Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

Žygio pėsčiomis taktika Spausdinti Siųsti el.paštu
Sekmadienis, 04 lapkričio 2007
Sudėtingi daugiadieniai žygiai taiga ir kalnais reikalauja jėgos ir ištvermės, todėl žygio dalyviais gali būti sveiki, treniruoti ir užgrūdinti žmonės. Organizmas žygyje lengviau pakelia fizinį apkrovimą (judėjimo tempas, kuprinės svoris, per dieną nueinamas atstumas), kuomet laikomasi ritmingos darbo ir poilsio kaitos, tinkamo žygio dienos režimo. Si ritminga darbo ir poilsio kaita reikalinga ne tik viso žygio, bet ir vienos žygio dienos, net įveikiamo kelio vieno etapo mastu.

Kuprinės svoris turi atitikti turisto jėgas ir, aišku, kiekvienam žygio dalyviui jis bus skirtingas. Jokių normatyvų, skirstant kuprinės svorį, nėra ir negali būti. Kuprinės svoriui nustatyti kartais bandoma išvesti vienodą koeficientą — kuprinės svorio ir turisto svorio santykį. Manoma, jog kuprinės svoris neturi viršyti 1/5 turisto svorio, tačiau tokios rekomendacijos yra niekuo nepagrįstos ir, laikantis jų, sudėtingų turistinių kelionių visai nebūtų galima organizuoti.

Žygio dalyvio kuprinės svorio dydis priklauso nuo dalyvio lyties, amžiaus, fizinio išsivystymo, treniruotumo ir sveikatos būklės, o jo vidurkis — nuo maršruto sudėtingumo ir sunkumo. III sudėtingumo kategorijos žygiuose kuprinės vidutiniškai sveria 15— 18 kg, IV — 22—25 kg, o sudėtingiausiuose — net 25—36 kg (žygio pradžioje). Kuprinės svoris merginoms turi būti mažesnis, jeigu galima, jis neturi viršyti 18—25 kg.

Prieš pradedant žygį, turistų kuprines svoris apytikriai paskirstomas pagal sveikatos būklę ir treniruotumą. Vėliau, žygio metu, ypač jo pradžioje, vadovui reikia sekti dalyvių savijautą ir pastebėjus, kad vieni dėl mažesnio treniruotumo ar kitų priežasčių pervargsta, o kiti visai nenuvargsta, kuprinių svorį perskirstyti. Perskirstant krūvį, grupės vadovas turi būti taktiškas, įtikinti turistą, kad jis neprieštarautų (dažniausiai prieštaraujama, kuomet svoris sumažinamas), ir pasiekti, kad jo nurodymas būtų įvykdytas. Pastebėjus susirgimo ar negalavimo (nors ir nedidelio) požymius, kad ir kiek stiprus bei treniruotas būtų turistas, reikia jam visai neduoti nešti kuprinės, kol negalavimas praeis. Priešingu atveju galima smarkiai pakenkti dalyvio sveikatai arba net sulaukti tokių pasekmių, dėl kurių vėliau, ligai progresuojant, gali tekti nutraukti žygį arba pakeisti maršrutą, kad būtų suteikta pagalba sergančiajam.

Fizinis apkrovimas žygyje taip pat priklauso nuo ėjimo tempo, kurį savo ruožtu sąlygoja kuprinių svoris ir maršruto reljefas. Kopiant stačiais šlaitais, kuomet smarkiai padidėja širdies darbas, ėjimo tempas turi būti lėtas ir ypač ritmingas. Leidžiantis žemyn, greitai nuvargsta kojų sąnarių raiščiai ir kojų raumenys, tuomet labai svarbu laikytis ėjimo ir ilsėjimosi periodų ritmo.

Sudarant žygio planą, visuomet numatoma, kokį atstumą kurią žygio dieną reikės grupei nueiti. Tačiau kartais dėl susidariusių aplinkybių (oro, dalyvių savijautos ir kt.) planas gali ir pasikeisti.

Vidutiniškai taigoje raižyta vietove ir kalnuose (einant slėniais ir į perėjų prieigas) pirmosiomis žygio dienomis su sunkiomis kuprinėmis nueinama apie 12—14 km. Kuprinėms palengvėjus ir grupei „įsi-ėjus", per dieną įveikiamas 18—20 km atstumas, o žygio pabaigoje — iki 30 km. Jei maršrute reikia įveikti daug gamtinių kliūčių (balas, upes, perėjas ir t. t.), nueinamas daug mažesnis atstumas.

Dienos režimas. Labai svarbu gerai suplanuoti žygio dienos režimą ir jo laikytis. Pirmąją žygio dienos pusę patartina įveikti didesniąją arba sunkesniąją dienos maršruto dalį. Stengtis išeiti anksčiau, kad iki sutemų būtų galima praeiti numatytą dienos maršruto atkarpą ir įsirengti stovyklą nakvynei. Pietų poilsiui skiriama apie 1,5—2 vai. Tačiau visos dienos planas priklauso nuo praeinamos maršruto atkarpos pobūdžio.

Pavojingose kalnų vietose išeinama labai anksti, kartais net naktį, kai oras dar vėsus ir, sukaustytos nakties šalčio, miega lavinos, ramiau teka ir būna seklesnės upės, o sniegas, apsidengęs sušalusia pluta, atlaiko einantįjį. Anksti rytą ir pavakare keliaujama ir ten, kur dienos metu dideli karščiai. Šiaurės taigoje, prie Poliarinio rato, kur liepos-rugpjūčio mėnesiais yra „poliarinė diena", gan įdomu keliauti vadinamosios ,,nakties" metu, nes tuomet mažiausiai kamuoja uodai ir gyliai. Toks paros režimo kaitaliojimas sutrikdo bendrą fizinio apkrovimo ir poilsio ritmą, tačiau treniruotam, ištvermingam keliautojui jis nėra labai varginantis, o turistinį žygį paįvairina.

Svarbu laikytis grupės jėgas atitinkančio ėjimo ritmo. Žygio pradžioje, kai kuprinės sunkios, arba kopiant stačiu šlaitu, sustojama 8—10 minučių poilsiui kas 20, 30 arba 40 minučių (priklausomai nuo grupės dalyvių ištvermingumo ir kelio sunkumo). Dienos pradžioje pirmą kartą trumpam poilsiui sustoti patartina po 15—20 min., kad grupės dalyviai, jei reikės, turėtų progos pasitaisyti blogai sukrautą kuprinę, silpnai suvarstytą batą ar kt. Ilgesnes kaip 8—10 min. poilsio pertraukas daryti nerekomenduojama, nes, ilgiau ilsintis, suglembama, o aukščiau kalnuose arba kai šaltesnis oras, reikia apsivilkti šiltesnį drabužį. Žygio viduryje ir pabaigoje normalus ritmas toks: 50 min. ėjimo ir 10 min. poilsio.

Turistiniame žygyje reikia planuoti ne mažiau kaip 2 poilsio dienas. Vieną iš poilsio dienų skirti žygio pradžioje, po 3—4 žygio dienų, kuomet kuprinių svoris dar didelis, antrąją — turistinio žygio antroje pusėje, kad visas turistinis žygis susiskaidytų į 3 beveik lygias dalis pagal maršruto etapus. Poilsio dienas naudoti susipažinimui su krašto gamta, žūklei, grybavimui ir pan. Poilsio dieną patartina išvykti į nedidelius ( iki 6—8 km) radialinius maršrutus ir aplankyti šalia pagrindinio maršruto esančius įdomesnius objektus — krioklius, ežerus, ledynus, versmes ir t. t. Toks pasivaikščiojimas be kuprinių paįvairina žygio ritmą ir kartu yra aktyvus poilsis.

Ėjimo tvarka. Kiekvienoje grupėje, nors ir kaip kruopščiai ji būtų parinkta ir parengta, vieni turistai būna fiziškai pajėgesni, kiti silpnesni. Šiuos turistų pajėgumo skirtumus, jei jie nėra labai dideli, galima lengvai išlyginti, teisingai paskirsčius kuprinių svorį arba duodant stipresniems dalyviams papildomas užduotis (pavyzdžiui, poilsio metu praminti sniego šlaite laiptelius, surasti patogiausią vietą brastai per upę, užkopti į panoraminį punktą ir išžvalgyti tolesnę maršruto trasą, ir t. t.).

Nevienodo pajėgumo grupei svarbu nustatyti teisingą ėjimo tvarką bei tempą. Ėjimo tempas turi atitikti silpnesniojo jėgas. Grupės priekyje eiti paskiriamas labiau prityręs turistas, mokąs parinkti mažiausiai jėgų reikalaujantį kelią ir gerai mokąs reguliuoti ėjimo tempą. Paskui jį geriau leisti eiti silpnesniems, o gale turi eiti taip pat labiau prityręs turistas, kuris prižiūri, kad niekas neatsiliktų, padeda, jei reikia, pasitaisyti ar užsidėti kuprinę, duoda signalą, jei reikalinga, priekyje einančiam, kad grupė sustotų. Lygesne vieta kiekvienas eina pagal savo ritmą, tačiau plačiai neišsisklaidant, o taigoje — per tokį atstumą, kad kiekvienas matytų einantį priekyje savęs. Kalnų takais, šlaituose, pavojingesnėse vietose einama „žąsele", neišsibarstant toli vienas nuo kito, taip, kad vadovas ar kitas labiau prityręs turistas galėtų padėti, patarti naujokui ar silpnesniam. Labai svarbu yra pasirinkti racionaliausią ėjimo trasą. Tai yra priekyje einančiojo uždavinys. Trasa turi eiti vieta, kuria žygiuojant, mažiausiai eikvojama jėgų, iš jos galima daugiau pamatyti ir geriau orientuotis. Visi grupės dalyviai turi mokėti teisingai parinkti trasą, todėl priekyje eiti turistai skiriami paeiliui. Antruoju vorelėje šiuo atveju eina grupės vadovas arba labiau prityręs turistas. Nemaža rekomendacijų šiais klausimais bus skyriuose apie keliavimo techniką, orientavimąsi vietovėje ir kt.

Stovyklos. Nakvynei parenkama nuo vėjo apsaugota, lygi, sausa vieta, netoli kurios yra vandens ir malkų.

Vietos stovyklai pradedama žvalgytis, likus 20— 30 minučių iki numatyto sustojimo nakčiai. Sustojus kuprinės sudedamos j vieną vietą, iš jų ištraukiami stovyklai įrengti reikalingi daiktai (kirviai, puodai, palapinės ir kt.). Jei lyja, kuprinės uždengiamos ir dirbama nepersirengus ir nepersiavus. Stovyklą įrengia visi grupės dalyviai, o pareigas ir darbus paskirsto grupės vadovas.

Taigoje stovyklos vieta parenkama retesniame spygliuočių medžių miške, kur būtų galima sukurti laužą, negresiant pavojui sukelti gaisrą. Arti stovyklos neturi būti sausų, papuvusių medžių, kurie, užėjus vėtrai, galėtų užgriūti. Šiaurėje, taigos ir tundros rajonuose, sausesnę vietą prie upių ir upelių galima rasti pasitaikančiose kranto terasose, kur rytą saulė išdžiovina palapines.

Renkant stovyklai vietą kalnuose, reikia žiūrėti, kad nebūtų akmenų griūčių, lavinų, seljų (purvo srautų) pavojaus, neapsemtų ištvinusi kalnų upė. Nerengti stovyklos prie pat aukštų stačių uolų, ties kuriomis apačioje yra neseniai nuriedėjusių (šviesesnės spalvos) akmenų, sausos senvagės ar upės atšakos dugne. Palapinę statyti horizontalioje vietoje, o jei tokios nėra,— ją išlyginti, sukraunant akmenų aikštelę, nes ir menkas nuolydis trukdo gerai pailsėti. Plotą po palapinės dugnu reikia kiek galima išlyginti. Taigoje po palapinės dugnu galima pakloti sausų lapų, žolių ar samanų, smulkių eglišakių; jei palapinę tenka statyti ant sniego ar ledo, po miegmaišiais paklojamos virvės, tuščios kuprinės ir štorminiai kostiumai. Kalnuose, kur nėra miško, palapinės ramsčiai padaromi iš dviejų kotais sunertų ledkirčių, o kampų ir galų atotampos pririšamos prie didesnių akmenų.

Lyjant, kad palapinės dugno neapsemtų po ja patekėjęs vanduo, aplink iškasamas nedidelis (8—10 cm pločio ir gylio) nutekamasis griovelis. Stovyklaujant ant ledyno, palapinę gali apsemti tirpstantis sniegas arba ledas, todėl tokį nutekamąjį griovelį reikia iškirsti lede.

Palapinę statyti galine siena j vėjo pusę. Pastačius ir sunešus į ją daiktus, įėjimą reikia užsagstyti, kad neprilįstų uodų ir vakare neatidrėktų rūbai bei miegmaišiai. Šiltus drabužius patartina sukloti po miegmaišiu; kuprinę su minkštesniais daiktais padėti galvūgalyje, o reikalingesnius smulkius daiktus (elektrinius žibintuvėlius, tualeto reikmenis ir kt.) į palapinės kišenes; batus reikia sukrauti kojų gale, prie įėjimo į palapinę, o kirvius kišti po palapinės dugnu prie įėjimo.



Jei palapinėje vietos mažai, kuprines su daiktais galima sukrauti lauke, netoli palapinės, į vieną krūvą ir gerai uždengti nuo lietaus.

Laužą sukurti 5—8 m atstumu nuo palapinės, pavėjui. Sausros metu reikia žiūrėti, kad laužas nesukeltų gaisro: nukasti sausas žoles, samanas, durpių sluoksnį, taigoje — apgenėti arti esančių medžių sausas šakas. Nakčiai laužą reikia stropiai užgesinti. Darganos metu, kada svarbu sukurti gerą laužą, pakuroms patartina turėti keletą plytelių sauso spirito arba žvakigalį.

Darganotu oru, kai arti stovyklos malkų daug, kartais sukuriami du laužai: vienas mažesnis — virti, antras didesnis drabužiams, avalynei džiovinti. Uodams nubaidyti sukuriami keli nedideli laužai. Į juos, kad būtų daugiau dūmų, įmetama žalios žolės, samanų, lapų ir kt.

Avarinėje situacijoje darganotu metu, kai neturima palapinės apsisaugoti nuo vėjo ir lietaus, taigoje iš šakų, pagalių, eglišakių galima pasistatyti šėtrą. Pagrindinius jos konstrukcinius elementus sujungti šaknimis, karklo vytelėmis, plonomis šakutėmis. Jei netoliese yra status šlaitas, skardis (nepavojingas), jį patartina panaudoti užuovėjai. Nakčiai, jei šalta ir drėgna, sukuriamas „taigos laužas" (žr. 14 pav.).





Paliekant nakvynės stovyklą, visas šiukšles sudeginti, o tuščias konservų dėžutes sudėti į laužavietę arba užkasti.

Keliaujant taiga, dažnai tenka apsinakvoti medžiotojų pirkelėse (kartais jos būna toli nuo gyvenviečių, didesnių upių pakrantėse). Čia galima rasti paliktą nedidelį kiekį būtiniausių maisto produktų (kruopų, džiūvėsių, druskos) ir kitokių reikalingų dalykų (degtukų, rūkalų, paruoštų malkų ir kt.). Pagal nerašytą ,,taigos įstatymą" paliktais maisto produktais galima naudotis tik kraštutiniu atveju, kuomet grupė be jų apsieiti negali. Jeigu grupei reikia nedelsiant užkurti krosnelę (sušalus, peršlapus), paliktomis malkomis naudotis galima, tačiau prieš išvykstant reikia jų atsargas papildyti. Išvykstant trobelę palikti sutvarkytą, iššluotą, o jos duris užremti. Dažnai trobelėse kitoms grupėms paliekami rašteliai apie savo grupės maršrutą, kada čia nakvota ir t. t. Čia galima rasti ir įrašams skirtą sąsiuvinį.

Kartais daugiadieniame žygyje planuojama po kelėtos dienų sugrįžti į jau lankytą vietą. Tokiu atveju dalį maisto produktų, kad nereikėtų jų bereikalingai nešiotis, galima palikti. Maisto produktams parinkti sausą ir saugią vietą, gerai įrengus „sandėlį". Taigoje „sandėliai" įrengiami medžiuose. Supakuoti Į plastiko maišelius, produktai dar suvyniojami į brezentą, stipriai surišami ir pakabinami 3—4 m aukštyje ant ištemptos tarp dviejų medžių virvės taip, kad ryšulys kabotų maždaug per 2 m nuo medžių kamienų. Medžių kamienus iš apačios apgenėti, kad į juos neįliptų meškos ir kiti žvėrys. Dideli „sandėliai" (ekspedicijų, didelių grupių) daromi ant į žemę įkastų 3—4 m aukščio apvalių stulpų, įrengus ant jų platformas. Kalnuose „sandėliai" įrengiami po sukrautais iš akmenų kauburiais. „Sandėliai" turi būti tokiose vietose, kurias lengva atpažinti, susirasti, netoli nuo ryškesnių orientyrų.

Pavojai kalnuose. Dažnai sakoma, jog kalnai pilni pavojų. Alpinistai ir turistai šį teiginį pataiso: pavojingi ne kalnai, o neatsargus žmogaus elgesys kalnuose. Tačiau be subjektyvių pavojaus priežasčių yra ir objektyvios, kurios egzistuoja dėl:

1) amžinai gamtoje vykstančių kalnų dūlėjimo ir irimo procesų;

2) atšiauraus kalnų klimato ypatumų.

Pirmąją pavojų grupę sukelia fiziniai dėsningumai, kuriuos žinant, galima tų pavojų išvengti, visų pirma parenkant maršrutą ir keliavimo metą. Iš tokių pavojų yra:

a)         akmenų griūtys. Kalnų uolos nuolat dūlėja, irsta. Palyja lietus ar ištirpsta sniegas, ir į uolų plyšius prisisunkia vandens. Naktį kalnuose temperatūra smarkiai krinta, vanduo šaldamas plėšo granitą. Atskilusios dalys vienos tuoj pat nurieda žemyn, kitos prišalusios laikosi ir nurieda, tik saulei ištirpdžius ledą. Taigi nuo ryto, saulei įkaitinus kalnagūbrio keterų akmenis bei uolas, atskilęs ir ėmęs riedėti vienas akmuo numuša kitą, tas trečią... Pradeda dundėti akmenų griūtys. Į pavakarę griūtys aprimsta, jos vėl prasideda vėlai vakare, kai uolas ima kaustyti šaltis. Naktį griūtys vėl nurimsta. Jei palyja arba staiga smarkiai atšyla oras, lietaus ar tirpstančio sniego vandens srovelės paplauna, išjudina nestabiliai gulinčius akmenis, ir vėl sukyla griūtys. Ypač dažnos akmenų griūtys vasaros pabaigoje, kai kalnagūbrių sniego ir ledo danga mažiausia. Akmenų griūtis sukelia ir smarkūs vėjai, taip pat žmonės, gyvuliai ir žvėrys. Akmenų griūčių reikia ypač saugotis stačių aukštų uolų papėdėse ir einant pro kuluarus;

b)        seljės — purvo srautai — pasrūva pavasarį arba vasarą po didelių liūčių, smarkiai atšilus ir pradėjus intensyviai tirpti sniegui, kai prasiveržia kalnuose susitvenkę vandens telkiniai (griūčių ir lavinų užtvenkti upeliai, ant ledynų telkšoję ežerai ir pan.). Seljės gali toli nešti ir ridenti net milžiniškus akmenis ir uolų luitus;

c)         ledo griūtys — pasitaiko ties kabančių ledynų liežuviais — ledo karnizais, ledokričiuose. Jos atsiranda dėl panašių priežasčių, kaip ir akmenų griūtys;

d)   lavinos (žr. skyriuje „Kelionės slidėmis").

Antrąją grupę sudaro pavojai, susiję su kalnų klimatu ir meteorologinėmis sąlygomis:

a) rūkas — kalnuose plūsta staiga, versdamasis kamuoliais per slėnius ir perėjas, bet greitai ir praeina. Dažniausiai būna su properšomis, kurias reikia operatyviai naudoti susiorientavimui. Rūkas pavojingas, kai užklumpa grupę sunkioje, nežinomoje maršruto vietoje, nes sunkiau orientuotis, apsisaugoti. Jeigu vieta pavojinga, o ją praeiti būtina, užėjus rūkui, reikia susirišti pagrindine virve, sumažinti atstumus tarp dalyvių, nes rūke sunkiau ne tik matyti, bet ir girdėti. Jei jis užklumpa pavojingoje vietoje (stačiame perėjos šlaite, ant plyšių išraižyto ledyno ir t.t.), laukti, kol praeis;

b) lietus ir sniegas kalnuose labai dažnas reiškinys. Kalnuose tuo pačiu metu aukštai sninga, žemiau— krinta šlapdriba, o dar žemiau, slėnyje,— lyja. Lietus ir sniegas, kuriuos dažniausiai lydi rūkas, sunkina orientuotis, sukelia lavinas, akmenų griūtis, seljės ir kalnų upių potvynius. Palijus arba pasnigus eiti uolomis ir žolės šlaitais daug pavojingiau, nes gresia didesnis pavojus paslysti ir nusiristi žemyn. Be to, lietui permerkus aprangą, galima persišaldyti. Kalnuose oro sąlygos keičiasi labai greitai, ir, nesugebėjus staiga prisitaikyti prie jų, gali susidaryti rimtų visai grupei pavojų. Lietus, sniegas ir šaltis vargina, todėl kiekvienam keliaujančiam kalnuose reikia mobilizuoti savo jėgas ne trumpam susirėmimui su pablogėjusiu oru, o ilgai kovai su vėju, šalčiu, sniegu. Nuvargusiam neprarasti nuovokos, būti visą laiką „kovinėje parengtyje". Priešingu atveju gali ištikti nelaimė;

c) kalnuose lietų, snieglašą dažnai lydi perkūnija. Ji pavojinga, nes kalnuose atmosfera daug sodriau įsielektrina. Pastebėjus perkūnijos pavojų, reikia nedelsiant nusileisti nuo keterų žemyn, o metalinius daiktus laikyti už kelių metrų. Lygumoje perkūnijos metu negalima stovėti po pavieniais medžiais, nes į juos dažnai trenkia žaibas;

d) vėjas ne tik atšaldo organizmą, bet gali, einant pavojinga vieta, pargriauti, išvesti iš pusiausvyros, nuritinti nuo šlaito. Vėjas sukelia lavinas, akmenų griūtis, pūgą. Kalnuose dažnai jis būna toks stiprus, kad perėjoje kalnagūbrio ketera eiti visai neįmanoma;

e} kalnuose dieną saulės spinduliai sukelia odos nudegimus, laikiną apakimą, o naktį nuo speigo galima ir nušalti. Paros temperatūros svyravimai neužsigrūdinusį ir nesisaugantį keliautoją gali susargdinti.



Komentarų (2)
1. 2008-06-27 15:24
 
Radau naudingu patarimu. Aciu. Patiko apie trobeles kalnuose.
 
Evelina
2. 2011-06-01 14:17
 
nuobodu, per mazai nuotrauku :cry :x :sigh :eek :? :eek :upset
 
mantuko meile

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )
 
Kitas >