Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

Keliavimo slidėmis taktika Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 05 lapkričio 2007

Lygumoje keliauti lengviausia. Svarbu, kad grupė neišsibarstytų, šliuožtų vorele 3—4 m atstumu vienas nuo kito. Dalyviai vorelėje paprastai išdėstomi tokia tvarka: vedantysis, vienas pajėgus grupės narys, silpniausi grupės nariai ir gale stipriausieji bei galinis arba paskutinysis.

Esant giliam ir puriam sniegui, patartina 2—3 grupės nariams palengvinti kuprines ir leisti pakaitomis jiems minti vėžes. Tada galima išvystyti 3—3,5 km/val. greitį. Pučiant žvarbiam vėjui, per plynes šliuožti reikia greičiau. Jei vėjas pučia stačiai į veidą, plynę geriau įveikti įstrižiau, kiek nusisukant nuo žvarbaus vėjo. Svarbu nepamiršti turistų taisyklės: ne visada trumpiausias kelias lengviausias ir greičiausias!

Miške ir taigoje puraus sniego visada apstu. Jei grupė didelė (10—12 žmonių), patartina kas rytą dalį turistų (3—5) su lengvesnėmis kuprinėmis išsiųsti žvalgyti kelio ir minti vėžių. Ši grupė turi būti organizuota, drausminga, o jai vadovauti privalo prityręs turistas. Kiti turistai po 1—1,5 vai. sutvarkę stovyklos vietą, juda jau paruoštomis vėžėmis. Prieš sustojant pietauti, abi grupės susijungia. Po pietų grupės vaidmenimis pasikeičia. Antroji į numatytą nakvynei vietą atvyksta 1 —1,5 vai. anksčiau už pirmąją, ruošia vakarienę, įrengia stovyklą. Todėl reikia, kad toji grupė turėtų lengvesnes kuprines, palapinę, krosnelę ir maisto gaminimo priemones. Tokia taktika per dieną nušliuožiama 8—10 km daugiau, negu šliuožiant visiems kartu. Bet reikia apgalvoti, kad dėl blogo oro ar pūgos grupės nepasimestų viena nuo kitos.

Miške sutinkamas išvartas reikia peržengti šonu. Bandant peržengti tiesiai, dažniausiai sulaužomos slidės arba prasmengama į puri} sniegą ar tuštumą po rąstu. Jei tokios kliūtys aukštokos ir jas apeiti toli, geriausia ant jų atsisėsti, paskui, atsirėmus lazdom, perkelti pradžioje vieną, o po to ir kitą koją. Grioviai perlipami taip pat šonu.

Šliuožiant per krūmus, atstumą tarp dalyvių būtina padidinti iki 5—6 m. Palinkusias nedideles šakutes reikia užminti ir peržengti skersai. Dideles šakas apeiti. Krūmuose, ypač prietemoje, saugotis kilpų, t. y. galais prie žemės prišalusių šakų. Iš paskos einančius draugus įspėti, kad, įkišę į jas koją, jie nepargriūtų. Vengti eiti per nedidelius sniego kupstus, nes tai sniegu užnešti jauni medeliai ar šakos ir nuo slidininko svorio jos linksta, atverdamos pridengtą tuštumą.

Ypač atsargiai važiuoti pelkių, upių, ežerų ar įlankų ledu. Vandens telkinių pakrantėse lieka neužšalusios, dažnai sniegu užneštos properšos. Jų daug upėse, kurių krantai statūs. Ant ežero ar upės ledo užeiti patartina ties lėkštesniais krantais. Plonas ledas ir properšos dažniau pasitaiko upių santakose, taip pat prie statesniu krantų, kur suteka šaltiniai. Šliuožiant ledu, atstumai tarp dalyvių padidinami iki 5—7 m, priekyje einantysis vadovas, baksnodamas lazda, bando ledo stiprumą. Šliuožiant ledu, rankas iš lazdų kilpų patartina ištraukti; įlūžus stengtis lazdas padėti skersai eketės, į kraštuose esantį ledą atsiremti rankomis arba bandyti griūti ant ledo, rankas išskėtus, kad būtų kiek galima didesnis atramos plotas. Antruoju einantysis privalo turėti virvę. Pirmajam įlūžus, jis Įspėja kitus, įlūžusiajam meta virvės galą. Trečiasis vorelėje, palikęs savo kuprinę, turi gulom ant slidžių prišliaužti prie įlūžusiojo ir padėti jam išlipti. Įlūžusiam patartina nesiblaškyti ir neapdaužyti eketės kraštų, nes tada draugams bus sunkiau prislinkti. Tuo metu kiti grupės nariai pasuka į krantą ir ten sukuria laužą bei paruošia sausus drabužius persirengti. Tik apsitrynus ir išdžiūvus prie laužo – persirengti.

Sušlapus slidžių pavažoms, jas nuvalyti lygiu, bet ne aštriu metaliniu daiktu: šaukštu, peilio geležtės antra puse ir kt.

Mažus (1—3 m pločio) upokšnius, kurie net per speigus neužšąla, patogiausia peršliaužti sniego pusnių ,,tiltu": kad ir įlūš storas sniego sluoksnis, bet slidės liks sausos.

Sudėtingiausia šliuožti atšlaitėmis. Leidžiantis atšlaitėmis, tarp dalyvių turi būti 25—30 m tarpai. Ne-šliuožti arti medžių, didelių krūmų, akmenų, uolų atplaišų, nes už jų gali užsikabinti kuprinė ir, neišlaikius pusiausvyros, teks griūti, Nugriuvus patartina įspėti draugus ir iš vėžių skubiai pasitraukti.

Vėžės daromos pagal vadovo nurodymą. Pirmuoju važiuoja turistas, gerai žinantis kalnų slidinėjimo technikos elementus. Nusileidus negalima sustoti, o būtina pavažiuoti į priekį — išnaudoti įgautą pagreitį ir kitiems praminti vėžes. Mažai įgudusiems turistams labai stačiuose nusileidimuose ir visiems kitiems besileidžiantiems grupės gale patartina važiuoti kiekvienam nauja vėže, kad mažiau slystu, arba viena slide sena vėže.

Stačiuose šlaituose griūti, ypač nemokant, yra labai pavojinga. Griūnama užvažiavus ant užpustytų kelmų, krūmų ar akmenų, nevienodo tankumo sniego dangos (supustyto, sušalusio ir puraus) ruožų. Antrajam galima važiuoti tik tada, kai pirmasis pasiekia šlaito apačią.

Bemiškėje zonoje dažniausiai kelionės rengiamos balandžio—gegužės mėnesiais, kada didžiąją paros dalį šviesu, šviečia saulė, ir dėl didelio išsklaidytos šviesos kiekio bei susidarančio stereotipinio vaizdo sunku orientuotis. Neretai atstumai sniego dykumoje atrodo neįprastai ir neįpratusį klaidina. Kalnas, iki kurio atrodė pavyks nueiti per pusdienį, pareikalauja poros parų kelio, o milžiniška uola labai toli, pasirodo esanti žemesnė už žmogų ir visiškai čia pat.

Trasos pasirinkimas ir žvalgyba. Sudarant maršrutą pagal žemėlapį, sunku numatyti visas kelionės smulkmenas. Kelionės metu maršrutas patikslinamas. Tik gerai pasirinkus maršrutą ir jį patikslinus, galima sėkmingai įvykdyti dienos užduotį. Kelionės pradžioje vengti stačių pakilimų ir nusileidimų, nes kuprinių svoris didelis. Geriau daugiau kelio, bet mažiau nuovargio.

Miške kelią geriau pasirinkti tarp retų medžių ir be krūmų. Nevėjuotą dieną geriau eiti atviromis vietomis — ten sniegas kietesnis, neklimpstama. Šlaituose ir kalvotoje vietoje stengtis be reikalo neprarasti aukščio. Norint pasitikslinti judėjimo kryptį ar susiorientuoti paklydus, kelis grupės dalyvius (geriausia po du) pagal žinomą orientyrą spėjama kryptimi pasiųsti žvalgybon. Jiems būtina paskirti realų kontrolinį laiką, kurio dalyviai turi griežtai laikytis. Praslinkus kontroliniam laikui, skubiai organizuoti gelbėjimo darbus. Artėjant pūgai ar pūgos metu, į žvalgybą siųsti bet kurios sudėties grupę kategoriškai draudžiama.

Bemiškėje zonoje, skirtingai negu taigoje, patartina vidurdienį dviem valandoms sustoti pietums — karšta kava palapinėje ir poilsis. Per tą laiką saulėje pradžiūsta palapinė ir ant rogučių padžiauti miegmaišiai.

Orientavimosi savybės ir kelio nužymėjimas. Keliaujant reikia visą laiką sekti, kurioje maršruto vietoje esi. Atkreipti dėmesį į tai, kas vietovėje nuo vasaros iki žiemos keičia aplinką. Pavyzdžiui, žiemą važiuojama tiesiai, nedarant kelio vingių aplink pelkes; per upes važiuojama ledu, nesukant tiltų link. Yra kelių, kuriais važiuojama tik vasarą arba tik žiemą. Pažymėtini žiemos rogių ir mašinų keliai.

Žiemos keliai dažniausiai paženklinami, t. y. pažymimi, kad, užpusčius sniegui, keliautojas nepaklystų. Atviroje vietoje statomos kartys su viršuje pririštom šakom arba trikojai, o miške ant medžio iš kelio pusės nutašomas žievės lopelis. Tundroje orientuotis dar sunkiau, nes atviros kalvos ir lygumos susilieja, o upelių labai daug. Tada pagrindine orientavimo priemone yra kompasas. Didelių šalčių metu kompasą geriau laikyti šiltoje vietoje, nes sušalęs rodo netiksliai. Orientavimui patogu naudoti slidžių vėžių kryptį.

Vadovui patartina kiekvieną vakarą po vakarienės analizuoti dienos nueitą etapą, apsvarstyti drausmės pažeidėjus. Pastarieji gali būti įspėti, o jei nusikaltimas žymesnis — sugrįžus diskvalifikuoti ar jų atliktos kelionės neužskaityti.

Svarbiausius klausimus vadovas svarsto kartu su grupe, tačiau sprendimas gali būti priimtas jo paties nuožiūra. Vadovui svarbu derinti kolektyvo ir savo nuomones.

Grupės vadovui nebūtina visada eiti pirmu. Eidamas vorelės viduryje, jis geriau jaučia grupės narių nuotaiką, mato jų savijautą.

Šiaurėje žmonės kiek. kitaip mąsto, kitaip suvokia aplinką. Labai svarbu neprarasti nuovokos. Visada grupę vargina, kai ilgai ilsimasi, ilgai ruošiama nakvynė ar ardoma stovykla. Žymiai mažiau pavargstama judant. Svarbu nepervertinti aplinkybių. Kol nematai namo ar nakvynei tinkamos vietos, niekada negalvok, kad nakvynė bus šilta ir lengva. Tai pavojinga. Ne vienas Šiaurės tyrinėtojas taip yra patyręs nelaimę. Šiaurės kelionėse gali dalyvauti ne kiekvienas, nors fiziškai ir labai stiprus žmogus. Žymiai svarbiau sugebėti suprasti pavargusio draugo nuotaiką, mokėti jam padėti, t. y. pritapti prie kolektyvo. Tai galima pasiekti tik palaipsniui — būnant daugelio sudėtingų kelionių dalyviu ir vadovu.

Vedantysis ir jo pakeitimas. Nuo vedančiojo sugebėjimų neretai priklauso maršruto etapo sėkmė. Keletą minučių (priklausomai nuo sniego dangos) mynes vėžes ir rinkęs trasą, vedantysis atsistoja šalia vėžių, užleidžia vietą vėžes minti antrajam ir palaukęs, kol prašliuoš visi, stoja į galą. Geriausia, kai nurodymą pasikeisti duoda grupės vadovas, nes daugelis turistų mina vėžes tol, kol pavargsta.






Vėžės negiliame sniege minamos įprastu slydimu, o giliame — žingsniuojant taip, kad slidės „kulnis" būtų prispausta prie vėžės, o priekiu nuspaudžiama.

Kelionės grafikas. Sudaryti gerą kelionės grafiką yra sunku. Pateikiame lenteles, sudarytas pagal TSRS sporto meistro V. Dobkovičiaus schemą, kurias šio skyriaus autorius žymiai išplėtė ir papildė. Kelionės maršruto kilometražą padieniui rekomenduojama išdėstyti taip:

III sud. kat., 210 km — 15, 17, 20 Δ 20, 25, 30, 25 Δ 20, 18, 18.

IV sud. kat., 260 km — 15, 17, 20 Δ 20, 20, 22, 24, 30 Δ 30, 24, 20, 18.

V sud. kat.: 330 km — 10, 15, 17 Δ 20, 20, 20 Δ 24, 24, 30, 32, 32 Δ 24, 20, 18.



Poilsio dienas Δ geriausia praleisti gyvenvietėse, medžiotojų trobelėse ir pan. Į nakvynės vietą reikia atvykti anksčiau, kad būtų galima suspėti išžvalgyti ir paruošti vietą stovyklai.

Visos šios lentelės yra tik patarimai, sudaryti, remiantis daugelio kelionių patyrimu. Atsižvelgiant į kelionės rajono savitumus, orą arba dalyvių patyrimą, daromos pataisos. Jau 20 min. pavažiavus, sustojama 10 min. susitvarkyti, nusirengti dalį šiltų kelionės drabužių. Po to patartina sustoti poilsiui kas 50 min., nusiimant kuprines (10 min.). Esant dideliam šalčiui, sustojimus 3—5 min. sutrumpinti. Sustojus kuprinė pastatoma ant slidžių galų, prieš tai toje vietoje sutrypus sniegą. Ant kuprinės galima atsisėsti. Nepatartina sėstis ant sniego. Sustojus 1—1,5 minutės, ypač raižytoje vietoje, įbedus lazdas priešais save į sniegą, pečiais atsiremti į jas, kuprinę visu svoriu užvertus ant nugaros. Sustojus pietauti, užsivilkti šiltus drabužius.




Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )
 
< Atgal   Kitas >