mūsų bendražygį ant „sipuchos“. Jo vargas buvo akivaizdus. Nesupratęs kaip mes nuėjom – patraukė jis ant nuobiryno. Bent jau tvarka.

Susirinkom ant perėjos. Žygeiviai vėl mūsų kelyje. Pas juos planas rytoj šturmuoti Energijos viršūnę. Pasiūlymas ir mums. Minčių dar turėjau, bet nuovargis savo padarė. Norėjosi jau žolės ir ežerų pakrantės. Civilizacijos dvelksmas jau čia pat. Mes žemyn, o jus aukštyn. Susitarę ir palinkėję vieni kitiem sėkmės pajudėjom žemyn, link Mutnaje ežero.

Susirinkom žaisliukus, paliktą zabroskėje virve ir žemyn. Iki sutemos planavom pasiekti ežerą. Nusileidimas ne kilimas. Kažkaip pavyko ilgiau aptikti taką. Bet jis vis vien dingo iš po kojų. Nusileidimas improvizaciniu būdu. Sunkiai, bet mes pasiekėm ežero prieigas. Apsistojome smėlėtoje aikštelėje. Tai suteikė kažkiek jaukumo.

Gera diena. Kojos jau neklausė. Mintys sukosi tik apie miegą.

Rolas

 

Rugpjūčio 4 diena

Laikas rinkti chebrą.

Nieko nestebinantis saulėtas rytas. Na su orais Fanuose tikrai galim pasveikinti. Kaip ir sunku patikėti, kad jie gali būti kitokie. Nors sutikti mūsų ukrainiečiai dalijosi įspūdžiais apie nepasisekusi orą pirmoje žygio dalyje. Jie buvo ilgiau dviem savaitėm nei mes. Kaip ir išeina reikia žinoti kada važiuoti. Nors tai viskas dievų valioje.

Šios dienos nusileidimas neilgas. Maksimum trys valandos kelio. Besileisdami sutinkam pirmąją lietuvių grupę vadovaujama Andrėjaus. Jai nepastebėtume Žygeivių grupės, kurios keliai pastoviai kertasi su manosios. Prasideda lietuviškos triados laikas. Kurią organizuoja Algimantas Juciavičius. Kiek žinau turėtu būti apie 200 keliautojų iš Lietuvos. Masiškumas sveikintinas ir pagarba Juciavičiui už jo triūsą.

Takas tikrai žinomas ir aiškus, visi judam savo tempu ir turėtume susitikti prie Alaudino ežerų, kur ir ieškosime dar trijų mūsų bendražygių. Besileidžiant sutikom Arvydo grupę. Kuri jau buvo be jo, jį patį į ligoninę išvežė. Diagnozė nežinoma, kaip ir apsinuodijimas ar dar kažkas. Bet buvo rimta ir jis išvažiavo į ligoninę. Na ką tauta traukia aukštyn, nors ir be vado, o mes žemyn, nors ir ne visoje krūvoje. Tikiuosi, kad mūsiškiam neprailgo buvimas stovykloje ir jie tikrai rado ką veikti.

Priėjom mes iki Alaudino ežero. Mūsų draugų nesimato, įkuriam stovykla. Vieta nuošali, tikrai ramiau nei Vertikalyje. Atostogos tęsiasi. Maudynių metas. Kūnas išsilgo vandens vonių ir švaros. Apie kvapus ir jų bendrą pojūtį nerašysiu. Kas keliauja žino, o kas ne – kai keliaus sužinos. Vanduo pakenčiamas, maudytis pilnai įmanoma. Bet su saiku.

Arbūzas. Tai pirmas noras nusileidus iš kalnų. Jį mes gavom be problemų.

Užsukau į čeichaną, kurią prieš metus buvom užgulę. Čia puikiai gamina plovą. Savininkas mokytojas, kuris vasara užsiima šiuo verslu. Kiek žinau čia ir maistas švariausias, galima pažiūrėti kaip jis gaminamas, taip ir pasimokyti galima. Nes plovo gaminimas nėra paprastas procesas, jai nori, kad nesigautu ryžių košė. Tiesa plovą mes buvom užsisakę prieš išeidami į kalnus. Pasitikslinau, viskas –žinoma ir bus šį vakarą. Šeimininkas išėjo produktų į kaimą, bet gaminti plovo žadėjo sugrįžti. Tad belieka leistis iki alplagerio ir galutinai surinkti savus.

Nusileidom mes iki stovyklos, sutikom savus. Nežinau, bet man pasirodė sutiktų draugų veiduose nuovargis nuo netyrėjimo kas veikti. Bet sprendimas jų buvo toks. Kiek supratau iš pasakojimų nerado jie labai užsiėmimo. Na ką varysim sutartu laiku valgyti plovo. Kaip ir pabaigtuvės kalnų žygio. Rytoj paskutinė diena ir vėl į civilizaciją. Nežinau ar noriu to, bet programa įvykdyta, kelionės tikslas pasiektas, tad gal ir laikas pasikultūrinti.

Plovas nieko nenuvylė. Tikrai gerai gaminą šį patiekalą. Tai kaip ir košė, bet tiktai ne ji. Spirituoto vyno šiais metais pasirinkimas prastas. Prisiminimai iš pernai traukė vėl jo paragauti.

Rolas

 

Rugpjūčio 5 diena

Rūkas. Pagaliau kažkas naujo. Ypač gražu buvo ankstyvą rytą. Savotiškas apšvietimas, šešėlių nebuvimas davė vėl ištraukti fotiką ir fotografuoti jau daug kartų matytus vaizdus. Kažkas neįprasto.

Rytas. Kaip ir suvokiu, kad jau pailsėjau. Ilgiau būti čia nieko neveikiant būtu nuobodu. Kad jau niekur nelipsim, tai tikrai su ramia sąžine galima trauktis iš čia. Oras geras, nors ir kalnai matomi per rūką. Užsiėmimus galvojam kiekvienas sau. Vytautas sumanė dar užsikabaroti į nekategorinę perėją. Visi kiti mažiau, daugiau apisiribojo pasivaikščiojimu po ežerų labirintą. Išvykimas pas mus numatytas vakare.

Nusileido Žygeivių grupė. Sėkmė juos lydėjo kopiant į Energijos viršūnę. Sveikinimai. Jų dar žygis nesibaigė. Na ką sėkmės jiems.

Išvykom iš alplagerio ankščiau nei numatėm. Transportas atvežė grupę ir buvo laisvas. Laukti numatyto laiko nebuvo prasmės. Nesusipratimas prieš išvykstant su administracija. Nežinau kodėl, bet atsirado neaiškumas dėl sumokėtų pinigų už paslaugas. Išvados ateitį imti bet kokį raštelį už sumokėtus pinigus. Neturint įrodymų tai sunkoka išspręsti. Vis gi atsisveikinome ir patikėjom žodžiu.

Išvažiavom temstant. Nepatogumas vienas – sunku užmigti. Jai tai pavyksta – sėkmė. O kelias ilgas. Tikslas pasiekti pasienį. Visa naktis prieš akis. Geriau, kad jos sumerktos būtu.

Vairavimo mokykla čia tirai gera. Gedimai tvarkomi čia pat, jai ne – tai pakels bet ką, kad tik padėtu sutvarkyti. Važiuojant atgal gedimus tvarkėm du kart. Pirmasis – padangos klijavimas. Jokių problemų. Tuk, tuk į duris ir padangos klijavimo darbai atliekami. Stovinėjimas aišku trikdė mūsų sunkų miegą, bet bent jau judėjom į priekį. Antrasis gedimas kiek pavojingesnis ir sunkesnis – stabdžių pagrindinis cilindras atsisakė. Mašina liko be stabdžių. Jį pats vairuotojas sutvarkė. Išrinko, surinko ir mes vėl pajudėjom. Ir dar prie viso to vairuotojas beveik nemiegojęs. Atvežė grupę, po to mus pasikrovė ir vėl išmovė. Pavydėtina sveikata.

Pasienį mes pasiekėm jau švintant. Naujos dienos pradžia. Pasienis tiesa nedirba. Du mūsų Vytautai griūva miegot.

Rolas


Dar ne viskas, bus daugiau




Komentarų (29)
1. 2007-12-17 18:28
 
jau isivaizduoju sauleje ridinejamus arbuzus.. 
zb 
 
:zzz
 
pb
2. 2007-12-27 19:23
 
O kur registruotis? Ar vaziuoti gali ir visai nepasiruose zmones? Ta prasme nemokantys kopti ir pan..ar reikes treniruotis? Atsiprasau, jei klausiu apie tai, kas jau cia kazkur yra parasyta...dar paieskosiu infos.:)
 
Say_cheese
3. 2007-12-27 21:18
 
to say_cheese: na siulyciau kontaktuoti su vadu. a jis pas mumi yra rolandas. rasyk jam ( This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it ) arba skambink (+370 620 10085). 
 
8)
 
pb
4. 2007-12-27 21:26
 
Aciu, rasysiu.:)
 
Say_cheese
5. 2008-01-09 22:11
 
ar yra kokiu amziaus apribojimu, pvz.: ar trilikametis vaikinukas galetu vykti i tokia kelione? :x
 
jan
6. 2008-01-10 07:16
 
hmmm... nu geras klausimas, aisku reikia tada visu tevu sutikimu rastiskai... o dar trylikametis trylikameciui nelygus... kreipkis i vada rolanda, jis pas mus atsakingas - jis tau viska ir isaiskins ;] (kontaktai zr. auksciau)
 
pb
7. 2008-01-10 20:52
 
tiesa sakant nezinau! vaikas vaikai nelygus. cia kelione nera visiskai pasivaikciojimas po kalnus. tai kategorinis zygis. jis gali buti ir trecios kategorijos. priklausomai nuo grupes susiformavimo. bijau, kad be sesiolikos metu ne labai patems kruvi. nors alimatizaciniu poziuriu vaikai geriau pernesa auksti.
 
Rolas
8. 2008-01-11 08:45
 
Nerekemenduociau i toki zygi imti vaikus, viena is pagrindiniu priezasciu, kad vaiku judejimo rezimas skiriasi nuo suaugusiu, jie greiciau pavargsta, bet greiciau atsistatio jegas. Daznai stojant ilsetis suauigusieji greiciau pavargsta. Todel ir organizuojami zygiai vaikams atskirai.
 
Linas
9. 2008-01-18 11:01
 
Kas nestu svori (papildoma) dar uz trylikameti? Jei tokiu savanoriu "serpu" grupeje bus, tai tarkim...Neprisimenu keliones, kurioje truktu svorio.Turi buti organizuojama atskira kelione zmonems su tokio amziaus vaikais.Jie zinos kam turi buti pasiruose.
 
2008-01-18
10. 2008-01-21 17:47
 
Įdomu.. Lėktuvo bilietas turbūt į kainą nėra įskaičiuotas?
 
Vytautas
11. 2008-02-11 14:45
 
Smagu!! :) Varyciau, bet isvarau i Kaukaza su Jucevicium...
 
Vytautas
12. 2008-02-19 09:24
 
Zmones negalvokit, neabejokit, varykit. Esu buvus Pamiro Alajaus kalnuose. Ispudziai neapsakomi. Aisku sunkoka, bet verta, tiesiog reika paciam viska pamatyt ir pajust ta nepakartojama romantika... :zzz
 
Sveta
13. 2008-02-19 09:28
 
Pilnai sutinku su Linu, vaikams netgi paaugliams tai pernelyg sunku.
 
Sveta
14. 2008-03-02 10:35
 
Visi issibegiojom kas kur. Susirenkam kovo 25 diena. Yra rezervuota 10 biletu. Kaina 1205 lt. Balandi reiks priimti sprendima.
 
Rolas
15. 2008-04-03 17:39
 
Ar gali keliauti ir vyresni zmones apie 50metu. Ar dar yra vietu?
 
Ivona
16. 2008-04-04 07:44
 
Tiesa sakant si kelione nera is lengvuju. Tai daugiau del aukscio. O del viresniu zmoniu galiu pasakyti tik tiek, kad jie patys turi jausti savo fizine forma. Jai ji gera, tai kodel gi ne. Aisku tai visiem budinga, bet jaunas organizmas yra jaunas. o aplamai reikia gero noro ka nors pamatyti ir visada viskas buna gerai.
 
Rolas
17. 2008-04-04 16:15
 
aciu,o ar vietu dar yra
 
Ivona
18. 2008-04-05 08:09
 
taip, yra. parashikit asmeniskai This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it
 
rolas
19. 2008-07-27 19:55
 
2008-07-26 Judam link kalnu. Dangus gasdina, bet mes nebijom. Rytoj i kalnus.
 
Rolas
20. 2008-08-05 20:21
 
2008-08-05 SMS nuo Rolo.Kalnais pasisotinom. Cimtarga paeme Marina, Rolas, Vytautas P. Tatjana Mirali pereja. Vaziojam i Samarkanda.
 
tania
21. 2008-08-06 13:10
 
Chebrite, nesuprantu, kur reakcija? Taigi Manka su Rolu Cimtarga paeme!!!
 
tania
22. 2008-08-06 14:14
 
tylim nes pavydim... :grin  
respects!
 
pb
23. 2008-08-06 16:22
 
jeee super!!!! pagaliau rolas tai padare...o manka ash net neabejojau :) respectas...
 
rimante
24. 2008-08-06 16:24
 
gal kas girdet daugiau apie Arvydo gruper??? kas ten per visu sirgimai???? kazkaip hm.... :x
 
rimante
25. 2008-08-07 12:14
 
Super naujienos, sveikinimai! 
Reikia tiketis ir bus ir daugiau sulipusiu i Cimtarga is kitu grupiu 8)
 
Rasius
26. 2008-08-25 13:38
 
I Cimtarga uzlipo daug keliautoju, nera ji ypac sudetinga... o va Energijos virsune nelengvai pasidave... mums sikart nepavyko, bet pavyks kitakart. Visiems keliautojams - linkejimai ;)
 
Indre
27. 2008-08-25 13:41
 
Mirali pereja - visai kas kita. Kas i ja kabarojasi - respektas. Mes sutikome Maskvos univero keliautojus, tai jie nusileidinejo is Mirali. Va ten tai yra ka veikti. Berods 2b ar 3a. :roll
 
Indre
28. 2008-08-25 13:50
 
Cimtargos virsune
 
OK
29. 2009-08-22 23:19
   
Ramunas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Sekmadienis, 30 sausio 2011 )
 
< Atgal   Kitas >