Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

Prieš iškeliaujant Spausdinti Siųsti el.paštu
Ketvirtadienis, 01 lapkričio 2007

Skaitydami šį „Žinyną", pamąstykime apie vieną, atrodytų, paprastą, tačiau dažnai be aiškaus atsakymo liekantį klausimą — kodėl žmogų traukia keliauti? Ne dėl to, kad abejotume, ar keliauti verta, ne,— mes visi gerai žinome, kad keliauti gera! Bet pamąstykime,— kodėl?

Žmogus siekia gyvenimo pilnumos, o ją suteikia tik visapusiškas jo pažinimas. Šiuolaikinė civilizacija yra sukaupusi milžiniškus žinių apie pasaulį fondus: bibliotekas, fototekas, fonotekas... Neiškeldamas kojos iš kambario, žmogus gali pasisemti koncentruotų žinių ir vaizdų apie toliausius Žemės — ir jau ne tik Žemės — kampelius. Bet juk tai nenumaldo jo noro pajusti pasauli pačiam, prisiliesti prie gaivalingo jo pulso, jausti Arktikos šaltį ir Karakumų karštį, vėjelio alsavimą ir viesulo jėgą, rasos žėrėjimą ir ledynų spindesį, tundros tylą ir kalnų upių gurnėjimą... Įgimtas noras pažinti ne tik atveria žmogui pasaulį, bet dar labiau — žmogų pačiam sau. Todėl kelionės nėra vien laisvalaikio praleidimo būdas, tuščia pramoga: dažnai jos tampa neįkainojama ir niekuo nepakeičiama gyvenimo mokykla. Televizija kasdien mus nukelia į įvairiausius mūsų šalies kampelius, tačiau kaip nepaprastai artimos ir savos pasidaro mums, Nemuno krašto vaikams, tolimosios Užpoliarės tundrų kalvos, kai per jas palieki kelis šimtus kilometrų temptų nartų vėžę, kokia atšiauri į dangų įsismelkusi Pamyro kalnagūbrių chaose neatsekama viršūnė, kurios šlaite — tegu seniai, jau lavinų užneštos — liko tavo pėdos.

Meilę gamtai geriausiai ugdo betarpiškas prisilietimas prie jos — kartais ir žiaurios — paslapčių ir didybės. Kad ir kiek žmogus, nugalėdamas gamtą, bepatirtų sunkumų, visada jis atsigręžęs į ją ir jausmų pasauliu, kurio diapazonas platus, jame užtenka vietos suvokimui bei gėrėjimuisi ramios lygumų upelės Mūšos srovenimu ir galingais Muksu, Katunės ar Kosju slenksčiais, pavasarį kvepiančiais arimais palei Šlyną ar Šventąją ir nunokusių kedrų aromatu Altajaus priekalnėse, tvyrančia kaitra virš lubinais ir viržiais apsipylusių Dzūkijos girių laukymių ir sūria drėgme dvelkiančiu vakariu Kandalakšos įlankoje...

Ne tik žmogus keičia gamtą, bet ir bendravimas su gamta keičia žmogų. Kelionėse pasisemti įspūdžiai, žinios yra dažnai tik išorinė vertybių pusė. Vidinė, gilesnioji, yra ne taip lengvai pasveriama ir suvokiama. Žinios žmogaus dar nedaro asmenybe. Mokėjimas suvokti, jausti, pažinti ir įveikti supantį gamtos pasaulį išmoko žmogų teisingai orientuotis savo viduje, sverti ir vertinti kitų žmonių dvasines savybes. Kelionėse jos išryškėja, nes kelionės — tai ne vien gražūs saulėlydžiai prie laužo, gitara ir dainos. Tai ir kuprinės diržų nuveržti pečiai, ir prakaito druska, ir išretintas aukštikalnių oras, ir šaltos, klastingos kalnų upės. Kelionėse išbandoma ir užgrūdinama fizinė ištvermė. Bet dar dažniau kelionėse išbandoma — ir užgrūdinama — dvasinė ištvermė, žmogaus vidinių vertybių visuma, ypač gražiausia iš jų — kolektyviškumo jausmas. Perfrazuojant rašytoją J. Baltušį, keliomis prozos eilutėmis sukūrusį himną šienpjovių darbui ir rytmečio grožiui, reikėtų pasakyti: jei bendrai praminta slidžių vėžė per taigą, aitrūs laužo dūmai, pūgos ar sunkus kalnų šlaito traversas nesuartino tavęs su žygio draugais, man gaila tavęs, mielas keliautojau!

Bet kelionėse vien polėkių neužtenka, vien romantikos troškimu pasikliauti negalima. Gamta yra gamta, ji ir jauki, ji ir žiauri. Nuo Amundseno, Pirio ir Skoto laikų Arktikos ir Antarktidos klimatas nepašvelnėjo. Nepažemėjo ir Džomolungma ar Sachdaros kalnagūbris Pamyre, neužsitraukė plyšiai Fedčenkos ledyne, nesuniveliavo niekas kalnų upių, neįmanoma dar sustabdyti lekiančių lavinų. Kelionėse daug kur tyko pavojai. Bet pavojingiausias iš pavojų yra keliautojo nežinojimas. Nežinojimas, atrodytų, elementaraus dalyko — kaip keliauti. Todėl autoriai, rengdami šią knygą (ji iš dalies yra prieš kelerius metus išleisto „Kelionių vadovo" papildytas leidimas), tikisi, kad čia pateikiamas pluoštas patarimų ir žinių padės jau šiokių tokią kelionių patirtį įgijusiems turistams kelionėse pėsčiomis, valtimis, slidėmis, dviračiais. Kelionės automobiliais ir motociklais turi savo skirtingą specifiką, todėl vis populiaresne tampanti si turizmo rūšis, matyt, turėti susilaukti atskiro leidinio. „Žinyne" stengtasi pateikti elementariausių žinių, kaip spėti orus, orientuotis vietovėje, maitintis, ir daugybę kitų praktiškų patarimų. Tikimės, kad autorių asmeninės patirties ir kitų keliautojų praktikos padiktuoti turistui žinotini dalykai bus pravartus daugeliui jaunų keliautojų, besiruošiančių į sudėtingesnes keliones. Linkime sėkmės!

JUOZAS VAITKUS




Komentarų (2)
1. 2008-01-22 09:10
 
labai sauniai ir supratingai parasytas
 
vikte
2. 2008-02-15 19:11
 
Ispudinga!
 
tutis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )
 
Kitas >