Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

Elementarioji topografija ir orientavimasis vietovėje Spausdinti Siųsti el.paštu
Sekmadienis, 04 lapkričio 2007
Žygio metu turistui labai svarbu gerai žinoti savo buvimo vietą, mokėti teisingai nustatyti tolesnio judėjimo kryptį, kiek kelio nueita ir kiek reikia dar nueiti, pažvelgus į žemėlapį, įsivaizduoti vietovės pobūdį ir priekyje laukiančias kliūtis. Turizmo organizatoriams neretai tenka kopijuoti įvairius žemėlapius ir sudarinėti paprasčiausius vietovės planus, profilius ir maršruto schemas, jas patikslinti kelionėje susikaupiančiais naujais duomenimis. Aukščiau paminėtus klausimus nagrinėja speciali geografijos mokslų šaka — topografija (graikiškos kilmės terminas, reiškiantis „vietovės aprašymą").

PLANAS IR ŽEMĖLAPIS

Teisingai orientuotis ir nepaklysti vietovėje galima tik ją gerai pažįstant. Nepažįstama vietovė studijuojama iš žemėlapių, planų ir kitų keliautojų sudarytų maršrutų schemų bei aprašymų. Maršruto schema vadinamas žygio kelio grafinis vaizdas, kuriame sutartiniais ženklais atvaizduoti būdingi ir gerai matomi pakelės objektai ir jų gabaritai (kelio orientyrai, nakvynės ir poilsio vietos, kelio kliūtys ir pan.). Vietovės planu vadinamas sumažintas grafinis jos atvaizdas plokštumoje, kuriame sutartiniais ženklais pažymėti ir apibūdinti visi vietovės objektai (reljefas, vandenys, augalija, susisiekimo keliai, pastatai ir kita). Žemėlapiu vadinamas smarkiai sumažintas ir apibendrintas žemės paviršiaus vaizdas, kuriame sutartiniais ženklais pavaizduoti tik patys svarbiausi objektai ir įvairios orientavimąsi palengvinančios linijos. Mažo tikslumo žemėlapiai vadinami kartoschemomis. Kartais tenka susidurti su aero - fotonuotraukomis — iš tam tikro aukščio padarytais žemės paviršiaus fotoatvaizdais. Planai ir žemėlapiai skirstomi į grupes pagal dydį (mastelį), paskirtį, vaizduojamus objektus ir kitas savybes. Smulkaus mastelio žemėlapiuose vaizduojami (smarkiai sumažinti) dideli žemės plotai: valstybės, žemynai ar net visa žemė. Stambaus mastelio žemėlapiai (topografiniai) labai tiksliai vaizduoja palyginti nedidelius plotus. Bendrieji — apžvalginiai — žemėlapiai skirti plataus vartotojų rato bendrai informacijai, o specialieji — įvairiems mokslo ir liaudies ūkio, jų tarpe ir turizmo, reikalams. Įvairūs žemėlapiai skiriasi savo turiniu. Žemės paviršiaus formoms vaizduoti skirti vadinamieji hipsometriniai (reljefo) žemėlapiai. Atmosferoje vykstančius procesus atspindi klimatiniai žemėlapiai. Valstybių ir sričių ribas matome politiniuose-administraciniuose žemėlapiuose.

MASTELIS IR JO NUSTATYMAS

Apie žemėlapyje ar plane vaizduojamo žemės paviršiaus sumažinimo laipsnį galima spręsti iš žemėlapio mastelio. Skaitmeninis mastelis dažniausiai pateikiamas trupmena, kurios skaitiklyje žymimas atkarpos ilgis, išmatuotas žemėlapyje, vardiklyje — tos atkarpos tikrasis ilgis, išmatuotas tais pačiais vienetais vietovėje. Pavyzdžiui, užrašas M = 1:1000 000 reiškia, kad vienas cm žemėlapyje atitinka milijoną cm (10 000 m arba 10 km) vietovėje. Taigi visi atstumai tarp tame žemėlapyje atvaizduotų objektų yra sumažinti vieną milijoną kartų. Norint nustatyti tikruosius atstumus tarp įvairių žemėlapyje pavaizduotų taškų, pakanka žemėlapyje išmatuotą atstumą padauginti iš skaitmeninio mastelio vardiklio. Linijinis mastelis — tai tiesė, padalinta į keletą lygių atkarpų, proporcingų vietovėje taikomiems atstumų matavimo vienetams. Naudojantis linijiniu masteliu ir siūlu ar kita kokia matuokle, galima nustatyti tikrąjį atstumą tarp žemėlapio taškų, neatliekant jokių skaičiavimų. Kartais žemėlapyje mastelis užrašomas tiesiog žodžiais, pavyzdžiui: ,,1 cm žemėlapyje atitinka 1 km vietovėje". Tai — natūralus mastelis.

Turistinėje praktikoje, didinant ar mažinant žemėlapio kopiją, visada atitinkamai pasikeičia ir jos mastelis. Pavyzdžiui, M = 1:100 000 žemėlapio keturis kartūs padidintos fotokopijos skaitmeninis mastelis jau bus M =1:25 000. Vieno km ilgio vietovės atkarpa toje kopijoje bus jau ne vieno, o keturių cm ilgio. Jeigu kartu su žemėlapiu nufotografuojamas ir jo linijinis mastelis, tai pastaruoju galima naudotis be jokių papildomų perskaičiavimų (pagalvokite, kodėl?)

Kartais per neapsižiūrėjimą žemėlapis nukopijuojamas be mastelio, ir jį tenka nustatyti pačiam. Tai atliekama, išmatavus žemėlapyje atstumą tarp taškų, kurių tarpusavio nuotolis vietovėje yra žinomas. Pavyzdžiui, jei kelio atkarpos ilgis tarp dviejų kilometrus žyminčių stulpų žemėlapyje yra lygus 5 cm, tai to žemėlapio mastelis:



Jeigu žemėlapyje yra atvaizduotas geografinis tinklelis (meridianai ir paralelės), tai jo mastelį galima apskaičiuoti, žinant, kad 1 laipsnis geografinio pločio apytikriai lygus 111 km (tiksliau — 111 km 120 m). Topografiniuose žemėlapiuose nuotolius nustatyti padeda specialus tinklelis, kurio linijų atstumas vietovėje yra lygus 1 km. Tokiu pat atstumu viena nuo kitos kertamos ir didelių miškų biržės. Visi žemėlapiai gaminami taip, kad šiaurė būtų jų viršuje. Planuose ir turistinėse schemose, kur nėra geografinio tinklelio, šiaurės kryptis gali būti parodyta tam tikra rodykle.

SUTARTINIAI ŽENKLAI

Vietovėje sutinkami objektai žemėlapiuose ir planuose vaizduojami sutartiniais ženklais. Masteliniai (kontūriniai) ženklai skiriami pavaizduoti tiems objektams, kurių tikras vaizdas, nors ir sumažintas, žemėlapyje nepranyksta. Masteliniai ženklai visada turi kontūrus, atitinkančius vaizduojamų objektų natūralias ribas, kurių viduje paprastai dar išdėstomi pagalbiniai ženklai ir skaičiai, apibūdinantys Vaizduojamo objekto rūšį ir matmenis. Tokiais ženklais vaizduojami reljefas, miškai, ežerai, pelkės ir pan.

Jeigu vaizduojami objektai yra nedideli, jų sumažintas (tiek kartų, kiek to reikalauja mastelis) vaizdas — žemėlapio paviršiuje virsta tašku. Tokiais atvejais vartojami nemasteliniai ženklai, kurie susideda iš taško, nurodančio tikrą vaizduojamo objekto padėtį, ir kokios nors tą tašką supančios ar liečiančios figūros. Nemasteliniais ženklais paprastai vaizduojami atskirai augantys medžiai, šuliniai, bokštai ir kiti ryškūs objektai, galintys būti orientyrais. Nemastelinių ženklų grupei priklauso ir linijiniai. Tai upių, kelių, griovių ir kiti panašūs ženklai, kurių pagal mastelį atvaizduojamas tiktai ilgis. Šių ženklų pavaizdavimo tikslumas irgi priklauso nuo žemėlapio mastelio. Smulkaus mastelio žemėlapyje negalima pavaizduoti visų upės ar kelio vingių. Smarkiai sumažinus žemėlapį, į tašką pavirsta (todėl nebevaizduojami) nedideli ežerėliai, miškeliai ir kt. Kuo smulkesnis mastelis, tuo jo objektai tik apytikriai pavaizduoti. Tai vadinamoji žemėlapių generalizacija. Į ją būtina atsižvelgti, matuojant žemėlapyje atstumus vingiuotomis linijomis. Pavyzdžiui, M = 1:200 000 žemėlapyje išmatuotas upės ilgis gaunamas apie 20 procentų trumpesnis, negu tos pačios upės ilgis žemėlapyje, kurio mastelis yra 1:100 000. Dar didesnės paklaidos gaunamos, matuojant kelių ilgius kalnuotoje vietovėje, nes ten, be viso kito, žemėlapyje išmatuojame ne tikrą šlaitais pakylančio ir vėl nusileidžiančio kelio ilgį, o tik jo projekciją į horizontalią plokštumą.

Žemėlapio spalvos jungia įvairius sutartinius ženklus į grupes pagal kraštovaizdžio sudėtines dalis. Pavyzdžiui, įvairios žemės paviršiaus formos (reljefas) ir jas paaiškinantys ženklai bei skaičiai paprastai spalvinami rudai, augalija — žaliai, vandenys — mėlynai. Keliams skirta oranžinė ir geltona spalvos.

RELJEFAS IR JO VAIZDAVIMAS

Topografinius ženklus įsiminti ir jais naudotis nesunku. Šiek tiek sudėtingiau vaizduojamos ir sunkiau išskaitomos įvairios žemės paviršiaus formos. Pagal reljefo sudėtį vietovė gali būti lygi, kalvota

arba kalnuota. Nelygų reljefą sudaro šios pagrindinės iškilusios ir įdubusios formos. Kalnas (kalva) —> iškilusi aukštuma, kurios šlaitai nuo jos aukščiausio taško — viršūnės — žemėja į visas puses. Gūbrys — viena kuria kryptimi ištįsusi aukštuma. Smailas (aštrus) gūbrys vadinamas ketera. Kalnai (kalvos) ir gūbriai gali jungtis į sudėtingas grandines — kalnagūbrius (kalvagūbrius). Linija, kuri eina per aukštuosius taškus ir skiria priešingus kalnagūbrio šlaitus, vadinama takoskyra. Takoskyros pažemėjimas tarp dviejų viršūnių — balnakalnis. Jei per balnakalnį veda kelias, jis vadinamas perėja. Dauba — įdubusi vietovės dalis, kurios šlaitai kyla nuo žemiausios vietos — dugno — į visas puses aukštyn. Raguva — ištįsusi dauba, kurios dugnas žemėja į kurią nors vieną pusę. Jei raguvos šlaitai statūs (apgriuvę), o dugnas — siauras, tai ji vadinama griova. Slėnis — iš dviejų pusių šlaitais atribota toli nusidriekusi žemuma. Raguvos, griovos ir šiaip įvairių daubų virtinės paprastai yra tokių slėnių atšakos. Linijos, kurios jungia žemiausias įdubusių reljefo formų vietas, vadinamos talvegais. Slėnių talvegais paprastai vingiuoja upeliai arba telkšo ežerų virtinės (kartais — pelkės). Kalvagūbrių ir slėnių šlaitai pjūvyje gali būti išgaubtos, įgaubtos arba laiptuotos formos. Pastarieji vadinami terasomis.



Topografiniuose žemėlapiuose reljefas paprastai vaizduojamas izohipsėmis, t. y. linijomis, jungiančiomis virš jūros lygio vienodai iškilusius taškus. Izohipsių esmę nesunku suprasti, žinant, kad kiekviena izohipsė, jeigu iki jos pakiltų jūrų vanduo, taptų kranto linija. Banguotas reljefas vaizduojamas ištisa uždarų ratų ir vingiuotų linijų sistema, kurioje pagal izohipsių pavidalą ir santykį su kitais topografiniais ženklais galima ne tik atpažinti visas anksčiau aprašytas reljefo formas, bet ir jas išmatuoti. Kad būtų lengviau reljefe orientuotis, dar vartojami papildomi ženklai. Statmeni izohipsėms brūkšneliai rodo, kuria kryptimi paviršius žemėja. Izohipsių trūkiuose įrašyti skaičiai rodo jų absoliutų aukštį, o pačių skaičių viršus visada atkreiptas į ten, kur aukščiau. Atskirų taškų aukščių atžymos žymimos iškiliausių kalvų viršūnėse ir kartais ties ežerų vandens linija.



Žinant dviejų gretimų izohipsių aukščio skirtumą (paaukštėjimą) ir išmatavus statmena izohipsėms kryptimi tarp jų esantį atstumą, nesunku nustatyti ir šlaito statumą. Lėkštų (iki 25° statumo) šlaitų jį galima apskaičiuoti pagal tokią formulę:



kur a — paaukštėjimas, b —atstumas tarp gretimų izohipsių. Tose vietose, kur šlaitų statumas prašoka. 40—45°, izohipsės pakeičiamos nemasteliniais skardžių ženklais. Ten, kur paviršius lėkštas, gali būti punktyru nubrėžtos tarpinės izohipses, kurių paaukštėjimas lygus pusei arba ketvirtadaliui pagrindinių izohipsių paaukštėjimo.

Stambaus mastelio kartoschemose reljefas dažnai šešėlinamas. Šlaitai iš kurios nors pusės padaromi tamsiai pilki, o lygios vietos paliekamos baltos. Tokiose schemose gerai matyti bendras reljefo pobūdis, takoskyros ir talvegai. Reljefą matuoti tokiose schemose, deja, negalima. Apie šlaitų statumą čia sprendžiama tik santykinai, pagal šešėlių tankumą: kur tamsiau, ten stačiau.

ORIENTAVIMASIS VIETOVĖJE BE ŽEMĖLAPIO

Orientuotis (šio graikų kilmės žodžio vertimas yra: „atsisukti į rytus") — atrasti pasaulio šalių kryptį ir savo padėtį aplinkos objektų atžvilgiu, mokėti nustatyti atstumus iki jų ir išlaikyti kryptį, judant nuo vieno objekto — orientyro — iki kito. Visa tai galima atlikti tiek su žemėlapiu, tiek ir be jo.

Norint susiorientuoti, pirmiausia reikia nustatyti pasaulio šalis. Tai atliekama, stebint kompasą, dangaus kūnus, įvairius vietos objektus. Kompaso veikimo principas visiems gerai žinomas. Turistinei praktikai patogiausias Andrijanovo kompasas, kurio besisukantis dangtelis su taikikliu leidžia gerai nustatyti kryptį į norimus orientyrus ir apskaičiuoti azimutus, t. y. kampus, kuriais tos kryptys atsilenkia nuo stebėjimo vietos meridiano. Kompaso rodyklė rodo kryptį, kuri beveik visada truputį nesutampa su kryptimi geografinių meridianų, susikertančių geografiniame šiaurės ašigalyje. Kompaso rodyklės nukrypimas nuo šiaurės krypties vadinamas magneto deklinacija. Ją galima gerai išmatuoti naktį, lyginant kompaso rodomą kryptį su kryptimi į šiaurės žvaigždę. TSRS teritorijoje deklinacija kinta nuo -14° Verchojanske iki +30° Naujojoje Žemėje (ženklas „ — " reiškia, kad kompasas rodo į kairę nuo tikrojo meridiano). Daugumoje kraštų magneto deklinacija orientavimuisi didelės reikšmės neturi, tačiau ten, kur žemės gelmėse guli įmagnetintų uolienų klodai, kompaso rodyklė gali rodyti j bet kurį horizonto tašką ir tapti rimtų orientavimosi klaidų priežastimi. Tokių vietų — magnetinių anomalijų — yra ir Lietuvoje (pavyzdžiui, Rokiškio raj. Tumasonių k. apylinkėse). Reikia nepamiršti, kad kompaso rodyklė, sekdama magnetinio žemės lauko svyravimus, kartais smarkiai nukrypsta į šalį tada, kai Saulėje pasirodo dėmių, nušvinta Šiaurės pašvaistė arba užeina smarki perkūnija. Tas pats atsitinka arti aukštos įtampos elektros laidų, geležinkelio bėgių, laivo variklių ir kitokių geležinių daiktų. Tokiais atvejais, jei tik negalima palaukti, kol ,,magnetinė audra" praeis, arba tiesiog pasitraukti į šalį, šiaurės krypties reikia ieškoti kitokiais būdais.

Pasaulio šalis galima rasti, stebint dangaus šviesulius. Tai atliekama su laikrodžiu. Valandų rodyklę nukreipus į Saulę, lankas tarp jos ir krypties į skaičių „1" dalijamas pusiau. Tokiu būdu gaunama linija rodo į pietus. Šio būdo tikslumas nedidelis, apsirikti galima iki 20—25°. Tiksliau nustatyti šiaurės kryptį galima, sekant šešėlių trumpėjimą prieš vidudienį. Kai šešėliai sustoja trumpėję, jie rodo šiaurę.

Naktį galima orientuotis ne tik pagal Siaurės žvaigždę, bet ir pagal Mėnulį, kuris pirmo ketvirčio metu (kai matyti dešinė Mėnulio pusė) pirmą valandą nakties yra vakaruose, pilnaties metu — pietuose, o paskutinio ketvirčio metu — rytuose. Bet kuriuo kitu metu rasti pietų kryptį padeda laikrodis, kuris pilnaties metu naudojamas taip, kaip ir Saulės atveju. Kitu metu reikia daryti laiko pataisas, t. y. į Mėnulį nukreipti ne valandų rodyklę, bet kitą gretimą skaičių, kuris atrandamas, pridėjus (ar atėmus) prie duotos valandos tiek valandų, kiek Mėnulio skersmens šeštųjų dalių tuo metu apšviečia Saulė. Jei Mėnulis auga (jaunas), laiko pataisos atimamos, o jei dyla (delčia) — tai pridedamos.

Apsiniaukusio oro metu galima orientuotis pagal tam tikrus vietovės objektus. Miško biržių susikirtimo vietose stovi stulpeliai, ant kurių užrašyti kvartalų numeriai. Šiaurės kryptį nesunku rasti, žinant, kad biržės kertamos iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus, o pats mažiausias kvartalo numeris yra šiaurės vakaruose. Atskirai stovinčių medžių laja iš pietų pusės yra tankesnė, kamienai labiau apsamanoja iš šiaurės. Beržo tošis iš pietų pusės šviesesnė ir ne taip suskilusi. Skruzdėlynai dažniau stūkso saulėtoje (pietinėje) medžių pusėje. Pavasarį sniegas greičiau tirpsta pietinėje Saulės atokaitoje. Pagal šiuos požymius galima orientuotis tik labai apytikriai.



ORIENTAVIMASIS SU ŽEMĖLAPIU

Žemėlapį visų pirma reikia pasukti taip, kad jo ženklų kryptis sutaptų su kryptimis į tais ženklais vaizduojamus vietovės objektus. Žemėlapį nesunku suorientuoti pagal kompasą, sekant, kad jo rodyklė neatsilenktų nuo žemėlapio rėmo kampu, didesniu už tos vietos magnetinę deklinaciją. Taip pat jį lengva teisingai laikyti, sekant, kad jame atvaizduoto kelio (slėnio ar kitos linijos) ašis sutaptų su jo ašimi vietovėje. Šiuo atveju būtina pačiam stovėti ant kurio nors orientyro arba bent labai arti jo. Jei iš tos vietos gerai matomas kitas orientyras, žemėlapį reikia orientuoti, sutapatinant linijas, jungiančias tuodu orientyrus vietovėje ir žemėlapyje. Jeigu arti stovėjimo vietos nėra gerai matomų orientyrų, tai ją galima rasti žemėlapyje, suorientavus jį pasaulio šalių atžvilgiu ir išvedus krypties linijas per aiškius vietovės orientyrus bei jų ženklus žemėlapyje. Trijų tokių linijų susikirtimo vietoje paprastai gaunamas vadinamasis paklaidų trikampis, kurio centre ir yra labiausiai tikėtina stovėjimo vieta. Viena iš krypties linijų gali būti maršruto kryptis, jei ji gerai žinoma ir žemėlapyje tiksliai pažymėta. Tiksliau stovėjimo vieta bus nustatyta, jei krypties linijos bus brėžiamos ne iš akies, bet pagal atbulinius azimutus, kurie surandami, prie vietovėje išmatuotų orientyrų azimutų pridedant po ii80°. Orientavimosi tikslumas labai padidėja, jeigu jį atlieka du asmenys (pavyzdžiui, vienas laiko žemėlapį ir seka kompaso rodyklę, o kitas braižo krypties linijas).

Naudojantis žemėlapiu laukuose, paprastai keliaujama keliais, upių ir ežerų pakrantėmis, miško pakraščiu ir kitomis gerai matomomis ir žemėlapyje pažymėtomis linijomis. Rečiau tenka keliauti be kelio: tiesiog nuo vieno gerai matomo orientyro prie kito, tačiau neišleidžiant pastarojo iš akių. Pasitaiko ir tokių ypatingų atvejų, kai ryškių orientyrų iš viso nėra ar jų tuo metu nesimato (tankus miškas, rūkas, naktis ir pan.). Tada tenka keliauti iš anksto žemėlapyje pasirinkta ir kompasu nuolat kontroliuojama kryptimi, keičiant ją, pasiekus reikiamą orientyrą ar tiesiog nuėjus tam tikrą atstumą. Toks judėjimas vadinamas judėjimu pagal azimutą (azimutas — tai pagal laikrodžio rodyklę atskaičiuotas kampas nuo šiaurės iki judėjimo krypties). Skiriamas tikrasis azimutas, išmatuotas žemėlapyje su matlankiu, ir magnetinis azimutas, kurį parodo kompaso rodyklė. Juodu vienas nuo kito skiriasi magnetinės deklinacijos dydžiu. Jei pastaroji neprašoka 3° arba einamas nedidelis atstumas, tai šiedu azimutai sutampa.



Norint nepamesti orientacijos, judant azimutu, reikia iš anksto pasiruošti: pasigaminti lentelę ar maršruto schemą, kurioje būtų sužymėti (eilės tvarka) orientyrai arba maršruto atkarpos, jų azimutai ir apytikris nuėjimo laikas. Einant azimutu, praktiškas pataikymo į orientyrą tikslumas vidutiniškai lygus 0,1 nueito kelio daliai (einant 1 km, galima nukrypti į šalį iki 100 m). Dėl to nereikia pasirinkti per daug ilgų žygio atkarpų. Einant azimutu, būtina kuo tiksliau laikytis judėjimo krypties, kurią papildomai dar galima tikrinti pagal dangaus kūnus, savo šešėlį, vėjo ir debesų judėjimo kryptį. Tik nepamiršti, kad šie ,,orientyrai" per parą nuolat keičia savo kryptį, dėl to jais pasikliauti galima tik palyginti trumpą laiką, kuriam praėjus vėl tenka griebtis kompaso. Žiemos metu judėjimo kryptį naudinga koreguoti pagal savo paliktus pėdsakus.

Sutikus kelyje kliūtį, kurios negalima įveikti, einant pagal iš anksto pasirinktą azimutą, reikia kitoje jos pusėje atrasti (ir pasižymėti schemoje) maršruto linijoje stovintį pagalbinį orientyrą. Apėjus kliūtį, tą orientyrą vėl surasti ir tik po to judėti pirmyn pagal iš anksto nustatytą azimutą. Nepasiekus nustatytu laiku kokio nors orientyro, jokiu būdu visai grupei nenukrypti nuo pasirinkto maršruto. Orientyro ieškoti išsiunčiami žvalgai, kurie turi nenutolti vienas nuo kito ir nuo pagrindinės grupės toliau matomumo (girdimumo) ribų.



ATSTUMŲ NUSTATYMAS

Atstumai tarp orientyrų paprastai nustatomi, išmatavus juos žemėlapyje ir gautą rezultatą padauginus iš mastelio vardiklio. Kreivų linijų ilgius patogiau pirma išmatuoti siūlu, tačiau tokie matavimai galimi tik turint labai tikslius stambaus mastelio žemėlapius. Daugelis turizmo praktikoje vartojamų schemų yra labai smarkiai generalizuotos, kai kurios iš jų vaizduojamos, remiantis perspektyvos dėsniais. Tokių schemų mastelis įvairiose jų vietose yra nevienodas, dėl to matavimų paklaidos jose gali prašokti ieškomo atstumo dydį. Todėl atstumus žygio metu dažnai reikia išmatuoti tiesiog vietovėje. Matuojama žingsniais, panaudojant liniuotės arba žiūronų padalas, pagaliau — užkirtimų būdu.

Žingsnio vertė nustatoma, pereinant keletą kartų įvairiu greičiu žinomo ilgio atkarpą ten ir atgal, skaičiuojant žingsnius poromis. Žingsnio vertė priklauso ir nuo kelio polinkio, dėl to reikia ją išmatuoti atskirai įvairaus statumo šlaitams. Turint milimetrinę liniuotę ar kurį kitą žinomo dydžio daiktą, galima nustatyti atstumą, pasinaudojus tuo pačiu regėjimo kampu matomų daiktų aukščių (pločių) ir jų f atstumų proporcingumo taisykle. Šią taisyklę pritaikius vidutiniam žmogaus aukščiui (167 cm) ir jo ištiestos rankos ilgiui (60 cm), galima parašyti taip: D = l000:h, kur D —ieškomas atstumas, o h —ištiestoje rankoje laikomos liniuotės milimetrų skaičius, dengiantis atokiai stovinčio žmogaus ūgį.


Nustatyti atstumą iki neprieinamo objekto (pavyzdžiui, upės plotį) galima, išmatavus kokią nors liniją— bazę — ir duoto objekto azimutus abiejuose bazės galuose. Atvaizdavus pagal pasirinktą mastelį brėžinyje bazę ir pagal išmatuotus azimutus nubrėžus krypties linijas, nesunku rasti ieškomą nuotolį brėžinyje, po to ir vietovėje. Nuotolio apskaičiavimas su paprastėja, jei pavyksta parinkti tokią bazę, kuri brėžinyje virstų stačiojo trikampio statiniu, ir vieną iš jo kampų padaryti lygų 45°. Atstumas iki objekto šiuo atveju lygus bazei. Atstumus nustatinėti dažnai palengvina žinios apie įvairių po ranka esančių asmeninių daiktų (užrašų knygutės, pieštuko, degtukų ir jų dėžutės) ir kūno dalių (piršto, plaštakos, sprindžio, sulenktų ir ištiestų galūnių) matmenis, taip pat apie vietovėje dažnai pasitaikančių inžinerinių įrenginių dydžius (telegrafo ir elektros stulpų aukščius ir nuotolius tarp jų, kelio plotį, atstumą tarp geležinkelio bėgių, tipinės statybos namų sienų ir langų gabaritus ir t.t.).

APIE MARŠRUTO SCHEMŲ IR AKINIŲ NUOTRAUKŲ DARYMĄ

Mokant rasti ir nubrėžti įvairių objektų azimutus ir išmatuoti atstumus, sutartiniais ženklais nesunku braižyti paprasčiausias maršrutų schemas (krokius), daryti nedidelių plotų akines nuotraukas. Maršruto schemų sudarymo principai ir tvarka vienodi, tiek naudojant vietovėje išmatuotus, tiek ir iš žemėlapio paimtus duomenis. Abiem atvejais pirmiausia nustatomi krypties azimutai bei atstumai žygio kryptimi ir pagal tai nubrėžiama viena arba kelios maršruto kelio atkarpos. Po to, vaizduojant iš kelių vietų kryptis į atskirus pakelės objektus ir kitus būdingus vietovės taškus, surandama ir pažymima jų vieta brėžinyje. Galų gale, sujungiant būdingus taškus kreivėmis, nubrėžiami mastelinių ženklų kontūrai. Po to pereinama į sekantį maršruto tašką ir dirbama ta pačia tvarka. Šitaip kopijuojant maršruto schemą\ susipažįstama su būsimo žygio vietovės ypatumais ir kelio orientyrais tokia tvarka, kuria jie vėliau bus sutinkami vietovėje. Tai labai padeda orientuotis, sutaupo laiko. Dabar keliaujant labai retai teiš-kyla reikalas daryti akines vietovės nuotraukas (šiuo metodu kartais pasinaudojama, kai reikia senas nuotraukas papildyti naujais orientyrais). Tačiau, nežiūrint to, akinė nuotrauka lieka labai vertinga mokymo ir treniravimo priemonė, ruošiant aukštesnės kvalifikacijos turistų kadrus.

Pastaruoju metu maršrutų schemoms kopijuoti ir vietovėje orientyrams patikslinti plačiai naudojama foto technika. Perfotografuojant kartoschemas ir darant perspektyvines vietovės nuotraukas, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Svarbiausiais jų — stengtis kiek galima mažiau deformuoti mastelį. Tuo tikslu fotoaparato ašis turi būti visiškai statmena žemėlapio plokštumai ir kirsti žemėlapio centrą. Negalima fotografuoti iš labai arti, nes tada deformuojasi žemėlapio kraštai. Darant perspektyvines vietovės nuotraukas, reikia atsistoti kuo aukščiau ir fotografuoti tik esant šoniniam apšvietimui. Fotoaparato ašis šiuo atveju turi būti griežtai horizontali. Gerai padarytos perspektyvinės nuotraukos turistams padeda nustatyti reikalingų orientyrų vertikalaus pasiskirstymo dėsningumus. Jose kartais strėlėmis ir punktyrais gali būti nužymėta maršruto kryptis. Gera perspektyvinė nuotrauka yra labai vertinga pagalbinė priemonė orientuotis kalnuotoje vietovėje, tačiau ji privalo būti naudojama tik drauge su horizontalia maršruto schema, kuri visais atvejais išlieka pagrindiniu orientavimosi kelionėje dokumentu.



Komentarų (15)
1. 2007-11-22 15:23
 
lol....... :upset :( :roll :grin
 
mijs
2. 2007-11-25 14:14
 
kodel mano akim visai neblogas aisku apie GPS nieko nera, bet zinyno laidos metu nieks apie tokias sistemas ir nesvajojo, be to ir dabar didzioji dalis planetos be GPS zemelaiu, o dar ir GPS bateriju veikimo laikas ribotas, sakyciau zygio metu per trumpas.  
O jeigu kantrybes neuztenka ismokti normaliai orientotis su zemelapiu, schemomis ar is vis is atminties tai labai apriboja keliavimo galimybes. 
bet cia kiekvienam savo
 
slinas
3. 2008-06-17 18:29
 
sis darbas mane isgelbėlo :grin :eek
 
martynas
4. 2009-01-31 17:56
 
:roll tikrai neblogas darbas, gali buti net kaip tiriamasis, arba aiskinamasis :eek
 
smile
5. 2009-08-10 08:12
 
Labai jau archaiškai parašyta. Kokia dar TSRS teritorija, kurios beveik du dešimtmečiai kaip nesama ?
 
Gediminas
6. 2009-08-10 12:08
 
suprantu pasipiktinima, bet tokia jau tad buvo isleista knyga. geri zmogai ja tiesiog nuskanavo ir cia patalpino...  
jei skaitytum nuo pradziu - kiek aiskiau butu! ;] 
 
http://www.xgenomas.lt/index.php?option=com_content&task=blogcategory&id=43&Itemid=70
 
pq
7. 2009-10-07 18:11
 
jiega radau visus atsakymus i rupimus klausimus :grin :) :?
 
laura
8. 2010-09-27 17:40
 
jus man labai padėjote :grin
 
kibiras
9. 2011-03-04 13:42
 
Kaip apskaiciuoti azimuta? :)
 
Lina
10. 2011-09-25 14:55
 
as nesuprnantu kaip ismatuoti masteli :cry :?
 
rimante d
11. 2011-10-19 16:38
 
Labas,as Monika esu 6,bet sunku ismokti sutartinius zenklus.Bet jus tikrai ismoksite toki lengva dalika.Aciu. :grin :sigh
 
Monika
12. 2012-03-12 16:39
 
Kaip apskaiciuot azimuta su matlankiu? :( :?  
Nesuprantu :eek paaiskinkit :grin :upset
 
Solveiga
13. 2013-10-21 15:24
 
nieko nessupratauuuu :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :javascript:ac_smilie(':cry')cry :cry :cry :cry :cry :?
 
anonime
14. 2016-09-15 19:25
 
Kaip apskaičiuoti azimuta?
 
Ieva
15. 2016-11-09 14:44
 
omg 2k16 XD
 
Zmogus

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )
 
< Atgal   Kitas >