Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2006 Vasaros kelionė į Krokuvą, Veličką ir Aukštuosius Tatrus Zakopanėje Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 25 rugpjūčio 2006
Kelionės nuotraukos čia.

Į Krokuvą atvažiavome apie 10:00. Susiradome jaukų viešbutuką ir nusprendėme apsidairyti po senamiestį. Pirmiausia nuėjome apžiūrėti „Karalių rūmų“, bet kaip vėliau paaiškėjo tai buvo „Pirklių rūmai“ Kadangi buvo jau tamsu jie buvo ryškiai apšviesti ir tai jiems suteikė šiek tiek daugiau didingumo nei yra iš tikrųjų. Aplink rūmus dardėjo senoviškos karietos į kurias ir mes paganėme akis. Kai kurie turistai nepagailėdavo pinigų ir pasivažinėdavo kaip karaliai, bet mes, kažkodėl, nesusigundėme.
Pasukome į žmonių sklidiną senamiesčio gatvelę, pilną visokiausių kavinukių, parduotuvių ir kebabų reklamų J. Gatvė ėjo pro Šv. Petro Povilo bažnyčią, tokią didelę ir didingą, kad plaukai piestu stojosi J. Ten pat pamatėme lietuvių turistų ekskursiją su gidu, taigi pasinaudojome proga ir naglai sekėme iš paskos klausydami gido sapalionių.Ekskursija ėjo prie didžiausios Krokuvos įžymybės – „Karalių rūmų“. Kaip pamatėme jie buvo jau nevieną kartą restauruoti, „švietė“ naujai „užlipdytos“ sienų dalys ir senesni plytų „lopai“. Buvo jau vėlu ir nusprendę, kad kitą diena vėl atvažiuosim, nenoromis grįžome į  viešbutį.Sekmadienį ryte važiavome į druskos kasyklas. Teko keltis anksti, nes dieną būna neįtikėtinai ilgos eilės. Leidomės labai labai ilgais laiptais gilyn, nusileidę vaikščiojom šachtomis, kurios vedė iš vienos salės į kitą. (Tėčiui teko eiti pasilenkus, kad nenusitarkuotų makaulės i lubas J...)Salėse buvo daug skulptūrų iš druskos, buvo pavaizduota kaip žmonės anksčiau išgaudavo druską, kokius įrenginius naudodavo. Taip pat apžiūrėjome ir keletą požeminių ežerų, dėl laimės įmetėme porą monetų, kuriomis buvo nusėtas visas ežerų dugnas. Į kelionės po požemius pabaigą turėjom garbės apžiūrėti požeminę bažnyčią. Joje viskas buvo iš druskos: sienos, lubos, grindys, paveikslai, skulptūros, laiptai... Tikrai retas reginys.Pasibaigus eksponatams prasidėjo suvenyrai. Kai apsiprekinome rožine druska keliavome į muziejų esantį tame pačiame gylyje. Ten buvo kibirų, kastuvų, kopėčių ir dar visokiu kitokių daiktų aplipusių druskos kristalais,buvo sudilusių kelių šimtų metų senumo virvių ir kasyklų maketų. Netrūko ir milžiniškų druskos kristalų: įvairiausių formų, dydžių, spalvų ir atspalvių (nuo rožinės iki mėlynos).Į viršų kilome kelių aukštų liftu. Jis buvo geležinis ir siaubingai girgždėjo kylant dideliu greičiu viršun... Atrodė, kad lynas (nežinau prie kokio daikto buvo prikabintas tas geležinis padaras vadinamas liftu ) nutrūks ir mes dar didesniu greičiu nudardėsime žemyn ir prisiplosime kaip musės...Po tokio nelengvo pasivaikščiojimo kasyklų šachtomis užkandome senamiestyje ir tęsėme kelionę po Krokuvą. Šį kartą įėjome į karalių rūmų vidų. Prašmatnūs gėlynai, nepakartojama, viduramžiška pastatų architektūra, vynuogės lipančios tais įtaigingais galiūnais ir bokštai variniais stogais, remiantys dangų -štai ką pamatėme įėję į kiemelį. Nusprendėme pirmiausia apžiūrėti katedrą. Mus, tikrąja to žodžio prasme, pribloškė (bent jau maneJ) paauksuoti ornamentai, statulos, paveikslai ir kolonos,lempos ir netgi žvakės. Neveltui čia palaidota dauguma Lenkijos karalių, tarp jų ir Jogaila, Vytauto didžiojo brolis. Norėjome patekti ir į karališkuosius kambarius, bet bilietų kiekis buvo ribotas, taigi nepavyko ten pašniukštinėti. Prieš išeinant nuo pilies sienos dar apžvelgėme sraunius Vyslos vandenis ir pasukome link kavinukės atsigaivinti, pailsinti kojų ir paėsti pyragėlių (Lenos užsakymu J). Pasistiprinę dar kartą paslampinėjome po senamiestį ir pasukome išsvajoto Aqua Parko link. Gerai padūkę ir sušlapę apsiprekinome gigantiškoje parduotuvėje ir išbildėjome į kalnuotąją Zakopanę.Vakare, kai jau buvome vietoje, vos radome šiokį tokį kempingą, mat visi nakvynės namai ir moteliai buvo pilni.Pirmadienio rytą prisikimšome skrandžius ir prasidėjo mūsų klaidžios kelionės. Apsukome kelis garbės ratus, nes su tėčio navigacijos žiniomis ne ten nuėjom, o galų gale kelias baigėsi aukšta tvora su smailiais spygliukais, per kurią teko lipti. Iki keltuvo privežė arklys, kuri pasisamdėme kalno apačioje. Vargšas gyvulėlis taip sunkiai kopė traukdamas mus į kalną, kad net bezdėt pradėjo, o mes dar žvengėm iš jo, nors po to kopdami patys bezdėjom, kaip garvežiai J. Prie keltuvo i Kasprowy wierch (1987m.) eilė pasirodė neįtikėtinai ilga, todėl teko kopti pėsčiomis.Kalnas pasirodė aukštesnis nei tikėjausi . Pakalnėje žaliavusių medžių ir krūmų neliko nei ženklo. Viršūnėje buvo tik keletas rūšių gėlių ir žolės kuokštai. Nuo kalno atsivėrė nuostabus vaizdas: keletas skaidrių, mėlynai žalių, kaip Karibų jūra ežerų, keletas krioklių, apsuptų eglių smailiomis viršūnėmis, kiek aukščiau – sniego lopinėlių ir milžiniškų uolų, bei atrodo tuoj nukrisiančių akmenų. Oras išretėjo, vejas ir šaltis smogė netikėtai. Iš kart susivilkome visus turėtus drabužius J.Pagaliau pasistiprinę (labiausiai vėjuotoje vietoje kokią galėjome rasti) pasirengėme kopti toliau. Milžiniškais apsamanojusiais, geltonais akmenimis, lyg pingvinai, nukrypavome iki perėjos. Mažai teko pasidžiaugti sumažėjusiu aukščiu, nes tuoj pat reikėjo lipti į aukščiausiąjį iš mūsų įkoptų kalnų – Swinica(2301m.). Jis pasirodė nežmoniškai status, ant jo nebuvo net varganos žolės. Lipti teko laikantis už storų rūdijančių grandinių, kojos pynėsi ir drebėjo,o apačioje buvo status, lyg ežys dygliuotas šlaitas nusėtas smailiais, lyg krokodilo dantys akmenimis. Kalno viršūnėje buvo baisu net pajudėti. - atrodė iškart nudardėsi žemyn. Leistis pasirodė dar sunkiau. Čia ir vėl pasipainiojo tėčio navigacijos žinynas. Pasirodo kelias kuriuo leidomės buvo raudonas- tai yra antro sunkumo lygio. Bet čia dar ne visos bėdos. Sunkiai, grandinių pagalba (kai kuriose vietose teko net pačiuožinėti nuo jų) nusileidus iki perėjos pavadinimu „Nebeska“ ir užkrimtus šokolado, (bent šioks toks prašviesėjimas J) parsidėjo mėlynas kelias (pats sunkiausias). Saulė jau leidosi, o dar reikėjo įveikti atrodė neįveikiamą kelio atkarpą. Teko ne tik pakabėti ant grandinių, bet ir prireikė alpinistų sugebėjimų ir šiokių tokių žinių. Neįsivaizduojamas šlaito statumas ir akmenų smailumas privertė drebėti ne tik kojas, bet ir rankas. Gerokai paprakaitavę ir padrebėję pagaliau pasiekėme pirmąjį kalnų ežerą Zmarzlį (esantį 1788m aukštyje) iš kurio ištekėjo sraunus upelis Czarny Potok. Kalnų taku pasiekėme ir antrąjį ežerą Czarny. Jis buvo žymiai didesnis už pirmąjį mano minėtą ežerėlį. Aplink ežerą žaliavo jaunų pušelių giraitė. Vanduo buvo tyras kaip krištolas ir labai šaltas. Įpusėjus sutemoms mums dar buvo likęs geras kelio gabalas, o jėgų jau nebuvo. Prisėdę ant tvoros (tokios medinės ir senos) sukimšome likusį turėtą maistą ir vargais negalais rėpliojome į Zakopanę.  Sutemus eiti pasidarė dar sunkiau. Kojos visiškai neklausė, teko į pagalbą pasitelkti skanduotes. Kartodama: „kaire kaire viens du trys” pasijutau kaip koks kareivis, ar bejausmis robotas, nes kojų skausmą ir nuovargį iš visų jėgų stengiausi ignoruoti. Kažkur tolumoje ėmė žaibuoti. Ilgi žaibų botagai skrodė dangų nušviesdami ir nudažydami debesis geltonai. Greitai žaibų jau nematėme nes kelias vedė pro senų, didelių eglių mišką. Patamsyje vos tysėmės kliūdami už kiekvieno kelyje pasitaikiusio akmens, o jų ,patikėkit, pūpsojo kas keli centimetrai. Jie buvo stipriai atsikišę, aštrūs ir nemandagūs (kitaip tariant kaišiojo „padnoškes”J... Aha dabar juokinga, bet kai per juos lipom verkt norėjosi, o dar tas tėtis iššoko iš už medžio ir taip išgąsdino, kad vos širdies smūgio negavauL).  Vos ne vos radę miestelį neturėjom jėgų grįžt iki kempingo taigi pasisamdėme taxi. Parvažiavę truputį apsitvarkėme(oi kaip buvo gera prisėst ant klozeto J) ir nuvažiavom į kavinukę pavalgyt. Pasirodo virtuvė ten taip vėlai nedirba, taigi gavom tik arbatos su citrina. Godžiai ją išmaukėm (dar niekada arbata neatrodė tokia skani J) ir nuvažiavom i artimiausią „benzo kolonkę”. Suėdėm po šiltą sudžiūvusį sumuštinį su marinuotais agurkais ir važiavom ieškoti nakvynės vietos. Viskas gal ir būtų gerai, bet nuo Zakopanės iki Krokuvos neradom nė vieno laisvo motelio, o palapinėje miegoti negalėjom, nes lijo lietus. Teko nakvoti mašinoje, kažkokioje duobėtoje ir nupiepusioje mašinų aikštelėje prie gatvės.  Pabudome visai neišsimiegoję, alkani ir pikti. Šio to užkandome ir yrėmės vėl atgal į Krokuvą – suvenyrų. Pagėrę arbatos kažkokioje kavinukėje senamiestyje, palikome nemažą krūvelę pinigų suvenyrų pardavėjams. Važiuojant namo visi (net ir tėtis) miegojo (prie vairo). Paskui, kad daugiau nemiegotų teko jį pastoviai kuo nors maitinti J... Į Vilnių grįžome pro Lazdijus, apie 1val. nakties. Taip ir pasibaigė mūsų kelionė

Povilė



Komentarų (1)
1. 2011-10-07 12:23
 
na kiek zinau melyna trasa yra net lengvesne uz raudona... o pati sudetingiausia tai juoda
 
Beatrice

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 29 balandžio 2009 )
 
< Atgal   Kitas >