Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2005 Laosas - Kambodža Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 12 rugsėjo 2007

Azijos pūgos keliais vedini
(Laosas-Kambodža 2005)



Karšta. Tačiau saulės nugairintiems, badą ir skurdą išgyvenusiems veidams   tai netrukdo džiaugtis, šypsotis,  ir  nuolankiu “sabaidy”  pasveikinti kiekvieną sutiktąjį baltaodį paklydėlį. Taip, jie visai kitokie  nei amerikiečiai,  Laoso  lėktuve  bagažą patalpinę ant  vietos nerandančios Tailando princesės  kėdės....  Ir  kitokie  nei mes, save išdidžiai vadinantys “ europiečiais”, “kultūros lopšio vaikais”...  slapčia bandančiais pajusti  Azijos gyvenimo prieskonių aitrumą.

Luang Prabango aerouosto pastatas  šnibždėjo, kad   dar nepavėlavome. Civilizacija  dar nepasiglemžė šito raudonomis  vėliavomis su kūju ir pjautuvu  išpuošto žemės kampelio, išgyvenančio vėsią +34°C   žiemą.  “Svečių namų”, kuriuose  apsistojome  savininkas teigė, kad  pas jį nėra nei  žiurkių, nei gyvačių. Bet greitai supratau, kad tai daugiau šio krašto trūkumas, nei privalumas. Juk katės dydžio  naminės žiurkės didkepsnių nė iš tolo negali lyginti su buožgalvių sriuba bei visai nekaloringais vorų ar šikšnosparnių kepinėliais... ..taip, čia geriau būti vegetaru. Budizmas- šio krašto religija- didžiai palaiko  vegetarišką gyvenimo būdą. Bet aš ne budistas.....Todėl vakarieniauju   taikydamasis su lietuviškos kaiulienos pakaitalais.Pasivaikščiojimas po  naktinį maisto  turgų galutinai įtikina, kad nevalgomos mėsos nebūna.

Dar nebaigus giedoti  rytiniams 4 valandos gaidžiams, bemiegį kūna užgriūva  naujas išbandymas-  vienuolių būgnai ir gongai. Jie, pasidrodo, irgi nemėgsta miego. Taip ir nesugebėjęs reikiamai snūstelti įšoku į  “nepadorius” vietinių akimis  šortus ir su žmonele išlinguojame į pagrindinę gatvę. Tuoj, jau tuoj ateis jie, ...prašydami  kasdienės ryžių porcijos. Oranžinė minia užplūs gatvę, ir Regina galės patenkinti savo  fotografės alkį budistų vienuolių rytinės eisenos nuotaikomis : basakojais berniukais tarp  nežemiškai išpuoštų  šventyklų pastatų.

Tačiau   godulys vaizdams neleidžia užsibūti vienoje vietoje. Kai sočiu mėsos gabalu pamaitinto akmeninio  liūto- Budos sargo- nasrai nuostabos nebekelia, mes,  pasidžiaugę  dangiško grožio Luang Prabango  šventyklomis ir senovinėmis skulptūrėlėmis pripildyta Pak Ou ola  nusprendžiame nerti giliau.

Mr.Prosperity- taip praminėme mūsų vedlį, savaitę lydėjusį po beveik  pirmykštes  džiunglių gentis. Neblogas vaikis. Žinojo kelis angliškus žodžius ( o labiausiai mėgo “prosperity”) , tačiau  netgi tuos kelis tarė su  tokiu   akcentu,  kad galiausiai tekdavo bendrauti gestais. Po dienos kelionės jo vedini nusigauname  iki Oudomxay miestuko. Čia maitinimo įstaigoje sutinkame  itin pavargusį  spalvos brolį. Jis yra gyvas įspėjimas , kad reikėtų vengti naudotis vietiniais transporto pasiekimais  (Kelyje jie pasirodydavo tikslingai judančių ryžių maišų, trim aukštais aplipusių  gyvastimi pavidalu.Šios transporto priemonės vietų skaičius dažniausiai yra proporcingas norinčiųjų važiuoti skaičiui).Tai buvo amerikietis, savo tėvynę išmainęs  į  kaimyninę Kiniją. Netgi šis žmogus suabejojo, ar verta keliauti Muang Singo kryptimi. Pagrindinis argumentas-  juk dar reikės ir grįžti!

Pliki, murzini, tačiau džiaugsmo ir nuostabos pilni Laoso vaikai... Jie visuomet yra pirmieji kaimo pranašai apie nelauktus svečius ir pasitinka būriais, kartu  su nesuskaičiuojama paršiukų  ir šunų banda. Jų žinia sukelia sąmyšį gentyje. Moteriškės, metę kasdienius darbus, puola dangstyti savo “karūnų”- iš kartos į kartą paveldėtų galvos dangalų, išpuoštų monetomis, blizgučiais ir įvairiausiais vėrinėliais, nekreipdamos dėmesio,  kad tik mažu dryželiu pridengtas  “moteriškumas” yra vienintelis jų aprėdas. Čia  mes pasijaučiame nejaukiai.
Bet, žinoma,  ne todėl, kad  kelios jų  nespėjo paslėpti   galvos puošmenų.Kultūrinis skirtumas akivaizdus... Tačiau genties vadas išlieka ramus. Per vedlį suprantame, kad jis leis mums “daryti  čik čik”  (fotogrfuoti), jeigu    atsiųsime nuotraukas. Jaučiamės pagerbti, nes daugelyje genčių šis nesuprantamas išradimas  “gali pakenkti sielai” ir yra tabu.  Pinti nendriniai 6-7m² kaimelio namukai ,  kaip ir vietinis transportas-  glaudžia visą pastoviai didėjančią šeimą: tėvą, motiną bei 5-10 vaikų.   Šis “šeimos židinys”, arba tiksliau  “ šeimos laužas” susideda iš dviejų dalių: užuolaida paslėpto miegamojo  (  ilgas medinis gultas) , ir  “virtuvės- saliono” su laužaviete maistui viduryje. Minimalistinis pasaulio supratimas kaminui vietos nepaliko ,  todėl  vykstant kepimo-virimo procesui  viduje  geriau nebūti...
Ir nėra reikšmės, kokia tai gentis- Akha, Thai Lu, Yao-Mien ar kuri  kita- visų jų gyvenimo stilius panašus.Skirtumas slypi tik“karūnose” ir  “klubų juostelės” kvadratūroje. Taip, šie žmonės kitokie: atlaidūs, linksmi, su viskuo susitaikantys ir darbštūs žemdirbiai. Na tai kas, kad griežta valdžios ranka, bandanti išnaikinti opijaus plantacijas, privertė aukštutines gyvenvietes nusileisti  į slėnius. Na tai kas, kad medžiojimo įrankis-  nuo neramių laikų užsilikęs automatas. Rytinė “žolės” pypkutė padeda atleisti  ir viską užmiršti…netgi badą ir nežemišką skurdą.
Jaunajai įteikę  20.000 kipų ( apie 5Lt)  dovaną, esame  pakviesti įsijungti į vestuvių puotą.Veiksmas vyksta didelėje pintoje daržinėje, pastatytoje ant  pusantro metro aukščio medinių polių. Girdisi keistas bildesys ir  padrikų garsų rinkiniai: viename kampe sėdi moterys, kitame- vyrai. Viduryje pora jaunuolių kirvukais  intensyviai  smulkina žalios mėsos gabalą. Moteriškių “stalas” bando mėgautis  kapotais “skanėstais”, vyrukai  geria  lao-lao ( ryžių degtinė) , užkasdami nevirtais kiaušiniais. Nemandagu atsisakyti vaišių, todėl ir aš prisijungiu prie vyriškojo stalo. Regina  įremia fotoaparatą į keturiolikmetę  jaunamartę,  kuriai  per artimiausius kelis metus teks  padovanoti pasauliui  ne vieną gyvybę...O paskui tos gyvybės rūpisnis  ir prižiūrės  viena kitą, dirbs visai nevaikiškus darbus, laisvalaikiu lakstys kartu su naminių gyvulių bandomis....kol sulauks keturiolikto gimtadienio.
Muang Singo garsiakalbių rytinės septintos valandos žinios duoda suprasti, kad   laikas keltis. Praėjo ištisos 6 dienos be didmiesčio gausmo. Šiandien skrendame į Vientianą- Laoso sostinę. Rytas šiek tiek debesuotas, todėl atsiranda abejonių, ar mūsų  lėktuviukas atskris. Dvejonės sustiprėja, pamačius “aerouosto  kompleksą”- dalinai  pintą iš nendrių, su trijų vietų  lauko tualetu ir neseniai nušienautu pakilimo taku. Jau aštunta ryto ( devintą  turime išskristi!) , tačiau keleivių nesimato... Po poros valandų pasirodo europiečių porelė, iki šiol negalinti atsitokėti po naktinės kelionės ant ryžių maišų. Jie žūtbūt nori skristi.... bet aš žinau, kad jau prieš mėnesį visi bilietai buvo rezervuoti: nepasisekė.  Pirmą dienos, prasisklaidžius debesims, pasirodo lėktuviukas. Visai mažiukas. Bet labai garsus, ypač kai sėdi viduje. Ir benzinu labai paduoda...Tačiau skrenda!
Vientianas- tikras civilizacijos stebuklas, palyginus su likusia šalies dalimi. Pasiilgom  mašinų gausmo ir kavinės maisto,  todėl džiaugiamės čia pakliuvę. Džiaugiamės gatvių gyvumu ,  parduotuvių  gausa ir šaltu alumi saulėlydyje ant Mekongo upės pakrantės.Tai atsisveikinimo su Laosu saulėlydis, nes jau rytoj trauksime į Kambodžą.
Pnompenis (Phnom Penh), kaip ir Vientianas, driekiasi Mekongo pakrantėje. Abidvi sostinės kažkuo panašios: gal chaotišku gatvių eismu, pripildytu tūkstančių mopedų burzgimo,  o gal    vis labiau įsigalėjančia vakarietiška kultūra, po truputį dengiančia tikruosius šalių veidus.Tačiau tiek Vientiane, tiek Pnompenyje poros dienų pilnai užtenka, kad įkvėpęs reikiamą  dozę išmetamųjų dujų,  vėl būtum pasiruošęs nerti į neužterštą kaimų ramybę. Mūsų laukia  Kambodžos provincijos  ir jų  gyventojai, dar visai neseniai iškentę  raudonųjų chmerų režimo baisumus. Po penkių valandų palyginti  padoriame autobuse atsiduriame  Battambange. Užpuola turistų neišlepinta motociklininkų minia, siūlanti  pavežėti visomis keturiomis kryptimis. Pasiduodame  jų valiai :   keliaujame po aplinkinius kaimus, senovines šventyklas, netgi išbandome dar 19 amžiaus pabaigos  bėgiais riedančią motorizuotą dreziną, kuri su pasididžiavimu pavadinama “bambukiniu traukiniu”. Rytoj plauksime  į Siem Reapą – net nesitiki, kad  nuo senovinio šventyklų miesto mus skiria tik  tik dvi valandos kelionės upe, anot įtaigaus valtininko.
Paskubomis sukraunamos kuprinės , praryjamos  antimaliarinės tabletės  ir mes jau pasiruošę rytinį miestuko šurmulį iškeisti į valties variklio simfoniją. Kaip supratome vėliau, triukšmingą, karštą, ir be galo ilgą, net dešimties valandų simfoniją...  Upės aukštupys beveik visai išdžiūvęs, mūsų luoto  dugnas siekia žemę, o kai tenka prasilenkti su žvejais, tik didelė vairininkų patirtis gelbsti nuo nakvynės džiunglių  glėbyje. Pakrantėse iškyla Laoso gilumą primenantys vaizdai: plikų vaikų klegesys, susimaišęs su  kiauliukų kriuksėjimu, pinti namukai ir nustebę vietinių veidai. Prie jau matyto paveikslėlio prisideda tik liesų žmogeliukų upėje siluetai, tinklais  bandantys ištraukti kokiu tai mistiniu būdu užsilikusios žuvies likučius. Tinklais užtvertas kiekvienas vandens lopinėlis-  rodos, net  šapelis nepraplauktų. Kylant aukštyn Stung Sangkeris darosi vandeningesnis, ir pavieniai trobesiai virsta didesnėmis gyvenvietėmis, galiausiai peraugančiomis į ištisus plaukiojančius kaimus.Viename jų apsistoję pietums, išbandau pažįstamo žodžiais “ekstremalaus tualeto” patogumus. Banguojantis jausmas.  Žvejai jau nebebraidžioja, o tinklus traukia ant  plaukiojančio pagrindo pritvirtintu svertu: jį  tai pakeldami, tai nuleisdami. Šių bambukinių platformų gale stovi  pintį namukai, kur žaidžia  būsimųjų žvejų karta. Netoli Tonle Sap ežero  aplink mus  plaukioja jau viskas: ir namukai, ir parduotuvėlės, ir benzino kolonėlės. Vėl pajuntame  civilizacijos kvapą.
Siem Reapas yra labiausiai turistų lankomas Kambodžos miestas. Čia, kaip ir Tailande, iš kur  atklysta dauguma pliažuose užsigulėjusių atostogautojų, verda pilnavertis vakarietiškas gyvenimas, gal tik šiek tiek atskiestas vietinėmis tradicijomis. Ankoro šventyklos yra tas  didysis magnetas, pritraukiantis šias atvykėlių mases. Tačiau mes, atplaukusieji valtimi, prie jų paradinių uniformų visai nesideriname ir  pasijuntame tarsi kokia  etnine mažuma Vakarų  vartų į skurdo pasaulį tarpduryje.
Tikrieji senovės meno istorijos tyrinėtojai matyt būtų laimingi Siem Reape  praleidę bent kelis metus, tačiau mudviems trejetos dienų pilnai užtenka: po to visi Budos namai suvienodėja, o sąžinė ima priekaištauti dėl Azijos kultūros raidos neišmanymo.
Autobusas į Poipetą (Kambodžos-Tailando pasienis)  nieko gero nežada: vietinių kompleksija smarkiai skiriasi nuo manosios. Pradžioje turiu vilčių sėdėti bent ant dviejų  galinių kėdžių ( mat keliai  taip prispausti prie kaimyninės sėdynės atlošo, kad minkštoji vieta kybo ore) , bet vairuotojui šalia  įkomponavus panašių parametrų  nelaimėlį prancūzą, šios viltys apgailėtinai subliūkšta. Po pusvalandžio kelionės  pasibaigia asfaltas ir  prasideda “Kambodžos pūga”.Esu priverstas uždaryti paskutinį gaivaus oro šaltinį. Bet nuo to  “pūga” nesumažėja, ir aš jau sunkiai beįžiūriu šios priemonės viduryje sėdinčią žmonelę. Pajuntu stiprų smūgį į galvą- nukrinta virš manęs sudėti lagaminai. Išminuojant kelią matyt niekas nesivargino dėl minų utilizacijos vietos. Todėl nuo šios akimirkos   lagaminai krenta skaudžiai ir pastoviai. Pora vokietaičių kvėpavimo ertmes užsidengia rankšluosčiais, kurie netrunka nusidažyti vietinio “sniego” spalva. Bet 40 laipsnių temperatūroje juk ilgai taip neišbūsi. Iš akių teka smėlio ašaros . Staiga nukrenta sėdynės pagrindas aš skausmingai atsiremiu į metalinį rėmą. Praėjo jau trys valandos, bet 200 km kelias dar net neįpusėtas. Kai į galva pradeda lįsti negeros mintys, ateina išsigelbėjimo pietūs: autobusas užsuka į pakelės kaimelį pasistiprinti.
Poipete iškrauname spalvą pakeitusias kuprines, ir bandome susigaudyti, kurioje šio turgaus vietoje yra pasų kontrolė. Pagaliau ją randame ir mūsų kelionės dokumentai  pasipildo dar vienu  spaudu. Braunamės pro gatvės prekeivių, benamių ir karo luošių gretas į kitą pasaulį. Pasaulį su oro kondicionieriais, naujais automobiliais  ir asfaltuotais keliais. Pasaulį su  miniomis savo kūną parduodančių merginų ir vaikinų. Pasaulį, kurį  neseniai nubaudė Dievo ranka...

Tomas ir Regina Baltušiai

 




Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 13 kovo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >