Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

Orai ir jų numatymas keliaujant (turistinė meteorologija) Spausdinti Siųsti el.paštu
Sekmadienis, 04 lapkričio 2007

KAM REIKALINGOS ŽINIOS APIE ORUS IR KLIMATĄ

Turistai, keliaudami toliau nuo apgyventų vietų, susiduria ne tik su gamtos grožybėmis. Jie būna labiau priklausomi nuo tiesioginio gamtos stichijos poveikio, kuris nesugebantiems prisitaikyti gali atnešti ir nelaimių. Šia prasme ypač svarbūs oro reiškiniai: nuo gero ar blogo oro priklauso ne tik turisto nuotaika bei savijauta, bet ir visos kelionės sėkmė. Žinios apie numatomo aplankyti rajono klimatą ir žygio metu labiausiai tikėtiną orų režimą reikalingos visuose pasiruošimo kelionei etapuose. Apie tai reikia prisiminti, renkantis kelionės rajoną ir laiką, komplektuojant žygio aprangą ir nustatant maitinimo racioną. Be tokių žinių sunku pasirinkti tinkamiausią maršruto variantą ir sudaryti žygio grafiką. Dar labiau jų prisireikia paties žygio metu. Prieš žygį būtina įsitikinti, kaip grupė sugeba pasinaudoti žiniomis apie klimatą ir numatyti žygio metu galinčias pasitaikyti orų permainas, ar moka apsisaugoti nuo darganų, panaudodama tas priemones, kurios surandamos pakelėje ar yra turisto kuprinėje.


Turizmui svarbius orų reiškinius, jų prigimtį bei paprasčiausius numatymo ir apsisaugojimo būdus nagrinėja turistinė meteorologija. Orai — tai atmosferos būsenos elementų (temperatūros, drėgmės, vėjo ir kt.) bei įvairių ore vykstančių reiškinių tam tikros sankaupos (deriniai), dėsningai kintančios per parą ir per metus. Tai nelyginant ore nuolat vykstančių šilumos ir drėgmės kaitos procesų atskiri momentai. Orų dėsningos kaitos būdingus bruožus, pasikartojančius kurioje nors vietovėje per daugelį metų, vadiname tos vietovės klimatu. Orai ir klimatas — tai susijusios sąvokos, kurių pirmoji skirta atmosferos fizinės būsenos režimui, o antroji — jos statistiniams rodikliams apibendrinti. Oro slėgis, vėjas, temperatūra, drėgmė ir kiti elementai išmatuojami prietaisais, o daugumai atmosferoje vykstančių reiškinių apskaičiuojamas pasikartojimo dažnumas.

ORO SAVYBIŲ IR REIŠKINIŲ STEBĖJIMAS

Oro slėgimas. Jūros lygyje kiekvieną žemės paviršiaus centimetrą oras slegia maždaug vieno kilogramo svoriu. Kylant aukštyn, pavyzdžiui, lipant j kalnus, oro slėgis mažėja. Tuo pasinaudojant, galima nustatyti įvairių maršruto taškų aukščio skirtumą. Metrų skaičius, kurį reikia pakilti, kad oro slėgis sumažėtų 1 milibaru (mb), vadinamas barometriniu žingsniu. Esant 0° temperatūrai, barometrinis žingsnis jūros lygyje apytikriai lygus 8 m, 1 km aukštyje— 9 m, 2 km aukštyje— 10 m, 3 km aukštyje — 11,5 m ir 4 km aukštyje— 13 m. Esant kitokiai temperatūrai, nedideliems aukščių skirtumams jį nesunku apskaičiuoti, pasinaudojant formule:

kur P — oro slėgis, t — jo temperatūra. Tiksliau vietos aukštis surandamas specialiais barometrais — altimetrais. Kalnų turizmo tikslams gana patogūs aviaciniai altimetrai, kurių galima pasiteirauti aviacijos sporto klubuose.

Oro temperatūra priklauso nuo vietos geografinės padėties, paros ir metų laiko bei vietos aukščio. Apie kelionės rajono temperatūros režimą apytikriai sužinome iš įvairiems mėnesiams nubraižytų klimato žemėlapių, kuriuose vienodą temperatūrą turinčios vietovės sujungtos linijomis — izotermomis. Turistui svarbi ne tiek vidutinė temperatūra, kiek jos galimi svyravimai. Temperatūros paros svyravimai ypač dideli vasarą ir toli nuo jūros esančiuose kraštuose. Mes Lietuvoje esame pripratę prie 10—15° neprašokančių temperatūros paros svyravimų, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje vasaros dieną oras įkaista iki 40—45°, o naktį atvėsta iki 5—8° šilumos. Pajūrio kraštuose labiau būdingi netikėti temperatūros pasikeitimai žiemą. Įvairios kilmės oro masės atneša tai giedrą, tai lietų, šalčius ir atodrėkius. Šitai tenka įsidėmėti, renkantis kelionės aprangą ir kitokią mantą.

Kylant aukštyn, oro temperatūra kas 100 m vidutiniškai nukrinta po 0,6° (esant sausam orui, apie 1°). Naktį ir žiemą, kai šaltas ir sunkus oras nuteka šlaitais žemyn, kalvų viršūnės gali būti gerokai šiltesnės už tarpukalnių daubas (dažniausiai taip atsitinka, esant giedram, be vėjo orui). Šiltesnės naktys taip pat būna arti vandens ir po medžių lapija. Apie tai reikia prisiminti, renkantis nakvynės vietą. Kadangi oro temperatūra žygio trasoje dėl bendros orų kaitos ir dėl vietinių geografinių veiksnių nuolat kinta, ją tenka periodiškai (keletą kartų per parą) matuoti. Tam reikalui galima naudotis bet kokiu termometru, jei tik jo skalė atitinka kelionės rajono temperatūros svyravimus. (Gyvsidabrio termometras nebetinka matuoti žemesnėms kaip —35° temperatūroms.) Norint išvengti žygyje pasitaikančių matavimo klaidų, reikia:

matuoti 2 m aukštyje nuo žemės paviršiaus ir 10—15 m nuo pastatų, stačių uolų, tankių krūmų;

stovėti veidu prieš vėją, kad termometro nepasiektų iš plaučių iškvepiamas oras. Termometrą laikyti už viršutinio galo ir jokiu būdu neliesti rezervuaro (burbulėlio);

kad termometras, esant tylai, greičiau priimtų oro temperatūrą, reikia jį judinti (mojuoti);

termometrą saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių;

atskaičiuojant skalėje parodymus, sulaikyti kvapą. Atskaitymo vietą laikyti statmenai žvilgsnio krypčiai. Pirmiausia įsiminti dešimtąsias laipsnio dalis;

nesinaudoti termometrais, kurių skysčio stulpelis sutrūkinėjęs.

Gyvsidabrio garai labai kenksmingi sveikatai, todėl sugedusius termometrus reikia naikinti, užkasti į žemę. Kad gyvsidabris atsitiktinai nepatektų į drabužius ar maistą, termometrą gabentis atskiroje sandarioje įmovoje

Žygyje svarbu žinoti, kad oro temperatūra ir žmogaus organizmo šilumos ar šalčio jutimas dažnai nesutampa. Pastarasis priklauso nuo kūno paviršiaus pilno šilumos balanso, kurį sudaro ne tik oro tiekiama šiluma, bet ir ta šiluma, kurią tiekia saulės spinduliai bei pasigamina pats organizmas. Taip pat ir atvėsta jis ne tik atiduodamas šilumą orui (kurią nusineša vėjas), bet ir išspinduliuodamas nematomus šilumos spindulius bei garindamas prakaitą. Esant vienodai temperatūrai, pavojus nušalti bus didesnis drėgname ir vėjuotame ore; šaltį lengviau pakelsime, kai oras bus ramus ir saulėtas.

Vėjas. Vėją apibūdina du rodikliai; jo jėga ir kryptis. Iš kur jis pučia, kelionėje nesunku nustatyti pagal kompaso skalę. Vėjo jėga yra proporcinga jo greičiui, matuojamam metrais per sekundę arba kilometrais per valandą. Vėjo greitį gana tiksliai parodo kaušeliniai anemometrai (malūnėliai). Žygio sąlygomis, kai nėra po ranka tokio prietaiso, vėjo jėgą galima apytikriai nustatyti pagal jo atliekamą darbą dešimties balų sistema (0 — dūmai kyla tiesiai, 2 — šlama lapai, 4 — neša dulkes, 6 — gaudžia laidai, 8 — lūžta šakos, 10 — rauna medžius).

Vėjo greitis labai priklauso nuo vietovės raižytumo ir augalijos dangos pobūdžio. Vėjo beveik nebūna giliose daubose, tankiame miške. Atvirame lauke, prie vandens telkinių, kalvų viršūnėse vėjo greitis žymiai padidėja. Ypač smarkių vėjų pasitaiko jūrų pakrantėse, kalnų perėjose ir tarpukalnių susiaurėjimuose. Dieną vėjas sustiprėja, naktį — aprimsta. Esant žemam oro slėgiui, vėjai stipresni, negu tada. kai oro slėgis aukštas.

Stiprus vėjas atsiliepia judėjimo grafikui. Kalnuose jis gali būti akmenų griūčių ir sniego lavinų priežastimi. Žiemą vėjas sukelia pūgas, vandenyje—bangas, dykumose pusto smėlį. Visais paminėtais atvejais labai sumažėja matomumas, pasunkėja orientacija. Ypač pavojingi yra staigūs ir netikėti vėjo sustiprėjimai — šuorai, gūsiai. Esant didesniam kaip 6 balų vėjui, kelionė, netgi pėsčiomis per lygumas, būna pavojinga. Smarkus vėjas retai kada pučia ilgą laiką, dėl to, pasislėpus kur nors užuovėjoje, reikia palūkėti, kol jis praeis.

Kalnuose, jūrų ir didelių ežerų pakrantėse, dykumose ir kitur kyla vietiniai vėjai, pasižymintys niekur kitur nesutinkamomis ypatybėmis. Fenas — tai karštas ir labai sausas kalnų vėjas, pučiantis skersai aukštų kalnagūbrių. Kildamas į kalnus, oras palieka savo drėgmę (kritulius) priešvėjiniuose šlaituose ir, pervirtęs į antrą pusę, leidžiasi žemyn. Čia smarkiai garina ir staigiai tirpdo sniegą ir ledą. Dėl to paplūsta kalnų upokšniai, slenka sniego griūtys (lavinos). Fenui pučiant, viršum kalnagūbrio tartum siena stūkso debesų volas, o pakalnėje dangus yra giedras. Feno metu turistams neleidžiama judėti aukščiau sniego linijos ir keltis per kalnų upes.

Kalnų-slėnių vėjai atsiranda dėl nevienodo įvairių šlaitų įšilimo dieną ir naktį. Naktį, atvėsus viršūnėms, šaltas oras leidžiasi žemyn ir teka slėniais į žemumas. Dieną saulės atokaitoje esantys kalnų šlaitai įkaista labiau, negu lygumos, ir vėjas pučia slėniais aukštyn. Iš prieškalnių atėjęs drėgnas oras atvėsta, susidaro rūkas, kuris išsisklaido tik pasikeitus vėjo krypčiai.

Jūrų pakrantėse ramaus oro metu pučia brizai, kurie paros būvyje taip pat keičia savo kryptį. Dieną brizas pučia iš vėsios jūros į šiltą pakrantę. Naktį brizas ties žemės paviršiumi pučia į jūrą. Brizai kliudo susidaryti debesims, dėl to jų zonoje daugiau yra giedrų orų.

Vidurinėje Azijoje kartais pučia labai sausi vėjai, nešantys karštą dykumų orą ir dulkes. Jiems pučiant, išdžiūsta burna, trūkinėja rankų ir veido oda, dulkės erzina akis ir kvėpavimo takus. Tokių vėjų pasitaiko ir stepių rajonuose.

Stipriai ir nevienodai įšilus žemės paviršiui, oras pasidaro labai sūkuringas. Smarkus oro maišymasis debesyse kartais sukelia pailgus volo pavidalo sūkurius, kurie, esant palankioms sąlygoms, vienu arba ir abiem galais nusileidžia iki pat žemės arba vandens paviršiaus. Tokiu būdu susidaro viesulai, kurie, smarkiai besisukdami apie savo ašį, įčiulpia įvairius daiktus: vandenį, smėlį, medžių šakas, šieno kūgius, stogus ir net gyvulius. Viesulo sūkurys slenka iš lėto, kol, atsimušęs į kokią didesnę kliūtį ar tiesiog išeikvojęs savo energiją, pagaliau suyra.

Viesulai dažniau kyla šiltesnio klimato kraštuose, tačiau jų pasitaiko ir Lietuvoje. Patekti į viesulą — pavojinga, todėl, jį pamačius, reikia greitai susiorientuoti, kuria kryptimi jis slenka, ir nedelsiant pasitraukti iš kelio.

Debesuotumas ir krituliai. Debesų kiekis įvertinamas balais (nuo 1 iki 10), žiūrint, kiek dešimtųjų dangaus dalių jie dengia. Apytikriam vertinimui pakanka ir trijų laipsnių sistemos (0—2 balai — giedra, 3—7 balai — debesuota, 8—10 balų — apsiniaukę). Debesys skirstomi į aukštus. Žemiau kaip 2 km aukštyje plauko žemutinieji debesys, tarp 2 ir 6 km — vidutinieji, o aukščiau kaip 6 km — viršutinieji. Aukščiausiai pakyla iš ledo kristalėlių susidariusios įvairios plunksninių debesų (Ci) atmainos. Vidutiniam aukštui būdingi ploni, saulės peršviečiami aukštieji sluoksniniai (As) ir aukštieji kamuoliniai (Ac) debesys. Žemiau plauko lygūs ir švelniai banguoti (St) ar suplėšyti ir išdraikyti (Fr St) sluoksniniai debesys. Žemiausiai nusileidžia storų, tamsių lietaus debesų (Ns) sluoksniai. Kylančios oro srovės duoda pradžią įvairių formų kamuoliniams (Cu) ir kamuoliniams-liūtiniams (Cb) debesims. Pastarieji vertikalia kryptimi kartais sudaro net kelis aukštus: apačioje — vandens lašeliai, o viršūnėse — ledo kristalai. Ten, kur oras labai neramus, pavyzdžiui, dviejų skirtingų oro masių sąlyčio vietose, formuojasi sudėtingos debesų sistemos, kuriose dėsningai pasiskirsto įvairių formų Ir aukštų debesys. Stebint, kuria tvarka jie pasirodo ir kaip susidaro, galima įgusti gana tiksliai numatyti artėjančias oro permainas. Lašeliai ilgainiui susiduria vienas su kitu, susilieja ir virsta didesniais lietaus lašais arba ledo kristalais, snaigėmis.

Vidutinio klimato kraštuose daugiausia kritulių vasarą, o subtropikuose — žiemą. Tačiau žygyje svarbu žinoti ne tik, koks metų laikas lietingiausias, bet ir kelionės metu galinčių iškristi kritulių pobūdį bei jų pasirodymo tikimybę. Krituliai dažniausiai iškrinta tada, kai pro žygio rajoną praeina dvi skirtingas oro mases ribojantys orų frontai. Vidutinio klimato juostoje, kur klimatui daug įtakos daro vandenynai, tai gali įvykti bet kuriuo paros ir metų laiku. Žemyninio klimato rajonuose frontinių kritulių pasirodymo tikimybė mažesnė. Ten labiau tikėtini vertikalių oro srovių sukelti krituliai, kurie dažniausiai pasirodo antroje dienos pusėje. (Pajūrio zonoje jie dažniau pasirodo naktį.) Kritulių smarkumas priklauso nuo jų atsiradimo priežasties. Šiltų frontų krituliai nesmarkūs, tačiau ilgalaikiai. Iš kamuolinių lietaus debesų labai siaurais ruožais pasipila trumpalaikės, tačiau smarkios liūtys. Krituliai yra gausesni ir dažnesni, jeigu juos atnešantys vėjai priversti kilti į aukštumų šlaitus arba jeigu vietovė labai raižyta ir miškinga. Kritulių iškritimo dėsningumų stebėjimai gali būti ypač vertingi naujose turistinėse trasose, kurių klimato savybės dar nėra pakankamai gerai ištirtos. Tam nereikia jokių prietaisų. Pakanka užrašyti reiškinio pobūdį (dulksna, ištisinis ar trumpalaikis lietus, liūtis, sniegas, šlapdriba ir pan.), laiką (pradžią, pabaigą, trukmę), vietą (apimamą plotą, slinkimo kryptį) ir smarkumą (silpnas, vidutinis, stiprus).

Teisingai numatyti ir įvertinti kritulių pobūdį svarbu ne tik dėl reikalingų apsaugos priemonių skirtingumo, bet ir dėl to, kad įvairūs krituliai nevienodai pakeičia žemės paviršiaus būseną. Dėl staigių, nors ir pro šalį praeinančių liūčių gali netikėtai paplūsti upeliai net ir ten, kur jų vagos vasarą paprastai yra išdžiūvusios. Po ištisinio, kad ir silpno lietaus pasidaro pavojingi (slidūs) žole apaugę kalnų šlaitai. Šviežiai iškritęs sausas sniegas padidina lavinų pavojų. Aukštai kalnuose pasitvenkęs lietaus vanduo gali po kurio laiko paplūsti žemyn, sukelti purvo ir nuolaužų srautus — seljes. Jos ypač pavojingos naktį, dėl to, renkantis nakvynės vietą, reikia vengti vandentakų, nors jos būtų sausos ir atrodytų saugiai. Žygiuoti lietaus palaistyta vietove taip pat reikia labai atsargiai. Netikėtai užėjusį lietų geriausiai pralaukti saugioje uždangoje.

Matomumas ir kiti reiškiniai. Didelis vandens garų kiekis ore, krituliai, taip pat smulkios dykumų dulkės, miško gaisrų dūmai, rūko lašeliai ir kitos priemaišos sumažina oro skaidrumą, pablogina matomumą. Matomumas vertinamas atstumu iki labiausiai nutolusių, tačiau dar įžiūrimų stambių daiktų (medžių, pastatų, uolų). Užėjus tirštam rūkui, pūgai ar smarkiai liūčiai, matomumas gali sumažėti iki kelių metrų. Esant blogam matomumui, ypač nepažįstamoje raižytoje ar miškingoje vietovėje, žygiuoti neleistina ne tik dėl pavojaus paklysti ir sušalti ar būti užpustytam. Kai menkas matomumas, lengva paslysti ir įkristi į ledo ar uolų plyšį, pakliūti po lavina ar po pravažiuojančio transporto ratais. Dėl tos pačios priežasties nepatartina be būtino reikalo žygiuoti nežinomu keliu tamsią naktį.

Įvairūs atmosferoje vykstantys procesai gali sukelti ir kitokių pavojingų reiškinių. Oro sūkuriams ir vandens lašams maišantis kamuoliniame lietaus debesyje, oras įsielektrina. Elektros krūviams pasiekus tam tikrą kritinį lygį, ima žaibuoti. Perkūnijos metu nereikia būti arti vandens, po aukštais medžiais ir kitose vietose, į kurias gali trenkti žaibas. Slėptis nuo audros reikia žemesnėje, nuo vėjo ir lietaus apsaugotoje vietoje, prie savęs tuo metu nelaikyti geležinių daiktų.

Kai vandens lašeliai žiemą krenta per žemiau debesų tįsantį šalto oro sluoksnį ir atšalę atsitrenkia į žemės paviršių, pastarasis apsitraukia labai slidžia ledo plutele. Šis reiškinys vadinamas lijundra ir yra pavojingas motorizuotam transportui. Tačiau ir pėstieji gali nukentėti, pavyzdžiui, prisilietę prie apledėjusių ir nutrūkusių elektros laidų.

Kartais galima pastebėti įvairių optinių reiškinių. Pavyzdžiui pasirodo skirtingo skersmens ratai ir vainikai apie saulę bei mėnulį, vaivorykštės, miražai, kurių metu būna matomi toli už horizonto esantys daiktai. Kiekvieną vakarą vis kitokiomis spalvomis nusidažo saulėlydžiai ir pan. Visa tai ne tik akį džiuginantys reiškiniai, bet ir vienokio ar kitokio orų pasikeitimo požymiai. Keliaujant galima stebėti ir tokius reiškinius, kaip mėnulio fazių kaita, šiaurės pašvaistės ir kiti, kurie su orų kaita neturi nieko bendro, nors prietaringi žmonės ir sieja juos su vienokio ar kitokio oro požymiais. Turizmo organizatorius privalo turėti nors minimalų supratimą apie jų prigimtį ir mokėti paaiškinti tai turistams. Žinių nesunku rasti specialioje literatūroje.

ORO PERMAINŲ NUMATYMAS

Orų kaltos pagrindinės priežastys. Dėl saulės spindulių kritimo kampo kitimo paros ir metų būvyje vieni žemės paviršiaus kraštai gauna šilumos daug, kiti — mažai. Nevienodai įšilus orui įvairiuose žemynuose ir vandenynuose, susidaro ir nevienodas atmosferos slėgis. Jis pasiskirsto įvairaus didumo žemo ir aukšto slėgio sritimis (ciklonais ir anticiklonais). Ciklonų metu pučia smarkūs vėjai, kurie sukasi priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi ir krypsta į jų centrą, kur slėgis yra žemiausias. Anticiklonų metu oro perteklius plūsta iš centro į pakraščius, o vėjai lėtai juda pagal laikrodžio rodyklę. Ir patys ciklonai su anticiklonais retai kada stovi vietoje. Įvairiu greičiu slinkdami per vandenynus ir žemynus iš vienų klimato juostų į kitas, jie su savimi nešasi ir tų kraštų šilto ar drėgno, šilto ar sauso oro mases. Skirtingų oro masių susidūrimo vietose atsiranda jas skiriantys frontai, kuriuos atpažįstame ne tik pagal oro temperatūros bei drėgmės teritorinio kitimo pobūdį, bet ir pagal tiems frontams būdingas debesų sistemas. Šiltos oro masės priekyje juda šiltasis frontas su plačia sluoksninių debesų ir ištisinių kritulių zona. Šaltos oro masės priekyje aptinkame šaltąjį frontą su kamuoliniais lietaus debesimis, iš kurių protarpiais pasipila smarkokos liūtys. Įvairių oro masių pernaša, ciklonų ir anticiklonų susidarymas ir orų frontų judėjimas sudaro vieningą visos žemės oro judesių sistemą — bendrąjį atmosferos cirkuliavimą. Atmosferos cirkuliavimo dėsningumai labai sudėtingi. Juos galima pažinti ir panaudoti tik nuolat tiriant orų būsenos pakitimus dideliuose žemės paviršiaus plotuose sudėtingais prietaisais; tam tikslui naudojami ir dirbtiniai Žemės palydovai. Tie pakitimai kelis kartus per parą žymimi specialiuose orų žemėlapiuose, kuriuos panaudodami orų biuro sinoptikai numato orą ne tik sekančiai dienai, bet ir keletui parų. Aukštesnių kategorijų turistinių kelionių metu būtina naudotis ne tik supaprastintomis orų prognozėmis, kurios skelbiamos kasdien spaudoje ir per radiją, bet ir specialiomis sinoptikų konsultacijomis. Dar prieš žygio pradžią reikia kelionės rajoną aptarnaujančiame orų biure smulkiau pasiteirauti apie laiką ir bangą, kuria perduodamos specialios radijo konsultacijos. Kartu nepamirškite sužinoti, kur numatomo žygio trasoje veikia meteorologinės stotys ir ryšių punktai, per kuriuos prireikus būtų galima gauti papildomų žinių ir perspėjimų apie pavojingų reiškinių artėjimą. Žinios apie orą ypač svarbios, žygiuojant mažai apgyventomis vietovėmis. Tačiau kaip tik ten orus tiriančių stočių tinklas yra pats rečiausias. Turistai, ypač kelionių vadovai, turi patys gerai mokėti iš savo patyrimo ir žygio metu atliekamų stebėjimų numatyti orą nors nedaugeliui valandų į priekį.

Pastovaus gero oro požymiai. Geras (mažai debesuotas, ramus, be kritulių) oras paprastai laikosi nejudriose aukšto slėgio srityse arba kur slėgis pasiskirsto vienodai, kur arti nėra jokių frontų ir oro masės palengva šyla arba vėsta (priklausomai nuo metų laiko), radiaciniams procesams veikiant. Esant giedrai, saulės energijos išteklių kitimas per parą sukelia ir kitų meteorologinių elementų paros periodo svyravimus. Nesant vėjo, būna margas taip pat ir jų teritorinis pasiskirstymas. Barometras rodo gana aukštą oro slėgį, kuris ilgesnį laiką lieka pastovus arba net po truputį kyla. Oro temperatūra svyruoja taisyklingai: vasarą — dienos karštos, o žiemą — naktys labai šaltos. Gero oro metu miške naktį daug šilčiau, negu lauke, ir kalvos pastebimai šiltesnės už klonius. Dažniausiai dvelkia tik vietiniai nepastovios krypties vėjai, kurie dieną sustiprėja, o vakare vėl aprimsta. Vasarą iš ryto debesų dažniausiai nebūna. Saulei gerokai pašildžius, atsiranda nedidelių kamuolinių debesų, kurie plaukia ta pačia kryptimi, kaip ir vėjas prie žemės paviršiaus. Vakare jie suplokštėja ir išnyksta. Žiemą dienos būna giedros, gi nakčiai artėjant, atsiranda plonas debesų sluoksnis, o prieš speigą — tik sausa migla. Tiek debesys, tiek migla, ryto saulei pašildžius, dingsta. Dieną kritulių nebūna, naktį iškrinta gausi rasa arba šarma, kuri rytą greitai išgaruoja. Kartais daubose atsiranda ir pažemio rūkas. Paryčiui jis taip pat išsisklaido. Giedro oro metu vabzdžiai ir jais mintantys paukščiai, taip pat rudenį voratinkliai skraido aukštai virš žemės paviršiaus. Dūmai kyla stulpu aukštyn. Anticiklono oras paprastai yra sausas, dėl to žvaigždės naktį beveik nemirksi, o dangus saulėlydžio metu nusidažo auksinėmis, geltonomis ir net rusvomis spalvomis.

Kadangi aukšto slėgio sritys juda lėtai, tai susidaręs geras oras trunka ilgesnį laiką. Jeigu nėra kitokių požymių, aprašytieji ženklai pranašauja gerą orą ne tik rytdienai, bet ir keletui sekančių dienų.

Oro pablogėjimo požymiai. Oro pablogėjimą dažniausiai sukelia koks nors artėjantis orų frontas. Kadangi orų frontai dažniausiai susiformuoja ciklonuose, tai slėgis, jiems artėjant, krinta. Kuo smarkesnis slėgio kritimas, tuo greičiau reikia laukti oro pablogėjimo. Temperatūros kitimas priklauso nuo artėjančio fronto pobūdžio. Žiemos metu labiausiai juntamas oro permainas sukelia šiltieji frontai, dėl to temperatūra prieš darganą visada pakyla: vakare darosi šilčiau, negu dieną. Sumažėja oro temperatūros paros svyravimai. Vėjas, artėjant frontui, stiprėja ir vakare nenurimsta. Jeigu jis stiprėdamas sukasi į kairę, tai artėja ciklono šiaurinė dalis. Lietaus šiuo atveju nelaukiama. Jei vėjas sukasi nuo pirmykštės krypties į dešinę, tai artėja ciklono pietinė pusė su gausiais krituliais. O jei vėjas stiprėja, bet savo krypties pastebimai nepakeičia, tai artinasi pats ciklono centras, kuriam atėjus vėjas laikinai nurimsta, po to ima pūsti iš priešingos pusės.

Apie oro pablogėjimo pobūdį galima spręsti iš debesų kaitos. Artėjant šiltam frontui, pirmiausia pasirodo greitai slenkantys plunksniniai debesys, po jų—plona aukštųjų sluoksninių debesų danga, kurioje apie saulę kartais pasirodo dideli šviesūs ratai ir lankai. Frontui dar labiau priartėjus, sluoksniniai debesys darosi vis tankesni, leidžiasi žemyn ir virsta sluoksniniais lietaus debesimis. Kuo greičiau vyksta minėta debesų formų kaita, tuo anksčiau reikia laukti oro pablogėjimo. Pastarojo reikia tikėtis ir tada, kai vakare debesys nenyksta, o jų pastebimai daugėja ir uždengia besileidžiančią saulę arba kai debesų slinkimo kryptis nesutampa su vėjo kryptimi ties žemės paviršiumi.

Pasirodžius viduriniame aukšte bangų arba garbanų pavidalo aukštiesiems kamuoliniams debesims, oras gali pablogėti jau po keleto valandų, nes šie požymiai rodo, kad greitai artėja šaltasis frontas su kamuoliniais lietaus debesimis. Jei iš ryto oras tvankus, ilgai nenukrenta rasa ir atsiranda greitai augančių bokštelių pavidalo kamuolinių debesų, tai didelė tikimybė, kad po pietų bus liūtis su perkūnija net ir nesant arti jokio orų fronto. Didelių kamuolinių debesų apačioje atsiradę tešmenų pavidalo iškyšuliai yra tikras besiartinančios audros požymis. Žemas debesų volas prieš kamuolinį liūties debesį rodo, kad artinasi trumpa, bet smarki vėtra (vėjo škvalas). Artėjant vėtrai su perkūnija, slėgis darosi nepastovus: barometro rodyklė .šokinėja" čia į viena, čia į kitą pusę. Kartu žymiai pablogėja radijo girdimumas ir pagausėja trukdymų (traškesių). Prieš blogą orą rasa naktį neiškrenta, rūkas žemumose, jeigu ir pasirodo, tai išnyksta anksti, prieš saulei patekant. Artėjant blogam orui, padidėja aukštųjų oro sluoksnių drėgmė, dėl to žvaigždės naktį ima smarkiai mirgėti, susiaurėja šviesus vainikas apie mėnulį. Saulėtekio ir saulėlydžio spalvose gausu ryškiai raudonų atspalvių. Tai patys ankstyvieji oro pablogėjimo pranašai, kurie, jeigu nėra kitų požymių, visų pirma pranašauja vėją. Stipraus vėjo reikia laukti ir pasirodžius danguje suplėšytų formų debesims. Padidėjus oro drėgmei ir sumažėjus slėgiui, pagerėja tolimų garsų girdimumas. Kaminų ir laužų dūmai nekyla aukštyn, net ir esant tylai. Sustiprėja gėlių ir žolių kvapai. Vabzdžiai ir jais mintantys paukščiai skraido pažeme.

Kalnuose oro pablogėjimo dažniausiai reikia laukti tada, kai vėjas ima pūsti ir nešti debesis iš slėnių j viršukalnes. Priešingu atveju, net ir orų frontui priartėjus, oras gali labai ir nepablogėti.

Ilgos darganos požymiai. Ilgam laikui oras pablogėja dažniausiai tada, kai susiformuoja galingas, bet mažai judrus ciklonas. Tokio ciklono pakraščiuose, ypač jo pietinėje dalyje, ima smarkiai skverbtis drėgnos oro masės. Viena kitą vejančias jūrinio oro mases skiria keletas frontų, kurių debesų sistemos susilieja į vieną ištisinę dangą.

Slėgis ilgos darganos metu yra žemas, per parą beveik nekinta. Oro temperatūra taip pat lieka maždaug pastovi: žiemą ji gana aukšta, o vasarą — žema. Vėjas stiprus ir pastovios, dažniausiai pietvakarių krypties. Žiemą yra ištisinė sluoksninių debesų danga, o vasarą gali pasitaikyti ir pragiedrulių, pro kuriuos matomi aukštutiniai sekančių frontų debesys. Iš šiltųjų frontų debesų krinta nesmarkūs, tačiau ilgalaikiai krituliai. Kartais sluoksniniai debesys nusileidžia iki pat žemės paviršiaus. Tada dideliuose plotuose pasiskleidžia advekcinis rūkas. Ištisiniai krituliai tarpais sustiprėja ir po to liaujasi, tačiau dangus neprablaivėja ir, neilgai trukus, vėl ima lyti jau iš sekančio fronto.

Mažai judrūs ciklonai gali vienoje vietoje užtrukti ilgesnį laiką. Be to, ir kiti ciklonai retai slenka pavieniui. Dažniausiai jie seka vienas kitą serijomis — po 3—5 ciklonus kiekvienoje. Tokiu būdu atsiranda ilgi, kelias ar net keliolika dienų (kartais su neilgomis pertraukomis) trunkantys darganoto oro laikotarpiai.

Oro pagerėjimo požymiai. Praėjus ciklonui su frontais, oro slėgis pakyla. Reikia atminti, kad staigus slėgio pakilimas dažniausiai pranašauja tik trumpalaikį oro pagerėjimą. Oro temperatūra, ypač žiemos metu ir po audros, gerokai nukrinta, o jos svyravimai padidėja. Praėjus šiltam frontui, vėjas pasisuka iš šiaurės vakarų ir darosi nelygus, pulsuojantis. Ištisinė debesų danga pakyla aukštyn ir su-trūkinėja, krituliai būna su pertraukomis ir pagaliau liaujasi. Pro atsiradusias prošvaistes matyti grynas dangus. Vėjas iš pradžių truputį sustiprėja, o pasibaigus krituliams, palengva nurimsta. Jeigu šiltojo fronto sluoksniniai debesys ir vėjas pranyksta, tai oras pagerės tik trumpam laikui, ir reikia laukti greitai artėjančio šaltojo fronto požymių.

KAIP NAUDOTIS ČIA PAMINĖTAIS POŽYMIAIS

Atidžiai stebint orus ir jų permainas, nesunku vienu metu pastebėti po keletą požymių, kurie kartais gali vienas kitam prieštarauti. Kartais tie požymiai būna neryškūs arba išsidėsto neįprasta tvarka. Dažniausiai taip atsitinka neįgudusiems stebėtojams, kuriems dauguma aprašytų reiškinių iš pradžių atrodo vienas į kitą panašūs. Tačiau pasitaiko apsirikti ir įgudusiam stebėtojui, jeigu, pavyzdžiui, stebėjimai vykdomi tokioje vietovėje, kurioje stipriai reiškiasi vietiniai orų veiksniai arba koks labai retas orų kaitos atvejis. Būtina nepamiršti, kad: a) oro spėjimas tuo tikresnis, kuo daugiau surenkama vienas kitą patvirtinančių požymių; b) esant keletui priešingų požymių, pirmenybę reikia duoti tiems, kurie pastebėti paskutiniai, rodo greitą oro pasikeitimą, taip pat ryškesniems. Visais šitais atvejais laukiamas pasikeitimas greičiausiai bus atsitiktinis; c) kuo lėčiau keičiasi orų rodikliai, tuo vėliau reikia laukti permainos. Pastaruoju atveju labiau tikėtina, kad ši permaina bus pastovi. Staigiai pasirodžius permainos rodikliams, ji ateis greitai, tačiau veikiausiai bus trumpalaikė; d) rudenį labiau reikia tikėtis blogo oro, o vasarą — pasitikėti gero oro požymiais; e) labiau tikėtina, kai reiškinio požymiai atsiranda toje pusėje, iš kur pučia vėjas arba iš kur slenka debesys.

Kalnuose ir prie didelių vandens telkinių reikia būti ypač atidžiam, nes čia bendrą oro pasikeitimą rodančius požymius lengva sumaišyti su tais reiškiniais, kurie atsiranda dėl vietinių priežasčių. Tą patį oro keitimąsi kalnuose gali rodyti ne tie patys požymiai, kaip lygumose. Gyvenamajai vietai būdingi orų kaitos požymiai kartais gali netikti kelionė3 rajonui ir panašiai. Dėl to čia aprašytų požymių negalima taikyti visur ir visada. Juos reikia nuolat tikrinti, įjungti naujus pastebėtus dėsningumus, pirmenybę teikti tiems, kurie dažniau pasitvirtina. Keliaujant rekomenduojama vesti orų žurnalą, kuriame užrašomi ne tik stebėjimų duomenys, bet ir numatomas oro pobūdis. Taip pat reikia pasižymėti, pagal kokius požymius ir kaip anksti buvo numatyta, ar numatymas pasitvirtino, ar ne, dėl kokios priežasties. Užrašų medžiagą aptarti kartu su kitais praėjusios dienos įvykiais, pavyzdžiui, vakare prie laužo. Tai duos progos pasidalyti žiniomis bei orų numatymo įgūdžiais, padės išvengti subjektyvaus oro sąlygų vertinimo.




Komentarų (13)
1. 2007-12-01 15:54
 
:eek :eek :eek :eek
 
DiaBola
2. 2008-02-08 13:20
 
PFF IR IDOMIAU RASCIAU :x :x :(
 
KAM TAU
3. 2008-02-09 13:22
 
Idomiau neidomiau, bet zygyjo oru numatymas vienas svarbiausiu faktoriu, ypac kalnuose tai gyvibiskai svarbu, ir jeigu grupeje yra nors vienas toks nusimanantis zmogus tai visad keleriopai palengvina sprendimu priemima.
 
linas
4. 2009-01-27 20:01
 
kur galeciau rasti viska apie meteorologijoje naudojama kompiuteri ir technika? :cry visa neta isjieskojau niekur nera :cry
 
asasss
5. 2009-01-28 17:16
 
hmmm... net nezinau kuo padet...
 
pb
6. 2009-01-31 07:13
 
o gaila :cry :cry :cry :cry
 
asasss
7. 2009-04-02 09:08
 
:sigh
 
joooooooo
8. 2010-11-22 14:15
 
:( bukit geri parasikit kaip ziema keiciasi orai kai fenas is kalnu pucia i slenius labai prasau :cry
 
justas
9. 2010-12-16 18:12
 
gal jau zinai, jei nesunku parasyk atsakymą ok? :?
 
viola
10. 2010-12-16 18:15
 
gal kas zino kaip ziema keiciasi orai kai fenas is kalnu pucia i slenius ?.prasau pasakikit ats.busiu labai dekinga.atsakysiu jei ko nezinosit
 
viola
11. 2011-11-30 18:43
 
:cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry :cry
 
h
12. 2015-04-25 11:49
 
:p
 
Vardenis
13. 2016-02-01 16:04
 
labai viskas gerai isaiskinta reik mokintis mokykloje paskiau nereiks jieskot interneto pagalba informacijos :zzz :p ;) :grin
 
pfff

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )
 
< Atgal   Kitas >