Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2003 Indija ir Nepalas Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 11 rugsėjo 2006


Kelionių įspūdžiai

Indija…….Daugeliui tai neapsakomo grožio ir svajonių šalis, kurios plotuose  ganosi  didžioji dalis  Kauno zoologijos sodo  gyventojų, na o vakarinių  pamaldų garsai palei Gangą  priverčia  “tranzuoti” net ir  materialumu   apaugusią tūlo lietuvio  širdį. Ir aš panašiai svarsčiau, kol  2003m sausio 10 d.  mano brangiausioji privertė “žodį tapti kūnu”  ir pamatyti, kur  lietuviški  gandrai žiemoja.
Kelionės į “pažadėtą žemę” pradžia   pranašavo , kad nuobodžiauti neteks: aerouosto saugos tarnyba  mane įtraukė į  įtartinųjų  sąrašą ,radus  ūkišką  peiliuką rankiniam bagaže, na o “Aerofloto “   stiuardesė  ”milenkij, očnites- eto vam ni SAS”  fraze    maloniai pasiūlė  susivokti  aplinkoje, panorus patirtą stresą nuplauti  taure viskio.
Taigi,  lėktuvas pagaliau  pradėjo leistis.O vaizdelis tikrai įspūdingas- buvo jau sutemę , ir  milijonai mažų žiburiukų  priminė apie  visai neprastą Indijos  demografinę padėtį.
Atstovėję eilėje prie    pasienio zonos ritualų tikrai apsidžiaugėme pamatę,kad   kartu atskrido ir mūsų bagažas!( kažkodėl tautosaka labai jau nusistačiusi prieš šią aviakompaniją).  Išėję  giliai įkvėpėme  gaivaus N.Delio smogo   ir  supratome, kad  šoko busena jau visiškai  šalia: nors  buvom tik dviese, mus aplipo kokis 10 entuziastų ,siūlančių ištiesti pagalbos ranką  nesusipratusiems  baltaodžiams.
40 km kelionė iki  miesto centro vietiniu “Tata” mašiniuku   neprailgo.Stengiausi  įžvelgti nors kokias šito chaotinio judėjimo taisykles, tačiau mano  lietuviškam suvokimui  tai buvo  per sunki užduotis. Supratau tik tiek,kad teisus tas,pas kurį didesnė mašina ir stipresnis signalas. Eismo juostos ar  netgi eismo kryptis čia yra mažų mažiausiai antraeiliai dalykai. Be viso to  mūsų” aukštos klasės” viešbutis  pasirodė besąs   pačiame turgaus viduryje ,todėl išlipus  mus sekė jau kokis 12 paslaugiųjų čiabuvių.  Tačiau po kurio laiko apsipratome su savo “išskirtine” padėtimi  ir susitaikėme su vietinėmis tiesomis:baltiesiems kainos trigubos, susikabinę už rankų gali vaikščiot tik vyrai,jei gert- tai  tik  vandenį tyru šaltinių ( pvz. Coca-Cola), jei nori valgyt- geriau to nedaryk.....bent jau  gatvėje,....... na o jeigu jautiesi vieniša,pasiilgusi  vyriškių dėmesio  mergina- apsilankius čia vienatvės pradėsi ilgetis, kaip duonos lietuviškos.
Jau pirmą dieną Indijoje  pamatėme šios šalies kontrastingumą.Šalia aukštomis  tvoromis  aptvertų  mūrų su palmių sodais , gatvėmis klaidžiojo karvės, stabdydamos  ir taip  chaotišką eismą,  o suluošintų ,murzinų ir  pusplikių vaikų  ištiestos rankos  viltingai prašė  maisto. Taip, patekome į visiškai kitokią  kultūrą, prie kurios turėjo adaptuotis ne vien mūsų skrandžiai, bet ir  pasaulio supratimas. Tie  miesto planai,kuriuos  dar Lietuvoje rūpestingai susipokavome  buvo beverčiai- patys  miesto  gatvelėse beveik nesiorientavome, adresai  čia daugeliu atveju buvo   nupasakojami, todėl  teko pasikliauti rikšos vairuotojų žiniomis ir geranoriškumu.
Po poros dienų,praleistų Delyje ( to pilnai užtenka,kad atgautum pasitikėjimą savimi ir apžiūrėtum vietines įžimybes),rytiniu traukiniu patraukėme link Agros- garsiojo Taj Machalos miesto. Vietoj žadėtų 2 valandų  kelionėje praleidome  ištisas penkias. Buvau pasipiktinęs, bet  visai be reikalo. Šioje šalyje laiko samprata yra labai jau reliatyvi- pusvalandis gali reikšti  pusdienį, na o pusdienis....geriau  jau tokio atsakymo neišgirsti,ypač  kur nors skubant.Agra- vienas iš “auksinio trikampio”  turistų lepinamų miestų. Čia,rodos visi  gyventojai  pajungti vien baltaodžių atvykėlių norų tenkinimui.Kaip ir rašo daugelis kelionių gidų – vietiniai čia tikra mafija- vežant iš stoties rikša  sugebejo  įsiūlyti kelionę i Fachtepur-Sikri miestuką( kažkada buvusią sostinę), na o vairuotojas ant kelio laukiantiems kolegoms rankomis duodavo suprasti,kokių paslaugų mums gali reikėti. Prie įėjimo į Taj Machalą galutinai supratome, jog valdžia irgi laikosi tradicijų, todėl bilietas  mėnulio vaikams  kainuoja  kokius penkiasdešimt kartų brangiau,nei   vietiniams( ši tendencija mus lydėjo ir likusią kelionės dalį). Tiesą pasakius, išprotėjęs buvo tas diedas, kuris  žmonos antkapį į tokius rūmus pavertė....
Kelyje į Fachtepur Sikri   pravažiavome kamelį,kurio gyventojai augina meškas. Vėliau verčia jas šokti  šalikelėse,o  pinigingi turistai  už fotografavimą  moka nemažus pinigėlius. Mes, širdyje būdami lietuviais, bandėme fotografuoti nemokamai- tai tas meškutes ant mūsų užsiundė.......išgelbėjo tik vairuotojo profesionalumas.O ir šiaip jis neblogas  vyrukas buvo- daug visokių pasakojimų išgirdome.Štai ,pavyzdžiui,  apie vestuvių tradicijas: kai  jam sukako 19, tėvai tarė: dirbk,sūnau- žmoną  mes jau išrinkome, tau belieka vestuves iškelti. Nedidelės vestuvės  čia reiškia tūkstantį svečių,na o turtingieji pasikviečia net  tris-penkis tūkstantėlius. Taigi , dirbo žmogelis  dešimt metų,kad privalomą minimumą išmaitintų, kuris per tris dieneles  padėjo  vargšeliui savo santaupas nuliu  paversti .Žmoną, tarp kitko,jis irgi tik vestuvių dieną pamatė.....
Vakare patraukeme link  stoties- laukė kelionė į Varanasi. Buvo naktis, traukinys pavėlavo atvykti penkiomias valandas.Gal ir gerai, nes tik įlipus iškart “nulūžome” ir jau  nebegirdėjome   indiškų melodijų  ir paslaugiųjų keleivių priekabiavimo.
Atsikėlę  vis dar turėjome  vilties  atvykti laiku- aštuntą ryto.Tačiau atvykome  aštuntą vakaro.Mano brangiausioji  atrodė  fiziškai ir moraliai išsekusi,   jau pusantros paros buvom nevalgę, na o šventąjį miestą gaubiantis rūkas, besiblaškančios karvių bandos ir  kokis  dvidešimt  asmenų palydos  Reginai ( toks žmonos vardas)  staiga sukėlė  emocijų protrūkį.....Bet juk viskas šiame gyvenime kada nors baigiasi...
Apie penktą ryto pažadino bezdžionių spiegimas balkone, o po valandėlės  prasidėjusios  induistų apeigos ir varpų garsai  galutinai privertė keltis....Taip, šį miestą  tikrai galima vadinti Indijos  širdimi.Pakylėti jausmai  maloniai glostė širdį ,  nebetrukdė net  mėšlo krūvos ir karvių pulkai  siaurų gatvelių labirintuose,gyvenimas buvo nuostabus. Na, nebent tie  ant lauželių kūrenami lavonėliai...Nors su laiku prie šio vaizdelio pripratome  , tačiau  prie to aštraus kvapo taip ir nesugebėjome prisitaikyti.
Vakarines pamaldas stebėjome iš valties, plūduriuodami upėje. Palei Gangą daygybė šventyklų ,kurios vienu metu pradeda  įspūdingą ugnies,judesio ir garso spektaklį....sutemus- tai  tikras penas pasimetusiems  poetams...
Regina vis dar nepraktikavo  naktinių pasivaikščiojimų po  miestą, todėl  aš ir vėl kažkur nugrybavau.Čia orientuotis sudėtinga- gatvelių pynės, laužai, prieskonių kvapai, rikšos, gausybė pėsčiųjų ,  pasieniais miegantys piliečiai ir aplinkinių nuostaba išvydus baltąjį   išblaško dėmesį ir pasijunti  visiškai pasiklydęs.Karts nuo karto  išgirsdavau komentarus jog  viešbutyje palikau  vieną žmoną , pranešimus,kad rytoj  jau išvažiuoju iš miesto,kad kažkas rado mūsų paliktą knygą.......ir visa tai iš tau  nematytų žmonių, 2,5 mln.gyventojų turinčiame mieste.Smalsūs tie indai,vienok....
Kaip ir  reikalaujama, likus  keturioms valandoms iki skrydžio,sėdėjome oro uoste,laukdami lėktuvo į Katmandu . Šioms valandoms praėjus  pasiteiravau,kodėl nevyksta įsodinimas. Gavau  jau  įprastą atsakymą,kad reiso šiandien nebus...ir rytoj nebus.....na galbūt poryt, bet  negarantuoja....Vietiniai šitą žinią sutiko netgi  ramiau už mane, tik  šalia stovėjusi baltaodžių porelė baisiai sunerimo.......ir visai be reikalo- mes juos jau po savaitės sutikome Nepale.
Iki pasienio miestuko Sunauli  važiavome aštuonias valandas  šešiasdešimtųjų  formos didžiai čia vertinamu “ambasador” .Net ir sutemus  vairuotojas  nejungė šviesų, pastoviai spaudė signalą, na o išvysčius maksimalų 70 km/h greitį darėsi visai nejauku, kai  penkių metrų atstumu priešpriešiais išnirdavo  koks  gyvastimi aplipęs autobusas.Bet vairuotojai čia tikrai profesionalūs...kokį europietį į tą košę įmetus neilgai trauktų...
Nepalo imigraciniam ofise liepsnojo lauželis- mat naktys čia vėsios.  Gan jauku, tik tie dūmai labai akis jau griaužia.Valandėlę pamąstęs pareigūnas nusprendė,kad  vizos kainuos po 30 usd. Mūsų didžiai nuostabai  nei pasų, nei  vizų kertant sieną taip ir neprireikė.........Pasigavę rytinį   autobusą  iki Čitvano nacionalinio parko keliavome  kokias šešias valandas. Grojo iki kaulų smegenų  pažįstamos melodijos, ant stogo pastoviai  nerimastingai blaškėsi  keleiviai,kuriuos vairuotojas kažkodėl vis bandė  iš  ten išgyvendinti.Tikrai džiaugėmes turėdami sedimas vietas viduje.Kas dešimt kilometrų mus stabdydavo automatais ginkluoti kareiviai (čia,pasirodo,didelių neramumų būta...), tačiau mes iš savo vietų niekur nesitraukėm- saugojom...
Čitvane  širdis vėl užliejo  emocijų  banga- pirmą kartą gavom kambariuką su stabiliai  veikiančiu dušu ,karštu vandeniu ir beveik  baltomis paklodėmis. Paklaidžioję drambliais po džiungles    ,valtimi leidomės žemyn  upe.Štai tau ir Kauno zooparkas: ir krokodilai, ir raganosiai, ir  pulkai bezdžionių bei paukščių..grįždami pėstute net   visai šviežius tigro pėdsakus aptikome...tikras rojus!Ypač,kai kuprinė pilna alaus...(reikia gi nors kada atostogų atsipalaidavimą pajustiJ).
Rytinis “Tourist coach”  autobusas link Poharos nieko gero nežadėjo-mat iš kitų skyrėsi tik tuo užrašu . Čia mes sutikom dar kelias spalvos seseris- moterišką porelę iš Olandijos ir kažkokią mintyse  pasiklydusią rašytoją.Joms  autobuso stabtelėjimas pusantros valandos pietums vidurkelyje jau nebuvo naujiena.Iš  jų išgirdome ir apie nuostabias  Poharos apylinkes,kalnų ežerą,  Himalajų takelius ir kaimelius,kuriuos vėliau stebėjome ir savo akimis.
Kalnų miestuke praleidome  porą dienų, todėl nusprendėme  “pasispausti” laike  ir  sėdom į naktinį autobusą link Katmandu. Čia mes ,matyt, buvome  vieninteliai baltieji  per visą tos transporto priemonės  netrumpą istoriją.Po 12 valandų, įveikus “solidų” dviejų šimtų kilometrų atstumą,  autobuso lankytojai  nuo mūsų vis dar nenuleido žvilgsnių. Nors  jau žinojome apie galimą apsilankymą vietinėse maitinimo įstaigose, šaižias melodijas , į visas puses liūliuojančią masę  ir automatininkų reidus, sustojimo vairuotojo  keturių valandų  “poguliui”, likus 20 km iki tikslo niekaip neplanavome.Bet užtat sutaupėme vieną naktį.....
Katmandu- tai tikras  lobis fotografams ir senovės kultūrų gerbėjams.Apsuptas Himalajų miestas pilnas įvairiausių šventyklų, senovinių miestukų ar net mažų karalysčių. Turgus čia  taipogi  persmelktas vietinės kultūros tradicijų, žmonės mažiau įkyrūs, o ir jų skaičius,tenkantis  vienam kv.metrui  smarkiai mažesnis nei Indijoje.Žodžiu  širdis vėl dainavo,jei ne ta maža mintis, jog lėktuvo reisas į Delį gali būti vėl atidėtas. Bet  šį kartą  Aukščiausiasis mums buvo nuolankus: praleidę aštuonias valandas Katmandu oro uoste, vėliau dar kokas septynias Delio laukiamojoje salėje,na ir  visą  kitą dienlę Šeremetjevo koridoriuose , mes pagaliau pasiekėme savo gimtąją, žemelę.Aerofloto  stiuardesės buvo išties paslaugios( nesuprantu,kodėl man anksčiau kitaip atrodė?) , lėktuvai- puikios būklės,maistas ir gėrimai- aukščiausios klasės,  na o   šalis gimtoji....ech, koks  gražus mažytis mūsų  kraštas....šalis,kur miega KAPUOS didvyriai...
O visgi kiek nedaug trūksta,jog suprastum,kad gyveni nuostabioje valstybėje su išsivysčiusia ekonomika, kurioje beveik  nėra skurdo ir  bado , kur žmogus  gali pretenduoti į ramią vietelę amžinam poilsiui , ir kur tavimi nors kažkokiu būdu dar vis bando rūpintis valstybė.....

Tomas ir Regina Baltušiai
tomasbaltusis(at)yahoo.com



Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 13 kovo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >