Pribrendo reikalas parašyti apie žiemos žygių ypatumus, pradėsiu nuo slidžių, apkaustų ir batų. Daug info imu iš Kuro, Sapno ir Robčiko pasvarstymų. Už tai tikiuos per veidą negausiu. Kritikuokit taisykit...
Jeigu žygyje baigėsi dantų pasta arba ji buvo užmiršta namuose, tai ne bėda, svarbiausia turėti dantų šepetuką ir druskos. Sudrėkinus, dantų šepetukas įkišamas į sausą druską, tada jis ja aplimpa ir druska valomi dantys, efektas netgi beveik geresnis negu dantų pastos. Išsivalius tokiu būdu dantis prieš miegą, ryte atsibudus burnoje būna šviežesnis pojūtis negu naudojant dantų pastą. Na ir druska neturi savyje nuodingų medžiagų, tokių kaip floras ir kt. Druska pigesnė ir sveria mažiau negu dantų pasta, jos reikia mažiau. Kai kuriose arabų šalyse iki šiu laikuų žmonės valydavo dantis druska.
Vėjuotą dieną šaltis jaučiamas stipriau negu ramiu oru. Kūnas, pučiant stipresniam vėjui, prarasdinėja šilumą žymiai greičiau. Užsiimant alpinizmu yra labai svarbu atsižvelgti į šaldymo efektą susidarantį pučiant stipriam vėjui, ypač esant stipriems vėjams didesniuose aukščiuose, kaip ant Elbruso šlaitų virš 4000 m. aukštyje.
Skaitydami šį „Žinyną", pamąstykime apie vieną, atrodytų, paprastą, tačiau dažnai be aiškaus atsakymo liekantį klausimą — kodėl žmogų traukia keliauti? Ne dėl to, kad abejotume, ar keliauti verta, ne,— mes visi gerai žinome, kad keliauti gera! Bet pamąstykime,— kodėl?
Saviveiklinių turistinių žygių ir kelionių organizavimo bei pačių kelionių tvarką reglamentuoja „Saviveiklinių turistinių žygių ir kelionių organizavimo bei vykdymo TSRS teritorijoje taisyklės", kurias 1972 m. patvirtino Turizmo ir ekskursijų Centro Taryba. Taisyklės yra suderintos su TSRS ministerijomis ir žinybomis. Jų laikytis privalo visos žygius ir keliones rengiančios organizacijos bei turistai. Turistinių žygių ir kelionių organizavimo tvarką bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleiviams nustato TSRS Švietimo ministerijos instrukcija.
Bendroji sportinė kvalifikacija, į kurią įeina ir turizmas, peržiūrima kas ketveri metai. Čia pateiktoji klasifikacija galioja 1977—1980 metų laikotarpiui.
Kelionių sudėtingumo kategorija nustatoma pagal žemiau pateiktą lentelę, atsižvelgiant į gamtinių kliūčių kiekį ir kokybę, kurios yra analogiškos Turizmo ir ekskursijų Centro Tarybos patvirtintuose etaloniniuose maršrutuose.
Kelionės atskyriams gauti užskaitomos nepriklausomai nuo turizmo rūšies, tačiau nepažeidžiant Taisyklių reikalavimų dėl vadovo ar dalyvio patirties. Per kalendorinius metus užskaitomos ne daugiau kaip dvi kelionės, jei viena iš jų ne žemesnė už IV sudėtingumo kategoriją, ir ne daugiau kaip trys kelionės, jei jos ne aukštesnės už III sudėtingumo kategoriją.
Turistinės maršrutinės-kvalifikacinės komisijos (MKK) yra visuomeninis organas. Maršrutinės-kvalifikacinės komisijos konsultuoja turistus kelionių organizavimo ir keliavimo klausimais, tikrina, kaip turistų grupės pasiruošusios kelionėms, kartu su turistinėmis kontrolės-gelbėjimo tarnybomis atlieka profilaktinį darbą, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų kelionėse, nagrinėja kelionių ataskaitas bei medžiagą apie turizmo sportinių atskyrių ir vardų suteikimą, svarsto Taisyklių pažeidimo atvejus, klausimus apie žemesnių MKK sudėtį bei teises, klasifikuoja turistinius maršrutus. Turistines MKK gali sudaryti turizmo ir ekskursijų tarybos, klubai, savanoriškų sporto draugijų tarybos, fizkultūros kolektyvų turizmo sekcijos bei kitos organizacijos. Prie šių organizacijų įsteigtas MKK tvirtina pačios organizacijos, iš anksto suderinusios komisijos sudėtį ir teises su respublikine turizmo ir ekskursijų taryba bei respublikine MKK.
Atlikusi turistines kategorines keliones, išleidusiai MKK grupė pateikia ataskaitas. Kelionės ataskaita — tai ne vien tik medžiaga, pagal kurią MKK sprendžia apie atliktą kelionę, bet dažnai nepamainomas ir pagrindinis žinių šaltinis kitoms grupėms, kurios ruošiasi keliauti tame rajone. Turistų klubuose sukauptos kelionių ataskaitos padeda kitoms grupėms parinkti maršrutus, susipažinti su kelionės tame rajone savybėmis.
Turistinių kelionių ataskaitos ruošiamos pagal Turizmo ir ekskursijų Centro Tarybos 1975 m. kovo 20 d. patvirtintus nurodymus.
Turizmas yra sporto šaka. Į sudėtingesnes turistines keliones (kaip ir į sporto varžybas) leidžiama išvykti tik pateikus gydytojo pažymą, kad grupės dalyviai sveiki. Tačiau turistas turi būti ne tik sveikas, bet ir stiprus, ištvermingas, užgrūdintas. Todėl jam būtinas fizinis parengimas.
Į turisto fizinį parengimą įeina: 1) bendras fizinis parengimas, turintis tikslą išugdyti pagrindinius fizinius duomenis — jėgą, ištvermę ir greitį; 2) specialus fizinis parengimas, ugdantis tas fizines savybes, įgūdžius, kurie būdingi vienai kuriai turizmo rūšiai; 3) organizmo grūdinimas — pratinimas be susirgimų ištverti nenormalias sąlygas, kai ilgesnį laiką tenka būti šaltyje, drėgname ore, miegoti žiemą palapinėje ir pan.
Žmogaus darbingumui didelę reikšmę turi gerai organizuota mityba. Tai ypač svarbu sudėtingose kelionėse, kuomet, turint didelį kasdieninį krūvį, reikia nuolat papildyti išeikvotą energiją. Turistams būtina žinoti, kaip geriau paskirstyti maisto davinį vienai žygio dienai ar net visam žygiui, kokios pagrindinės maisto medžiagos turi sudaryti dienos maisto davinio racioną, kokius produktus tikslinga vartoti žygyje.
Sudėtingų turistinių kelionių metu sunku papildyti maisto produktų atsargas, jas dažnai tenka gabentis visam žygiui ir net rezervinėms dienoms, todėl maisto produktų svoris turi būti kuo mažesnis.
Pradedantis keliauti, ruošdamasis bet kokiai kelionei, turi savo sveikatą pasitikrinti pas gydytoją. Tik su gydytojo leidimu galima, ruošiantis sudėtingesniam žygiui, pradėti treniruotis. Kiekvienu konkrečiu atveju gydytojas, susipažinęs su žygio maršrutu ir grafiku, nusprendžia, gali ar negali turistas dalyvauti tame žygyje. Vykstantis į sudėtingas keliones yra dispanserizuojamas fizkultūros dispanseriuose. Vienos dienos žygiams gydytojo leidimo nereikia.
Gerai organizavus žygį, laikantis higienos reikalavimų bei tinkamai fiziškai pasiruošus, iki minimumo sumažėja nelaimingų atsitikimų arba susirgimų. Tačiau sudėtinguose žygiuose, esant įvairioms meteorologinėms sąlygoms, vis tiek nelaimingų atsitikimų gali įvykti. Tokiais atvejais dažnai tolesnė turisto sveikata ar net gyvybė priklauso nuo laiku suteiktos pirmosios medicinos pagalbos. Kiekvienas turistas turi mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą.
Jei nelaimė įvyksta netoli gyvenvietės, nukentėjusįjį reikia nugabenti į gydymo įstaigą. Esant kūno traumoms, labai svarbu, kaip ligonis nurengiamas. Žiemą galima nurengti tik nunešus nukentėjusįjį į patalpą. Jei sunkiai sužeistas, nurengiama, drabužius ar batus perpjaunant. Ypač atsargiai reikia nurenginėti tada, kai įtariama, kad sužalota krūtinės ląsta, stuburas ar dubens kaulai.
Turistai, keliaudami toliau nuo apgyventų vietų, susiduria ne tik su gamtos grožybėmis. Jie būna labiau priklausomi nuo tiesioginio gamtos stichijos poveikio, kuris nesugebantiems prisitaikyti gali atnešti ir nelaimių. Šia prasme ypač svarbūs oro reiškiniai: nuo gero ar blogo oro priklauso ne tik turisto nuotaika bei savijauta, bet ir visos kelionės sėkmė. Žinios apie numatomo aplankyti rajono klimatą ir žygio metu labiausiai tikėtiną orų režimą reikalingos visuose pasiruošimo kelionei etapuose. Apie tai reikia prisiminti, renkantis kelionės rajoną ir laiką, komplektuojant žygio aprangą ir nustatant maitinimo racioną. Be tokių žinių sunku pasirinkti tinkamiausią maršruto variantą ir sudaryti žygio grafiką. Dar labiau jų prisireikia paties žygio metu. Prieš žygį būtina įsitikinti, kaip grupė sugeba pasinaudoti žiniomis apie klimatą ir numatyti žygio metu galinčias pasitaikyti orų permainas, ar moka apsisaugoti nuo darganų, panaudodama tas priemones, kurios surandamos pakelėje ar yra turisto kuprinėje.
Žygio metu turistui labai svarbu gerai žinoti savo buvimo vietą, mokėti teisingai nustatyti tolesnio judėjimo kryptį, kiek kelio nueita ir kiek reikia dar nueiti, pažvelgus į žemėlapį, įsivaizduoti vietovės pobūdį ir priekyje laukiančias kliūtis. Turizmo organizatoriams neretai tenka kopijuoti įvairius žemėlapius ir sudarinėti paprasčiausius vietovės planus, profilius ir maršruto schemas, jas patikslinti kelionėje susikaupiančiais naujais duomenimis. Aukščiau paminėtus klausimus nagrinėja speciali geografijos mokslų šaka — topografija (graikiškos kilmės terminas, reiškiantis „vietovės aprašymą").
Vargu ar vertingas bus tas turistinis žygis, iš kurio neatsivešime gerų fotonuotraukų, skaidrių, kino filmų. Ne tik todėl, kad be foto-kino medžiagos neįmanoma pakenčiamai pasidalinti kelionės įspūdžiais. Fotografavimo, filmavimo prasmė turistiniame žygyje kur kas gilesnė. Užaštrintas pastabumas, daugiadienis kritiškas aplinkos (kraštovaizdžio, savo bendražygių) stebėjimas, komponavimas, ieškojimas dėkingesnių matymo taškų,— visa tai fotografuojančiojo turizmą daro žymiai turtingesnį. Mus sudominusių vaizdų, momentų perteikimas fotografijoje ar filmo juostoje — tai jau meninės kūrybos užuomazgos, o rezultatas priklauso nuo mūsų pačių Ko gi reikia, kad tas rezultatas būtų apčiuopiamiausias? Vertingą foto-kino medžiagą galima atsivežti tik iš vertingo žygio. Tai svarbiausioji sąlyga, Nei patirtis, nei geros medžiagos ar gera foto-kino aparatūra negali užpildyti dvasinės tuštumos, neišvengiamos skurdžiame turistiniame žygyje.
Grupės sudarymas. Gerai sudaryta grupė — pagrindinis dalykas, nuo kurio priklauso viso sudėtingo žygio sėkmė. Grupės branduolys paprastai susideda iš dviejų ar trijų turistų, jau anksčiau keliavusių kartu. Dažniausiai jie yra turistinio žygio idėjos autoriai, parenka būsimo maršruto rajoną, pradeda komplektuoti grupę.
Rengiantis keliauti, svarbu apsirūpinti gera, patogia, lengva ir tvirta apranga, taip pat inventoriumi. Aprangos ir inventoriaus kiekis priklauso nuo maršruto sudėtingumo, metų laiko, rajono klimatinių sąlygų, turistinio žygio trukmės bei grupės dalyvių skaičiaus. Inventorius skirstomas į grupės ir asmeninį. Pateikiame sudėtingose daugiadienėse kelionėse (III—V kategorijos) reikalingo inventoriaus sąrašus.
Sudėtingi daugiadieniai žygiai taiga ir kalnais reikalauja jėgos ir ištvermės, todėl žygio dalyviais gali būti sveiki, treniruoti ir užgrūdinti žmonės. Organizmas žygyje lengviau pakelia fizinį apkrovimą (judėjimo tempas, kuprinės svoris, per dieną nueinamas atstumas), kuomet laikomasi ritmingos darbo ir poilsio kaitos, tinkamo žygio dienos režimo. Si ritminga darbo ir poilsio kaita reikalinga ne tik viso žygio, bet ir vienos žygio dienos, net įveikiamo kelio vieno etapo mastu.
Eiti su kuprine išmokstama tik per kelias kelionių vasaras, įgijus reikalingų įgūdžių. Pagrindinis, pats reikalingiausias įgūdis — rasti racionaliausią, savo jėgas atitinkantį ritmą, nuo kurio priklauso normali širdies, kvėpavimo ir kitokia organizmo veikla. Prityrusiam turistui, net ir ilgą laiką kopiant stačiu šlaitu su sunkia kuprine, užtenka „kvapo", normaliai plaka širdis, jeigu tik jis laikosi ritmo ir jo jėgas atitinkančio tempo. Kopiant šlaitu, kuo jis statesnis, tuo trumpesnis darosi žingsnis — kartais net iki pėdos ar net pusės pėdos ilgio.
Kalnų upės — tai pačios pavojingiausios kliūtys, su kuriomis susiduriama turistiniame žygyje. Kiek kartų veržli kalnų upių srovė užstojo kelią turistams, kiek iš jų buvo priversti atsisakyti savo planų! Tačiau dažnai jiems nepakakdavo vyriškumo ir drąsos pasukti atgal, ne visi laikėsi taisyklės: geriau dešimtį kartų pasitraukti per anksti, negu kartą bandyti per vėlai. Tie, kurie jos nesilaiko, drąsą ir vyriškumą iškeičia į avantiūrizmą. Statistika rodo, jog apie 50 procentų visų nelaimingų atsitikimų įvyksta, keliantis per upes (kalnų turizme — apie 12 procentų).
Pasitaiko atvejų, kai vienas grupės dalyvis sunkiai suserga arba susižeidžia ir kitiems grupės dalyviams reikia jį kuo skubiausiai nugabenti savo jėgomis į artimiausią medicinos įstaigą, naudojant tik grupės turimą inventorių (virvę, kuprines, miegamuosius maišus) arba aplinkos daiktus (kartis, medžių šakas ir kt.) Suteikus pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, grupės vadovas nutaria, kokiu būdu ligonis bus transportuojamas, paskirsto grupės dalyvių pareigas. Prityrusiems turistams pavedama žvalgyti, parinkti transportavimo kelią, mažiau prityrę, bet stipresni paskiriami nešikais, dar kiti — apsaugai organizuoti.
Kelionės slidėmis daug kuo skiriasi nuo kitų keliavimo būdų. Turistui tenka keliauti, esant storai ir puriai sniego dangai, dideliems šalčiams, siaučiant pūgoms, smarkiai raižytose vietovėse, neretai kalnuose, dažniausiai pačiam minant vėžes. Jei pėsčiomis gali keliauti kiekvienas sveikas žmogus, tai sudėtingesnėse kelionėse slidėmis nepakanka net paprastų slidinėjimo sugebėjimų. Būtini įgūdžiai slidinėti su kuprine. Priešingu atveju — net ir gerą slidininką valdo kuprinė. Tokių kelionių melu ilgą laiką beveik visos žmogaus kūno raumenų grupės gauna didelį krūvį. Tai padidina medžiagų apykaitą organizme, širdies ir plaučių darbą, organizmo atsparumą ne tik peršalimui, bet ir kitoms ligoms.
Lygumoje keliauti lengviausia. Svarbu, kad grupė neišsibarstytų, šliuožtų vorele 3—4 m atstumu vienas nuo kito. Dalyviai vorelėje paprastai išdėstomi tokia tvarka: vedantysis, vienas pajėgus grupės narys, silpniausi grupės nariai ir gale stipriausieji bei galinis arba paskutinysis.
Esant giliam ir puriam sniegui, patartina 2—3 grupės nariams palengvinti kuprines ir leisti pakaitomis jiems minti vėžes. Tada galima išvystyti 3—3,5 km/val. greitį. Pučiant žvarbiam vėjui, per plynes šliuožti reikia greičiau. Jei vėjas pučia stačiai į veidą, plynę geriau įveikti įstrižiau, kiek nusisukant nuo žvarbaus vėjo. Svarbu nepamiršti turistų taisyklės: ne visada trumpiausias kelias lengviausias ir greičiausias!
Mokėdama įvairiomis aplinkybėmis įrengti nakvynę žiemos sąlygomis, visa grupė gerai pailsi. Nakvynės lauko sąlygomis būna: palapinėje su krosnele, palapinėje prie laužo, užuovėjoje prie laužo, sniego nameliuose, sniego duobėse, medžiotojų trobelėse ir negyvenamose patalpose. Kiekvienu atveju reikia didelio sumanumo, pastangų, organizuotumo ir 1,5— 2,0 vai. laiko.
Keliauti tenka įvairaus raižytumo vietove, įvairiu oru, esant įvairiai sniego dangos struktūrai, todėl reikia mokėti prie tų visų aplinkybių prisitaikyti, šliuožti taip, kad kuo mažiausiai nuvargtam. Kai kuprinė sunki, o šliuožiama šviežiu sniegu be vėžių, neįmanoma taikyti sportinio slidinėjimo technikos elementų, todėl geri slidininkai ir slalomistai turistinėje kelionėje kartais pavargsta greičiau už prityrusi keliautoją.
Į kelionę išvykstama pailsėti, patirti malonumų, susipažinti su krašto gamta ir t. t. Tačiau reikia suprasti, kad dėl sveikatos, menko fizinio pasiruošimo, užsigrūdinimo arba būdo bruožų ne visi turistai, nors jie ir labai to norėtų, gali dalyvauti sudėtingose kelionėse.
O kelionės vadovu gali būti tik nedaugelis. Atskiri turistai gali būti gerais dalyviais, bet jiems negalima pavesti grupei vadovauti.
Universaliausia sportinio turizmo plaukimo priemonė — baidarė. Ji greita, manevringa, nesunkiai pernešama, remontuojama. Plaukiant prityrusiam ekipažui, ji ir pakankamai patikima; ne itin dažnai virsta, lūžta. Ją galima panaudoti visų sudėtingumo kategorijų kelionėse, įvairiausiomis plaukimo sąlygomis: nusileisti slenkstėtomis kalnų upėmis, plaukti plačiais ežerais, kilti prieš srovę. Be to, baidares nesunku įsigyti. Tačiau vykstančių į sudėtingiausias kalnų upes turistų dažnai nepatenkina būtent baidarės patikimumas ir jos svoris (sudėtingiausių upių aukštupiai paprastai toli nuo galinių transporto punktų, ir nešti baidares keliasdešimt kilometrų pernelyg sunku), o masinio turizmo vadovų— bendro naudojimo baidarių (kai su jomis neatsargiai elgiamasi) trumpaamžiškumas. Todėl į kalnų upes vis dažniau turistai imasi pripučiamas plaukimo priemones, o turistinėse bazėse naudoja medines valtis. Pastarosiomis galima plaukti ir nesudėtingose (I—II sudėtingumo kategorijos) vandens kelionėse didesnėmis upėmis ar ežerų sistemomis, kai galima jas nebrangiai nusipirkti pradiniame maršruto punkte (arba išsinuomoti, vykstant į žiedinį maršrutą).
Vandens turizme maršruto sudėtingumas priklauso ne tiek nuo kliūčių kiekio maršrute, kiek nuo jų pobūdžio. Atskiros kliūties įveikimo sudėtingumas priklauso nuo to, kaip dažnai, įveikiant tą kliūtį, tenka kirsti pagrindinę upės srovę ir koks tos srovės galingumas. Pirmasis faktorius tiesiai proporcingas upės nuolydžiui ir atvirkščiai proporcingas upės debitui, antrasis — tiesiai proporcingas nuolydžio ir debito sandaugai. Taigi lemiamas turistinės kelionės upėmis sudėtingumo veiksnys yra upės nuolydis i= Δ H/L [m/km], kur L yra upės atkarpos ilgis, o Δ H vandens paviršiaus lygių skirtumas tos pačios atkarpos pradžioje ir gale. Svarbu ir vandens debitas Q [m3/s]. Galima pabandyti labai apytikriai pavaizduoti, kokios sudėtingumo kategorijos kelionei būdingas kliūtis galima tikėtis rasti upės atkarpoje, kurios i ir Q žinomi (žr. 3 lentelę).
Vykstant į maršruto pradinį punktą, patogiau vežtis mažiau, nors ir sunkesnių, ryšulių. Kiekvienas ryšulys turi būti su diržais, kad galima būtų jį nešti ant nugaros (,,RZ" kuprinės diržus reikia sutrumpinti, o viršutinį jų galą prisiūti žemiau). Visą krovinį (60 kg) nešti iškart verta tik nedideliais atstumais (iki 0,5 km). Viena kuprinė dedama ant krūtinės, kita — ant nugaros. Rankos turi likti laisvos. Jei reikia nešti dar vieną ryšulį, jį galima dėtis ant sprando. Tolimesniais atstumais nešti teks per du kartus. Jei visa manta gali būti pernešta per vieną dieną, visus daiktus verta nešti trumpais etapais (45 min.): grįžimas tuščiomis bus dalinis poilsis. Numačius eiti kelias dienas, stovyklą verta įrengti tik kas trečią dieną. Svarbu laikytis pastovaus ėjimo ir poilsio ritmo (50 min.+10 min).
Kelionės dviračiais, lyginant su kitomis turizmo rūšimis, turi pranašumų: nebūtini geri keliai, gana didelis judėjimo greitis.
Kelionės dviračiais yra prieinamos įvairiausio amžiaus žmonėms. Patogiausia, kai grupė susideda iš 7—8 vienodo fizinio pajėgumo žmonių.
Parenkant maršrutą, reikia atsižvelgti į gamtinių kliūčių įvairumą. Gamtinės kliūtys yra maršruto atkarpos be kelių, labai raižyta vietovė, brastos.
Respublikoje galima atlikti I ir II sudėtingumo kategorijų keliones, o III—IV—V sudėtingumo kategorijų keliones — kitose respublikose, kur yra daugiau gamtinių kliūčių, ilgesnių maršruto atkarpų be kelių ir pan.
Dauguma turistinių kelionių vyksta tokiuose šalies rajonuose, kur sudėtingi klimatiniai faktoriai bei gamtinės kliūtys maršrute kelia žmogui įvairius pavojus. Kasmetinė turistinių kelionių apžvalga rodo, kad ne visos grupės sėkmingai įveikia maršrute pasitaikančius sunkumus, todėl vis dar būna traumatizmo ir nelaimingų atsitikimų atvejų.
Nelaimingas atsitikimas maršrute įvyksta tuomet, kai turistai ne tik nesugeba gresiančio pavojaus išvengti, bet neteisingais savo veiksmais pavojingą situaciją dar pablogina.
Žmogui, bent kartą patyrusiam turistinių kelionių džiaugsmus ir sunkumus, laikas nuo laiko ir vėl kyla nenumaldomas noras išsiveržti iš mus supančio miestų triukšmo į nuošalius gamtos kampelius: pasiklausyti įstabaus miško šlamėjimo, pasigėrėti nuošalaus upokšnio čiurlenimu ar turistinio laužo alsavimu, pasigrožėti saulėlydžio žaromis ar rasotu dienos budimu, pagaliau visa krūtine įkvėpti tyro oro. Visa tai — be galo gera! Tačiau tą gėrį, kurį mums teikia gamta, reikia mokėti išsaugoti.
Kelionės, išvykos į gamtą pamažu virsta masiniu, sunkiai aprėpiamu ir suvaldomu socialiniu reiškiniu. Šiandien jau ne vis vien, kaip toje gamtoje elgiasi išvykusi grupė ar atskiras visuomenės narys, nes elementarių gamtosaugos ar turistinės etikos normų nesilaikymas gali būti pražūtingas gamtai, kuri ir taip nuo neapgalvotos žmogaus ūkinės veiklos yra labai nukentėjusi.
(vienas iš gerųjų jos receptų) Taigi, norėdami išsivirti skanių ir valgomų konservų turėtumėte visų pirma nusipirkti padorios mėsos. Pigiausia žinoma yra kiauliena, tad pasirinkę padoriai atrodančius kiaulienos kumpius (galima pamaišyti ir su kita – tarkim geresne mėsyte) juos tempiate namo arba ten kur žada vykti gana ilgas, truputi varginantis bet smagus konservų virimo procesas.
