Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2007 06 22-30 Vaikų atostogos Tatruose Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 05 gruodžio 2007


Naktis – žaibuoja ir lyja. Pagaliau kempingas!  Stojam ir bandom sutvarkyti buitį. Nuovargis pas visus didelis.  Pamatytas vaizdas po ilgo kelio iki šios vietos įsimintinas. Stovi penkiolika  vaikų laikydami rankose savo miegmaišius ir kilimėlius. Rūpintis klausimas pas juos vienas. Kur mes miegosim? Atsakymas aiškus –palapinėse! Viena problema – jas reikia pastatyti.  Apsisukome gan staigiai. Vaikus suguldėm.  Viskas tuo nesibaigė. Atsirado poreikis  pavalgyti. Nors prieš tai visai to niekas nereikalavo. Viskas aišku atsiradus vidinei ramybei (miegot yra kur) atsiranda ir alkio pojūtis. Kaip ir atrodė, kad ramybės būsena ateis greitai. Bet triukšmas užsitęsė, kurį teko malšinti periodiškai.

Rytas. Lietus nesiliovė pilti. Sėdim rūke. Vaikai pradeda lysti iš palapinių. Pasigirsta nustebęs Gabijos balsas. Čia visai nėra kalnų! Jų ištikro nesimatė, nors ir sėdėjom Aukštųjų Tatrų papėdėje. Viskas paskendo rūke.

Oras prastas. Sėdėti ir kažko laukti visai nesinorėjo. Nutarėm rizikuoti ir pervažiuoti iki Žemųjų Tatrų į Slovėnskij Raj. Pakeliu oras pradėjo stipriai taisytis. Atvažiavus į vietą jis buvo saulėtas ir gražus. Pirmai dienai nutarėm praeiti tarpeklį. Kas buvo keista – upė kaip ir išteka iš kalnų. Bet ji ir įteka į kalnus.

Kitas rytas. Oras puikus. Eisim dvigubai ilgesnį maršrutą. Virš dvidešimt kilometrų. Vietomis jis tikrai buvo gražus, vaikam buvo kur pasikarstyti – kopėčios, turėklai. Pavargom, bet atėjus į stovyklą nuovargio nebuvo matyt. Visiškas atsipalaidavimas ir judėjimas. Tik įstrigo tai, kad vaikai visai nesitraukė nuo palapinių. Judėjimas jų apsiribojo vieta kur mes buvom įsikūrę. Prisiminus save vaikystėje ir savo bendraamžius tikrai taip nebūtu buvę. Kažkur kažkas būtu dingęs.

Rytas prasidėjo keistokai, visai ne taip kaip buvom suplanavę. Vaikai vemia ir skundžiasi galvos skausmais. Vienas, du, trys, keturi. Kol kas tiek. Bandom gelbėti padėtį. Dedam ant galvos šaltus kompresus, plaunam skrandžius. Gal apsinuodijo? Maistas visiem buvo vienodas, o artimiausias kempingo parduotuves jie nėjo ir dar neturėjo pakeistu pinigų į vietinę valiutą. Įtarėm kad tai perkaitimo problemos. Vieni vaikai jau bando atsistoti ant kojų, tuo tarpu kiti iškrenta. Ilgiausiai laikėsi mažieji vaikai. Pradėjus temti ir jie iškrito. Vienuolika iš penkiolikos vaikų iškrito iš sveikų vaikų tarpo. Vakaras ramus triukšmo atžvilgiu, bet visai neramus nerimo atžvilgiu. Po šio įvykio Ramintos vardas buvo populiarus vaikų tarpę. Kokie jie bebūtų – didesni ar mažesni. Jiems reikia motiniškos šilumos ir rūpesčio. Galima drąsiai teigti – moterim tai suteikta, o vyrai ko jie bebūtu yra vyrai. Nakčiai davėm instrukciją, jai kas, kad nedelsdami kreiptųsi į vadovų palapinę atsiradus negalavimams. Vienintelis Mariukas bandė mus nustebinti. Pravėrus palapinės angą pamatėm lauke tupinti Marių. Paklausus kas yra? Atsakymas buvo kaip ir visai normalus – jam buvo šalta. Jis tupėjo visai nuogas ir drebėjo. Patarėm apsirengti ir lysti į miegmaišį. Jis dar turėjo kažką pasakyti.  Paklausus jis papasakojo istorija, kad nuėjus į tualetą jį supykino pamačius šūdą. Padėt niekuo negalėjom, tik griežtesniu balsu nuvaryti jį į palapinę.

Vėsesnis rytas. Planuojam judėti link karštų baseinų ir po pietų į urvą. Vaikai kaip ir jaučiasi geriau. Dar bando šnekėti apie sveikatą. Bet tai daugiau psichologinės problemos prasidėjo. Maistui pasidarė labai išrankūs. Jų įsitikinimu – jie apsinuodijo. Bet mūsų medikės nuomone tai šiluminis smūgis.

Terminių šaltinių baseinai turi savo žavesio. Jie kiaurus metus karšti ir turi savo specifinį kvapą. Aplinka nėra superinė. Tai civilizacijos iššūkis su neskoningu dizainu. Bet tai nėra labai svarbu. Svarbiausia yra kur šiltai pasimaudyti. Urvai visai kas kita. Čia jau tikras gamtos šedevras. Aišku jis žmonių sukultūrintas ir padarytas saugiai juo grožėtis. Bet daugumai visai to užtenka. Ne visi gali ir nori būti speleologais. Bent jau aš mėgstu šviesa!

Aukštieji Tatrai. Kylam vagonėliais. Taip palengvindami savo dienos maršrutą. Užsiropštėm į Velka Svištovka viršūnę(2037m). Vaizdai nuo jos tikrai nuostabus. Atsiveria puikus slėnis  - Zeleno pleso ir gražios viršūnės. Nusileidom visi draugiškai į tą slėnį. Išgėrėm arbatos ir pajudėjom link mašinų. Skubėjom nes dar turėjom pervažiuoti prie uolų. Viskas susimaišė planuose po to saulės smūgio. Laiko sumažėjo, o programa išliko ta pati. O įvykdyti ją norėjom. Vėl vėlyvas vakaras. Nuovargis pas visus, bet šį kartą vaikai nestovi su miegmaišiais ir kilimėliais rankose, ir akimis neklausia kur jiems miegoti. Viskas aišku, kad reikia statyti palapines ir jas jie stato patys. Vadovai verda vakarienę, nors ir vėlokai.

Mes prie uolų. Išeinam su visa įranga uolų laipiojimo į pirmąją treniruotę. Uolos puikios ir kibiai puikiai matomi, sauga įtemta. Bandom kažką nuveikti. Sekasi skirtingai nepriklausomai nuo amžiaus. Tai gal daugiau priklauso nuo noro ir baimės įveikimo. Sunku pirmą kartą pasitikėti sauga. Laiko mažoka. Čia gražu ir įdomu. Manau daugiau laiko reikia čia praleisti. Ir vaikų nuomone čia buvo viena iš geresniu vietų.

Vaikų amžius nuo devynių metų iki penkiolikos.  Dėl amžiaus skirtumo didesnių problemų nebuvo. Daugiau fizinis pasiruošimas aktualus panašiose kelionėse. Ne tiek tai lemia judėjimo greiti kiek psichologinę vaiko būsena. Baisu, kad silpnesnis vaikas nepalūžtu ir neatsisakytu toliau eiti. Nuo vieno vaiko padėties priklauso ir kitu vaikų padėtis. O kalnai yra kalnai. Iki artimiausios civilizacijos reikia nueiti nori to ar nenori. Su vaikais tikrai buvo įdomu ir dėkui jiems už naują patirtį.




Komentarų (1)
1. 2008-04-24 22:08
 
labai idomu!!!!!ir ypatingai vaikams, "pradedantiesiems" turistams.
 
giedre

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Sekmadienis, 20 balandžio 2008 )
 
< Atgal   Kitas >