Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

Fotografavimas ir filmavimas turistiniame žygyje Spausdinti Siųsti el.paštu
Sekmadienis, 04 lapkričio 2007

Vargu ar vertingas bus tas turistinis žygis, iš kurio neatsivešime gerų fotonuotraukų, skaidrių, kino filmų. Ne tik todėl, kad be foto-kino medžiagos neįmanoma pakenčiamai pasidalinti kelionės įspūdžiais. Fotografavimo, filmavimo prasmė turistiniame žygyje kur kas gilesnė. Užaštrintas pastabumas, daugiadienis kritiškas aplinkos (kraštovaizdžio, savo bendražygių) stebėjimas, komponavimas, ieškojimas dėkingesnių matymo taškų,— visa tai fotografuojančiojo turizmą daro žymiai turtingesnį. Mus sudominusių vaizdų, momentų perteikimas fotografijoje ar filmo juostoje — tai jau meninės kūrybos užuomazgos, o rezultatas priklauso nuo mūsų pačių Ko gi reikia, kad tas rezultatas būtų apčiuopiamiausias? Vertingą foto-kino medžiagą galima atsivežti tik iš vertingo žygio. Tai svarbiausioji sąlyga, Nei patirtis, nei geros medžiagos ar gera foto-kino aparatūra negali užpildyti dvasinės tuštumos, neišvengiamos skurdžiame turistiniame žygyje.

Koks gi turi būti tas žygis?'

Visų pirma reikia pasirinkti racionalų maršrutą, t. y. maksimumą įdomių dienų, įdomių kilometrų. Tokiose ,,balastinėse" atkarpose, kur būtina dieną ar kelias eiti monotoniška, skurdžia vietove, fotoaparatą reikia dėti j kuprinę. Jeigu tokios atkarpos nusitiesia iki pusės maršruto ir turistas tik galvoja apie atžymas maršrutinėje knygelėje, jam belieka gailėtis ne tik to, kad pasiėmė fotoaparatą, bet ir kad susidėjo su tokiu vadovu.

Ne žygio sudėtingumas ar sunkumas lemia jo „fotogeniškumą". Daug svarbiau grupės draugiškumas, tas palankus psichologinis klimatas, kuris privalo būti perteiktas foto-kino medžiagoje. Jeigu žygis sunkus ir įdomus, kur stačiai persisotinama gerais vaizdais, įspūdžiai kompensuoja fizinį nuovargį, nejučiom lekia juosta... Toks žygis ir bus vertingas, gausi bei įdomi bus ir iš jo parsivežta foto-kino medžiaga. Ir atvirkščiai, pelnytai neįdomios, skurdžios būna paskubom prasuktos juostos tų „varytojų", kurie išvargo sunkų, beprasmišką maršrutą, paskui vadinamą „sportišku". Grupės vadovas dalį dėmesio privalo skirti fotografavimui, filmavimui. Nenormalu, kai žygio diena pavirsta ištisais pozavimais, vaidinimais, dubliais prieš objektyvą, bet taip pat nenormalu, kai vadovas raukosi dėl kiekvienos fotografuojančių sugaišintos minutės. Ir visai negerai, jeigu praeinama pro tikrai įdomius objektus, sunkioje kelio atkarpoje grupės nariai demonstruoja savo meistriškumą ar nesugebėjimą įveikti kliūtis, o grupės vadovas skubina, ragina, nepaisydamas fotografo ar operatoriaus prašymų lukterėti, kol šis užims tinkamą poziciją.

Rekomenduotina, kad fotografuotų ar filmuotų ne vienas kitas, o visi žygio dalyviai. Gausi foto-kino medžiaga liks bet kokią atmintį pralenkiančiu kelionės dienoraščiu.

Žodžiu, geroms fotografijoms, kino filmams reikia skirti nemažai dėmesio ir laiko.

Pirmoji fotografavimo objektų grupė. Pirmiausia — — tai kraštas, per kurį keliaujame, jo kaimai, miesteliai, etnografiniai objektai, kalnai, upės, ežerai, miškai, dirbamos žemės laukai. Visa tai bus įdomu, jeigu kadruose bus pastebėta, kas ryškiai tipiška, nepakartojama. Vidutiniškų vaizdų nereikia fotografuoti. Per visą kelionę jų prisirinktų šimtai. Prieš fotografuojant būtina išmokti atskirti tikrai retus ir ypač patrauklius kadrus. Rezultatą pamatę juostoje, dar gerą pusę turėsime atsijoti. Žodžiu, būtina atranka. Visą kelionę atrinkinėjame akimis, objektyvu. Persijoję tūkstančius vaizdų, galime tikėtis keleto gerų peizažų.

Kokiomis taisyklėmis vadovautis, fotografuojant ar filmuojant peizažinio tipo motyvus? Pirmiausia — gerai sukomponuoti. Ypatingų geros kompozicijos taisyklių lyg ir nėra. Visų pirma vengti tokių kadrų, kurių kompozicija „griūvanti"—vienas šonas tamsus, kitas šviesus. Pavyzdžiui, pastatas viename kadro pakrašty, o kitame — tuščias laukas. Taip pat vengti kadro viduryje horizonto linijos. Jeigu vienu atveju įdomesnė žemė, vanduo — horizonto linija turi būti kadro viršuje ar net už jo, jeigu įdomesnis dangus (nepaprasti debesys) — apačioje.

Stengtis, kad į kadrą nepatektų atsitiktinės šakos, laidai, stulpai ir t.t. Norint jų išvengti, reikia šiek tiek pakeisti fotografavimo tašką. Šakos, medžių lapai tik tada puošia peizažą, kai jie labai gražūs, reti, vykusiai įkomponuoti, tačiau to negalima daryti štampu. Atsitiktiniai elementai kadre — tai kompozicijos šiukšlės, fotografuojančiojo aplaidumas.

Gerai kompozicijai labai pasitarnauja įstrižos, tiesios ar kreivos linijos, o ypač ritmas, t. y. tokių pat detalių ar linijų pasikartojimas viename plane ar perspektyvoje: trobesiai lauke, pavieniai medžiai, ežerai, gubos, arimas, žmonės, valtys, kalnai, bangos ir t. t.

Fotografavimas kalnuose — tai visai skirtinga sritis. Lygumų gyventojo akis, įpratusi prie horizontaliai gulinčios plokštumos ar net horizonto tiesės, kalnuose susiduria su „žeme aukštai virš savęs" ir „žeme po savimi". Žodžiu, viskas transformuojasi į vertikalią plokštumą, erdvė įgyja akivaizdų tūrį. Pagaliau erdvės, atstumo pojūčiai kalnuose daug ryškesni. Dėl gryno kalnų oro ir aukšto stebėjimo taško matomumas padidėja iki dešimčių kilometrų. Šitame mums neįprastame pasaulyje akis pasimeta, ir mes nebesugebame komponuoti. Tuo, gal būt, galima paaiškinti, kad dažnai net gerų fotografų iš kalnų parsivežti peizažai būna nevykę. O taisyklės čia tos pačios: kompozicijai pajungtų linijų ir elementų ritmo ieškojimas.

Antroji fotografuojamų objektų grupė — tai žmonės, per kurių kraštą mes keliaujame. Mūsų foto-kino pasakojimas būtų nepilnas ir monotoniškas, jeigu jo nepaįvairintume keletu štrichų apie to krašto žmones. Retame žygyje būna per daug laiko, tačiau negalime teigti, kad bendrauti su žmonėmis jo neliko. Iš tų bendravimo trupinių ir turi būti daroma fotografija. Pavyzdžiui, vienas klausia kelio, kitas gali spėti padaryti gerą portretą. Žinoma, tam reikia kitokių įgūdžių — reporteriškumo, psichologinio pastabumo, žaibiškos reakcijos. Derinti kompoziciją dažnai nebėra kada. Gyva, betarpiška akimirka diktuoja formą, sąlygoja netikėtą, bet dažnai priimtiną kompoziciją.

Keletas bendrų taisyklių: tipažas turi būti neeilinis, pradžiai jis turi patikti bent autoriui. Jei aplinkybės leidžia, reikia „pagaudyti" įdomesnį veido, drabužių apšvietimą. Kai fotografuojamas žmogus varžosi, yra suglumintas, negyvas, tai blogo pozavimo pavyzdys. Yra ir gero pozavimo pavyzdžių: fotografuojamasis laisvai, betarpiškai laikosi prieš objektyvą, iš jo tiesiai žiūrinčių akių plūsta žmogiška šiluma. Čia reikia daug takto, subtilumo. Pagal galimybę turi atsispindėti ir fotografuojamojo aplinka: buities elementai ar peizažas. Deja, čia jau norisi ir aiškios kompozicijos. Dažniausiai tai nesunku pasiekti. Žmogus ir jo aplinkos ryšys fotografijoje pilniau perteikia tautos charakterį bei gyvenimo būdą, portretui teikia platesnes kompozicines galimybes. Etnografija — savaime įdomus fotografavimo objektas — kadrui pagyvinti dažnai irgi prašosi žmogaus. Žinoma, jei akis neranda gerai besikomponuojančio fono, geriau apsiriboti portretu stambiu planu, kuriame aplinkos nedaug arba ji neryški. Atminkime, kad į visų tautų žmones turime žiūrėti su gilia pagarba. Fotografijoje, kine aiškiai atsispindi autoriaus mintys, pozicija. Labai gražu, kai jaučiama viena didžiausių žmogaus (ir turisto) vertybių — humaniškumas.

Trečioji fotografuojamų objektų grupė — tai grupės draugai žygyje. Tai irgi sunki tema. Vidutiniškų ir prastų žygio kronikos kadrų apstu, reikia neeilinių. Kelionės įtampa ir įveikiami sunkumai, rizika ir pavojai — tai išraiškingi ir efektingi kadrai, užfiksuoti sunkiuose žygio metruose, o ne vien košę srebiant. Žodžiu, parodyti gerokai daugiau išradingumo, negu „grupė kokio nors paminklo fone", „grupė ant tokios viršukalnės" ir t.t. Turi būti aštrus kelionės reportažas, giliai psichologiški portretai. Būnam ir pervargę, ir sušalę, ir šlapi, ir purvini. Reikia tik pačiam pakilti virš viso šito ir... daryti kadrus.

FOTOGRAFAVIMO IR FILMAVIMO TECHNIKA

Šis skyrelis nepretenduoja į išsamų praktinio kurso išdėstymą, netgi į santrauką. Manome, kad fotografuojantis turistas teoriškai ir praktiškai su šiais pagrindais pažįstamas, tačiau būtina primint; kai kuriuos, gal ne visiems aiškius, dalykus ar į kai ką pažiūrėti grynai iš specifinio turistinio taško.

Foto-kino medžiagos apdorojimas susideda iš daugelio fizinių bei cheminių procesų. Geras techninis rezultatas galimas, tik labai gerai atlikus visas šios grandinės operacijas. Menkiausias aplaidumas ar nežinojimas gali sugadinti ar pražudyti vertingą medžiagą. Foto-kino medžiagos apdirbimo procesai negrįžtami ir klaidos neištaisomos.

Fotoaparatūra. Geriausias fotoaparatas tas, prie kurio esi pripratęs. Šia taisykle vadovaujantis, į žygį negalima imti naujo, neišbandyto fotoaparato ar kino kameros. Jiems keliami šie reikalavimai:

1) tiksli justiruotė. Beveik visi objektyvai duoda gerą ryškumą (pakankamos skiriamosios galios), tačiau dėl blogos justiruotės jis kartais prarandamas;

2) fotoaparatas bent iki 1/125 sek. ekspozicijos duoda ,,lygų kadrą". Naudojant populiariausius 1/30, 1/60, 1/125 sek. išlaikymus, negatyvai ir ypač skaidrės turi būti tolygiai eksponuoti;

3) fotoaparatas ar kino kamera neturi braižyti ar plėšyti juostos;

4) fotoaparatas ar kino kamera turi būti lengvi.

Į kelionę reikia imti siaurajuostį (24X36 mm kadro) fotoaparatą. Iš plačiajuosčių (6X6 cm formato) turistinėse kelionėse pasiteisina lengvi ,,Rolleiflex", ,,Flexaret" ar „Iskra" fotoaparatai. Veidrodinis jis ar tolimatinis, principinio skirtumo nėra. Tolimatinis lengvesnis, tačiau su veidrodiniu kelionėje galima užsiimti makrofotografija — augalėlių, vabalėlių ir kitų smulkių objektų fotografavimu. Taip pat tinka „Zenit", ,,Start", visų tipų „Zorkij", „FED", „Kijev", „Leika", „Praktika", netgi „Smena" fotoaparatai.

Optika (papildomais objektyvais) apsikrauti nereikia. Būtina paimti vieną papildomą 28—35 mm židinio nuotolio plačiakampį objektyvą ,,Mir -1", „Jupiter -12", ,,Orion -15". Be plačiakampio objektyvo fotografuoti peizažą sunku, o kalnuose visai neįmanoma. Vietoj pagrindinio objektyvo tokiu atveju parankiau turėti portretinį ,,Jupiter-9" (85 mm židinio nuotolio). Jis pravers kaip pusiau teleobjektyvas. Jei plačiakampio niekaip negauname, galima tokia kombinacija: pagrindinis (50 mm), teleobjektyvas (135 mm—,,Jupiter-H", ,,Tair -11" ar pan.).

Plačiakampiais objektyvais pasiekiamas geresnis ryškumas, jie ne taip jautrūs sujudinimui. Kuo ilgesnis židinio nuotolis, tuo objektyvas jautresnis rankų virpėjimui, ir fotografuojant reikia daugiau patirties bei susikaupimo. Apie štatyvų nešiojimąsi turistinėse kelionėse nėra ir kalbos.

Jeigu iš kelionės norime parsivežti ne tik juodai baltų nuotraukų, bet ir spalvotų skaidrių, tada tenka imtis dar vieną fotoaparatą. Geriausia — to paties tipo, kad galima būtų naudoti tuos pačius keičiamus objektyvus. Blogiausiu atveju galima kooperuotis su kelionės draugu: reikalui esant, jūs naudojatės jo fotoaparatu su spalvota juosta, o jis — jūsiškiu su juodai balta juosta. Apdorojus juostas, negatyvai ir skaidrės pasidalinami.

Galima bandyti apsieiti ir su vienu fotoaparatu: saulėtą dieną geriau tinka spalvota juosta, blogesniu oru — juodai balta. Įdomiose maršruto atkarpose nereikia gailėti juostos — dažniau jas keisti. Juodai baltą galima išimti net neužbaigtą, kad galima būtų įdėti spalvotą.

Kino aparatūra. Patį pilniausią žygio įspūdį sudaro turistinis kino filmas. Rimtam turistiniam filmui rekomenduotina 16 mm kino kamera. Tos, kurios patikimai dirba, pakankamai ir sveria. Turistas, pasiėmęs į žygį ,,Krasnogorsk -2" ar ,,Kijev-16-U" kino kamerą (sveria daugiau kaip 3 kg), fotoaparato nešiotis jau negali. Trumpai panagrinėkime jų privalumus ir trūkumus. ,,Krasnogorsk-2" turi gerą transfokatorių, tačiau jo kasetinis užtaisymas nėra privalumas. Vokiška apverčiama spalvota juosta išleidžiama ritėse, ir, norint ją įdėti į kasetes, prieš kelionę tenka ant specialių kasetėms pritaikytų velenėlių pervynioti po du kartus kiekvieną 30 m.

„Kijev-16 U" turi turelį su plačiakampiu, normaliu ir teleobjektyvu. Jos užtaisymas paprastesnis—ritėmis. Tinka minėta UT -15 juosta su savo originaliomis ritėmis. Tačiau filmuojant ant juodai baltos OČ -45 juostos, nuo velenėlių ją reikia pervynioti į rites.

Labai perspektyvios mėgėjiškos „super 8 mm" kino kameros. Jų kadras gerokai didesnis už paprastos 8 mm kameros kadrą. Vadinasi, vaizdas ekrane didesnis, ryškesnis. Gaminamos jos keleto tipų. Beveik visų užtaisymas kasetinis. Užtaisant kasetę, tamsoje reikia perpus pjauti 10 m dvigubą „super 8 mm" juostą, ją suvynioti ir su vargu įdėti. Deja, juostą kamera dažniausiai traukia blogai. Kai kurios minimos kameros turi transfokatorius. Paprastų 8 mm kamerų užtaisymas lengvesnis — jos be kasečių. Speciali 16 mm juosta, iš abiejų galų eksponuota ir išryškinta, išilgai perpjaunama, tačiau dėl labai mažo kadro formato vaizdo kokybė menka. Pagrindinis reikalavimas kino kamerai, kaip ir fotoaparatui, tas pats — patikimumas. Labai svarbu, kad objektyvai būtų tiksliai justiruoti.

Reikia atminti, kad kuo ilgesnis kino kameros objektyvo židinio nuotolis, tuo labiau vaizdui persiduoda rankų virpėjimas. Filmuojant teleobjektyvu, reikia specialių treniruočių, nors įgūdžiai būtini, filmuojant visais objektyvais.

Nereikia skubėti! Jei labai taupysime juostą, gero rezultato nebus. Nereikia kameros greitai vedžioti. Jei galima, prieš filmavimą reikia gerai apgalvoti. Filmavimo negalima pavėluoti, taip pat per anksti užbaigti. Skubotas, trūkčiojantis filmas nuotaikos nesukuria, palieka nervingą įspūdį.

Filtrai naudotini retokais atvejais. Juodai baltoje fotografijoje, norėdami išryškinti labai mums patikusį dangų, debesis, naudojame oranžinį ar net raudoną filtrą. Dangų ,,šiek tiek" tamsinti šviesiai geltonais filtrais neverta, nes tą patį rezultatą galime gauti, teisingai (minkštai) ryškindami. Nepamirškime, kad kiekvienas filtras savo paviršiais skaido šviesą, ir ryškumas pablogėja.

Kiekvienu atveju šalia kadro su filtru padarykime kadrą ir be jo — rezultatas bus aiškesnis fotopopieriuje.

Spalvotoms skaidrėms kartais naudotinas ultravioletinių spindulių filtras. Kalnuose (aukščiau kaip 2—2,5 km), kur žymiai daugiau trumpųjų bangų spindulių (mėlynų, violetinių, ultravioletinių), skaidrės įgauna violetinį atspalvį. Galima bandyti ištaisyti ryškinant, tačiau pravartu kadrus dubliuoti, uždedant ultravioletinių spindulių filtrą.

Filmuojant reikia laikytis tų pačių naudojimosi filtrais taisyklių, kaip ir fotografuojant. Tik UT-15 kino juosta kiek mažiau jautri trumpabangiams spinduliams, negu fotojuosta UT-18, todėl kalnuose neblogi spalviniai rezultatai gaunami ir be ultravioletinio filtro.

Foto-kino medžiagos. Į žygį reikia paimti vidutiniškai po vieną juostą dviem kelionės dienoms. Tai tinka ir juodai baltai negatyvinei, ir spalvotai apverčiamai, ir kino juostai. Dirbant apgalvotai, per dieną kartais išeis 2—3 kadrai, kartais 2—3 juostos, priklausomai nuo maršruto atkarpos.

Turistinei fotografijai ir kinui geriausiai tinka mažo jautrumo juostos. Todėl į kelionę imame „Foto-32", ,,Foto-65" juodai baltą negatyvinę juostą, UT-16, UT-18 — spalvotoms skaidrėms, juodai baltą apverčiamą juostą OČ-45 ar spalvotą UT-15 — kinui. Interjerams ar šiaip nepalankesnėms apšvietimo sąlygoms galime paimti porą ,,Foto-250" ir „KN -3" fotografijai ir porą „OC -180" juostų kinui. Saulėtą dieną labai jautrios juostos negalima naudoti ne tik dėl to, kad jos mažesnė skiriamoji galia (perduodamas ryškumas). Su ja tektų dirbti 1/250 ar 1/500 fotoaparato išlaikymais, kuriais dažnai nelygiai apšviečiamas negatyvas. Kino kamerų ekspozicijai apriboti tektų naudoti neutralius šviesos filtrus, kurie irgi nepagerina vaizdo ryškumo.

Būtina juostas saugoti nuo drėgmės ir vibracijos. Pavojingas ir karštis: juosta sudžiūsta ir lūžinėja. Kiekviena fotojuosta turi būti įsukta į kasetę, įdėta į metalinį futliarą. Visas juostas sudėti į dvigubą polietileninį maišelį. Tą dieną nenaudojamos juostos, norint apsaugoti nuo galimų smūgių, kratymo mašinoje, kaitros ir lietaus, dedamos į kuprinės vidurį.

Kiekvieną kino juostą laikyti metalinėje dėžutėje. Prieš tai ją suvynioti į popierių, nes „išsileidusi" kratosi, kelionėje visai susitrina. Jei metalinių dėžučių neturime — vyniojame į du sluoksnius juodo (neskylėto) popieriaus ir dar į gabalą laikraščio, visas juostas — į dvigubą polietileninį maišelį.

Kelionės dienai reikalingas juostas ar kino kasetes, įdėtas į tamsų polietileninį maišelį, nešiojamės saugesnėje kišenėje.

Eksponuotas juostas kelionės vidury tikslinga išsiųsti namo.

Kasetes su juostomis, fotografavimo ir kino aparatūros vidų saugome nuo dulkių, smėlio, purvo. Dažni juostų subraižymai — tai per mūsų aplaidumą patekusių smiltelių pėdsakai.

Saugoti, kad ant kasečių su juostomis nepatektų tiesioginių saulės spindulių.

Fotografijos ir kino juostų apdorojimo klausimai nagrinėjami gausioje literatūroje.

TURISTINĖS FOTOGRAFIJOS SPECIFINĖS SĄLYGOS

Kelionėse slidėmis būtina fotoaparatą saugoti nuo šalčio. Sukietėjus gumuotai užrakto užuolaidėlių medžiagai ir užstingus mechanizmo tepalui, pailgėja išlaikymai arba visai nustoja dirbti užraktas. Fotoaparatą laikyti po drabužiais, geriausiai kur nors šoninėje kišenėje, o ne ant diržiuko ties krūtine; judant nemalonūs jo nors ir menki smūgiai į paširdžius. Keičiant juostą, reikia prieš šviesą patikrinti, ar visada mūsų apsaugos nuo šalčio priemonės padeda, ar gerai veikia užraktas. Fotoaparato, kino kameros mechanizmą ištepti šalčio nebijančia alyva. Gal būt, reikia kiek paveržti užrakto spyruokles. Visa tai sureguliuoti namie. Šaltyje patikimiau dirba metaliniai užraktai.

Žiemą labai daug šviesos. Balta žemė, šviesus dangus. Susilpnėja ar išnyksta perspektyva. Fotografuoti reikia tais atvejais, kai baltoje plokštumoje gerai komponuojasi kokie tamsūs objektai, šešėliai. Balta fotografijoje ir liks balta. Gerai apšviesto sniego negalima daryti pilku. Perspektyvos nebuvimo įspūdis gal dar sustiprės. Tokia žiemos fotografijų specifika ir žavesys.

Vandens turizme viską tenka saugoti nuo drėgmės, pirmai progai pasitaikius, džiovinti. Juostos turi būti ypač gerai įpakuotos, jokiu būdu neperšlapti. Aparatūrą laikyti saugesnėje vietoje, polietileniniame maišelyje. Jei sušlapo, kuo greičiau atidaryti ir išdžiovinti, nes ji užrūdys.

Fotografuojant vandens plotus, reikia žinoti, kad jie atspindi labai daug šviesos. Ryte, vakare ant vandens gražūs saulės atspindžiai, rūkai. Tais atvejais ekspoziciją reikia perpus ar net keturis kartus sumažinti. Išryškinus bus matyti, kuris negatyvas geriausias.

Ne viską fotografuoti iš baidarės. Dažnai trukdo baidarės „nosis". Reikia išmokti saugiai atsistoti baidarėje ir padaryti reikiamą kadrą. Įdomesnėse vietose pravartu išlipti ant kranto ir fotografuoti ar filmuoti iš kiek įmanoma aukštesnio taško. Žodžiu, ieškoti įvairumo. Filmuojant aštresnius momentus, iš anksto surežisuoti, kad baidarės viena paskui kitą praeitų kliūtį. Galima nufilmuoti dvigubai didesniu greičiu,— projektuojant viskas bus sulėtinta.

Galų gale, ne viskas turi prasidėti ir baigtis vandeniu: būtina pasižvalgyti ir plačiau.



Komentarų (4)
1. 2008-04-08 06:52
 
Sveiki ! Turiu toki klausima.Ar imanoma dar iskurnors gauti Zenit fotoaparatuj objektyva "Mir-1" arba dar vadinama zuvies akis?
 
Aurelijus
2. 2008-04-08 19:54
 
pazek cia: 
http://www.skelbiu.lt/3661138.html 
siaip sitame puslapyje dazniau pasidairius galima visokio gerio nusipirkti... 
 
:zzz
 
pb
3. 2008-04-08 19:56
 
http://www.skelbiu.lt/3598318.html 
ir t.t. ..
 
pb
4. 2009-01-25 11:34
 
Neblogai butu atnaujinti straipsnį (ir ne tik šitą). Be jokios abejones tam tikri principai išlieka, bet... yra naujovių, apie kurias būtina parašyti, pvz. fotogrfavimo, filmavimo įrangos neperšlampami dėklai; įranga atspati drėgmei; maitinimo šaltinių (akumuliatorių) įkrovimo įranga lauko sąlygomis ir t.t.
 
martynas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )
 
< Atgal   Kitas >